Emocijos ir jausmai yra neatsiejama žmogaus patirties dalis. Jos nuspalvina mūsų pasaulį, įtakoja sprendimus ir elgesį. Tačiau ar visada suprantame, ką jaučiame, ir kodėl reaguojame būtent taip, o ne kitaip? Šiame straipsnyje panagrinėsime emocijų ir jausmų pasaulį, atsižvelgdami į psichologinius aspektus ir pateikdami praktinių patarimų, kaip geriau pažinti ir valdyti savo emocijas.
Emocijų Universalumas ir Individualumas
Galima pamanyti, kad tas pačias emocijas mes išgyvename vienodai - nuliūstame ar supykstame dėl tų pačių dalykų. Bet kodėl tuomet kartais nevaldomai susinerviname dėl dalykų, į kuriuos kiti, regis, visai nereaguoja? Mokslininkai, tyrinėjantys emocijas, nuolat diskutuoja, kiek yra bazinių universalių emocijų. Galime rasti įvairius skaičius - nuo 5 iki 27 ar net daugiau. Apie emocijų universalumą vienas pirmųjų (neskaitant antikos filosofų) ėmė kalbėti dar Charlesas Darwinas. Jis teigė, kad tam tikros emocijos yra universalios ir bendros visiems žmonėms, kad ir iš kokios šalies, žemyno ar tautybės jie būtų.
Tačiau kodėl reakcijos ir elgesys kartais būna toks skirtingas? Paulas Ekmanas - psichologas, emocijas tyrinėjantis daugiau nei 50 metų, teigia, kad kiekvienas jausmas turi savo istoriją, kuri slepiasi giliau. Emocijos vystosi laike.
Skirtingi dirgikliai (universalūs daugumai arba išmokti iš kiekvieno asmeninės patirties) lemia, į ką sureaguojame. Tie dirgikliai gali būti tam tikri įvykiai, esamos aplinkybės ir jausmai, ankstesnių patirčių suformuota pasaulėžiūra, asmeninės istorijos ir įvairios bendros kultūrinės normos. Dirgikliai paskatina emocinę patirtį, kuri kyla konkrečioje situacijoje ir yra susijusi su subjektyviais jausmais bei fiziniais pojūčiais. Būtent jie suteikia formą ir spalvą tam, kaip suvokiame situaciją, kitaip tariant - apibrėžia mūsų galimų veiksmų kryptį ir intensyvumą (pavyzdžiui, kalbu su piktu kolega - supykstu pats - ginčijuosi).
Kol situacijos sąmoningai neanalizuojame, sunku pasirinkti galimą reakciją, nes ji būna staigi ir spontaniška. Tokios reakcijos lemia atitinkamus veiksmus. Jei imčiau sąmoningai analizuoti padėtį, galbūt suvokčiau, kad esu pavargęs, todėl pašnekovo pyktis labai lengvai paveikia ir mane. Jei analizuočiau dar giliau, galėčiau pajusti momentą, kai pyktis mane apima ne tik emociškai, bet ir fiziškai, pavyzdžiui, įsitempia kūnas arba susigniaužia kumščiai.
Taip pat skaitykite: Kaip padėti autistiškam vaikui suprasti emocijas
Emocijos ir Elgesys: Scenarijai
Emocijos apsprendžia būsimą mūsų elgesį. Kiekviena jų koduoja savyje tam tikrą scenarijų, pagal kurį elgsis emocijos apimtas žmogus. Apžvelkime penkis scenarijus, nulemtus konkrečių emocijų.
1. Pyktis
Pykčio skalėje yra įvairaus intensyvumo pykčio: nuo lengvo ar stipraus susierzinimo iki įsiūčio. Pyktį lengva sukelti net kūdikiams, pavyzdžiui, suimant tvirtai už rankos ir neleidžiant atlikti tam tikro veiksmo. Scenarijus aiškus: kitas asmuo neleidžia man įvykdyti mano ketinimų. Jei asmuo trukdo ne atsitiktinai, o tikslingai, kryptingai, pyktis gali dar sustiprėti. Pykčio išskirtinė savybė ta, kad jis skatina būsimą pyktį ir šitaip sukuriamas užburtas ratas, iš kurio gali būti sunku ištrūkti.
Pagrindinis pykčio scenarijaus naratyvas - kažkas (tyčia) man trukdo, blokuoja, neleidžia, atima, skriaudžia. Pagrindinė pykčio žinutė - „traukis man iš kelio“. Skiriasi ne tik pykčio intensyvumas, bet ir jo pobūdis. Pavyzdžiui, pasipiktinimas gali būti nukreiptas į save arba į kitus. Bloga nuotaika - pasyvaus pykčio ženklas. Stiprus pyktis rodo, kad kantrybė artėja prie ribos. O kerštas yra pykčio pastūmėtas veiksmas, kai po ilgų refleksijų apie skriaudą asmuo imasi atsakomųjų veiksmų.
