Humanistinės ir egzistencinės psichologijos institutas (HEPI) - tai pirmoji psichoterapeutų rengimo mokykla ir egzistencinės terapijos mokymo centras Baltijos šalyse. Institutas, įkurtas 1995 m. Vilniuje ir pradėjęs veiklą 1996 m. Birštone, siekia plėtoti egzistencinę fenomenologinę psichologiją ir terapiją, rengti šios srities mokymo programas bei specialistus.
HEPI istorija ir veikla
HEPI įsteigtas 1995 m. Vilniuje, o veikla pradėta 1996 m. Birštone. Nuo pat įsikūrimo instituto tikslas - plėtoti egzistencinę fenomenologinę psichologiją ir terapiją Lietuvoje bei Baltijos šalyse. Institutas kasmet rengia kelis trumpus praktinius seminarus: „Egzistencinio patyrimo grupė” (ved. Rimas Kočiūnas), „Psichologinių krizių įveikimas“ (ved. Kristina Ona Polukordienė), „Atleidimo fenomenas gyvenime ir psichoterapijoje“ (ved. Julija Abakumova-Kočiūnienė), egzistencinės filosofijos seminarai, kuriuos veda Irina Gluchova ir prof. Tomas Sodeika, ir kt.
Nuo 1996 m. Institute dirba daugiau nei 30 dėstytojų, supervizorių ir psichoterapeutų, iš kurių 3 yra profesoriai, 12 turi psichologijos, medicinos arba filosofijos mokslų daktaro laipsnį, o 10 yra gavę Europos psichoterapijos sertifikatą.
2015 m. HEPI po Europos psichoterapijos asociacijos (angl. European Association for Psychotherapy, EAP) ekspertų vertinimo suteiktas Europos akredituoto psichoterapijos mokymo instituto statusas. Tai reiškia, kad instituto mokymo programos atitinka psichoterapijos mokymo standartus, o studijas baigę asmenys gali gauti Europos psichoterapijos sertifikatą. Nuo 2022 m. HEPI yra Europos egzistencinės terapijos federacijos (angl. European Federation of Existential Therapy, FEET) narys.
HEPI misija ir vertybės
HEPI vadovaujasi filosofinės mokyklos atstovų S. Kierkegaardo, M. Heideggerio požiūriu į žmogų kaip į asmenį su visu pasauliu, neatsiejamą nuo santykių ir pasaulėžiūros. Institutas vadovaujasi idėja, kad svarbu gydyti ne žmogų, o jo gyvenimą. Egzistencinė terapija tvirtina, kad žmogus pats kuria savo gyvenimą, todėl nagrinėja daugiau ne asmenines problemas, bet gyvenimo uždavinius, su kuriais kiekvienas susiduria.
Taip pat skaitykite: Gyvenimo kokybės gerinimas Birštone
Mokymo programos
Pagrindinę vietą HEPI gyvenime užima tarptautinė dvipakopė (pradinis ir profesionalusis lygiai) „Egzistencinės terapijos“ mokymo programa. Ji patvirtinta Lietuvos psichoterapijos draugijoje ir Vilniaus universiteto klinikinės ir organizacinės psichologijos katedroje. Savo turiniu ir apimtimi programa atitinka Europos psichoterapeuto sertifikatui keliamus reikalavimus. Sėkmingai baigus mokymo programą, išduodamas Diplomas, liudijantis suteiktą psichoterapeuto (egzistencinė terapija) kvalifikaciją.
Mokymo programa susideda iš 2 etapų - pradinio ir profesionaliojo lygių, kiekvienas jų trunka 2 metus. Baigus studijas įgyjamas psichoterapeuto (egzistencinės terapijos) diplomas. Nuo 2007 m. veikia grupinės psichoterapijos mokymo programa, kurios pagrindą sudaro egzistencinės grupinės terapijos modelis.
Mokymo programų struktūra ir turinys
HEPI siūlo įvairias mokymo programas, skirtas tiek pradedantiesiems, tiek pažengusiems specialistams. Šios programos apima:
- Egzistencinės terapijos pagrindų kursą: skirtas supažindinti su egzistencinės terapijos principais ir metodais.
- Egzistencinės terapijos supervizijos programą: skirta baigusiems „Egzistencinės terapijos“ mokymo kursą.
- Psichologinio konsultavimo ir psichoterapijos pagrindų programą: skirta visiems besidomintiems psichologinės pagalbos praktika ir norintiems įgyti įgūdžius šioje srityje.
