Įvadas
Šis straipsnis skirtas išnagrinėti emocijų ir žmogaus poreikių ryšį. Darbe apžvelgiama emocijų kilmė, jų rūšys ir poveikis žmogaus savijautai, taip pat aptariama valia ir jos vaidmuo emocijų valdyme. Straipsnyje siekiama apibrėžti pagrindines valios savybes, jų asmenybinius skirtumus ir rasti ryšį tarp emocijų ir valios.
Emocijų (Jausmų) Kilmė ir Apibūdinimas
Emocijos yra žmogaus santykio su vidinio ir išorinio pasaulio objektais išgyvenimas. Nuo to, kokias emocijas žmogus išgyvena (teigiamas ar neigiamas), priklauso jo aktyvumas, sveikata, nuotaika. Jausmai - tai žmogaus santykių su tikrovės daiktais ir reiškiniais išgyvenimas. Jais reiškiasi vienokie ar kitokie žmogaus poreikiai, jie skatina žmogų veikti, kad tuos poreikius patenkintų.
Jausmai reiškiasi veido ir viso kūno judesiais, kalbos intonacijomis. Emocionalūs žmonės, susidurdami su aplinka, džiaugiasi ir liūdi, myli ir neapkenčia, garbina ir niekina, pavydi ir atleidžia, juokiasi ir verkia, aistringai ko nors siekia ir nusivilia. Ramūs, šaltakraujiški žmonės neturi tokio emocinių išgyvenimų diapazono: jiems būdingas mažas jautrumas, santūrios išorinės išraiškos, vadovavimasis apskaičiavimais ir kitomis proto išvadomis. Teigiamų emocijų išraiškos judesiai priešingi neigiamų emocijų išraiškos judesiams.
Emocijos yra tam tikru momentu kylantys išgyvenimai, kurie parodo, kaip žmogus vertina situaciją, susijusią su jo poreikių patenkinimu tuo momentu. (E`motion: E - išorės link, motion - judesys.) Tai vidaus judesys išorės link. Pasak Isabelle Filliozat, kai emocijos negali būti išgyventos, išreikštos, išgirstos, dažnai jos daro neigiamą įtaką darbui, skatina net smurtą.
Emocijų kilmė aiškinama labai įvairiai. Pirmasis, bandydamas atskleisti biologinę emocijų prigimtį, Č. Darvinas teigė, kad emocijų kilmė yra gyvuliška ir kad psichikai vystantis, emocijos turėtų išnykti. Emocijos - tai instinktyvių veiksmų rudimentas, t.y. emocijų išraiškos - tai buvusių naudingų judesių liekanos. Teigiamų emocijų išraiškos judesiai priešingi neigiamų emocijų išraiškos judesiams. Pasitenkinimo reakcijos išraiška yra priešinga pykčio išraiškai. Artimas Darvinui yra amerikiečių filosofo ir psichologo V. Džemso bei danų gydytojo K. Langės požiūris. Jie teigia, kad emocijų kilmė nulemta pakitimų motorinėje sferoje. Emocijos kyla dėl judesio (pavyzdžiui, žmogus juokiasi, todėl jam linksma). Taigi, fiziologiniai procesai - emocijų šaltinis, o ne pasekmė. Pavyzdžiui, V. Džemsas yra suformulavęs posakį, jog mes ne dėl to verkiame, kad liūdime, o dėl to esame liūdni, kad verkiame. S. Šachterio nuomone, emocijos kyla, kai tam tikros situacijos ar stimulo suvokimas sukelia pakitimus kūne (Pvz., sutikę miške vilką mes susigūžiame arba puolame bėgti). Šie pakitimai siunčia žinią į smegenis ir taip kyla tam tikros emocijos patyrimas (šiuo atveju - išgąstis).
