Klimato kaita ir ekologinė krizė - tai ne tik ekosistemų problemos, bet ir realus pavojus žmogaus fizinei bei psichinei sveikatai. Tyrimai rodo, kad susidūrusieji su klimato kaitos padariniais patiria didesnę riziką susirgti psichikos ligomis ir prarasti gyvenimo kokybę. Lietuvoje susidomėjimas klimato kaitos ir ekologinės krizės klausimais dar tik įsibėgėja, o aplinkos ir aplinkosaugos psichologijos mokslo plėtra yra ankstyvojoje stadijoje. Šiame kontekste svarbu atkreipti dėmesį į psichologės Dovilės Šorytės atliekamus tyrimus, kurie atskleidžia klimato kaitos poveikį žmogaus psichikai ir galimus būdus suvaldyti neigiamas emocijas.
Klimato nerimas: natūrali reakcija ar paralyžiuojanti būsena?
Dovilės Šorytės teigimu, ekologinis nerimas yra platesnis terminas, apimantis nerimą dėl klimato ir dėl to, kas vyksta aplinkoje dėl pačių įvairiausių ekologinių, aplinkosaugos problemų. Klimato nerimas - labiau specifinė sąvoka, susijusi būtent su klimato kaita ir su žmonių nerimavimu dėl besikeičiančio klimato. Ekologinis nerimas yra reakcija į tai, kas vyksta aplinkoje, dažnai susijęs su nenuspėjamumo, negalėjimo prognozuoti ir kontrolės praradimo jausmais.
Ekologinis arba klimato nerimas tam tikra prasme gali būti teigiamas, nes paskatina žmones kažką daryti, mobilizuotis ir imtis veiksmų. Tačiau, jeigu tas nerimas yra labai stiprus, jis gali lemti net veiksmo paralyžių. Kai tai viršija jėgas ir žmogus nebetiki, kad gali kažką pakeisti, jį apima tarsi paralyžiuojanti būsena. Kai nerimas pernelyg stiprus, jis turi labai neigiamas pasekmes. Vis dėlto, ekologinis nerimas yra natūrali reakcija. Tai nėra problema pati savaime, nes tai, kad mes reaguojame į tai, kas vyksta aplinkoje, į globalų reiškinį - klimato kaitą, yra natūralu ir suprantama. Kita vertus - tai reiškia, kad žmogui rūpi tai, kas vyksta su aplinka ir kad žmogui nėra tas pats, jei aplinkoje yra stebimi neigiami padariniai.
Praktikuojančių psichologų tarpe ekologinio nerimo sąvoka yra atsiradusi palyginti neseniai. Vis daugiau kalbama apie tai, kaip konsultuojantys psichologai ir psichoterapeutai turėtų apie tai kalbėtis su žmonėmis, kaip reaguoti, kaip atliepti kylantį ekologinį nerimą. Šorytė pastebi, kad tiek užsienyje, tiek Lietuvoje vis daugiau kalbama apie ekologinį nerimą. Šitame kontekste labai svarbūs jauni žmonės, kurie irgi vis daugiau kalba apie tą išgyvenamą nerimą. Klimato aktyvistai irgi apie tai kalba, kad išgyvena nerimą ir tada nori kažką daryti, keisti esamą situaciją. Tam tikra prasme veikimas yra nerimo sumažinimas. Labai efektyvus būdas sumažinti ekologinį nerimą yra imtis veiksmų.
Klimato kaitos įtaka žmogaus psichologijai: nuo sielvarto iki bejėgiškumo
D. Šorytė atkreipia dėmesį, kad kalbant apie klimato kaitos įtaką žmogaus psichologijai, verta iš arčiau pažvelgti į tai, kaip žmones veikia tiesioginiai ir netiesioginiai klimato kaitos lemiami pokyčiai. Natūralu, kad su tiesioginiais, staigiais su klimato kaita susijusiais pokyčiais - įvairiomis stichinėmis nelaimėmis, tokiomis kaip uraganai, sausros, karščio bangos, potvyniai - gali atsirasti ir sielvartas ar net gedėjimas. Po tokių įvykių stebimas ir žymus potrauminio streso sutrikimų padidėjimas. Nes dėl tokių klimato kaitos padarinių žmonės gali prarasti gyvenamas vietas ir dėl to išgyvena trauminius įvykius. Tai iššaukia labai stiprias reakcijas kaip sielvartas ar gedėjimas praradus svarbią vietą ar pragyvenimo šaltinį, praradus savo namus.
