Jau pirmomis valandomis po gimimo vaiko veide galima pamatyti džiaugsmą ar nuoskaudą, pasitenkinimą ar dirglumą. Šypsena, verksmas, mimikos - tai ištisas emocijų pasaulis, kurį svarbu suprasti ir palaikyti. Vaiko emocinis pasaulis yra turtingas ir įvairus, o tėvų vaidmuo - padėti jam pažinti, išreikšti ir valdyti savo emocijas.
Emocijų raida pirmaisiais gyvenimo metais
Tyrimais įrodyta, kad pirmaisiais metais vaiko emocinis gyvenimas labai turtingas. Dėmesinga mama, išgirdusi mažylio verksmą ar pamačiusi jo veido išraišką, gali nustatyti, kas atsitiko. Įvairiose situacijose mažylio šypsenos nepanašios viena į kitą. Lygiai taip pat skiriasi ir verksmas. Vaiko mimikos - tai ištisa „mimų trupė“.
Šypsena - viena iš patraukliausių mažylio veido išraiškų. Plati šypsena, skirta mamai, įtraukia daug veido raumenų ir aktyvuoja dešinę kaktos smegenų sritį, kartu vystydama vaizdinį mąstymą, vaizduotę, kūrybinius gebėjimus ir intuiciją.
Tėvų vaidmuo emocijų ugdyme
Tėvai ir kiti vaiką supantys žmonės turi pademonstruoti, kaip išreikšti visą emocijų gamą. Atminkite, kad veido mimikos raumenims daug lengviau nusišypsoti, negu susiraukti. Pagrindinis veido raumuo, atsakingas už šypseną, būdamas aktyvus, ne tik suteikia veidui malonią išraišką, bet ir pasiunčia į jūsų smegenis daug pozityviai nuteikiančių cheminių medžiagų. Kuo dažniau jūs šypsositės vaikui, tuo greičiau sulauksite iš jo atsakomojo šypsnio, ne tik jums, bet ir kitiems žmonėms. Pagalvokite apie tai, kokią naudą visa tai atneš tolimesniame gyvenime.
Kada vaikas dar visiškai mažas, skirkite kiek galima daugiau laiko kontaktui su juo „veidas į veidą“. Rezultato ilgai laukti neteks. Leiskite jiems bendrauti su jūsų mažyliu tet-a tet. Nuostabu, jeigu jūsų draugai ir giminės išreiškia norą palaikyti vaiką ant rankų ir pažaisti su juo.
Taip pat skaitykite: Psichologinė pagalba sergant vėžiu
Empatija - įgimtas jausmas
Dar vienas įgimtas jausmas - empatija (įsijautimas į kito asmens emocinę būseną). Tai gebėjimas jaudintis, užjausti, atpažinti kitų žmonių jausmus ir „prisijungti“ prie jų. Kiekviena mama žino, jeigu ji suirzusi ar pyksta, tai būtinai atsispindi mažylio nuotaikoje. Jis, kaip kamertonas, gaudo jos nuotaiką ir prie jos derinasi. Empatija vystosi tik tada, jeigu vaikas daug laiko praleidžia su mama bei tėčiu ir jeigu jų emocinis pasaulis įvairus.
Emocijų formavimasis bėgant metams
Emocijos ir jausmai vystosi palaipsniui, nuo paprastų prie sudėtingesnių. Pavyzdžiui, iš pradžių mažylis išmoksta pykti ir kur kas vėliau sužino, kas yra liūdesys. Dešimtaisiais metais vaiko emocinis formavimasis baigiasi, jam jau pažįstamos visos pagrindinės emocijos ir jausmai. Kai kurios emocijos susidaro būtent per pirmuosius vaiko gyvenimo metus.
Vaikas laimingas, kai jis mylimas, juo rūpinamasi. Kai kuriose šalyse motina dieną ir naktį būna šalia vaikelio, kad jaustų kiekvieną jo poreikį. Laukti ir planuoti vaikai pradeda gyventi pozityviai, su džiaugsmingu požiūriu į pasaulį. Nepageidauti, nelaukti vaikai ateina į jiems nepažįstamą pasaulį bijantys, išgąsdinti.
Teigiamų emocijų stiprinimas
Vaiko teigiamas emocijas galima sustiprinti, jeigu suaugęs žmogus atspindės jo reakciją savo veide. Mažyliai sugeba nuostabiai imituoti tas emocijas, kurias mato artimųjų veiduose. Vyksta savotiškas žvilgsnių dialogas. Tyrimai ir eksperimentai leidžia teigti, kad vaiko emocinės sveikatos pamatai padedami jau motinos įsčiose ir priklauso nuo tėvų, ypač motinos, emocinės būsenos. Moterų, nesugebėjusių įveikti sielvarto, vaikai pasižymėjo nestabilia emocine būsena, dažnai išsigąsdavo, blogai miegojo ir dažniau verkė.