Taip pat skaitykite: Psichologinė pagalba sergant vėžiu
Jausmai - tai žmogaus santykių su tikrovės daiktais ir reiškiniais išgyvenimas. Jais reiškiasi vienokie ar kitokie žmogaus poreikiai, jie skatina žmogų veikti, kad tuos poreikius patenkintų. Jausmai yra svarbūs žmogaus, kaip asmenybės, tobulėjimui. Nepakanka žmogui turėti idealus, žinoti elgesio normas, kad imtų jais vadovautis; tas išmanymas tik tada realiai stimuliuos veiklą, kai bus susijęs su jausmais. Atsiradę kaip emocinio patyrimo apibendrinimo rezultatas, susiformavę jausmai tampa žmogaus emocijų pamatu, nuo jų priklauso situacinių emocijų dinamika ir turinys: pavyzdžiui, meilės jausmas pagal tai, kokios yra aplinkybės, gali sukelti nerimą, sielvartą (išsiskyrus), džiaugsmą (susitikus), pyktį (kai mylimas žmogus apvilia) ir pan. Kaip teigė Jacikevičius, jausmai - žmogaus santykio su pažįstamais daiktais, reiškiniais, kitais žmonėmis ir pačiu savimi išgyvenimai. Jausmams pavadinti lietuvių kalbos tekstuose yra vartojamas ir tarptautinis emocijų terminas. Nors yra buvę mėginimų teikti šiems žodžiams skirtingas reikšmes, tačiau psichologinėje literatūroje manoma, kad jausmai ir emocijos yra sinonimai. Jausmai tiek reikšmingi žmogaus gyvenime, tiek daug jie teikia pasitenkinimo, komforto bei nusivylimų, kad atsispindi ir grožinėje literatūroje, ir kitose meno šakose. Čia dažniausiai jausmai iškeliami į aukščiausių humaniškų vertybių rangą. Mokslinis psichologinis jausmų modeliavimas nebuvo toks sėkmingas. Daug sunkiau rasti tinkamas tyrimų metodikas bei diagnostinius testus, sunkiau perprasti jausmų esmę. Populiariausias yra R. Plutchiko emocijų įvairovės aprašymas. Ištempto pusrutulio skerspjūvyje pavaizduotas emocijų pusrutulis, kurį sudaro 4 pirminių emocijų poros: ekstazė - sielvartas, pritarimas - antipatija, akylumas - stebėjimasis, įtūžis - panika. Intensyvumo mažėjimo kryptimi jausmai silpnesni. Plutchikas pabrėžia, kad šitaip galima geriau aprašyti ypač miglotus jausmus. Emocijas klasifikuodami psichologai susiduria su problema, pagal kokius kriterijus derėtų skirstyti emocines būsenas. Jausmams reikia pripažinimo. Jausmais žmogus išreiškia savo esmę, tiksliau - konkrečios akimirkos savo vidinę būseną, tačiau tai vyksta nuolatos.
Jausmų Rūšys ir Jų Poveikis Žmogaus Savijautai
Somatiniai (Kūno) Reiškiniai ir Emocijos
Somatiniai (kūno) reiškiniai glaudžiai susiję su emocijomis. Jau Aristotelis savo psichologijoje rašė: “Atrodo, kad visas sielos emocines būsenas lydi tam tikri kūno reiškiniai, pavyzdžiui, pyktį, romumą, baimę, gailestį, drąsumą, taip pat džiaugsmą, meilę ir neapykantą”. Tenkinant poreikį, žmogaus emocijos kinta. Pajutęs kokį trūkumą, žmogus pirmiausia jaučia nepasitenkinimą, įtampą ir kančią. Poreikiui virtus motyvu, žmogus jau žino ir supranta, ką jis turi padaryti, kad išsivaduotų iš tos įtampos. Emocinių išgyvenimų kaita priklausys nuo to, ar seksis patenkinti savo poreikius. Jeigu norai nesunkiai įvykdomi, kyla pasitenkinimo jausmų banga, išnyksta kančia ir įtampa, patiriamos teigiamos emocijos; o jeigu žmogui sunku ar neįmanoma patenkinti poreikio, jei veikla neduoda teigiamų rezultatų, kyla nusivylimas, neigiamos emocijos neatlėgsta, lieka įtampa ir nepasitenkinimas.