Taip pat skaitykite: Gyvenimo iššūkiai: Dovilės Varkalienės pagalba
Tačiau įvairias emocines reakcijas gali sukelti ir netiesioginiai klimato kaitos padariniai - pasaulinės temperatūros, jūros lygio kilimas. Su tokiais padariniais labiau susiję laipsniški pokyčiai. Tada labiau kalbame apie tokius išgyvenamus jausmus kaip bejėgiškumas ar kontrolės praradimas, kai žmonės po truputį jaučia, kad keičiasi jų aplinka arba, pavyzdžiui visa maisto sistema nebėra tokia saugi. Tokie plika akimi ir lėtesni klimato kaitos padariniai lemia ir ne tokius staigius, bet rimtus psichologinius padarinius - kontrolės jausmo praradimą, bejėgiškumą. Yra pastebėta, kad daugėja su tokiais klimato pokyčiais susijusio piktnaudžiavimo alkoholiu, smurto artimoje aplinkoje.
Pasak psichologės, ekologinio nerimo atsiradimui ar sustiprėjimui įtaką daro ir tai, jog kiekvieną iš mūsų pasiekia vis daugiau informacijos apie klimato kaitos reiškinius. Jei palygintume su laikotarpiu prieš dešimtmetį ar porą dešimtmečių, tai tikrai buvo daug mažiau informacijos, susijusios su klimato kaita. Žinoma, ekologinio nerimo stiprėjimas susijęs ir su tuo, jog klimato kaitos padarinių gamtai vis daugėja. Vasarą Europos regione aiškiai jutome ryškius klimato kaitos padarinius - pavyzdžiui, Vokietija buvo susidūrusi su potvyniais. Tad atsiranda vis daugiau ženklų iš aplinkos, kad vyksta pokyčiai. Kita vertus, ir politiniame lygmenyje vis daugiau apie tai kalbama. Vis daugiau girdime apie Žaliąjį kursą. Tiek politiniame lygmenyje, tiek savo aplinkoje stebime neišvengiamai vykstančius pokyčius, atsiranda daugiau žinių apie klimato kaitą, jos padarinius. Tad žmonės daugiau žinodami, daugiau ir reaguoja.
Žiemos gedėjimas: klimato kaitos įtaka metų laikų suvokimui
Dėl klimato kaitos besikeičiantys metų laikai taip pat gali sukelti naujas emocijas. Mažiau sniegingos ir ne tokios šaltos žiemos Suomijoje sukelia „žiemos sielvartą“ ar „žiemos gedėjimą“. Žmones labai paliečia tai, kas vyksta jų artimoje aplinkoje. Šiuo atveju labai natūralu, kad jeigu suomiai susiduria su tuo reiškiniu, kad žiemos tampa vis silpnesnės, juos tai labai liečia. Čia gali atsirasti gedėjimo reakcija - kai prarandama tai, kas yra tapatumo dalis. Prarandama tai, prie ko žmonės priprato arba tos vietos, kurios yra svarbios, keičiasi. Yra svarbi ir prisirišimo prie aplinkos sąvoka. Žmonės gali būti prisirišę ne tik prie kitų žmonių, bet ir prie geografinių vietų, ir kai tos vietos keičiasi, tai tikrai gali sukelti stiprias emocijas ir gedėjimo reakcijas. Aplinka, kurioje žmonės gyvena ir pokyčiai joje yra svarbu.
Kaip tvarkytis su ekologiniu nerimu?
