Fiodoras Dostojevskis, vienas žymiausių pasaulio rašytojų, paliko neišdildomą pėdsaką literatūros istorijoje. Jo kūryba, persmelkta psichologinio įžvalgumo, filosofinių apmąstymų ir gilaus žmogaus prigimties supratimo, iki šiol jaudina skaitytojus visame pasaulyje. A. Dempfas teigė, kad Dostojevskis prilygsta tokiems žmonijos ugdytojams kaip Homeras, Platonas, Vergilijus, Augustinas, Dantė, Tomas, Šekspyras ir Servantesas, kurie mokė žmogiškumo ne tik savo tautą, bet ir visą pasaulį. Šiame straipsnyje nagrinėsime Dostojevskio asmenybę ir kūrybą, siekdami atskleisti jo unikalų indėlį į literatūrą ir filosofiją.
Sunki asmeninė patirtis ir kūrybinis kelias
Dostojevskio gyvenimas buvo kupinas išbandymų ir sunkumų. Nuteisimas mirti ir bausmės pakeitimas egzekucijos aikštėje, ilgi kalėjimo ir tremties metai, nesėkminga pirmoji santuoka, brolio mirtis ir šeimos išlaikymas, nuolatinė pinigų stoka, epilepsija ir nervų sutrikimai - visa tai formavo rašytojo pasaulėžiūrą ir atsispindėjo jo kūryboje. Išskyrus pirmuosius kūrybos žingsnius, didžioji dalis jo gyvenimo buvo apgaubta tamsos. Tik prieš pat mirtį Dostojevskis patyrė triumfą, kai atidengiant Puškino paminklą jis interpretavo Puškiną kaip rusiškojo visažmogiškumo skelbėją, kviesdamas rusų tautą tapti "visų žmonių broliu, visažmogiu". Tačiau po aštuonių mėnesių Dostojevskis mirė ir kurį laiką buvo pamirštas, nes jo moralinė asmenybės vertė nebuvo aukšta. N. Losskio teigimu, "pragariška savimeilė" nuolat degė jo širdyje. Apysakos "Vargšai žmonės" sėkmės apsvaigintas, jis negalėjo pakęsti jokios savo kūrinių kritikos.
Dostojevskis troško ramaus ir gero gyvenimo, tačiau pinigai nuolat slydo jam iš rankų. Jo santuoka su Marija Dmitrijevna buvo nelaiminga, o meilė Apolinarijai Suslovai, "pragarinei moteriai", atsispindėjo Grušenkos personaže romane "Broliai Karamazovai". Dostojevskio publicistinė veikla taip pat nepadarė jo žmonijos mokytoju, nors jis jautė "ypatingą polinkį į šios rūšies užsiėmimą". Jis redagavo tris laikraščius ir bendradarbiavo daugelyje kitų, kuriuose skelbė savo kūrinius ir politinius straipsnius apie Europą, Aziją, katalikybę, protestantizmą, žydų klausimą, karą ir rusų tautą bei jos istorinę paskirtį.
Vis dėlto, Dostojevskio publicistika dabar yra mažai reikšminga, nes ji yra per daug susijusi su dienos reikalais ir įkvėpta pasitikėjimo rusais bei neapykantos Vakarams. Pavyzdžiui, jis piešė Europos ateitį kaip komunizmo pažemintą, o Rusijos ateitį - kaip šviesią ir tolimą, kur vaikai augs tarp sodų ir javų laukų. Tačiau iš tikrųjų tai įvyko Rusijoje, o ne Europoje. Kita jo pranašystė apie katalikų Bažnyčią, kuri niekada neišsižadės savo pasaulinės galios, taip pat nepasitvirtino. Šie pavyzdžiai rodo Dostojevskio publicistikos silpnumą ir neobjektyvumą.