Pykčio scenarijui dažnai svarbus objektas, į kurį nukreipiame atsakomuosius veiksmus. Susierzinimas gali sukelti pasyvią agresiją arba lėtą „virimą“, kai ilgainiui jaučiamas pyktis kaupiasi, kol pagaliau prasiveržia. Nusivylimas, frustracija dėl pasikartojančių nesėkmių gali inspiruoti užgauliojimus, šauksmus ir ginčus. Dar intensyvesnė pykčio emocija - tendencingas bandymas nuolat įsivelti į nesantaikas ir prieštaravimus. Tai skatina užgauliojimus, rėkimą, ginčus ir pasipriešinimą, bandymus pakenkti kitam.
2. Liūdesys
Liūdesys yra atsakas į svarbią netektį. Jis padeda mums šiek tiek atsitraukti ir parodyti kitiems, kad mums reikalinga parama. Liūdesio emocijų intensyvumas taip pat skiriasi: nuo nusivylimo, kad neatitinka lūkesčiai, drąsos praradimo, nuolat patiriant nesėkmes, iki beviltiškumo, tikėjimo, kad nieko gero ir gražaus neįvyks, desperacijos, kai nelieka jokios vilties. Toliausiai liūdesio skalėje rikiuojasi gedulas, netekus kažko labai svarbaus, didžiulis sielvartas, kai liūdesys ir kančia yra itin stiprūs.
Taip pat skaitykite: Spalvinimo paveikslėliai emocijoms
Liūdesio scenarijus apima du esminius dalykus: nusivylimą ir beviltiškumą. Galime jausti nedidelį ar stiprų nusivylimą arba labai stiprų beviltiškumą, desperaciją. Visos liūdesio situacijos susijusios su netekties jausmu. Didžiausia ir stipriausia netektis, kokią gali patirti žmogus, yra artimo žmogaus netektis. Tokiose situacijose patiriamas ne tik sielvartas, bet ir agonija. Pats sielvartas yra labiau pasyvi emocija, kurios metu jaučiamas stiprus beviltiškumas. Na, o agonija yra protestas, bandymas susigrąžinti tai, kas prarasta.
Liūdesio scenarijaus naratyvas iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti panašus į pykčio - ir vienu, ir kitu atveju kažko netenkame. Tačiau pykstant objektas yra gana aiškus - jis mums trukdo, neleidžia, atima. Liūdint tokio aiškaus objekto dažniausiai nėra. Elgesys, apėmus liūdesiui, gali būti skirtingas - nuo atjautos ir paramos ieškojimo iki protesto ar atsitraukimo. Pavyzdžiui, nusivylimas gali skatinti ieškoti paramos, gedėti ir raudoti, atsitraukti, išprovokuoti gėdos jausmą ar nuolatinį grįžimą mintimis prie įvykusios nesėkmės ar netekties (ruminavimą). Bejėgiškumas gali priversti ieškoti paramos, jausti gėdą, atsitraukti arba norėti ir bandyti protestuoti.
3. Baimė
Baimė skirta apsaugoti mus nuo galimų pavojų. Ji apima spektrą nuo nerimo ar susirūpinimo iki didelio, viską užvaldančio siaubo. Nerimas ar jaudulys gali būti įvairaus intensyvumo - tiek silpnas, tiek stiprus, o siaubas paprastai būna tik didelis ir intensyvus. Baimė taip pat priklauso nuo pavojaus pobūdžio - ar jis staigus ir netikėtas, ar numanomas ir gresiantis kurį laiką. Iškilus staigiam pavojui, reaguojame žaibiškais atsakomaisiais veiksmais (pavyzdžiui, sustingstame arba bėgame). Kai nerimaujame dėl būsimo, numanomo pavojaus, dažniausiai nuolat būdraujame ir jaučiame įtampą kūne.
Be to, reakcijos į staigų pavojų paprastai veikia kaip analgetikai - sumažina skausmą, o nuolatinis nerimas dėl būsimo pavojaus skausmą didina. Laukdamas tokio pavojaus, pavyzdžiui, chirurginės operacijos, žmogus gali išgyventi labai stiprią baimę ir net panikos atakas. Baimė dar sustiprėja, jei žmogus turi nelabai sėkmingos ankstesnės patirties, susijusios su chirurginėmis intervencijomis. Šis baimės jausmas gali stipriai sumažėti ar apskritai išnykti atvykus į ligoninę. Kitaip tariant, baimė mažėja, kai imamasi konkrečių veiksmų ir priemonių grėsmei įveikti.