- Grupinės psichoterapijos programą: skirta tiems, kurie nori išmokti tinkamai organizuoti ir dirbti su psichoterapinėmis grupėmis bei taikyti grupinio darbo metodus psichologinėje-psichoterapinėje praktikoje.
- Krizių įveikimo programą: skirta padėti įgyti žinių ir įgūdžių, reikalingų dirbant su krizes išgyvenančiais asmenimis.
Dalyviai ir geografija
Institute studijuoja apie 170 asmenų iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Rusijos, Baltarusijos (prasidėjus Rusijos karinei invazijai į Ukrainą nuo 2022 priėmimas iš pastarųjų dviejų šalių sustabdytas), Ukrainos, Kazachstano, Kirgizijos, t. p. Ispanijos, Prancūzijos, Vokietijos, Slovėnijos, Čekijos, Nyderlandų, Norvegijos, Švedijos, Belgijos.
Pradinį egzistencinės terapijos mokymo kursą nuo 1996 m. baigė 31 mokymo grupė, kurioje mokėsi kolegos iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Baltarusijos, Rusijos, Lenkijos, Kazachstano, Izraelio, Kanados ir Ukrainos. Egzistencinės terapijos pagrindų Institutas moko ir Rusijoje.
Taip pat skaitykite: HEPI ir egzistencinė psichologija Rytų Europoje
Egzistencinė terapija: pagrindiniai principai
Egzistencinė terapija atsirado XX amžiaus 3-jame dešimtmetyje Europoje kaip mėginimas tuo metu visuotinai paplitusios psichoanalizės principus iš naujo apmąstyti vokiečių filosofo, šiuolaikinės egzistencinės filosofijos pradininko Martino Heideggerio Būties filosofijos kontekste. Svarbiausias egzistencinės terapijos ypatumas - siekimas suprasti žmogų kaip nenutrūkstamai tampančią, atsirandančią būtį, nuolat esančią gyvenimo tėkmėje.
Egzistencinės terapijos metu klientas, padedamas terapeuto, pirmiausiai skatinamas tyrinėti savo gyvenimą kaip santykių su pasauliu visumą. Čia orientuojamasi į svarbiausius gyvenimo pasaulio matmenis: fizinį (kūno, materialinės egzistencijos sfera), socialinį (viešųjų, socialinių santykių sfera), psichologinį (artimų, intymių santykių bei psichikos sfera) ir dvasinį (pasaulėžiūros, vertybių ir prasmių, santykių su transcendentine realybe sfera).
Egzistencinėje terapijoje taip pat labai svarbus kliento individualaus santykio su universaliomis žmogiškosios egzistencijos duotybėmis, t.y. dalykais, įtakojančiais gyvenimą nepriklausomai nuo mūsų valios, tyrinėjimas. Egzistencinė terapija nepretenduoja kokiu nors būdu keisti ar pertvarkyti ką nors kliento vidiniame pasaulyje ir gyvenime, o tuo labiau kažką pašalinti ar padėti ko nors atsikratyti.
Tikslai ir metodai
Svarbiausias egzistencinės terapijos tikslas - pirmiausiai pamatyti, kas yra kliento vidiniame pasaulyje ir gyvenime, padėti geriau susivokti jame, aiškiau pamatyti gyvenimo teikiamas galimybes bei šių galimybių ribas. Kartu su klientu siekiama suprasti konkretaus gyvenimo procesą, sukūrusį nepatenkinamą gyvenimo kokybę, aiškiau pamatyti gyvenime slypinčius natūralius prieštaravimus ir paradoksus, pastebėti polinkį pasiduoti iliuzijoms ir apgaudinėti save, geriau susigaudyti savo noruose bei troškimuose, atrasti prasmę kasdieniuose užsiėmimuose. Kitaip tariant, egzistencinė terapija nukreipta į kaip galima labiau realistišką kliento gyvenimo supratimą.
Todėl viena iš šiuolaikinės egzistencinės terapijos autoritetų E. van Deurzen-Smith (1988, 1997) rašė, kad egzistencinė terapija daugiau primena filosofinį kliento gyvenimo tyrinėjimą kartu su klientu nei medicininę ar psichologinę jo asmenybės analizę. Neretai egzistencinė terapija įvairių šiuolaikinės psichoterapijos mokyklų kontekste apibūdinama kaip filosofinis kelias.
