Stresas gali paveikti įvairias gyvenimo sritis, įskaitant ir burnos sveikatą. Šiame straipsnyje aptarsime dantų protezavimo galimybes, kurios padeda atkurti ne tik funkcionalumą, bet ir pasitikėjimą savimi, taip pat aptarsime streso mažinimo būdus, padedančius išlaikyti gerą savijautą.
Dantų protezavimo sprendimai
Dantų protezavimas yra svarbi sritis, padedanti atkurti prarastus dantis ir pagerinti burnos sveikatą. Šiuolaikinė odontologija siūlo įvairius protezavimo sprendimus, pritaikytus individualiems pacientų poreikiams ir galimybėms.
Išimami dantų protezai su užraktais
Alytaus odontologai pastebi, kad tinkamai burnoje sudėti dantų protezai neturėtų judėti kramtant. Vis dėlto, daugelis dantų protezavimo klinikų siekia sukurti tvirtai prie burnos ertmės prisitaikančius protezus. Pacientams vis dažniau siūlomi prie dantų implantų pritvirtinami, nesudėtingai iš burnos išimami protezai. Vienas iš tokių sprendimų - su specialiais užraktais pagaminti išimami dantų protezai. Dažnai turintieji protezus skundžiasi, kad maistą kramtant įprasti plokšteliniai protezai slankiojasi po burną, juda visomis kryptimis, sukeldami nepatogumų. Specialūs užraktai fiksuoja protezą ant implantų, užtikrindami stabilumą.
Dantų protezavimo kainos ir kompensacijos
Dantų protezavimo kainos gali gąsdinti pacientus, tačiau pažangios technologijos ir darbų kokybė lemia didesnes išlaidas. Vyresnio amžiaus žmonės dažnai renkasi plokštelių tipo dantų protezus, kuriuos kompensuoja Teritorinės ligonių kasos. Šiuo metu kompensuojama suma už dantų protezus yra apie 450 eurų. Esant aptirpusiam žandikauliui, gali prireikti burnos chirurgo konsultacijos ir kaulo priauginimo procedūrų.
Mini implantai
Mini implantai yra dar viena alternatyva, palengvinanti dantų protezavimą. Protezus pradėta tvirtinti ne tik prie įprastų, bet ir prie mažesnių - mini implantų. Šie implantai yra metaliniai, bet smulkesni, juos į žandikaulį įsriegti yra paprasčiau nei įprastus implantus, todėl mažėja ir bendra dantų protezavimo kaina. Pacientai mini implantus renkasi ir dėl paprastesnės, mažiau sudėtingos operacijos, trumpesnės pačios procedūros ir pooperacinio laikotarpio trukmės. Iš karto po mini implanto įsriegimo, ant jų jau galima tvirtinti protezų plokšteles. Dėl dantų protezavimo kainų naudojant mini implantus reikėtų teirautis savoje odontologijos klinikoje ar implantologijos centruose. Dantų protezavimas atliekamas beveik kiekvienoje odontologijos klinikoje.
Taip pat skaitykite: Saugus kačių nagų kirpimas
Stogas - namo apsauga ir energijos efektyvumas
Stogo danga yra esminė namo dalis, užtikrinanti gerą apsaugą nuo aplinkos poveikio ir energijos efektyvumą. Neteisingas stogo dangos pasirinkimas ir montavimas gali sukelti rimtų problemų, tokių kaip nuotėkiai ar šilumos praradimas.
Kelionės automobiliu be streso
Kelionė automobiliu - tai ne tik transporto priemonės vairavimas, bet ir emocinis iššūkis vairuotojui. Daugeliui kelią apkartina stresas, kuris iš dalies kyla ne dėl išorinių veiksnių, o dėl prasto pasiruošimo kelionei.