Nuotaika - sąlyginai ilgalaikė, gana pastovi psichinė būsena, pasireiškianti kaip ilgalaikis teigiamas ar neigiamas emocinis žmogaus veiklos fonas, kuriame išsiskiria daugiau ar mažiau ryškūs atskiri išgyvenimai. Nuotaiką gali sąlygoti savijautą (iš nuotaikos pokyčių kartais diagnozuojama prasidedanti liga). Priklausomai nuo mūsų nuotaikos tas pats įvykis gali nudžiuginti, suerzinti arba nuliūdinti. W. ir H. Derinant minėtas dimensijas, galima gana tiksliai ir išsamiai aprašyti tam tikru momentu esančią nuotaiką. Aukštesniųjų gyvūnų bei kūdikių vadinamasis Moro refleksas byloja apie išgąsčio reakcijų svarbą. Kilus pavojui, automatiškai įsikimbama. Ir suaugę jaučia šį sąstingį. Trumpam gali sutrikti pulsas, kvėpavimas, susiaurėti sąmonė. Baimė irgi paralyžiuoja. Fiziškai ji reiškiasi kaip padažnėjęs pulsas, išsiplėtę akių vyzdžiai, rankų “laužymas”, psichiškai - kaip beviltiškumo jausmas, siaubas. Nors gausybė baimės formų slegia žmogų, bebaimingumas irgi būna pavojingas. Nors baimė negatyvi, žmogus, pasitaikius progai, jos ieško savo valia: antai per atrakcionus žmonės baimę išgyvena kaip pasitenkinimą, net maži vaikai gali mėgautis baime. Baimė skirstoma į tris formas: paprasta baimė, siaubas ir išgąstis. Baimės priežastys miglotos. Baimė yra ir rezultatas, ir priežastis.
Situacijos ir Emocinės Reakcijos
Situacijos gali visiškai pakeisti emocines reakcijas. Emocijas veikiančių situacijų daugybė. Fridrichas Schilleris džiaugsmą vadino Dievo dovana. Džiaugsmo jausmas mus išlaisvina, praturtina, nuskaidrina bei sušildo. Džiaugsmo išgyvenimas gali būti skirtingų krypčių bei nevienodo intensyvumo. Daug pasyvesnės ir visuotinesnės yra linksmumo bei pasitenkinimo būsenos.
Pyktis yra emocija, kuria siekiama paveikti mums padariusį skriaudą ar įžeidimą kitą asmenį taip kad tas mums nusikaltęs asmuo kentėtų. Čia žymu aktyvus, net agresyvus noras įžeisti kitą. Supykęs žmogus dažniausiai kartoja tas pačias frazes, yra monotonija. Pykstantis, pvz., kivirčijantis, kraujas “užverda”, veidas kaista, raumenys įsitempia. Pyktis glaudžiai susijęs su valdžios problema. Kai apribojama mūsų teisė kontroliuoti, kenčiame laisvės suvaržymą, kurio daugiau ar mažiau stengiamasi atsikratyti. Pasaulinė sveikatos apsaugos organizacija reikalauja sudaryti žmogui “visiškas fizinės, psichinės ir socialinės gerovės sąlygas”. Deja, šis aukštas tikslas nepasiekiamas. Sunkumai, skausmas, rūpesčiai, nelaimės ir kančios yra žmogaus egzistencinės situacijos dalis. Kaip tvarkomasi su savo rūpesčiais? Kiekvienas žmogus per savo gyvenimą išsiugdo tam tikras strategijas. Vienas lengviau nusimena, kitas nuvertina sunkumus, dar kitam atrama - juokas, kai kurie savo psichines kančias “perstumia” į fizines ligas; dauguma su savo kančia mėgina susidoroti savyje. Vis dėlto kenčiama ne tik dėl savęs pačių, bet ir dėl kitų. Šuns šeimininkas, matydamas kenčiantį šunį, kenčia kartu su juo. Kiekvienas nustebimas rodo, kad visuomet turime ateities vaizdinį. Nustembame, kai kas nors atsitinka visai kitaip. Dažniausiai žmogus apsidraudžia nuo pernelyg didelių staigmenų, bando numatyti visas įmanomas galimybes. Taigi nustebimas reiškia, jog kažko nepavyko numatyti, tačiau kartu staigmenos yra gyvenimo druska - be jų būtų nuobodu.