Dostojevskio kūrybos likimas ir aktualumas
F. Stepunas teigia, kad Dostojevskio didybė slypi jo grožinėje kūryboje. Tik čia jis yra nemirtingas ir prilygsta didiesiems žmonijos mokytojams. Tačiau ir šioje srityje Dostojevskis patyrė savotišką likimą. Iki pirmojo pasaulinio karo jis buvo nesuprastas ir menkai vertinamas. Dar 1908 m. A. Gide rašė, kad Tolstojaus figūra užstoja akiratį ir kad Dostojevskis "rodosi tiktai milžino Tolstojaus užpakalyje". XIX amžiuje Dostojevskio pasaulis buvo per daug fantastiškas ir žiaurus. Jam buvo prikišama, kad jo kūryba neatspindi tikrojo gyvenimo, o piešia tik slogutį ir sunkų sapną. XIX amžiuje atrodė, kad pasaulis yra kosmos - gražus, darnus ir tikslingas padaras. Tačiau Dostojevskis teigė, kad šio "kosmo" gelmėse siaučia chaosas, kuris gali viską sugriauti. Todėl Dostojevskiu labiau domėjosi psichologai, psichiatrai ir kriminalogai, o ne literatūros ar filosofijos istorikai. Ispanų kritikas Gaziel prisipažino negalintis Dostojevskio suvirškinti, nes jo personažų veiksmai ir sąmonės analizė priklauso kitam pasauliui. Dostojevskio kūryba jam buvo "neišmatuojama paslaptis".
Taip pat skaitykite: Įvairūs asmenybės formavimosi veiksniai
P. Natorp paaiškina, kad Dostojevskis, kaip ir visa rusų literatūra, "maža duoda tam, kuris nevaikščioja nuolatos bedugnės pakraščiu", bet tik uoliai dirba ir "kovoja už apčiuopiamą tikrovę". Kitaip tariant, kasdienos žmogus negali suprasti Dostojevskio kūrybos. "Saloniniam protui" Dostojevskis sako labai maža. XIX ir XX amžių pradžioje Europa gyveno pilką kasdienybę, kurios metu buvo uoliai dirbama, kovojama už apčiuopiamą tikrovę ir siekiama aiškių tikslų. Tikrumo bei saugumo jausmas buvo nuolatinė ano meto žmogaus nuotaika. Pasaulis atrodė esąs teisingame kelyje, pažanga patikrinta, mokslas žengė į priekį ir gerovė augo. Į šitokį pasaulį Dostojevskis netiko. Šis pasaulis suprato ir vertino Tolstojų, "kūno šviesiaregį" ir kasdienos vaizduotoją. Tolstojus pirmiau atėjo į Vakarų Europą, buvo mieliau priimtas ir geriau suprastas.
Tačiau karas, komunistų revoliucija, nacizmo įsigalėjimas ir vėl karas parodė, kad dviejų amžių ramybė buvo apgaulė, kad pažanga yra mitas, kad žmogaus teisės yra tik graži teorija ir kad žmogus žmogui yra žiaurus priešas. Jau pusę šimto metų gyvename "apsėstame pasaulyje", kai žlugimo nuotaika nepaleidžia mūsų širdies ir kai visos vertybės yra susvyravusios. Šitokioje situacijoje Dostojevskis pasirodė labai artimas ir aktualus. Jo personažai nebėra tokie fantastiški, kaip XIX amžiaus skaitytojams, nes mes juos regime vaikščiojančius tarp mūsų. Tai jie valdo mūsų bendruomenę, kalė tūkstantinius planus, kovoja už savo įsitikinimus ir kenčia dėl pasaulyje siaučiančio blogio. Dostojevskio pasaulis virto mūsų pačių pasauliu. Tolstojaus šešėlis išnyko iš akiračio. Niekas šiandien Tolstojumi Vakarų Europoje nebesidomi. Skaitant jo veikalus, krinta į akį jo menas, pastabumas ir sugebėjimas parodyti visą psichiką per vieną žmogaus kūno plyšelį. Tačiau pasaulis, kuriame Tolstojaus personažai veikia, mums yra tolimas, nes tai XIX amžiaus pasaulis, smulkios kasdienos ir privatinės būties pasaulis, kuris mums yra dingęs tarsi Atlantida. Tuo tarpu Dostojevskio veikėjai gyvena kartu su mumis. Jų nuotaika yra mūsų pačių nuotaika, jų problemos kankina ir mus, jų kovos yra ir mūsų rungtynės.