Sėkmės ženklai ir prietarai
Visose tautose, taip pat ir mūsų, yra labai daug negatyvių, perspėjančių ir apsaugančių nuo įvairių bėdų ir nelaimių ženklų ir prietarų. Bet juk taip norisi, kad mūsų gyvenime būtų kuo daugiau optimizmo. Todėl čia pabandysiu surinkti kuo daugiau LAIMĖS IR SĖKMĖS ŽENKLŲ IR PRIETARŲ. Jei ir Jūs žinote mažai, arba dar visai negirdėtų ženklų, ar prietarų, prašau atsiųsti man. Jie bus kuo skubiau čia patalpinti. Pasidalinkime laime ir jos gausime daug daugiau. Jei jūs norite, kad jūsų namuose vyrautų gėrovė, o visi to namo gyventojai būtų laimingi, pakabinkite ant įėjimo durų pasagą. Rasti keturlapį dobilą ir alyvos penkialapį žiedą - laimei. Rasti akmenėlį su skylute, kuris dar kitaip vadinamas vištų dievu - laimei. Jei aižant žirnelių ankštį, jums pasiseka ir randate 9 žirnelius, tai jų nevalgykite, bet sugalvoję norą meskite jį per petį. Kai virš savo galvos pamatysite krentančią žvaigždę - sugalvokite norą. Jei jūs gegužės 1 d. Jei sausio 1 d. nupjausite nuo bet kokio medžio vytelę ir ją nešiosite kišenėje, tuomet ištisus metus jus lydės sėkmė.
Juozo Tumo-Vaižganto kūryba: optimizmas ir tragedija
Įvairiausių nuomonių ir vertinimų yra susilaukusi Juozo Tumo-Vaižganto kūryba. Ji labai įvairi - nuo skaidrių ir džiugių „Pragiedrulių“ vaizdelių iki šiurpinančios „Nebylio“ tragedijos. Įdėmiai pažvelgę į šio autoriaus kūrybą, pastebėsime, kad optimizmas ir jausmų skaidrumas dominuoja ten, kur kalbama apie tautiškuosius dalykus - naujos valstybės kūrimą, tradicijų puoselėjimą, kaimo atgimimą… Niūrios spalvos prasideda ėmus kruopščiai analizuoti atskirų žmonių (personažų) likimus, paklydimus. Vienur Vaižgantas tarsi koks tautinis ideologas konstruoja optimistiškas savo genties perspektyvas, kitur (ir tai tikriausiai kyla iš konkrečios jo kaip kunigo patirties, išpažinčių klausymo) demonstruoja žmonių polinkį kenkti, griauti savo ir kitų gyvenimus. Šiame straipsnyje domimasi dviem Vaižganto kūriniais - apsakymu „Išgama“ ir apysaka „Nebylys“, mėginama atskleisti šių kūrinių veikėjų elgsenos motyvus, aiškintis konfliktų ir tragedijų priežastis bei reikšmes.
Apsakymo „Išgama“ analizė
Apsakymo „Išgama“ personažas Peleksas nuo pat vaikystės buvo kitoks negu jo bendraamžiai: „…niekas nematė Pelekso su vaikais žaidžiant, po šilkinę pievą su jais lakstant, kūlio virstant ar kitokius vaikiškus šposus krečiant“1. Užaugęs jis taip pat lieka kaimo bendruomenės ir savo bendraamžių nuošalyje: „…išjodavo ir parjodavo Peleksas vis paskutinis, kiek tiek atsilikęs nuo viso pulko, skęsdamas pirmo jojusių sukeltame dulkių rūke; tačiau nesiskirdamas iš pulko. Ir ganydamas, jis sėdos kiek tolėliau nuo būrio, bet ne tiek toli, kad nebegirdėtų jokios; nesiskyrė iš būrio, dalyvavo būryje savo tylėjimu, tariamuoju savo abejingumu“ (p. Peleksas - arkliaganis, išmanantis savo darbą, gerai atliekantis bendruomenės jam priskirtas funkcijas, bet toje bendruomenėje nepritampantis, kažin kuo vis neįtinkantis, keistesnis nei visi, uždaresnis, bet