Taip pat skaitykite: Kaip padėti vaikui suprasti emocijas
Socialiniai Jausmai
Visos aukštesnės būtybės susijusios sudėtingais socialiniais ryšiais, formuojančiais įvairius socialinius jausmus, kuriuos galima įžvelgti sudėtinguose visuomeniniuose poelgiuose. Daugelis meilę laiko reikšmingiausiu jausmu. Tačiau toks vertinimas nedaug reiškia, nes tai yra vienas diferencijuočiausių jausmų. Meilė kaip emocija skiriasi nuo meilės, kaip jausmo. Apskritai meilė yra prieraišumo jausmas, į kurį įtraukiamos įvairios psichikos dalys; kai kurios iš jų yra nuolatinės, kitos jas papildo, kai kurios dominuoja slopindamos kitas. Meilės, kaip prieraišumo jausmo, pagrindas yra atsidavimas vienas kitam, apimąs švelnumą, gerumą, palankumą. Individų išsiskyrimas gimstant (evoliuciškai prasidėjęs nuo paprasto ląstelių dalijimosi) kompensuojamas prieraišumu. Mylimas asmuo tampa neatimama Aš dalimi: kas nutinka jam, panašiai ar net dar stipriau liečia mus. pasiaukojimą. Meilė remiasi abipusiu patrauklumu, t.y. Įsimylėjimas praeina, svarbesniu dalyku tampa interesų bendrumas, bendri tikslai, dvasinis artumas. Todėl meilė irgi tam tikra užduotis. Jei į tai neatsižvelgiama, netenkama ryšio pilnatvės. Pasak Benesch’o, Aristotelis tokią nuostatą vadina artimumo jausmu, skatinančiu iš geros valios gera daryti kitiems. Dažniausiai aukojasi draugai. Nors draugystė ne tokia intymi kaip meilė, norint sukurti gerus santykius, reikia ne mažesnės asmeninės simpatijos, abipusio vertinimo, atidumo, pasitikėjimo. Draugai iš dalies atsisako savo interesų vienas kito labui, tačiau netampa vienas nuo kito priklausomi.
Antipatija yra bendras apibūdinimas, apimantis visas negatyvias emocijas be atviro priešiškumo. Tokia nuostata galima daiktų, gyvūnų, asmenų, idėjų atžvilgiu. Agresija viena daugiausiai psichologijos nagrinėjamų emocijų. Tai neuroanatominės struktūros nulemtas elgesys. Yra bent 37 agresiją aiškinančios teorijų grupės: nuo zoopsichologinių iki kibernetinių.
