Fotografija - tai ne tik technika, bet ir menas įamžinti emocijas, akimirkas ir istorijas. Nespalvota fotografija, kaip klasika, išlieka populiari ir šiandien, suteikdama galimybę pamatyti pasaulį kitaip - be spalvų triukšmo, bet su gilesniu emociniu poveikiu. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kodėl nespalvotos nuotraukos vis dar yra vertinamos, kokias emocijas jos perteikia ir kaip jos gali atspindėti mūsų kasdienybę.
Fotografijos ir Tapybos Harmonija: Tėvo ir Sūnaus Kūrybinis Dialogas
Šios vasaros pradžioje Dusetų dailės galerijoje duris atvėrė išskirtinė fotografijos ir tapybos paroda, kurioje darniai dera nespalvota klasikinė fotografija ir tapyba. Parodos autoriai - tėvas ir sūnus Genadijus ir Aurelijus Kovaliovai. Jau pats autorių pavardžių sąskambis nuteikia nostalgiškai, skamba šiltai ir jautriai, vaizduotėje iškyla praeitis su žmonėmis ir gamta.
Genadijaus Kovaliovo Kelias Į Fotografiją
Genadijus Kovaliovas gimė Dusetose 1950 m. Fotografija susidomėjo būdamas devynerių, pamatęs fotografuojantį kaimyną Vladą Atkočiūną. Pirmasis fotoaparatas buvo paprastutė „Smena“. Kol neturėjo didintuvo, jį atstodavo saulės šviesa. Vėliau technika ir priemonės tobulėjo, augo noras padaryti kuo įdomesnes nuotraukas.
Sulaukęs trylikos, jaunasis fotografas išvažiavo mokytis į Kauną, kur 1973 m. baigė Kauno Stepo Žuko technikumą ir įgijo dailininko-apipavidalintojo specialybę. Ten su fotografija, kaip meno rūšimi, jį supažindino garsus Lietuvoje ir užsienyje fotografas Povilas Karpavičius, gimęs 1901 m. Tbilisyje. P. Karpavičius - fotografijos technikų specialistas, vienas iš pirmųjų spalvotosios fotografijos meistrų Lietuvoje, lietuviškų fotografijos vadovėlių autorius ir pedagogas. Pasak G. Kovaliovo, Maestro pamokos jaunam vaikinukui buvo neįkainojamos.
Grįžęs į Dusetas, G. Kovaliovas kurį laiką dirbo ir fotografijos studijoje, ir dailininku-apipavidalintoju Sartų žirgyne, o nuo 1974 iki 2014 metų Dusetų Kazimiero Būgos vidurinėje mokykloje (dabar Dusetų Kazimiero Būgos gimnazija) technologijų mokytoju. 1986 m. baigė Lietuvos valstybinį dailės institutą (dabar Vilniaus dailės akademija).
Taip pat skaitykite: Psichologinė pagalba sergant vėžiu
Dusetų Istorijos Metraštininkas
Daugybę metų Genadijus buvo Dusetų istorijos metraštininkas - šventės, vestuvės, laidotuvės - visi svarbiausi miestelio įvykiai buvo įamžinti fotojuostelėse. Pats jas ryškindavo ir spausdindavo tamsiame kambarėlyje, buvo tobulai įvaldęs tą magišką procesą. Turbūt kiekvienoje dusetiškių šeimoje atrastume Genadijaus darytų nuotraukų. Nemaža dalis tais laikais užfiksuotų akimirkų, daugiausiai gamtos tema, tebekeliauja po parodas, dalis dar laukia savo eilės.
Parodoje buvo galima išvysti akimirkų iš šeimos archyvo. Žiūrint į nuotraukas, galima tyrinėti tų laikų kasdienybę, kuri buvo paprasta, be įmantrumų. Žmonės buvo nuoširdūs, atviri ir kažkuo labai savi, atpažįstami - senelis, nešantis su naščiais vandenį iš šulinio ar vagojantis žemę su arkliuku, močiutės skvarbus žvilgsnis, taip lengvai įveikiantis mus skiriančius daugiau nei keturis dešimtmečius. Daugumoje nuotraukų - Genadijaus ir Mildos Kovaliovų vaikai.