nesvetimas. Jis svetimas savo šeimoje. Tėvas Pečiūra tiesiog nekenčia savo sūnaus: „…norėjo jį praeidamas spirti koja. Jei to nedarė, tai ieškojo progos prikibti ir skaudžiai prilupti“ (p. Viena šių tėvo ir sūnaus nesutarimų priežasčių, kaip aiškina pats {eleksas, yra tai, kad tėvas „liuikas traukia, kiek tik ir kada tik nori, - man neleidžia rūkyti ir muša; sako, tai esą negerai. Man - negerai, jam gerai“ (p. 260). Kalbant S. Freudo terminais, liuika yra vienas oralinių dirgiklių, žadinančių ir koreguojančių žmogaus seksualumą bei erotines fantazijas. Kūdikystėje kiekvienas žmogus patiria šio dirgiklio reikšmę, čiulpdamas motinos krūtį arba žinduką. Anot Freudo, šito prisiminimai, bent jau nesąmoningai, žmogų lydi per visą gyvenimą. Kad oraliniai dirgikliai Peleksui gali turėti didelę reikšmę, įrodo ir labai keista šio personažo patologija: „Ypač tino jam nuo miego viršutinė lūpa. Tada Peleksas darės bjaurus pažiūrėti, lyg putmenimis susirgęs ar bičių sugeltas“ (p. Liuika, čiulpimas, lūpos tinimas miegant - susiję dalykai. Psichoanalizė aiškina, kad miego metu atsilaisvina cenzūra tarp žmogaus sąmonės ir pasąmonės. Miegant atsipalaiduoja užslopinti draudžiami geismai ir norai, vaizdiniai. Žmogus gali atlikti tai, ko negalima tikrovėje, kas jam yra draudžiama. Miegančiam Peleksui tinsta lūpa, nes atsilaisvina kažkokios jo oralinės fantazijos (kiek juokaudami galime sakyti, kad miegodamas Peleksas gali rūkyti ir čiulpti savo liuiką kiek tik širdis geidžia, joks tėvas negali jam tuomet šito uždrausti). Pagaliau ir pats tekstas rodo ryšį tarp Pelekso lūpos ir liuikos: „Kartais, nebesulaukdami Pelekso išeinant iš palapinės, o numanydami, kad jo lūpa jau gana „pritvinko“, rišdavo jam už kojų pavadį <…> ir visi susidvailiję, vilko jį iš būdos“ (p. 256). Taip netikėtai išbudintas iš miegų jis išsigąsdavo, bet ant aplinkinių nepyko, „tik atnarpliojęs nuo kojų raiščius, plačiai žiovavo, jau visai abejingai kimšdamas sau liuikelę“ (p. 257). Šiuo „instrumentu“ tėvas ir neleidžia Peleksui naudotis, motyvuodamas, esą Peleksas yra dar per jaunas: „Liuiką kurija, šitoks mardva ir snarglius, kad jį perkūnas!“ (p. 262). Bet ar tikrai čia svarbiausia amžius? Sūnaus ir tėvo konkurencijoje dėl liuikos nesunkiai atsekame Edipo komplekso pėdsakus. Šis kompleksas žmogui pasireiškia dar vaikystėje, tačiau „visą gyvenimą vyksta nuostatų ir emocijų perkėlimas į naują veiklą, išsaugant pirmąją patirtį, ir dėl to kai kurių asmenų santykis su kitais asmenimis ir su turėjimo objektais gali būti paveiktas“2. Peleksas ir senasis Pečiūra dėl liuikos kovoja tarsi dėl moters. Štai šios kovos kulminacija: Peleksas dirbasi medinę formą liuikos „arlifkai“ iš alavo išlieti ir staiga lyg koks laukinis žvėris išnyra tėvas ir puola Peleksą mušti. Bet dabar laimi sūnus: „Šiuosyk jis [Peleksas - G. B.] nebuvo toks vikrus raitytis, kai tėvas lupo. Dabar jis paliko besėdįs vietoje, nors per pečius į tą pačią vietą gavo bent penkis smūgius. Visai sustingusiu