Taip pat skaitykite: Egzistencinės pozicijos pagal Berne
Filosofiniai pagrindai
Nuo pat savo atsiradimo pradžios, egzistencinė terapija daug daugiau remiasi filosofijos mokymais psichologinėmis asmenybės teorijomis. Atramos filosofijoje paieškos pirmiausiai susijusios su specifine terapinių pastangų orientacija. Egzistencinės terapijos fokuse yra ne kliento asmenybė, apribota vidine psichine realybe (tai tik vienas iš terapijos darbo aspektų), o jo būtis-pasaulyje (Dasein, being-in-the-world), t.y. gyvenimo procesas, besirutuliojantis pačiuose įvairiausiuose kontekstuose. Kaip žinia, apie žmogaus gyvenimo visumą psichologija beveik nekalba, palikdama šią erdvę filosofams. Dėl šios priežasties egzistencinės terapijos teorijos pamatuose slypi filosofinės gyvenimo koncepcijos.
Žmogaus kaip būties-pasaulyje samprata
Egzistencinė terapija nesiremia jokia struktūrine asmenybės teorija; joje netgi vengiama naudoti „asmenybės“ sąvoką, kadangi ši sąvoka nėra fenomenologinė, t.y. Egzistenciniu požiūriu žmogus apibūdinamas kaip „būtis-pasaulyje“ (Dasein pagal M.Heideggerį). Ši sąvoka išreiškia žmogaus ir pasaulio vienovę. Šie du dialektiškai susiję poliai - žmogus ir pasaulis - negali egzistuoti vienas be kito ir gali būti suprasti tik vienas kito pagalba. „Būties“ sąvoka gali būti paaiškinta tik fenomenologiškai - tai mūsų išgyvenamas žinojimas kad „esame“, „egzistuojame“. Žmogaus kaip konkrečios egzistencijos proceso samprata leidžia pamatyti, kad savastis (Self) negali būti suprantama kaip kažkokia fiksuota substancija. M.Heideggeris žmogaus savastį apibūdina kaip atvirą pasauliui ir atveriančią jį. Žmogaus kaip būties-pasaulyje samprata pašalina vidinio ir išorinio pasaulio priešpriešą. Kaip sako M.Heideggeris, Dasein nelaikytinas vidine realybe. Galime kalbėti tik apie visybišką žmogaus gyvenimo pasaulį, apimantį vidinius ir išorinius aspektus.
Mėgindami analizuoti klientą vien kaip psichodinaminę visumą, atskirai nuo jo pasaulio, mes išleidžiame iš akių jo kaip sudėtingo bio-socio-psicho-dvasinio organizmo, egzistuojančio neatsiejamai nuo įvairių gyvenimo pasaulio kontekstų, realybę (E. van Deurzen-Smith, 1997). Todėl norėdami suprasti klientą, psichoterapijos procese turime nagrinėti jo gyvenimą kaip santykių su pasauliu visumą. Šis susietumo (inter-relatedness) principas laikomas egzistencinio mąstymo pagrindu. Čia galime prisiminti garsiąją J.-P.Sartre tezę: „Egzistencija yra pirmiau esmiškumo“. Tai reiškia, kad žmogus pirmiausiai yra pasaulyje, o tik po to įsisąmonina savo buvimą, kuria savo unikalų gyvenimą, siekia individualių tikslų, t.y. apibrėžia savo esmę.
Kaip minėjome, sąlygiškai išskiriami keturi gyvenimo pasaulio matmenys: fizinis, socialinis, psichologinis ir dvasinis (L.Binswanger, 1963; E. van Deurzen-Smith, 1988). Kiekviename šių matmenų žmogus išgyvena susietumą su pasauliu, formuodamas svarbiausias savo gyvenimo prielaidas ir nuostatas. Mes nuolat esame šių keturių jėgų lauke: mūsų gyvenimas paklūsta fiziniams, gamtos, biologiniams dėsniams, mes visada esame vienokiame ar kitokiame konkrečių materialinių gyvenimo sąlygų kontekste; mes neišvengiamai gimstame ir gyvename kažkokiame sociokultūriniame kontekste, nuolat kintančiame tarpasmeninių santykių tinkle; mūsų elgesį reguliuoja psichikos procesai, emocijos, charakterio bruožai, sudėtingi psichodinaminiai mechanizmai; gyvenimą kuriame, svarbiausius pasirinkimus jame atliekame vadovaudamiesi vertybėmis, sava prasmės/beprasmybės samprata, tikėjimu, tuo, kas sudaro pasaulėžiūros, asmeninės gyvenimo filosofijos pagrindą. Visuose šiuose egzistencijos matmenyse žmogus gyvena vienu metu.