Atrodo, pati natūraliausia meilės vaikui išraiška - fizinis kontaktas. Deja, dar yra tėvelių, kurie prisiliečia prie savo vaikų tik tada, kai verčia aplinkybės - pakeisti sauskelnes, aprengti ir t.t. O juk taip paprasta prisiliesti prie vaiko peties, lengvai pakutenti ar paglostyti galvą. Visa informacija, kuri pateikiama vaikui, turėtų būti nuspalvinta emocijomis. Pagaliau emocijos svarbios ir atminčiai lavinti. Kai informacija susijusi su emocijomis, ji tampa svarbiausia. Emocinio poveikio metu į kraują patenkantys hormonai veikia kaip atminties fiksatoriai. Pavyzdžiui, užuot sakę: „Vargšeli, kaip tu pavargai!“, pasakykite: „Emili, tu šaunuolis! Tu labai stiprus ir sveikas mažylis!
Taip pat skaitykite: Kaip padėti vaikui suprasti emocijas
Svarbūs patarimai tėvams
- Visada atminkite, kad mažylis - tai jūsų šeimos santykių veidrodis. Demonstruokite vaikui savo „vyras-žmona“ tarpusavio santykius, o neprisilaikykite vien „mama-tėtis“ elgesio linijos.
- Apsupkite save maloniais daiktais ir darykite sau malonių staigmenų.
- Jeigu jums liūdna - verkite, tačiau būtinai paaiškinkite mažyliui, kodėl jūs susijaudinusi.
- Išreikškite savo vaikui užuojautą, kai jis jums skundžiasi ir prašo pagalbos.
- Jeigu mažylis nugriuvo ir užsigavo, būtinai pagailėkite ir mažylio, ir to daikto, su kuriuo įvyko susidūrimas. Jokiu būdu negalima sakyti, kad tas daiktas blogas, užgavo mažylį ir mes jį tuoj pat nubausime.
- Kai bendraujate su kitų mažylių mamomis, pasistenkite aptarti tik gerus klausimus ir dalintis tik pasiekimais, o ne savo vaiko problemomis.
- Visada užimkite vaiko poziciją ir paremkite jį.
- Visada pozityviai komentuokite mažylio santykius su jį supančiais žmonėmis. Pavyzdžiui, niekada nesakykite: „Nebijok, neverk! Tai gera teta!“, o geriau sakykite: „Oi, žiūrėk, kokia gera teta!
- Leiskite mažyliui išreikšti visas savo emocijas, jei reikia, padėkite jam. Pavyzdžiui, jeigu vaikui staiga kilo isterija dėl kokios nors priežasties ir jis nustojo save kontroliuoti, suteikite galimybę jam nurimti. Išsaugokite šaltakraujiškumą. Kad ir kaip būtų sunku, ypač tarp žmonių, nebandykite įtikinti ar nuraminti jį (jeigu, aišku, nėra tuo metu pavojaus, kad gali susižeisti ar sužeisti aplinkinius). Pasistenkite nesijaudinti, tiesiog dalyvaukite situacijoje. Kai griaustinio debesys išsisklaidys ir vaikas atsipeikės, ramiai su juo pakalbėkite, paaiškinkite, bet nepriekaištaukite dėl to, kas įvyko.
- Leiskite vaikui suprasti, kaip svarbu rodyti teigiamas emocijas aplinkiniams. Būkite jam pavyzdys: parodykite, kaip gerai jūs elgiatės su draugais ir giminėmis, demonstruokite jiems savo rūpestį ir meilę. Vaikas jus mėgdžios ir išreikš tokias pat emocijas savo draugams, ypač jeigu jie pateks į nepalankią situaciją.
- Aptarkite su vaiku jausmų vertę. Jie padeda įveikti sielvartą, džiaugtis, jausti nuoskaudą, spręsti problemas ir konfliktus, nurimti ir pasiekti pusiausvyrą gyvenime.
- Dažniau dainuokite su vaiku. Dainos teikia teigiamų emocijų. Yra šventinių, iškilmingų, linksmų ir ramių dainų.
- Padėkite vaikams suprasti naudą to, ko jie mokosi. Pavyzdžiui, gebėjimas skaityti suteikia jiems galimybę perskaityti įdomias istorijas, žaidimų taisykles, skaityti draugų laiškus.