Pažintiniai Jausmai
Pažintiniai jausmai - itin ryškus pavyzdys, kaip jausmai persipina su kitais psichiniais procesais. Vidiniai potyriai interpretuojami ir įtraukiami į aukštesnių intelektualinių bei pasaulėžiūrinių ryšių struktūrą. Šios kasdieninės sąvokos istorija nepaprasta. Iš pradžių ji reiškė tik konkretų kišimąsi, vėliau - ką nors svarbaus. Viltis - tai emocinis išgyvenimas, kylantis laukiant norimo įvykio ir atspindinti numatomo jo realaus išsipildymo tikimybę. Žmogus visada orientuojasi į ateitį, todėl viltį galima vadinti pamatine emocija. Ji reiškiasi kaip tvirtas įsitikinimas, savikliova, tikėjimas keliamais tikslais, optimistinė įtampa, ateities ilgesys. Tačiau ji gali nuvesti ir apgaulingais klystkeliais: realius lūkesčius išstumia nerealių pasakų šalių vaizdiniai. Vis dėlto išgyvenant sunkias situacijas (pvz., būnant kalėjime) viltis reikalinga, reikia mokytis viltis. Estetinius vertinimus labai veikia laikas - tai, kas prieš 80 metų buvo laikomi bjauriais dalykais, šiandien daugelis patiria kaip gražius. Beje, dauguma žmonių savo vertinimus konformistiškai derina prie populiarių vertinimų. Daugelis tokių vertinimų byloja apie tikrų estetinių įspūdžių išsižadėjimo. Religiniai jausmai yra dvasiniai išgyvenimai, kurių pobūdis priklauso nuo religinio centro bei asmens santykio su juo. Daugeliui, kurie tiki Dievą kaip asmenį, malda irgi yra emocinis santykio išgyvenimas, prieraišumo jausmas, svyruojantis nuo vaikiško atsidavimo iki nematerialaus sąryšio su Absoliutu. Religijos, neturinčios Dievo įvaizdžio, kaip antai hinajanos budizmas, tokia ezoterine forma nepajėgė atsilaikyti prieš tikinčiųjų masę; jo vietą užėmė mahajanos budizmas su gausybe garbinimo atributų. Šiuos prieraišumo išgyvenimus daugelis religijų stiprina daugybe formų, susijusių ir su moralinėmis gyvenimo sąlygomis: dangiškojo džiaugsmo vaizdiniais, bauginimu pragaro kančiomis, samprotavimais apie žmogaus paskirtį, išlaisvinimu nuo žemiškų bėdų, amžino išganymo viltimi, mirties siaubo išnykimu ir žemėje nerandamo teisingumo laukimu.
Meditacinės Emocijos
Ši emocijų dalis susijusi su jau buvusiomis emocijomis. Žmogus ne tik išgyvena tam tikras jausmines būsenas, bet ir mėgina nuolat jas atnaujinti ir keisti: nepakankamas - sustiprinti, perdėtas - prislopinti, slogias pakeisti “gražiomis svajonėmis”. Tokia konfrontacija jau pati savaime yra emocionali. Tai yra meditatyvus emocionalumas, kitaip tariant, savęs pažinimas gilinantis į savo išgyvenimus. Pagal apdorojimo intensyvumą meditacinės emocijos svyruoja nuo paprasto delsimo, kol jausmas nuščius, iki vidinės ekstazės. Meditacinės emocijos labiau nei momentinės būsenos padeda save emociškai realizuoti. Gėda yra tipiška žmogaus dorumą liudijanti emocija. Kai kas nors apibūdinamas kaip begėdiškas, vadinasi, tas asmuo nepasižymi nei kūnišku, nei dvasiniu, nei doriniu santūrumu. Gėda reiškiasi fiziškai: nuleista galva, nukreiptas žvilgsnis, gestai, rodantys norą užsidengti. Susigėdęs žmogus savo kūno a…
Emocinis Ryšys Santuokoje
Iki skyrybų sutuoktiniai išgyvena vidutiniškai 13,5 metų. Kaip patrauklumas pavirsta pasibjaurėjimu, o emocinę trauką pakeičia emocinis atstūmimas, užsibaigiantis skyrybomis? Kokią įtaką tam turi kasdienis sutuoktinių bendravimas? Kokius jausmus jaučiame po pokalbio su sutuoktiniu, norime apsikabinti ar nusisukti? Statistiniai duomenys rodo, kad santuoka iki skyrybų vidutiniškai trunka 13,5 metų. Per tą laiką santuoka pereina nuo Laimingos santuokos stadijos iki Skyrybų stadijos. Toks ilgas laiko tarpas iki skyrybų rodo, kad pradžioje buvę artimi sutuoktiniai tolsta vienas nuo kito iš lėto, o tas procesas trunka apie 14 metų. Kitaip tariant, sutuoktiniai kasdien bendraudami atstumia vienas kitą po „milimetrą“. Taip milimetras po milimetro, per 14 metų sutuoktiniai stumia vienas kitą, kol galiausiai išsiskiria.