D. Šorytės teigimu, itin svarbu tai, kaip žmonėms komunikuojama apie klimato kaitą. Komunikuojant svarbu kalbėti ne tik apie patį reiškinį, pačią problemą, klimato kaitą ir jos padarinius, bet kalbėti ir apie tai, ką žmonės gali dėl to padaryti - kokių veiksmų galime imtis, kad prisidėtume prie klimato kaitos mažėjimo. Kita vertus, tai labai susiję su mūsų pačių nerimo mažėjimu. Kai mes jaučiame, kad kažką darome, tai padeda mažinti nerimą dėl pokyčių ir ateities.
Kitas svarbus dalykas, anot psichologės, pateikti aiškią informaciją - kokius padarinius klimato kaita sukels konkrečioje žmonių gyvenamoje vietoje. Reikia pateikti specifinę informaciją žmonėms apie tai, kas keisis jų aplinkoje. Iš psichologinės pusės labai svarbi yra socialinė parama ir buvimas bendruomenės dalimi. Kai žmonės jaučiasi, kad yra bendruomenės dalis, tai labai padeda tvarkytis su tam tikromis problemomis - šiuo atveju, nerimu dėl klimato kaitos. Ypatingai jeigu tai yra bendruomenė, kuri kartu kažką daro arba dalinasi savo patirtimi, dalinasi tuo, kokių veiksmų kiekvienas imasi, išgirsta kitus, tai irgi labai prisidėtų prie nerimo mažėjimo.
Taip pat skaitykite: Dovilė Jankauskienė: psichologės karjera
Kartų skirtumai: kam labiau rūpi aplinka?
Dr. D. Šorytė sako, jog tyrimai, nagrinėjantys skirtingų kartų požiūrį į aplinkosaugos problemas nėra vienareikšmiai. Tačiau yra tendencija, kad vyresni žmonės yra labiau linkę į aplinkosauginę elgseną. Iš dalies tai yra aiškinama tuo, kad vyresni žmonės susipažinę su daugiau informacijos, o kuo daugiau žinių, susijusių su aplinkosaugos problemomis ar klimato kaita žmonės turi, tuo didesnė tikimybė, kad jie turės ir motyvaciją veikti, įsitraukti į aplinką tausojantį elgesį. Vis dėlto, ne visi tyrimai rodo, kad jaunesnių ir vyresnių kartų susirūpinimas skirtųsi. Tai, ką stebime pastaruosius kelerius metus - jaunimo judėjimą už ateitį, protestavimą dėl klimato kaitos - rodo labai išaugusį jaunų žmonių susirūpinimą.
Klimato skepticizmas: gynybinė reakcija ar informacijos trūkumas?
Klimato kaitos procesas vis dar nėra dalykas, dėl kurio rimtumo sutartų visas pasaulis. Anot aplinkos psichologės, skepticizmas klimato klausimais gali kilti dėl labai įvairių ir skirtingų priežasčių. Žmonės gali būti skeptiški dėl to, kad nepasitiki informacijos šaltiniais, iš kurių girdi apie šį reiškinį. Pavyzdžiui, nepasitiki mokslininkais, žiniasklaida, vyriausybės atstovais. Ir tada, kai gauna informaciją iš šių šaltinių, kaip tik gali elgits priešingai, ignoruoti tą reiškinį ar jį nuvertinti, neįsitraukti į rekomenduojamą elgesį. Elgesį keisti yra sunku - lengviau keisti nuostatas.
Kita priežastis, anot jos, gali būti ta, kad dalis žmonių tiesiog nesidomi ekologiniais klausimais, nėra įsigilinę į klimato kaitos procesą. Dar svarbi priežastis - tai žmonių jau padarytos investicijos. Pavyzdžiui, jei žmogus jau yra įsigijęs galingą automobilį, labai natūralu, kad jis nenorėtų prarasti savo investicijų, investuotų lėšų. Natūralu, kad toks žmogus nebus linkęs keisti elgsenos, nes tiesiog yra pernelyg daug investuoti. Elgesį keisti yra sunku - lengviau keisti nuostatas. Ir čia yra svarbi kognityvinio disonanso sąvoka - kai žmogus tam, kad būtų nuoseklumas tarp jo elgesio ir nuostatų ar požiūrio, pasirenka lengvesnį kelią - keisti savo nuostatas ir nuvertinti klimato kaitą, laikyti ją ne tokia svarbia.