Nuotraukos, nors ir vaizduojančios paprastus dalykus, labai profesionalios. Jose puikiai suvaldyta šviesa, kompozicija, pagautos giliausios emocijos - tikros, nuoširdžios, kaip ir pats autorius. Jis nemėgsta pasakoti apie savo kūrybą - tai palieka pačiai fotografijai - ir tiesiog sako: „Man patiko fotografuoti ir fotografavau.“
Ypatinga vieta Genadijaus kūryboje skirta peizažui. Daugiausiai - tai grafiški žolės, ledo vaizdai, juodi medžių ažūrai baltame sniege. Atėjus skaitmeninių technologijų amžiui, Genadijus uždarė tamsaus kambarėlio duris, ant lentynos padėjo daug metų visur lydėjusią plataus formato kamerą. Nors vaikai padovanojo šiuolaikinį fotoaparatą, retai paima jį į rankas - neprilipo, negyva jam pasirodė kompiuterinė fotografija. Sako, kad dabar labiau patinka fotografuoti akimis, kad pati geriausia kūrėja yra gamta, o pačios įdomiausios parodos ir vyksta joje.
Lyg tų žodžių patvirtinimas - abiejų su žmona išpuoselėta namų aplinka, kurioje visą vasarą žydi gėlės. Meilė gamtai stipri šioje šeimoje - čia net ir ne vietoje išdygusią žolelę gailima išrauti, nuo kelio surankiojamos sraigės, kad kas neužliptų, visą žiemą kiemas pilnas lesinamų laukinių paukščių. Net ir stirnos naktimis drąsiai vaikšto po langais, užkandžiaudamos gėlėmis bei daržo gėrybėmis, tad teko nuo jų apsitverti vytelių tvora.
Taip pat skaitykite: Kaip padėti vaikui suprasti emocijas
Genadijus ir Milda Kovaliovai daug keliauja, tačiau iš kelionių parsiveža vos vieną kitą kadrą. Milda juokiasi, kad ir tie tik jos dėka būna „nuspausti“ - rūpi įdomesnes vietas vaikams parodyti, nes abu sūnūs su savo šeimomis irgi aistringi keliautojai ir fotografuoti mėgstantys. Ypač jaunėlis Irmantas, gyvenantis Šiauliuose. Baigęs Šiaulių pedagoginio instituto Dailės fakultetą, jis pasirinko ne menininko ir ne pedagogo kelią, tačiau pastaruoju metu aktyviai fotografuoja, tad visai gali būti, jog sulauksime ir jo parodų Dusetose.
Genadijus džiaugiasi sūnų, vaikaičių meniniais gabumais, prisimena, kad ir jo paties tėtis mėgo piešti, tapyti peizažus. Viena iš Genadijaus seserų taip pat kuria, o jos anūkas - jaunas, daug žadantis muzikantas.
Pasak G. Kovaliovo, „Fotografija yra menas, tačiau kai fotografuoju apie meną niekuomet negalvoju. Viskas išeina savaime. Darau tai, kas man patinka, o kiti pasižiūrėję visa tai įvertina ir supranta kaip meną“.
Atsiminimai apie pirmuosius žingsnius fotografijoje: „Pirmasis mano fotoaparatas buvo paprastutė „Smena“, o kol neturėjau didintuvo, jį atstodavo saulės šviesa. Vonelėje išryškindavau juostelę, išnešdavau į lauką - štai tokiomis priemonėmis teko dirbti. O nuotraukų siužetas buvo labai primityvus - fotografavau tai, ką pamatydavau pro duris ir langą ar gamtoje. Tuomet man buvo gal kokie 6-7 metai. Tačiau tos pirmosios nuotraukos neišliko iki šių dienų“.
Prisimena ir pirmąją savo fotografijų parodą Sartų kino teatre: „Tuomet gal manęs paprašė, o gal ir pats pasisiūliau surengti savo fotografijų parodą, o nuotraukos su gamtos motyvais buvo sukabintos fojė. Prieš ruošdamasis parodai jas kruopščiai suklijavau ant kartono, surašiau pavadinimus. Šiek tiek vėliau fotografiją padėjau į šoną, ją buvau kažkiek primiršęs. Man nespalvotos nuotraukos yra tikresnės, meniškesnės“.
Taip pat skaitykite: Kaip suprasti vaiko emocijas
Nespalvotos Fotografijos Esmė: Emocijos ir Tikrumas
Stepheno Shoro Įžvalgos
Stephenas Shoras (Stephen Shore g. 1947) fotografijos istorijoje užima išskirtinę vietą. Tarytum garsus, bet autsaideris, spalvotos fotografijos pradininkas, bet vėlai pripažintas, dar vaikystėje muziejų kuratorių įvertinas, bet vėliau užmirštas, intelektualas, tačiau pasislėpęs už mėgėjiškumo širmos, nuolat kintantis, todėl netelpantis į publikai aiškius apibrėžimus. Tačiau kažkas jungia visus šiuos prieštaravimus - visų pirma, ypatingas spalvos pojūtis ir savarankiškas, skaidrus pasaulio matymas. Po jo fotografijų ir žiūrovas jau kitaip mato savo artimiausią aplinką ir, kas svarbu, gali tą matymą nuolat atnaujinti, o ne pakliūti į optinę klišę, kaip tai dažnai atsitinka pamačius ikoniškus fotografijos klasikų vaizdus. Kodėl taip neatsitinka su Stepheno Shoro fotografijomis, nes jos pakrautos intelektualinio nervo energija ir nuolat mirksi įvairiomis prasmėmis. Todėl, kad tai ne visai fotografijos, o konceptualiam dialogui atviri vaizdai.