Taigi, egzistencinėje terapijoje atliekamas fundamentalus posūkis - žmogaus supratimo centras iš individualios sąmonės sferos perkeliamas į daug platesnę erdvę - žmogaus gyvenimo pasaulį. Tai reiškia, kad kliento gyvenimo sunkumai tyrinėjami įvairiuose kontekstuose. Kai kurie jų nulemti iš anksto, juos sąlygoja žmogaus „įmesties į pasaulį“ (M.Heidegger) sąlygos (biologinės, socialinės, psichologinės, istorinės gimimo aplinkybės). Šis pradinis gyvenimo kontekstas turi didelę įtaką kiekvieno mūsų tapsmui. Tačiau „įmestis“ negali pilnai nulemti gyvenimo, nes žmogus turi gebėjimą „peržengti“ bet kokią betarpišką situaciją. Mūsų prigimtis niekada nėra fiksuota ir nuolat vystosi, mes nuolat naujai apibrėžiame save nepaliaujamo tapsmo tėkmėje. Kiekvienas žmogus iš esmės pats kuria savo gyvenimą vienų ar kitų duotybių pagrindu, rinkdamasis savo subjektyvius atsakus į šias duotybes. Tai ir daro mus visiškai atsakingus už tai, kokiais tampame ir esame.
HEPI indėlis į egzistencinę terapiją Lietuvoje
Egzistencinės terapijos idėjos Lietuvos psichologų ir psichoterapeutų tarpe sklido dar tarybiniais metais, daugiausiai Lietuvą 7-jame praėjusio amžiaus dešimtmetyje pasiekusio humanistinės psichologijos judėjimo kontekste.
Labai svarbus egzistencinės terapijos idėjų (kaip, beje, ir apskritai psichoterapijos) sklaidai buvo nuo 1978 m. Vilniaus psichiatrijos ligoninėje (dabar - Vilniaus m. Psichikos sveikatos centras) kasmet vykęs medicinos psichologijos ir psichoterapijos seminaras, sutraukdavęs gausybę specialistų ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Estijos, Latvijos, Rusijos (gerokai pakitusiu pavidalu - kaip „A.Alekseičiko seminaras“ - jis gyvuoja iki šiol). Tam, kad šiandien galime kalbėti apie Lietuvos egzistencinės terapijos mokyklą, didelę reikšmę turėjo ir tebeturi Aleksandro Alekseičiko vystoma Intensyvaus Terapinio Gyvenimo (ITG) koncepcija. Jos esmė - realaus gyvenimo atkūrimas psichoterapijos procese ir tolesnis jo vystymas terapijoje. Kitaip tariant, psichoterapeuto dėmesio centre yra ne klientas kaip izoliuota psichinė struktūra su įvairiais pažeidimais, kuriuos reikėtų gydyti, o be galo sudėtingas gyvenimas, kuriame nuolat sąveikauja destruktyvios ir konstruktyvios, gyvenimą kuriančios jėgos. Čia, kaip ir apskritai egzistencinėje terapijoje, ypatingai svarbus dvasinis žmogiškosios egzistencijos matmuo. Kliento pamatinių vertybių, prasmių, tikėjimo, pasaulėžiūros kruopštus ir kartais negailestingas tyrinėjimas yra svarbiausia ITG varomoji jėga. Šios koncepcijos idėjos yra persmelkusios Lietuvoje vystomą egzistencinės terapijos grupėje modelį.
Asociacijos ir partnerystės
Intensyvus Instituto darbas skleidžiant egzistencinės terapijos idėjas leido 2000 m. Birštone įsteigti Rytų Europos Egzistencinės terapijos asociaciją, kuri narių skaičiumi yra viena didžiausių egzistencinės terapijos bendrijų Europoje. Institutas ir Asociacija nuolat kviečia darbui Lietuvoje ryškiausius šiuolaikinės egzistencinės terapijos atstovus - Emmy van Deurzen, Ernesto Spinelli, Simoną du Plocką, Kirką Schneiderį ir kt. Nuo 2003 m. Institutas kartu su Asociacija vieną kartą į du metus leidžia egzistencinės terapijos darbų rinkinį „Egzistencinis matmuo konsultavime ir psichoterapijoje“ (jo nuolatinė sudarytoja - Julija Abakumova Kočiūnienė). Kiekvienų metų rugsėjo mėnesį Birštone vyksta Tarptautinė egzistencinės terapijos konferencija, kasmet surenkanti iki šimto dalyvių iš įvairių šalių.
tags: #egzistencines #psichologijos #institutas