Žmogus yra sudėtinga būtybė, išsiskirianti iš kitų gyvų organizmų savo mąstymu, emocijomis ir charakteriu. Žmogaus viduje dažnai vyksta dvasinė kova, kai elgesys prieštarauja jausmams ir mintims. Šiame straipsnyje nagrinėsime žmogaus dvilypumo reiškinį lietuvių literatūroje, remdamiesi V. Mykolaičio-Putino ir A. Škėmos kūriniais.
Žmogaus prigimties dualizmas
Žmogaus prigimtis yra dualistinė, jam būdingi vidiniai konfliktai, prieštaravimai sau ir aplinkai. Pasitaiko ribinės situacijos, kuriose sunku pasirinkti tarp geidžiamų dalykų ir pareigos jausmo. Pasirinkimas tarp pareigos ir norų atskleidžia žmogaus dvilypumą. Gyvenime dažnai pasitaiko situacijų, kai pareiga ir atsakingumas nusveria svajones ir poreikius.
V. Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“: kunigo ir poeto kelias
Vincas Mykolaitis-Putinas romane „Altorių šešėly“ atskleidžia Liudo Vasario asmenybę, kuri bando suderinti kunigo ir poeto kelią. Tai yra pagrindinis veikėjo dvilypumas. Dramatiškų asmenybės formavimosi istorijų iki Putino niekas nebuvo pavaizdavęs. Tai pirmasis lietuvių psichologinis romanas, kuriame gilinamasi į žmogaus mintis, jausmus, išgyvenimus, savijautą. Dėl žmogaus pasiaukojimo pobūdžio romaną galima vadinti ne tik psichologiniu, bet ir intelektualiniu.
Liudas Vasaris nuo pat pirmųjų metų kunigų seminarijoje abejoja, ar sugebės laikytis griežtų kunigams skirtų taisyklių. Situacija pablogėja, kai jaunuolis atranda savyje pašaukimą kurti literatūrą. Iš pradžių jo poezija pavyzdinga, aukštinanti Dievą ir atskleidžianti gyvenimo tiesas. Tačiau skaitytojui ši poezija atrodo nenatūrali.
A. Škėmos „Balta drobulė“: dvilypumas emigracijoje
Antanas Škėma romane „Balta drobulė“ kuria Antano Garšvos paveikslą, kuris dirbdamas ir gyvendamas JAV išgyvena dvilypumą.
Taip pat skaitykite: Konsultavimo pradžia: patarimai pradedantiesiems
Apie autorių
Antanas Škėma - vienas žymiausių XX a. vidurio lietuvių prozininkų ir dramaturgų. Savo kūryboje jis išreiškė katastrofų laikotarpio žmogaus pasaulėvoką - vertybių griūties, žmogaus vidinio suskilimo, baimės, grėsmės, nevilties išgyvenimus. Škėma, panašiai kaip ir Radauskas, yra jau miesto kultūros žmogus. Gimė Lodzėje (Lenkijoje), ankstyvąją vaikystę praleido Lenkijoje, vėliau Rusijoje ir Ukrainoje. Po Pirmojo pasaulinio karo grįžusi į Lietuvą šeima kurį laiką gyveno Radviliškyje, paskui persikraustė į Kauną. Būsimasis rašytojas studijavo mediciną ir teisę Vytauto Didžiojo universitete, lankė dramos teatro studiją, 1936 m. tapo Kauno, paskui Vilniaus dramos teatrų aktoriumi. Antrojo pasaulinio karo metais parašė pirmą pjesę „Julijana“ (1943), kuri buvo pastatyta Vilniaus dramos teatre, tačiau priartėjus frontui premjera neįvyko. Pasitraukęs į Vakarus dirbo įvairius fizinius darbus, vaidino ir režisavo išeivijos teatro trupėse, dalyvavo kultūrininkų sambūriuose. Išleido novelių ir apysakų rinkinius „Nuodėguliai ir kibirkštys“ (1947), „Šventoji Inga“ (1952), „Čelesta“ (1960), romaną „Balta drobulė“ (1958), dramas „Pabudimas“ (1956), „Žvakidė“ (1957). 1961 m. žuvo autokatastrofoje Čikagoje, grįždamas iš Santaros-Šviesos sambūrio suvažiavimo, kuriame vaidino savo paties režisuotoje Kosto Ostrausko pjesėje.