Stephenas Shoras: spalvą pasitelkiau 1971 m., vykdydamas du projektus: „Mick-O-Matics“, kurie buvo spalvotos momentinės nuotraukos, ir „Amarillo“ atvirukus. Manau, kad tiesiog atėjo tinkamas laikas spalvotai fotografijai. Tai buvo maždaug tuo pačiu metu, kai spalvą pradėjo naudoti Williamas Egglestonas, Luigi Ghirri ir Joelis Meyerowitzas. Visos momentinės nuotraukos buvo spalvotos. Spalvoti buvo filmai ir žurnalai, televizija ir atvirukai. Vieninteliai nespalvoti dalykai tais laikais buvo laikraščiai, daugiau dėl ekonominių nei estetinių priežasčių, na ir žinoma, nespalvota buvo meninė fotografija.
O mane žavėjo atvirukai. Man jie pasirodė įdomi vaizdinė medžiaga. Kadangi vykdžiau šiuos du projektus, susijusius su mėgėjiškos fotografijos naudojimu, jie neišvengiamai turėjo būti spalvoti. Bet buvo ir dar vienas veiksnys. Maždaug tuo metu sutikau jauną vyrą. Jis paklausė, ar galėtų pamatyti keletą mano darbų. Jis domėjosi menu, bet neturėjo daug žinių apie fotografiją. Kai atidariau dėžutę, pirmoji jo reakcija buvo: „O, jie juodai balti“. Tai buvo nespalvotos nuotraukos, ankstyvieji mano darbai. Mane pribloškė jo reakcija - jis tikėjosi, jog dėžutės viduje esančios nuotraukos bus spalvotos, nes visos nuotraukos, kurias jis matė iki tol, o tai dažniausiai buvo momentinės, mėgėjiškos nuotraukos, buvo spalvotos. Pamaniau, taigi kas čia vyksta? Kas tai per keistas draudimas fotografuoti spalvotai?
Shoro svarbos suvokimą riboja tai, kad visas jo įvairiapusis kūrybos spektras lieka nežinomas arba nesuprastas, pernelyg dažnai apsiribojant tik ankstyvosiomis jo kasdienių amerikietiškų objektų fotografijomis. Atsisakymas kartotis paskatino jį nuolat keisti kūrybos kelią. Jo spalvotų ir nespalvotų darbų kaita, analoginių ir skaitmeninių technologijų naudojimas, nuolatinis mastelio ir temos keitimas rodo, kad jo vyraujanti kūrybos taisyklė yra jokių taisyklių nebuvimas. Juodai balti portretai, padaryti Warholo fabrike 1960-ųjų viduryje, atrodo visai nepanašūs į didelius spalvotus Montanos peizažus, sukurtus 1980-aisiais, kurie savo ruožtu visai svetimi 2003 m. pagal užsakymą spausdintoms vienetinėms pdf formato knygoms.
Shoro nuotraukose nėra herojiškumo, tai veikiau paprastumo ir kasdienybės poetika, atsisakymas kurti efektą dėl jo paties. Tai atkartoja Walkerio Evanso norą atskleisti „gilų grožį dalykuose, kokie jie yra patys savaime“. Jo požiūris gali būti siejamas ir su ilga amerikietiška tradicija, siekiančia suteikti įprastiems dalykams poetinį lygmenį, pradedant Ralphu Emersonu, kuris rašė, kad „aš priimu tai, kas įprasta, tyrinėju ir sėdžiu pažįstamų ir skurdžių dalykų papėdėje“ iki tęsiant Waltu Whitmanu, pasisakančiu už „visiškai skaidrų, stilių, be meno“, kuriam būdingas „aiškumas, paprastumas, be jokių suktų ar miglotų sakinių“. Todėl Shore'as susilaiko nuo retušavimo ir pertvarkymo. Sakykime, kad tai duoklė Henri Cartier-Bressonui, kuris vertino kadrą kaip svarbiausią fotografijos akto momentą. Kitas pagrindinis jo nuotraukų principas yra „mistinė“ pagarba natūraliai šviesai; jo darbuose nėra nuotraukų, darytų naktį, ir jis labai retai naudoja dirbtinę šviesą ar blykstę. Shoras visada teikė pirmenybę horizontaliems formatams, kurie, jo nuomone, geriau atitinka jo natūralų matymą. Tačiau bene nuosekliausia jo praktika yra disciplina, kurios jis laikosi, siekdamas kuo labiau apriboti kadrų skaičių - tik vienas tam tikro objekto kadras ir labai mažai redagavimo po to. Apskritai Shore'o požiūris į fotografiją yra ir skaidriai kontempliatyvus, pasižymintis sąmoningu priemonių taupymu. Fotografavimo procesą jis lygina su viena mėgstamiausių savo veiklų - žvejyba.