Albert Camus vadina Dostojevskį "egzistenciniu romanistu" ir apibūdina jo veikalų vertę: "Visi Dostojevskio veikėjai ieško gyvenimo prasmės. Tuo jie yra modernūs: jie nebijo būti išjuokiami. Tuo modernus jausmas kaip tik ir skiriasi nuo klasikinio. Dostojevskio romanuose klausimai yra keliami taip griežtai, kad jie mus įpareigoja galutinai juos spręsti. Buvimas yra arba apgaulingas arba amžinas". Camus labai teisingai suprato Dostojevskio veikalų pagrindinę mintį, kuri nedavė ramybės pačiam rašytojui ir kuri neduoda ramybės nė dabarties žmogui: buvimas yra arba apgaulingas, arba amžinas. Trečiojo pasirinkimo nėra. Niekas taip aistringai šios dilemos nenubrėžė, kaip Dostojevskis, ir niekam ji taip žiauriai nestovi prieš akis, kaip mūsų laikams.
Dostojevskis - rašytojas ar filosofas?
Kai užsimename apie kurio nors rašytojo filosofiją, tuoj mums ateina į galvą klausimas, kurį kėlė izraelitai, pamatę naująjį savo karalių Saulių tarp pranašų: "Ką, ir Saulius tarp pranašų?" Ką, ir Dostojevskis tarp filosofų? Argi jis nėra rašytojas ligi kaulų smegenų? Tiesa, Dostojevskis domėjosi filosofija. Tremties metu Sibire jis skaitė ne tik Evangeliją ir Šekspyrą, bet ir Bažnyčios tėvų raštus, Kanto "Grynojo proto kritiką" ir ypač Hėgelio istorijos filosofijos paskaitas. Maskvoje 1919 metais išleistas Dostojevskio bibliotekos katalogas rodo, kad ir Platono veikalai jam buvo nuolatos po ranka. Taip pat maža ką sako ir tai, kad Dostojevskio romanuose yra pribarstyta filosofinių minčių. R. Lauth suskaičiavo net 13 svarbiausių vietų, kur Dostojevskis sistemingai filosofuoja. Tačiau šitoks atsitiktinis filosofavimas ne tik kad rašytojo filosofijos neatskleidžia, bet jis gali būti dar net kliūtimi: neorganiškai įterptos filosofinės mintys virsta tarsi žvirgždu duonoje ir sugadina visą veikalo skonį.
Viename laiške savo broliui Dostojevskis svarsto filosofijos santykį su poezija ir nesutinka su brolio pažiūromis: "Mano mielas, tu filosofijoj lyg poetas". Dostojevskis nesutinka su brolio pažiūromis todėl, kad šis sako, esą, "norint daugiau pažinti, reikia mažiau jausti". "Tavo sprendimas yra per skubus. Ką gi tu nori žodžiu 'pažinti' pasakyti?" Ir čia rašytojas išdėsto savo paties pažiūras, kaip jis supranta žmogaus pažinimą. "Gamtą, meilę, sielą, Dievą pažįstame širdimi, o ne protu". Mes nesame grynos dvasios, todėl nepajėgiame idėjos suvokti tiesiog. "Mes esame prie žemės pririšti žmonės ir galime idėją tiktai įspėti". Tokio įspėjimo organas Dostojevskiui yra širdis: ji įspėja idėją ir paskui ją perteikia sielai. "Siela arba dvasia gyvena mintimis, kurias jai pašnibžda širdis". Protas yra "tiktai mašina, varoma sielos ugnimi". Kol jis atsideda mokslui, jis "veikia nepriklausomai nuo jausmų ir tuo pačiu nuo širdies". Bet jeigu jis nori pažinti "gamtą, meilę, sielą, Dievą, tai čia jau prasideda, pasak Dostojevskio, gryniausia širdies sritis". Šiems dalykams pažinti proto vaidmuo yra tik antraeilis. Šio gnoseologinio dėsnio šviesoje Dostojevskis sprendžia santykį tarp filosofijos ir poezijos. Jeigu filosofiją suprasime kaip "paprastą matematinę lygtį", tuomet, aišku, ji su poezija neturės nieko bendro, nes poezija yra visados pirmykštis, o mokslas jau išvestinis dalykas. Moksle išeina aikštėn ne būtis kaip tokia, bet tiktai žmonių nuomones apie būtį. Jeigu tačiau filosofija pasiliks tuo, kuo ji pradžioje norėjo būti, būtent "Dievo sekimu", kaip mokė Platonas, tai pagrindinė jos funkcija bus tokia pat, kaip ir poezijos. "Atsimink, kad poetas įkvėpimo akimirką suvokia