- Išmokykite vaiką įveikti stresą.
- Pasakokite vaikams apie jaudinančius jūsų gyvenimo įvykius, pavyzdžiui, apie vestuves ar šeimyninę kelionę.
- Vaikai labai mėgsta vaidinti. Sukurkite šeimyninį spektaklį su vaidmenimis.
Emocinis intelektas ir jo ugdymas
Vis dažniau tėvai ieško būdų, kaip išmokyti vaiką pažinti ir valdyti savo emocijas, užjausti kitus, spręsti konfliktus be pykčio. Nors emocinio intelekto ugdymas tapo populiari tema, psichologai pabrėžia: brangūs kursai ar seminarai nėra būtini. Paprasti kasdieniai žaidimai namuose gali būti kur kas veiksmingesni - jei tik tėvai įsitraukia.
Emocinis intelektas - tai gebėjimas atpažinti, suprasti ir valdyti savo jausmus, bei tinkamai reaguoti į kitų emocijas. Vaikystėje šis gebėjimas formuojasi per žaidimus, santykius ir pavyzdį, kurį rodo tėvai. Kai vaikas žaidžia, jis ne tik linksminasi - jis mokosi pažinti save, išreikšti jausmus, bendrauti, spręsti konfliktus. Tai - emocinio raštingumo pradžia.
Žaidimai emociniam intelektui ugdyti
Štai keletas žaidimų, kurie gali padėti ugdyti vaiko emocinį intelektą:
- „Emocijų veidai“: Ant lapelių nupieškite skirtingas emocijas - džiaugsmą, liūdesį, pyktį, baimę, nuostabą. Tegul vaikas spėja, kokia tai emocija, ir papasakoja, kada jis ją jautė. Šis žaidimas lavina gebėjimą atpažinti savo jausmus ir kalbėti apie juos.
- „Kas nutiktų, jei…“: Sugalvokite įvairias situacijas („Kas nutiktų, jei draugas paimtų tavo žaislą?“) ir kartu aptarkite, kaip vaikas jaustųsi, ką galėtų pasakyti, ką daryti. Šis žaidimas lavina empatiją, gebėjimą spręsti konfliktus ir suprasti kitų emocijas.
- „Minkštas draugas“: Išsirinkite pliušinį žaislą, kuris taps „emocijų draugu“. Kai vaikui sunku, pasiūlykite jam pasikalbėti su žaislu. Šis žaidimas lavina saugų emocijų išreiškimą ir savirefleksiją.
- „Piešiu, ką jaučiu“: Duokite vaikui popieriaus ir flomasterių. Tegul jis nupiešia, ką jaučia, o jūs pasiteiraukite, ką reiškia kiekviena spalva ar forma. Šis žaidimas lavina emocijų atpažinimą, kūrybinį saviraiškos būdą ir pasitikėjimą tėvais.
- „Emocijų detektyvai“: Kartu žiūrėkite animacinį filmuką ar skaitykite knygą. Paprašykite vaiko atspėti, ką veikėjai jaučia ir kodėl. Šis žaidimas lavina socialinį suvokimą, empatiją ir gebėjimą atpažinti emocijas kitų veiduose.
Tyrimai rodo, kad vaiko emocinis intelektas labiausiai priklauso ne nuo žaislų ar programų, o nuo tėvų bendravimo. Kai tėvai žaidžia kartu, domisi vaiko nuomone, nebara už jausmus, o padeda juos įvardinti - vaikas mokosi pasitikėti savimi ir kitais. Svarbiausia - ne perfekcija, o nuoširdumas.
Tėvų konfliktai ir jų įtaka vaikams
Anksčiau buvo manoma, kad vaiko emocinė patirtis nėra labai svarbi jo asmenybei. Šiuo metu tai laikoma labai svarbiu dalyku. Mylėdamas abu tėvus, bijodamas būti atstumtas, vaikas išgyvena didelį stresą, nerimą, kaltės jausmą, ypač tuomet, kai konflikto metu yra verčiamas palaikyti vieną iš tėvų.
Taip pat skaitykite: Kaip suprasti vaiko emocijas
Dirbant tarnyboje dažniausiai susiduriama su tėvų konfliktais skyrybų procesuose, kurie vaikui sukelia didelį vidinį konfliktą. Tėvai į procesus įtraukia vaikus, kad šie palaikytų ar pasirinktų vieno iš tėvų pusę. Vaiko neretai klausia, kuris iš tėvų geresnis, kurį labiau myli. Prie to paties būna išsakoma nuomonė, koks blogas tėtis ar kokia bloga mama, prie vaikų aptarinėjami turtiniai klausimai, keliamos tam tikros sąlygos. Vaikais manipuliuojama, prižadami materialūs dalykai arba aiškinama, ko neteks vaikas, gyvendamas su vienu iš tėvų.