Škėmos charakteris buvo sunkus. Maištingas būdas ir nepriklausoma laikysena išryškėjo dar mokantis Kauno „Aušros“ gimnazijoje, kai būsimam rašytojui teko gal pirmą kartą nukentėti dėl savarankiškos nuomonės. Literatūros mokytojas paskyrė namų rašinį pagal Jono Biliūno apsakymą „Be darbo“ tema „Ar gerai padarė Laurynas Dūda pasikoręs?“ Buvo duotas rašinio planas, pagal kurį mokiniai turėjo įrodyti, kaip neteisingai pasielgė Biliūno personažas. Tačiau jaunasis Škėma parašė darbą pagal savo planą, įrodinėdamas, kad Laurynas Dūda pasielgė puikiai. Tokių „kuolų“ Škėmai teko ragauti visą gyvenimą. Kaip aktoriui ir režisieriui jam buvo būdingas tam tikras artistiškas noras provokuoti visuomenę, vaizduoti ciniką ir, matyt, net artimiausi draugai ne visuomet suprasdavo, koks jautrus ir pažeidžiamas jis buvo iš tikrųjų. Rašytojui skausmingai rūpėjo kūryboje įprasminti gyvenimą - „palikti savo egzistencijos ženklus popieriuje“, tačiau to meto skaitytojų visuomenė nebuvo jam palanki. Škėma labai jautriai reaguodavo į kritiką ir kentėjo, kad jo nesupranta ir nenori spausdinti. Jis ne kartą deklaravo laiškuose, kad pasitraukia iš literatūros, kaip jau pasitraukė iš teatro, tačiau, laimei, tų pažadų nevykdė. Ilgą laiką tikėjo savo talentu ir, praradęs viltį būti suprastas lietuvių, bandė prasimušti pas svetimuosius, rūpindamasis, kad jo kūriniai būtų verčiami į anglų kalbą. Deja, vertėjo taip ir nepavyko rasti.
Škėma nebaigė universiteto ir humanitarinį išsilavinimą įgijo pats, tačiau, nesant normalių intelektualinio darbo sąlygų, jo gausios žinios liko chaotiškos ir nepakankamai gilios. Bene geriausias Škėmai buvo Vokietijos periodas. Tada jis atrado prancūzų siurrealistus ir kitą Europos moderniąją literatūrą, kurios vertimų buvo gausu vokiečių žurnaluose. Nuo tų laikų didžiuliu autoritetu jam tapo intelektualusis poetas Henrikas Radauskas. Radauskas prisimena, kad pradedantis rašytojas buvo dėmesingas net tokioms pastaboms, kurios, meistro Radausko nuomone, buvusios visai elementarios: dėl žodžio taupumo ar perdėtai įmantrių posakių. Į poeto pastabą, kad reikėtų kruopščiau taisyti tekstus, Škėma sykį atsakė: „Kaipgi taisyti tai, ką išplėši iš savęs savo krauju?“ Ironiškas Radauskas replikavo, kad tarnaitė, prieš žudydamasi iš nelaimingos meilės, rašo laišką, kuris, be abejonės, yra „išplėštas iš širdies“, bet drauge juokingas. Radauskas švietė Škėmą ne tik literatūros, bet ir muzikos srityje. Supažindino su vengrų kompozitoriaus Belos Bartoko kūryba, jo savotiškas „žiaurumas“ Škėmai labai patikdavo. Kiek sunkiau sekėsi įpiršti Johaną Sebastianą Bachą, kuris atrodė „simpatiškas senelis“, bet per daug paprastas, nemodernus. Škėma mėgo ir aistringai propagavo modernistinį meną, dažnai būdamas neatlaidus savo oponentams iš konservatyviojo fronto.