Emocijų ir Vaizdo Elementų Sąveika
Psichologijos mokslų daktaras Arvydas Kuzinas teigia, kad būtina atsižvelgti į kitus vaizdo elementus. „Atrodo, mėlyna spalva turėtų atpalaiduoti, bet svarbu, kokioje geometrinėje formoje ji pateikta. Pavyzdžiui, turime apvalų stalą: apvali forma sukelia malonesnes emocijas, tokiu atveju mėlyna spalva, tikėtina, sukels malonias emocijas. Bet jei ta mėlyna spalva būtų pateikta ant trikampio stalo, ji turėtų kelti mažiau malonias reakcijas“, - aiškina jis.
Skirtingos spalvos pakeičia ir tai, kaip mes vertiname vaizdą. Kai sužvarbęs žmogus buvo rodomas mėlyno atspalvio nuotraukoje, studentams vaizdas asocijavosi su šalčiu ir ledu. Tačiau, rodant tą žmogų raudono atspalvio nuotraukoje, jie minėjo šilumą ir mažiau kalbėjo apie šaltį.
Pagrindinis dalykas A. Kuzino darbe tas, kad vaizdo sukeliamos emocijos priklauso nuo to, kaip tą vaizdą sudarantys elementai dera tarpusavyje. Jei mums atrodo, kad elementai tarpusavyje dera, tas vaizdas mums sukels malonesnes emocijas. Tai susiję su pagrindiniu geštaltistų nagrinėjimu, kas yra visuma, kaip elementai sudaro visumą.
Nespalvotos Fotografijos Privalumai:
- Dėmesio Sutelkimas: Nespalvota fotografija padeda sutelkti dėmesį į priekinį planą, formą, tekstūrą ir kompoziciją, pašalinant spalvų blaškymą.
- Emocinis Poveikis: Juoda ir balta spalvos gali sustiprinti nuotraukos emocinį poveikį, pabrėžiant kontrastus ir nuotaiką.
- Universalumas: Nespalvota fotografija tinka įvairiems žanrams - nuo portretų iki peizažų, nuo architektūros iki vestuvių fotografijos.
- Klasika ir Elegancija: Nespalvotos nuotraukos yra klasikos ir elegancijos simbolis, kuris niekada neišeis iš mados.
Kaip Nespalvotos Nuotraukos Atspindi Kasdienybę?
Nespalvotos nuotraukos leidžia mums pamatyti kasdienybę naujai. Jos išryškina paprastus dalykus, kurie dažnai lieka nepastebėti spalvotame pasaulyje. Tai gali būti senelio, nešančio vandenį, ar močiutės žvilgsnis, kuris kalba daugiau nei tūkstantis žodžių. Nespalvotos nuotraukos atspindi tikrumą, nuoširdumą ir gilias emocijas, kurios yra svarbios kiekvienam iš mūsų.
Foto Drobė: Prisiminimai, Įamžinti Mene
Foto drobė - tai puikus būdas perkelti nespalvotas nuotraukas į interjerą, suteikiant jam jaukumo ir originalumo. Skirtingai nei įprasta nuotrauka rėmelyje, foto drobė atrodo tarsi paveikslas: ji turi tekstūrą, gylį ir suteikia namams ar biurui jaukumo bei originalumo.
Foto Drobės Privalumai:
- Estetika: Nuotrauka ant drobės atrodo išskirtinai - ji primena paveikslą, o jos tekstūra suteikia gylio.
- Emocijos: Pasirinkus brangius prisiminimus - šeimos šventę, vaikų ar augintinio portretą, kelionės vaizdą - foto drobė tampa ne tik dekoracija, bet ir nuotaiką kelianti istorija.
- Ilgaamžiškumas: Kokybiškai pagaminta foto ant drobės išlieka ryški daugelį metų.
- Universalumas interjere: Foto drobė lengvai prisitaiko prie bet kokio dizaino, suteikdama jam asmeniškumo.
tags: #emocijos #nespalvoti #paveiksleliai