Baimė yra labai stiprus jausmas. Bijant sunku tuo pat metu dar ką nors jausti ar netgi mąstyti. Regis, protas susikoncentruoja vien tik į šią emociją. Baimės scenarijuje svarbiausi yra nerimas ir siaubas. Tačiau po tuo slypi kur kas daugiau - kiekviena baimė yra susijusi su skausmo - tiek fizinio, tiek psichologinio - tikimybe. Kokie galimi atsakomieji veiksmai jaučiant baimę? Jei stipriai nerimaujame ar jaudinamės, galime bandyti pabėgti ar nuolat grįžti mintimis prie galimo baimės šaltinio. Kai šis nerimas sustiprėja, galime lyg sustingti - nepajėgiame pratarti žodžio ar pajudėti. Kai baimė labai stipri, staigi ir nekontroliuojama, prasideda panika.
Taip pat skaitykite: Teigiamos emocijos: svarba ir poveikis
4. Pasibjaurėjimas
Pasibjaurėjimas yra mūsų reakcija į tai, kas gali būti nuodinga, toksiška tiek fiziškai, tiek ir socialine prasme. Pasibjaurėti galime ne tik kvapu, skoniu, vaizdu ar garsu, bet ir nepatinkančia, bjauria kito asmens išvaizda ar net idėjomis. Emocijas tyrinėjantys mokslininkai pastebėjo, kad universalus pasibjaurėjimą keliantis dirgiklis yra žmogaus kūno išskyros - kraujas, fekalijos, šlapimas. 1955-aisiais amerikiečių psichologas Gordonas Allportas pasiūlė įsivaizduoti mintyse pasibjaurėjimo eksperimentą: pirmiausia pagalvokite apie seiles savo burnoje ar jas nurykite. Tada įsivaizduokite, kad išspjaunate jas į stiklinę ir išgeriate. Įdomu tai, kad pasibjaurėjimo, kaip atskiros emocijos, nejaučia maži vaikai. Jis susiformuoja maždaug tarp ketvirtų ir aštuntų gyvenimo metų. Maži vaikai gali atsisakyti maisto dėl to, kad jiems nepatinka skonis, tačiau tai nėra tas pat, kas pasibjaurėjimas.
Pasibjaurėjimo scenarijuje visuomet yra du „veikėjai“ - nepatinka ir šlykštu. Galime jausti silpną ir stiprų jausmą, kad kažkas nepatinka, tačiau šleikštulys dažniausiai būna tik intensyvus. Visos pasibjaurėjimo būsenos susijusios su toksiškumu, nuodingumu. Pagrindinė pasibjaurėjimo žinutė - „dink iš čia“. Kaip elgiamės jausdami pasibjaurėjimą? Jei emocija silpna, galime tiesiog vengti, atsitraukti nuo situacijos. Jei stipresnė - kyla antipatija, tuomet ne tik vengiame ar atsitraukiame, bet ir „nužmogėjame“ - elgiamės mechaniškai.
5. Džiaugsmas
Džiaugsmas susijęs su maloniais jausmais, kurie kyla tiek naujose, tiek pažįstamose situacijose. Pagrindiniai džiaugsmo scenarijaus elementai - taika ir ekstazė. Šių dviejų komponentų intensyvumas skiriasi. Taikingumas gali būti tiek silpnas, tiek intensyvus, tačiau ekstazė paprastai būna itin stipri ir intensyvi. Džiaugsmo žinutė yra „tai nuostabu!“. Įdomu tai, kad apie malonumo ir pasitenkinimo emocijas žinome kur kas mažiau nei apie nemaloniąsias.
Kai jaučiame džiaugsmą, pasitenkinimą, galimi veiksmai taip pat priklauso emocijos intensyvumo. Pavyzdžiui, sensoriniai malonumai gali skatinti mėgautis jais ir ieškoti daugiau. Pramogos, pasilinksminimai padeda įsitraukti, pajusti tarpusavio ryšį, skatina garsiai reikšti savo pasitenkinimą kitiems, kartoti tai, kas linksma ar malonu. Būdami apimti ekstazės dažniausiai siekiame išlaikyti, t. y. kartoti, tai, kas sukėlė šį malonumą.