Dievą, vadinasi, įvykdo filosofo uždavinį". Nuosekliai tad "poeto įkvėpimas yra ne kas kita, kaip filosofo įkvėpimas". Vadinasi, filosofinio pažinimo ir poetinio kūrimo objektas yra tas pat: amžinoji būtis. Išraiškos priemonės yra, aišku, skirtingos, bet pagrindas lieka tas pat. Šitoje filosofijos ir poezijos esminėje tapatybėje kaip tik ir glūdi tikrasis Dostojevskio kūrybos charakteris. Dostojevskis yra "filosofiškiausia galva visoje rusų literatūroje" ne todėl, kad jis filosofija domėjosi ir ne todėl, kad vienur kitur pabarstė filosofinių minčių, bet todėl, kad mėgino įspėti būties mįslę ir šią mįslę regėti gamtos, meilės, sielos ir Dievo paslaptyse. Jis nepasitenkino pavaizdavęs būties paviršių su regimomis jos apraiškomis: jis mėgino siekti ligi pat būties gelmių. Solovjovas sako, kad Dostojevskio negalima įjungti į "paprastų romanistų eilę", nes jame yra kažkas daugiau, negu mums įprasta romanuose rasti, ir šitas "daugiau" paaiškina "jo įtaką žmonėms". Tačiau šis "daugiau" nėra kokia nors viršinė prielipą Dostojevskio veikslams, nėra jiems svetimas kūnas. Būties paslaptis yra Dostojevskio kūrybos pagrindas. Tai kiekvieno jo pasakojimo siela, kuri perskverbia visus jo personažus, jų mintis bei veiksmus, ir kuri kaip tik padaro, kad Dostojevskis išsiskiria iš visų kitų romanistų. Dostojevskio romanai yra ne veikalai ä la thėse, ne aplinkinis kelias filosofinėms mintims išdėstyti, bet jie yra pirmos rūšies poetinė kūryba. Tarsi paradoksas skamba teigimas, kad Dostojevskis yra filosofas tik kaip poetas. Tačiau tai tiesa. Grynai filosofinių dalykų jis nėra iš viso rašęs. Jo publicistika, kaip sakyta, yra skirta dienos klausimams.
Taip pat skaitykite: Asmenybės formavimasis
Savo laiškuose Dostojevskis dažnai kalba apie tai, kas jį yra paskatinę rašyti. "O dabar, ba-landžiuk, rašo jis savo broliui, noriu tau papasakoti, kam ašen ryžausi, rimtai viską apgalvojęs, būtent: rašyti romaną . . . Šio romano pagrindas yra viena idėja". Ir kitame laiške: "Aš turiu daugybę naujų idėjų, kurios įtvirtins literatūrinį mano vardą, jei pirmasis mano romanas bus atspausdintas". Arba vėl: "Aš turiu visą eilę idėjų ir raš'au be paliovos" . . . "Aš vėl turiu idėją gana plačiam pasakojimui, ir ši idėja traukia mane".. . "Aš pradėjau apdirbinėti vieną turiningą idėją"… "Idėja suviliojo mane ir aš ją baisiai pamėgau". Šie posakiai rodo, kad Dostojevskio įkvėpimo akstinas buvo idėja. Kartais vietoj idėjos Dostojevskis sako "mintis": "Šio romano mintis manyje glūdi jau treji metai" . . . "Tai yra mano mėgiamiausia mintis".
Pagrindiniai Dostojevskio romanai ir jų temos
Dostojevkiui visada rūpėjo žmogaus egzistencijos prieštaringumas, tačiau jo apmąstymas kūryboje glaudžiai susijęs su konkretaus gyvenamojo meto buities detalių vaizdavimu. Išorinis pasaulis, visa supanti erdvė ir laikas Dostojevskio kūryboje suprantami kaip paskiro žmogaus sąmonės funkcijos, todėl rašytojas pasaulį savo tekstuose „mato“ daugiausia personažų akimis. Dostojevskio meniniam pasauliui būdingas psichologizmas, dramatizmas; filosofiniai ir etiniai Dostojevskio personažų ieškojimai aprėpia pačius įvairiausius šaltinius, pradedant Antika ir Šventuoju Raštu, baigiant dar tik tuo laiku besiformuojančiomis filosofinėmis sistemomis ar tuometinės spaudos aktualijomis. Dostojevskio veikaluose išsakytų skirtingų, dažnai prieštaringų idėjų, požiūrių, minčių gausa, pasak Michailo Bachtino rusų literatūrologo, vieno svarbiausių Dostojevskio kūrybos, jos poetikos tyrėjų, sukuria daugiabalsę, dialogizuotą romano struktūrą.