Žmonės nenori keisti vadinamojo status quo, nenori keisti socialinės ar ekonominės situacijos. Ir jeigu yra žinutė iš aplinkos, kad dėl klimato kaitos reikia susispausti ar kažką daryti, tai natūralu, kad kyla pasipriešinimas. Anot D. Šorytės, kai susiduriame su tokiais globaliais ir sunkiau suvokiamais bei neigiamais reiškiniais kaip klimato kaita, kyla labai nemalonios emocijos. Kas tada atsitinka psichologiškai? Gali atsirasti gynybinės reakcijos. Labai natūralu, kad jos gali atsirasti. Žmonės gali atsiriboti nuo tokios informacijos ar vengti tokių žinių, ar nuvertinti klimato kaitos reikšmę - sakyti, kad ji nėra tokia svarbi ar labiau susijusi tiesiog su gamtiniais procesais, bet nekyla dėl žmonių veiklos. Tai gali slėpti gynybą ir po ta gynyba besislepiančius kaltės, nerimo, bejėgiškumo jausmus. Iš psichologinės pusės žiūrint galima suprasti, kad atsiranda tokių gynybų ir nenoro gilintis ar susidurti su tokiais labai neigiamais jausmais.
Neveiklumo drakonai: psichologinės kliūtys aplinkai draugiškam elgesiui
Kodėl žmonės netausoja planetos, net žinodami apie klimato kaitos grėsmę? Jau klasika tapusiame straipsnyje apie „neveiklumo drakonus“ - psichologines „kliūtis“ arba priežastis, apsunkinančias aplinkai draugišką elgesį, - žymus psichologijos profesorius Robert Gifford (Viktorijos universitetas, Kanada) aprašė net 29 tokias priežastis. Jei žmogus elgiasi aplinkai žalingu būdu, tai savaime nereiškia, kad aplinka tokiam žmogui nerūpi. Kaip rašo R. Gifford, mes visi turime daug siekių, kurie neretai „konfliktuoja“ tarpusavyje ir gali nesutapti su tikslu tausoti gamtą. Tarkime, siekis „eiti pirmyn“ dažnai reiškia veiksmus (pvz., didesnio būsto įsigijimą), kurie prieštarauja tikslui sumažinti savo poveikį klimatui.
Taip pat skaitykite: Kelionė per emocijas po netekties
Su tuo susijusi kita „kliūtis“ - paprasčiausi mūsų įpročiai. Tai itin įsitvirtinęs, automatinis elgesys, kurį sunku keisti. Žinome, kad mitybos ar judumo įpročiai gali daryti neigiamą poveikį aplinkai. Tačiau svarbu suprasti ir tai, kad viena iš sąlygų įpročiams susiformuoti - jų sėkmingumas, t. y., padeda žmogui pasiekti tam tikrą tikslą (pvz., greitai nuvykti iš taško A į tašką B). Tenka pripažinti, kad mūsų suvokimas pasižymi tam tikrais ribotumais arba šališkumais (ir ne veltui - evoliucijos procese tai buvo naudinga). Vienas tokių šališkumų - polinkis orientuotis į problemas, kurios svarbios dabartiniu momentu ir kurios susijusios su mumis pačiais, artimiausia mūsų aplinka. Tarša ar klimato krizė paprastai nėra tarp tokių problemų. Atvirkščiai, tarkime, klimato kaita dažnai suvokiama kaip tolima, abstrakti, nesusijusi su padariniais pačiam asmeniui.