Emocinio Intelekto Ugdymas Vaikystėje
Ar reikėtų ankstyvoje vaikystėje vaikams gebėti atpažinti skirtingas emocijas ir jausmus? Tai klausimas su vienareikšmiu atsakymu - taip, emocijas atpažinti ne tik reikia, bet tai yra būtina. Kuo anksčiau vaikai sugebės atpažinti ir socialiai priimtinu būdu reikšti savo emocijas, tuo lengviau adaptuosis vaikų darželyje, mokykloje, žaisdami su bendraamžiais kieme, mažiau kils iššūkių namuose bendraujant su šeima. Vaikai, išmokę pažinti savo emocijas ir jausmus, mokysis jas kontroliuoti sudėtingose bendravimo situacijose, gebės verbalizuoti savo būsenas ir jausmus.
Kaip Mokyti Vaikus Pažinti Emocijas?
Pradžioje vaikus supažindiname su keturiomis pagrindinėmis emocijomis: džiaugsmu, baime, liūdesiu ir pykčiu. Bandome žodžiais „nupiešti“ emocijas. Vėliau mokome pažinti dar daugiau emocijų, jausmų ir būsenų, kurios išplaukia iš šių pamatinių emocijų. Galiausiai vaikai mokomi patys atpažinti emocijas, skatinami išsakyti savo patirtus jausmus įvairiose gyvenimiškose situacijose.
Susipažįstant su emocijomis, galima paprašyti papasakoti, kada vaikas jautė vienokią ar kitokią emociją, su kokiu jausmu susijusi ši emocija, kas ją išprovokavo ir t. t. Diskutuokime, kaip nedera elgtis su draugais ir suaugusiaisiais, kaip patinka ar nepatinka jaustis pačiam. Galime bandyti atspėti emocijas ne iš veido išraiškos, o iš balso tono. Pabandykite pasakyti tą pačią frazę liūdnai, linksmai, piktai, išdidžiai, nedrąsiai - tegul vaikas atspėja, ką tuo metu jaučiate.
Mažiesiems kartais sunku sugalvoti pasakojimo siužetus, todėl galima pasitelkti istorijas. Labai svarbu, kad tokias emocijas kaip pyktį, agresiją ir pan. transformuotume į gerą ir sėkmingą, socialiai priimtinu būdu išreikštą emocinės raiškos baigtį.
Vyresni mokiniai galėtų atlikti užduotis tik su parašytais emocijų žodžiais. Pažįstant emocijas galima taikyti naratyvinį žaidimo metodą, t. y. kai mokiniai, susipažinę su emocijomis, kuria vaizduote paremtus kolektyvinius vaidmenų žaidimus, turinčius bendrą pasakojimo siužetą. Jei sunku pradėti pasakoti, galima perskaityti pateiktus trumpus pasakojimus apie kiekvieną emociją, tuomet mokiniai lengviau įsijungs į savo išgyventus prisiminimus ir patys kurs istorijas.
Svarbu atkreipti dėmesį ne tik į veido išraiškas, bet akcentuojama ir kūno (neverbalinę) kalbą, todėl svarbi rankų, kojų padėtis. Pečiai - sukritę ar natūraliai tiesūs? Rankos, pėdos - atpalaiduotos ar neramios? Juk kūnas nesustodamas komunikuoja ir yra neišsemiamas informacijos šaltinis. Labai reikšminga ir spalvų gama, kuri atspindi vaikų nuotaiką ir patiriamas būsenas.
Praktiniai Patarimai Emocijų Valdymui
- Sąmoningumas: Pirmiausia, atpažinkite ir įvardinkite savo emocijas. Klauskite savęs: "Ką aš dabar jaučiu?"
- Priėmimas: Priimkite savo emocijas be teismo. Leiskite sau jausti, net jei tai nemalonu.
- Analizė: Išanalizuokite, kas sukėlė šią emociją. Kokios mintys ir situacijos ją išprovokavo?
- Reakcijos Valdymas: Išmokite valdyti savo reakcijas. Giliai įkvėpkite, atsitraukite nuo situacijos, jei reikia, ir pagalvokite, kaip norite reaguoti.
- Išraiška: Ieškokite tinkamų būdų išreikšti savo emocijas. Tai gali būti pokalbis su artimu žmogumi, rašymas, menas ar fizinė veikla.
- Savęs Priežiūra: Rūpinkitės savo fizine ir psichine sveikata. Miegokite pakankamai, sveikai maitinkitės, sportuokite ir skirkite laiko atsipalaidavimui.
- Kreipkitės Pagalbos: Jei jaučiate, kad emocijos jus užvaldo ir negalite su jomis susidoroti savarankiškai, kreipkitės į psichologą ar psichoterapeutą.