Visų penkių svarbiausių, filosofiniais laikomų Dostojevskio romanų - "Nusikaltimas ir bausmė" (1866), "Idiotas" (1868), "Demonai" (1871-1872), "Jaunuolis" (1875), "Broliai Karamazovai" - veikėjų gyvenimai atskleidžiami tuometinės Rusijos aktualijų kontekste.
- "Nusikaltimas ir bausmė" pasakoja apie nuskurdusį Peterburgo studentą Raskolnikovą, kuris, trokšdamas laimės žmonijai ir norėdamas išsiaiškinti, ar pats pajėgtų pasiekti tai, ką jau anksčiau yra pasiekę pasaulio išrinktieji, įvykdo žiaurų nusikaltimą. Jo auka tampa, Raskolnikovo nuomone, niekam nereikalinga senė. Romano herojus, įvykdęs savo kruviną sprendimą, išgyvena didžiulę dvasinę krizę, kurią įveikti jis tegalėtų nuoširdžia atgaila ir grįžimu prie tikėjimo, nes tik Dievas gali lemti žmonių likimus.
- Viename lyriškiausių Dostojevskio romanų "Idiotas" pasakojama apie „nuostabų“ žmogų, kunigaikštį Myškiną, kuris savo gyvenimo istorija, išoriniais bruožais, mintimis ir darbais kiek primena Jėzų Kristų, atvykusį į XIX a. septintojo dešimtmečio Rusiją. Tragiškoje Myškino istorijoje atsiskleidžia amžinas tikrovės ir krikščioniškojo idealo konfliktas.
- "Demonai" - vienas sudėtingiausių ir skandalingiausių rašytojo romanų perspėja apie gresiančios revoliucijos pavojus ir tragiškus jos padarinius.
- Romane "Jaunuolis" vienos šeimos istorija, papasakota jaunuolio lūpomis, atskleidžia poreforminės Rusijos žmonių ieškojimus, lūkesčius, dramas ir nusivylimus, būdingus visai žmonijai.
- "Broliai Karamazovai" - dar vienos šeimos istorija tampa visuotiniu pokalbiu apie amžinas visuomenės gyvenimo problemas, konkretų ir amžiną laiką, gyvenimo prasmę ir Dievo ieškojimus. Pagrindinio veikėjo lūpomis išsakoma Dostojevskio pasaulėvoką itin tiksliai atskleidžianti mintis: „Jei Dievo nėra, viskas leidžiama“ (rus. pozvoleno - turima galvoje, jog leidžiami ir nedori poelgiai). Vienas šio romano skyrių - „Legenda apie Didįjį inkvizitorių“ - daugelio literatūros mokslo specialistų, filosofų buvo laikomas savarankišku kūriniu, kuriame svarstomi sudėtingiausi žmogaus būties klausimai. Tarp žymiausių šio Dostojevskio teksto interpretatorių reikėtų paminėti ir Antaną Maceiną, kuris parašė studiją Didysis inkvizitorius.