Kita vertus, žmonės gali žinoti apie konkrečią problemą, sakykime, jūros užterštumą, tačiau nežino, ką daryti, arba - jei žino - netiki, kad jų pačių elgesio pokytis bus reikšmingas, mažinant taršą. Be to, dėl taip vadinamo nerealistiško arba naivaus optimizmo esame linkę nepakankamai įvertinti sau kylančias rizikas: blogi dalykai nutiks kam nors kitam. Kaip pastebi R. Gifford, turbūt pats ironiškiausias iš „neveiklumo drakonų“ yra „atoveiksmio efektas“, kai, pasielgę aplinką tausojančiu būdu, žmonės po to linkę elgtis netvariai, lyg tvarusis veiksmas kompensuotų netvarųjį. Pvz., įsigiję degalus taupantį automobilį, asmenys linkę juo daugiau važinėti. Taip pat visai suprantama, kad apskritai dažniau įsitraukiame į lengviau įgyvendinamus aplinkai draugiškus veiksmus, kurie, deja, turi ir mažesnį aplinkosauginį poveikį. Pvz., remiantis prieš porą metų atliktu Londono universiteto koledžo tyrimu, žmonės dažniau rūšiuoja atliekas, nei renkasi darnų judumą. Informacija apie psichologines priežastis, apsunkinančias aplinką tausojantį elgesį, neatrodo kaip teigiama žinutė. Vis dėlto žinojimas apie šiuos „drakonus“ gali įgalinti - padėti geriau suprasti savo ir kitų (ne)veiklumą bei ką verta taikyti praktikoje.
Kaip įveikti neveiklumo drakonus ir skatinti aplinką tausojantį elgesį?
Norint įveikti psichologines kliūtis ir skatinti aplinką tausojantį elgesį, būtina imtis konkrečių veiksmų:
- Tikslingas švietimas: Reikalingas švietimas ne tik apie aplinkosaugos problemas, bet ir apie tai, kaip konkrečios problemos susijusios su pačių žmonių elgesiu ir patirtimis. Svarbi informacija apie tai, ką specifiškai kiekvienas (-a) galime padaryti, norėdamas (-a) spręsti konkrečią problemą. Žmonėms aktualu suprasti, kaip specifinė problema jau veikia ar artimiausiu metu paveiks tai, kas jiems rūpi (sveikatą, artimiausią aplinką, pragyvenimo šaltinius ir pan.), taip pat kokį poveikį turės konkretūs aplinkosauginiai veiksmai, kurių asmenys gali imtis.
- Naujų įpročių formavimas: Nors įsitvirtinusius įpročius keisti sunku, tai nėra neįmanoma. Tik vertėtų nusiteikti, kad naujiems įpročiams susiformuoti - be noro - reikia laiko ir kantrybės. Remiantis naujausiomis mokslo žiniomis, tam prireiks kiek daugiau nei dviejų mėnesių arba maždaug 66 dienų. Ypač geras laikas naujiems įpročiams formuoti - reikšmingi gyvenimo pokyčiai, kaip gyvenamosios vietos keitimas.
- Kitų žmonių įtaka ir kolektyvinis veikimas: Mus apskritai labai veikia kiti žmonės ir jų elgesys, net jei to neįsisąmoniname. Vien aplinką tausojančio kitų asmenų elgesio „pėdsakai“, t. y., tam tikri objektai ar ženklai (pvz., šalia darbovietės kito asmens paliktas prirakintas dviratis), siejasi su atitinkamu tokius pėdsakus savo aplinkoje matančių piliečių elgesiu. Ypač veiksmingas gali būti kolektyvinis žmonių veikimas, kai į aplinkai draugiškus veiksmus įsitraukiama ne atskirai, bet kartu su bendraminčiais ar bendruomene.
Išvados
Dovilės Šorytės tyrimai atskleidžia, kad klimato kaita turi didelį poveikį žmogaus psichologinei būsenai, sukeldama nerimą, sielvartą ir bejėgiškumą. Norint suvaldyti šias neigiamas emocijas ir skatinti aplinką tausojantį elgesį, būtina didinti informuotumą, formuoti naujus įpročius ir įtraukti žmones į kolektyvinį veikimą. Svarbu suprasti, kad kiekvienas iš mūsų galime prisidėti prie klimato kaitos mažinimo, o bendradarbiavimas ir bendruomeniškumas yra raktas į sėkmingą kovą su šia globalia problema.
tags: #dovile #soryte #psichologines #klimato #kaitos #pasekmes