veidu, dabar didelėm akim, mušamas įtemptai žiūrėjo į žvėriškai piktą tėvą ir nė krust <…>, buvo baisu Jausti tą kankinamojo žvilgsnį, ir tėvas tai pajuto. Nusispjovė paleido perkūną ir skubotai parėjo namo“ (p. 262). Kodėl šiuosyk sūnus taip įnirtingai (ar pagiežingai, niekinančiai) ginasi? Kodėl arlifka tokia svarbi? „Arlifka - tai liuikos apačia, kur suvarva seilės ir nikociana“ (p. 262), - sako autorius. Vadinasi, arlifką labai tolimomis asociacijomis, žinoma, galima lyginti su įsčiomis. Dar viena tėvo ir sūnaus nesutarimų priežastis - principinis jų charakterių skirtumas. S. Freudas kalba apie du žmogaus charakterio tipus - oralinį ir analinį. Iš jau aptartų Pelekso ypatybių galime spręsti, kad jis priklausytų oralinio charakterio tipažams. Su orališkumu šį personažą sieja ne tik tinstanti lūpa, liuika, arlifka. Čia prisimintinas ir „Išgamos“ epizodas, kai rytą, po naktigonės, Juzukas ir Peleksas sėdi paantvaly, - Peleksas „plačiom akim dairėsi po apylinkę, kur ne kur ilgėliau jas sulaikydamas… Tom akim jis dabar žiūrėjo stačiai į mane, stačiai į gražią gamtą. Ir buvo tose akyse daug džiaugsmo ir kažin kokio pasiilgimo“ (p. 259). Peleksas linkęs visa eikvoti, tėvas - visa užlaikyti, taupyti, kaupti. Todėl ir „ėmė tėvui Pečiūrai rodytis, jog Peleksas tas vienas bekliūva jam gyvenimą gyventi, visų ateitį austi“ (p. 257).
Taip pat skaitykite: Streso įtaka galvijų sveikatai
Apysakos „Nebylys“ analizė
Dar baisesnis konfliktas - apysakoje „Nebylys“. Tik čia jau ne tarp tėvo ir sūnaus, bet tarp dviejų labai artimų bičiulių. Autorius vadina juos Puzionių keimariu (keimaris - riešutas vienu kevalu ir dviem branduoliais), taip paversdamas juos ne tik artimais bičiuliais, bet tarsi kokiais broliais dvyniais. Toks meilės trikampis, rodos, yra neišvengiamas, nes tiek Jonas, tiek Kazys turi tą patį moters idealą - Jono motiną, Butkių dėdienę Apoloniją: „Nei vienas, nei antras neturėjo jokio moteriškos „idealo“. Arba, tikriau sakant, abudu turėjo tą vieną ir tą patį - Puzionių Dėdienę“ (p. 113). Abiejų vyrų pamilta Anelija - tarsi Dėdienės prototipas: „Veidu, pečiais, visu savo stogu, net eigastim atminė - Dėdienę“ (p. Jono ir Kazio santykių su Anelija modelio prototipas - taip pat šių vyrų santykiai su Dėdiene. Dėdienė yra Jono motina, o Kaziui yra kaip motina ( per ilga Butkienė taip priprato abudu berniuku drauge matyti, jog nė skirti jų nebeskyrė <…>, jei kas būtų Butkienę pakalbinęs, katro vaiko - sūnaus Jono ar seno ir ištikimo jo draugo Kazio - labiau gailėtų ištikus katram nelaimei, gal būt atsakius kaip tikroji abiejų motina: kurį pirštą užgauni, tą skauda“, p. Apysaka perša mintį, kad Anelija tampa Kazio, o ne Jono žmona tik per atsitiktinumą: Kazys ją pirmas pamato, užsako piršlybas. Vyrams atvykus i piršlybas, paklausta, „katras dabar tau jaunikis ir katras piršlys“. Anelija atsako „šitas“ - nurodydama Joną (p. 127). Nuo pat pirmųjų piršlybų akimirkų Kazys, būsimasis Anelijos vyras, lieka nuošalyje, komunikacija užsimezga