Dostojevskis ir Šatrijos Ragana
Atrodo, sunku rasti kokių nors pagrįstų sąsajų tarp Šatrijos Raganos ir Fiodoro Dostojevskio: skirtingi laikotarpiai, nesulyginamas kūrybos mastas, tarptautinis svoris ir susidomėjimas. Tiesa, savo kūrybos pradžioje Marija Pečkauskaitė gyvai domėjosi rusų literatūra. Dar Užventyje ji žavėjosi rusų dailininkės ir memuaristės Marijos Baškircevos tuo metu populiariu „Dienoraščiu“; mokslininkės ir rašytojos Sofijos Kovalevskajos „Vaikystės atsiminimais“. Ją ypač traukė Vsevolodo Garšino ir Semiono Nadsono kūriniai. Pastarojo neviltis, būties trapumas, laimės iliuzoriškumas, blogio prigimtinio, idealaus grožio motyvai artimi M. Pečkauskaitei. 1900 m. jos išversta S. Nadsono „Ne pasaka“ taikliai atspindi anuometinį rašytojos jaustą aplinkos slogumą ir kartu gyvos dvasios troškimą. Vienišas geležinkelio sargas Semionas Ivanovas, radęs išardytus bėgius ir žinodamas, kad netrukus turi pasirodyti traukinys, persipjauna venas ir iškelia kruviną vėliavą, kurią mašinistas pamato ir taip išvengia traukinio katastrofos. M. Pečkauskaitės kūrinyje paprasta Gėlaičių miestelio mergaitė Onelė Skirsgėlaitė, matydama karo baisumus bei beprasmybę, yra kupina ryžto pasiaukoti, kad tik pasibaigtų žmonių žiaurumas.
Pati Šatrijos Ragana tik keliuose laiškuose glaustai užsimena apie F. Dostojevskio kūrybą. Ji skaitė Merežkovskio „Tolstojų ir Dostojevskį“ ir Berdiajevo „Dostojevskio pasaulėjautą“, kuriame aptariamas blogio egzistavimas kaip Dievo būties įrodymas. Šatrijos Ragana taip pat rekomendavo skaityti Solovjovo raštus, ypač „Оправдание добра“, ir teigė, kad Dostojevskio kūrinius gali suprasti tik subrendęs ir giliai žiūrintis žmogus.
Taip pat skaitykite: Prekės ženklo asmenybės kūrimas
Šios pastabos siekia giliąsias F. Dostojevskio ir N. Berdiajevo mintis. Trečiąjį XX a. dešimtmetį Lietuvoje Vydūno dėka pradėta plačiau aptarinėti F. Dostojevskio kūrinius, atkreipiamas dėmesys į svarbius jo kūrybos aspektus: kančios vaizdavimą ir humanistinį patosą. 1922 m. atskiru leidiniu išėjo pirmasis šio rusų rašytojo vertimas lietuvių kalba - ištrauka „Didysis inkvizitorius“ (vertė Augustinas Janulaitis) iš romano „Broliai Karamazovai“. Dauguma Lietuvoje nepriklausomybės laikotarpiu rašiusiųjų apie Dostojevskį pabrėžia vieną jo kūrybos dominančių - asmenybės laisvės problemą. Taip pat keltas jo herojų pasiaukojimas, altruizmas; didybės bei menkystės derinys kūrinių kompozicijoje, psichologinės analizės meistriškumas, meninio metodo novatoriškumas; rašyta apie anuomet aktualią prievartos ir laisvo apsisprendimo dilemą, tikslų modernaus žmogaus sielos vaizdą, maištą prieš neteisingą pasaulio sanklodą, nepaprastą sielos dinamizmą, žmonių veržimąsi Dievop. P. Mantvydas, tarsi antrindamas N. Berdiajevui, nusako Didžiojo Inkvizitoriaus „išganomąją programą: 1) pripažinti veikiamąją bei įtikinamąją „duonos“ galią plačiosioms masėms; 2) veikti stebuklais, paslaptimis, autoritetu; 3) griebtis žemiškosios jėgos“. Atpirkimas esą išlaisvina iš gyvenimo problemų ir taip pasiekiamas žemiškasis rojus, t. y. išsivaduojama iš bet kokio tragizmo, kovos, dvejojimo, moralinių kančių (pvz., Stavrogino sapnas apie dykinėjimą užsienyje romane „Demonai“; Vorošilovo pranašavimai romane „Jaunuolis“).
Lietuvių kritikoje būta bandymų ieškoti temų, charakterių, situacijų, problemų analogijų tarp F. Dostojevskio ir lietuvių rašytojų kūrinių. Julijono Lindės-Dobilo „Blūde“ Kostas Korsakas įžvelgė dostojevskišką asmenybės ir masės santykį, herojaus sąmonės tėkmę. Daugiausia panašumų su rusų rašytojo kūryba pastebėta Juozo Grušo prozoje ir dramaturgijoje.
tags: #dostojevskio #asmenybe #ir #kuryba