Ne viskas Škėmos, kaip ir kiekvieno žmogaus, gyvenime verta pasigėrėjimo. Tačiau dėl vieno dalyko turbūt galime būti tikri - rašytojas visuomet kalbėjo iš širdies, įsitikinęs savo tiesa, neveidmainiaudamas ir nebijodamas atkirčio. Škėmos asmenybėje ryški menininko, aktoriaus prigimtis. Jis nesiekė karjeros, patogios buities, gyvenimo tikslu laikė kūrybą. Savo kūriniuose mėgo efektingas detales, aštrius vertinimus, nevengė šokiruoti, šiurpinti konservatyvų suvokėją. Tuo jis artimas avangardistiniams rašytojams. Be Radausko, Škėma artimai draugavo su Algimantu Mackumi, kitais modernios pakraipos išeivijos menininkais, dalyvavo ir žemininkų, ir bežemių literatūrinėje spaudoje.
Škėmos kūrybos principus prasminga gretinti su vienmečio poeto Radausko estetinėmis pažiūromis. Svarbiausias Radausko kūrybos tikslas - grožio kūryba, estetinio būties matmens išsakymas, o Škėmai svarbu perteikti autentišką XX amžiaus žmogaus egzistencijos patirtį - žmogaus, kuris susiduria su katastrofiška laikotarpio tikrove, patiria vertybių ir asmens tapatybės krizę, grumtynėse su lemtimi tragiškai pralaimi, tačiau lieka ištikimas aukštiesiems humanistiniams idealams. Todėl, kitaip negu Radausko, Škėmos kūryba atvira istorijai, pabrėžtinai subjektyvi, net autobiografiška. Pagrindinės rašytojo kūrybos temos - žmogaus išbandymas ribinėje situacijoje ir žmogus, gyvenantis sudužusių iliuzijų pasaulyje, pasaulyje po katastrofos. Savo kūrybos programą Škėma apibrėžė kaip „kūrybinį nihilizmą“ - joje vyrauja neigiami žmogaus būtiškosios padėties, jo dvasinių ir kūniškų galių ribotumo, žiaurumo, kančios, skausmo vaizdai. Kančią ir mirtį rašytojas vadino „reikšmingiausia tikrove“, kurios akivaizdoje atsiskleidžia tikroji būties esmė, tikroji visų vertybių reikšmė. Rašytojas stengiasi priblokšti suvokėją atvirais smurto, fiziologinio žmogaus gyvenimo vaizdais, priversti jį kentėti. kenčiančiu žmogumi, dorovinis ir kūrybinis sąžiningumas, neleidžiantys nutylėti savo patirties, kad ir kokia nemaloni ji būtų. „Užsimerkti jau per vėlu“, - sako vienos Škėmos dramos veikėjas. Škėmos žmogus aistringai ilgisi tiesos ir Dievo, bet yra nežinomos jėgos, nesuvokiamos kaltės nuo jų atskirtas. Todėl jo kūryboje dažni pragaro, apokalipsės vaizdiniai. Visa tai būdinga XX a. vidurio egzistencialistinei literatūrai.
Taip pat skaitykite: Socialinės psichologijos svarba
Škėmos kūrybos forma netradicinė: vaizduodamas suskilusį žmogaus pasaulį, jis atsisako klasikinių prozinio pasakojimo ir draminės kalbos savybių - aiškios išorinio ir vidinio žmogaus pasaulio skirties, laiko, erdvės vientisumo, nuoseklaus siužeto. Čia nėra aiškią vertinamąją perspektyvą kuriančio pasakotojo, vaizdų slinktis dažnai primena chaotišką minčių, pojūčių srautą, valdomą atsitiktinių impulsų, tolimų asociacijų, subjektyvių nuotaikų. Rašytojas atvirai vartoja sąlygiškus, simbolinius teksto elementus, nuorodas į Bibliją, į modernistinį meną, filosofiją ir literatūrą.
#
Taip pat skaitykite: Testo interpretavimas
tags: #psichologinis #filosofinis #romanas #balta #drobule