tarp Anelijos ir Jono. Visada susivaržęs šalia Dėdienės taip, ka vos bedrįsdavo „rankelę senutei pabučiuoti“, Kazys jaučiasi nelaisvai ir šalia Anelijos. Tarp jo ir būsimosios žmonos lyg siena atsistoja Dėdienės autoritetas, jis Aneliją vis lygina: „…kaip pas Dėdienę, taip gardu… Taigi, taigi! Taip pat kalbėjo man ir Dėdienė“. Visai kitaip Jonas. Šalia naujosios pažįstamos jis jaučiasi laisvai, netgi kiek vaikiškai - „kalbėjo itin atsidėjęs, tokiu vaikiškai nekaltu džiaugsmu, lyg jis ir iš tiesų tebebūtų pusbernis, o ne brendęs vyras“ (p. 128). Anelija taip pat ima linkti jo pusėn: „Jonas jai patiko, kaip dar niekas pasaulyje: joks vyriškis dar nebuvo jos taip džiaugsmingai prikalęs prie savęs, kaip šis tariamas piršlys“ (p. Anelija abiem vyrams pakeičia Dėdienę ir yra už ją pranašesnė, nes abiem ji - erotinių fantazijų bei geismų objektas. Erotinio potraukio stiprėjimą psichoanalizė sieja ir su agresijos didėjimu. Jonas savo agresiją nukreipia į Kazį - „lyg pajutęs neteisybės, kuriai visa savo esme protestuoja, ir nebenorėjo nė pažiūrėti į Kazį. O kai vis dėlto žvilgtelėjo pabuvęs, viskas jau nebepatiko. Ėmė noras susirieti, susipykti, pasiskirti“ (p. 132). Po vestuvių Anelija savo vyrui yra abejinga - „Anelija visai pasyvi, niekuo meilės nepakursto“ (p. 139), visą savo erotinį potraukį ji nukreipia į Joną. o šis - į ją: „…dar durų nepravėręs, jau burbuliavo, o radęs Aneliją, sveikinos su ja būtinai už rankų, nors kelis kartus būtų tądien matęsi, taip glaudžiai prisispausdamas, jog ji tuoj nusišiepdavo jam palankumu. Ir Jonas mirko, tirpo toje moteriškės šypsenoje. Ir ėmė vis labiau jos ilgėtis“ (p. Sąmoningai Jonas suvokia, kad Anelijos turėti negali, šį geismą jis mėgina iš savęs išstumti. Todėl ir apsilanko pas kunigą Norkų. Tik tai nieko nepadeda: „…kun. Senelis apsiriko, manydamas iš Jono širdies išvaręs velnią. Jis ten tebeglūdėjo ir ėdė Joną kaip koks soliteras dieną ir naktį… Nebeliko nė pusės to Jono greitumo ir džiaugsmingumo. Po kelias savaites vaikščiojo bjauriai apžėlęs… O kai nusiskuto, baisu buvo pažiūrėti: paakiai pajuodo, skruostai įdubo, raudonumas dingo“ (p. 147). Kunigas, liepdamas nė nežiūrėti į Anelijos pusę, priverčia Joną neigti savo geismą, stumti jį į pasąmonę, verčia apgaudinėti patį save. Iš tikrųjų niekas nepasikeičia, seksualinė energija nėra nukreipiama kur nors kitur (ne į seksualinės veiklos sritis), o ji yra neigiama. Todėl vieną kartą jos prisikaupia tiek daug, kad Jono sąmonė paprasčiausiai atsisako priešintis ir visu smarkumu prasiveržia pasąmoniniai troškimai. Todėl meilės akto metu „Anelija buvo pusalpė. Jonas beprotis. Tai be jokios nuovokos, be jokios sąmonės skendo gerume“ (p. 151). Kad neįvyko asmenybės destrukcija, Jonas tiesiog nesuvokia, ką daro, lytinis aktas - jo ilgų kančių, neurozės iškrova, priepuolis. Psichoanalizė lytinį aktą vadina maža epilepsija, taip pat ji sieja su isterija. Isterinis sindromas ypač ryškus aptariamoje apysakoje. Po meilės akimirkų „Jonas šoko