Taip pat skaitykite: Kaip suprasti vaiko emocijas
Gyvenimo kelyje sutinkame daug žmonių. Kai kuriems iš jų jaučiame simpatiją. Su kai kuo padraugaujame, o kai kam pajaučiame trauką. Bendraujant toliau didėja teigiamos emocijos, susijusios su tuo žmogumi. Jei abu žmonės jaučia vienas kitam teigiamą emocinę trauką, taip tarp jų užsimezga pirmas ir svarbiausias ryšys - emocinis ryšys. Jei abu nori būti kartu, jie suartėja ir tarp jų atsiranda antras ryšys - seksualinis. Iš šio ryšio gimsta vaikai - trečioji vyro ir žmonos jungiamoji grandis. Kai šeimoje atsiranda vaikas (o kartais ir anksčiau) sutuoktiniai turi pasirūpinti bendru stogu - ketvirtąją jungiamąja grandimi. Kad įsigyti butą ar namą, tenka imti paskolą ir susitarti dėl finansų valdymo bendrai. Tada atsiranda penktoji vyro ir žmonos jungiamoji grandis- įsipareigojimai ir finansai. Šeštoji sutuoktinių jungiamoji grandis - bendri šeimos tikslai ir uždaviniai. Galiausiai viską vainikuoja septintoji jungiamoji grandis - juridinis ryšys. Sutuoktinių jungiamosios grandys gali susikurti ir kita seka. Čia svarbu yra tai, kad emocinis ryšys šioje grandinėje yra pirmas ir svarbiausias. Tik esant emocinei traukai įmanomas seksualinis ryšys, vaikai, bendri namai ir kiti ryšiai. Kiekvienas vestuvių išvakarėse pasakys „Neįsivaizduoju gyvenimo be jo/.jos“. Kiekvienas besiskiriantis pasakys „Nekenčiu jo/jos ir noriu kuo greičiau užbaigti santykius“. Taigi, santuokos tvirtybė ir jos suirimas priklauso nuo sutuoktinių tarpusavio emocinio ryšio. Bendravimo pradžioje esame susižavėję partneriu, jaučiame jam/jai trauką. Bendravimo pabaigoje (skyrybų metu) jaučiame nepasitenkinimą, pasibjaurėjimą buvusiu sutuoktiniu. Per bendrai nugyventus metus santuoka pereina sekančias irimo stadijas: Pažinimo, Susivokimo, Atsiribojimo, Sąstingio, Vengimo, Išsiskyrimo. Pirmoje stadijoje, turime labai mažai informacijos apie sutuoktinį. Pradėję gyventi kartu vis daugiau apie ji/ją sužinome. Jei atrastoji „realybė“ mus tenkina arba mes galime ją toleruoti, tai emocinė trauka išlieka. Sakoma, kad Išgirstas žodis pagimdo Mintį. Mintis gimdo Emociją. Emocija paskatina Veiksmus. Veiksmai formuoja Įpročius. Įpročiai formuoja Charakterį. Charakteris nulemia Likimą. Visa ko pradžia - kaip išgirstas žodis mus paveikia. Kokios tada kyla mintys ir kokias emocijos yra sukeliamos. Jei išgirstame gerą, palaikantį žodį, kyla teigiamos emocijos, kurios yra tiesiogiai susiejamos su tuo žmogumi, kuris ištarė tuos žodžius. Jei iš sutuoktinio išgirstame mus sumenkinančius, žeminančius ir skaudinančius žodžius, mūsų širdyje gimsta neigiamos emocijos. Kadangi nei vienas nenorime būti žeminami ir jaustis blogai, tai pradedame kovoti su tuo sutuoktiniu, kuris sukėlė mūsų širdyse tokias emocijas. Atsilygindami už pažeminimą, sutuoktiniui sakome jam skaudžius žodžius. Kadangi jau gerai pažįstame sutuoktinį, tai žinome, kas jam/jai gali būti skaudžiausia. Taip įsižeidžia ir sutuoktinis. Pradeda suktis vienas kito įžeidimų