savo kieman, kur tebestovėjo arklys pakinkytas, ir, nė vadžių nepaimdamas, grikštelėjo dantim ir neregėtu smarkumu pylė baikščiam savo gyvuliui botagu per nugarą“, Aneliją taip pat ištinka isterinis šokas: „…pirma aiški jos mintis buvo pasikarti… o tuo tarpu nebeteko visų savo jėgų; nervų įtempimas atslūgo ir kažin kur nugrimzdo. Anelija atsitūpė ant savo kojų ir visu savo liemeniu pakniubo priekin, atsiremdama abiem rankom, lyg širdžiai supykus… moteriškė nebepasitaisė. Taip ir liko be jėgos, be nuovokos“ (p. S. Freudas sako, kad lytinio akto metu nusilpus erosui (gyvenimo potraukiui), išsilaisvina tanatas - mirties potraukis. Tanatas siekia asmenybės, aptariamu atveju - Jono, sunaikinimo. Šie potraukiai žmoguje egzistuoja visą laiką. Kartais stipresnis yra vienas, kartais - kitas, bet kiekviena būtybė yra linkusi gyventi, ginti save. Todėl Jonas savo tanatą instinktyviai (ar pasąmoningai) nukreipia į išorę: „…ilgėjos, vargo, sviro anon pusėn, ir velnias talkininkas vis trumpiau jo stvėrės, kol įkvėpė jam tvirtą pasiryžimą - pašalinti kliūtį, Anelijos vyrą, ir pasiimti ją sau“ (p. 154). Jono mirties potraukio jėga nukreipiama į Kazį. Šis užmušamas su didžiausiu įsiučiu, tarsi kokiu pasigardžiavimu: „Jonas iš viso jauno vyriško vieko pylė jam su ta geležim per pakaušį. Pakako. Ištiško kraujai ir smegenys. Jonas krauju pasigėrė. <…> skalbė nebegyvam draugui galvą tol, kol, nervų atakai pasibaigus, pati ranka nulėpo“ (p. 158). Kaip kažkada Kazys, iš tikrųjų būdamas svetimas, buvo tarsi Dėdienės sūnus, taip Jonas, atsiradus Anelijai, mėgino įsisprausti tarp jos ir Kazio. Tačiau jo santykiams su Anelija prieštarauja tiek kaimo papročiai, bendrabūvio principai, tiek religinės nuostatos. Jonas, kišdamasis į svetimą santuoką, peržengia leistinas ribas; o Kazys, lyg koks prielipas šitiek metų praleidęs svetimos motinos artybėje. - ar jis taip pat neperžengė kokių nors ribų? Vaižgantas šią problemą tarsi ir apeina arba jos neplėtoja, nesiima komentuoti, bet apysakoje galima regėti tam tikrų nuojautų, abejonių - kiek vis dėlto toleruotini ir šeimos principus atitinkantys yra Dėdienės ir Kazio santykiai, ar galima taip paprastai svetimą vaiką priimti kaip savo, ar tai nėra kažin koks nukrypimas, neatitikimas, kokios čia turėtų būti ribos, kodėl įvyksta įvairiausios tragedijos, kodėl toks permainingas žmogaus likimas, kiek veikia jį aplinka, pats žmogus? Vaižgantas tarsi koks kunigas psichologas mėgina atsekti, kur prasideda nuodėmė, kas Ją skatina, kaip jos išvengti, užbėgti jai už akių, kad neapsiriktų taip, kaip apysakos kunigas Norkus, kuris labai klydo manydamas, taip paprastai iš Jono išvaręs velnią. Vaižgantas yra labai tolerantiškas, sakytume - tėviškas, savo kūrinių personažams. Jis nesiekia jų moralizuoti, pasmerkti, bet tarsi ieško atsakymo - kaip galima būtų tokiems žmonėms padėti, ar įmanoma. Labai svarbus čia ir tikėjimo vaidmuo.
Taip pat skaitykite: Kaip sumažinti nervinę įtampą
tags: #dudantys #streso #paveiksleliai