ratas, kuriame abu jaučiasi įžeisti, pažeminti, atstumti. Kaip matome iš aprašyto bendravimo mechanizmo, būtent pokalbis ir sutuoktinių elgesys bendravimo metu turi pagrindinę ir lemiančią įtaką į tai, ką mes tam/tai sutuoktiniui jaučiame. Jei jaučiame teigiamas emocijas, emocinė trauka auga, o jei jaučiame neigiamas emocijas - auga emocinis atstūmimas, artinantis santuokos pabaigą. Partneriškos meilės būtinos sąlygos: saugumas, supratimas, priėmimas ir nuspėjamumas. Kai šios sąlygos pažeidžiamos, meilė ir emocinė trauka pranyksta. Kai mūsų nesupranta, ar nenori suprasti, kai mūsų nepriima, ar nenori priimti jaučiamės nesaugūs. Kaip galėtume pasitikrinti, ar bendraujant su sutuoktiniu didėja emocinė trauka, ar auga emocinis atstūmimas? Patarimas paprastas bet efektyvus. Iš karto po pokalbio su sutuoktiniu atkreipkite dėmesį į tai, ką jaučiate ir sau pasakykite ar norite jį/ją apkabinti, pabučiuoti ar atsišlieti ir pasitraukti kuo toliau. Jei Jūsų širdyje kyla noras sutuoktinį apkabinti, Jūsų sutuoktinis su Jumis bendrauja tinkamai. Kaip pasitikrinti, ar Jūs mokate bendrauti su sutuoktiniu taip, kad jam/jai kiltų noras Jus apkabinti? Tiesiog pasikalbėkite apie tai su sutuoktiniu ir paprašykite grįžtamo ryšio. Jei nedrįstate ar sutuoktinis nenori apie tai kalbėtis, stebėkite, kaip jis/ji elgiasi po pokalbio. Bendraudami ir elgdamiesi su sutuoktiniu esame įtakojami savo svarbiausių saugumo poreikių, vertybių, nuostatų, įsitikinimų, norų.
Santuokos Žlugimo Priežastys
- Lyčių skirtumų neįvertinimas. Žmona bendrauja su Vyru, kaip su moterimi, o Vyras bendrauja su Žmona, kaip su vyru.
- Esminiai vertybiniai skirtumai. Tyrimais nustatyta, jog patvaresnės ir laimingesnės yra tos santuokos, kurių sutuoktiniai turi daugiau panašumų.
- Nepakankama pagarba sutuoktiniui. Jei manome, kad tik mes pilnai ir teisingai suprantame pasaulį, o sutuoktinis nieko neišmano, tai yra priešingai. Kiekvienas mūsų yra susiformavęs savo subjektyvų pasaulį savo sąmonėje. Kadangi sutuoktiniai yra skirtingi, tai ir jų subjektyvūs pasauliai yra skirtingi. O skirtinguose pasauliuose žmonės turi skirtingai ir elgtis.
- Nemokėjimas spręsti prieštaravimų ir konfliktų. Kovojame už savo pozicijas, savo nuomonę. Tokia kova ir nemokėjimas išspręsti prieštaravimo ar konflikto taip, kad abi pusės laimėtų, didina emocinį atstūmimą. Reikėtų užduoti sau klausimą: Ar aš noriu būti teisi(us), ar laiminga(s)? Noras būti teisiai/teisiam yra padiktuotas mūsų egoizmo. Norėdami sukurti darnius santykius turime įvertinti visus aukščiau išvardintus veiksnius tarpusavio bendravime ir pradėti juos valdyti. Vyrų veiklą stimuliuoja pritarimas ir palaikymas. Jam būtina jausti, kad jo pastangos yra vaisingos. Bet jei vyras mato, kad viskas, kas jo padaryta laikoma kaip duoklė, jis atsisako savo pastangų. Prisiminkite, gerbiami skaitytojai - priešingybės suklesti skirtumuose, o priešingybių apsijungimas į vieną, turiu omenyje - Šeimą, suteikia abiems visiškai naują kokybę.
#