Tėvai pykstasi, nuolat vienas kitą kaltina ir dėl savo vaikų auklėjimo stiliaus, kuomet vienas draudžia, kelia labai griežtus ir aukštus reikalavimus vaikui, o kitas atvirkščiai - viską leidžia, norėdamas būti „geras“. Tokie tėvai nėra autoritetai savo vaikams ir jie visiškai jų neklauso: neina į mokyklą, arba būdami pamokose tyčia trukdo mokytojams savo replikomis ar veiksmais, neruošia namų darbų, išeina ir grįžta į namus kada nori. Sukrečia tai, kad 3 metų vaikas beveik nemoka kalbėti, tačiau keiksmažodžių žodynas būna itin platus.
Šeimos problemos ir jų pasekmės
Didelė dalis šeimų, su kuriomis tenka dirbti, yra nuolat girtaujantys tėvai. Jie konfliktuoja tarpusavyje būdami neblaivūs. Šie konfliktai kartais baigiasi smurto proveržiais prieš vieną iš tėvų ar pačius vaikus, kurie pasipainioja po kojomis. Tokiose šeimose tenka matyti, kaip elgiasi vaikai vieni su kitais, jų kalboje daug keiksmažodžių.
Vienas iš tėvų gali prisiimti aukos vaidmenį. Pavyzdžiui, mama, kurios niekas nemyli, kuri dėl visų aukojasi, jaučiasi neįvertina, gyvena su vyru alkoholiku. Arba vienas iš tėvų per mažai uždirba, kad patenkintų šeimos poreikius. Tėvai priverčia vaiką jaustis kaltu. Jei vaikas nedaro to, ko nori tėvai, vaikas tampa blogu, nesukalbamu. Kartais atsitinka taip, kad ne tik tėvai pradeda naudotis vaikais, bet ir vaikai (paaugliai) manipuliuoja savo tėvais: jie sako tėvams tai, ką jie nori išgirsti, užsiprašo dovanų, persako, ką kalba tėvai vienas apie kitą ir pan. Galimas ir šantažas tėvų atžvilgiu: „jei nenupirksi planšetinio kompiuterio - pasakysiu tą ir tą, neisiu į mokyklą, negrįšiu į namus“.
Jei konfliktų metu tėvai pykstasi dėl vaiko elgesio ir vaikas išgirsta daug negatyvo savo atžvilgiu, žeminimo, jis pasijunta nevykėlis, įskaudintas, atsiranda bejėgiškumo jausmas. Pyktis ir toks elgesys tikrai nesikeis, tik dar blogės. Šeimoje nereikia bijoti rodyti savo jausmų, pykčio, nusivylimo, liūdesio, baimės, nes svarbiausia kalbėtis su vaiku ir jam aiškinti, koks būtent ir kodėl toks vaiko elgesys sukėlė tėvams tokius jausmus. Tokiu atveju, kai yra kalbamasi, vaikas nesijaus puolamas. Kitu atveju atsiranda didelis gynybiškumas, o situacija taip ir lieka nepasikeitusi. Santykiai su tėvais lieka dar labiau įtemti, konfliktiški, atitolę. Vaikui susiformuoja nuomonė apie tai, kad tėvai jo nesupranta, negirdi ir neišklauso. Pats konfliktas nėra problema - problema yra negebėjimas jos taikiai spręsti.
Manipuliavimas vaiku, jo įtraukimas į konfliktus, liepimas rinktis tarp tėčio ar mamos, yra itin žalingas ir gali sietis su įvairiomis vaikų prisitaikymo problemomis. Labai svarbu, kaip pykdamiesi elgiasi tėvai. Vaikai šeimoje mokosi įvairių įgūdžių, elgesio ir bendravimo, vertybių paprasčiausiu būdu - stebėdami ir atkartodami tėvų elgesį. Vaikai būdami šalia ar net dalyvaudami konfliktuose „mokosi“, kaip reikia pykti: kokius žodžius sakyti, veiksmus atlikti ar tiesiog atkartodami tėvų kūno kalbą, mimikas.
Yra vaikų, kurie bando sutaikyti tėvus, guosti vieną arba kitą, jaučiasi bejėgiai, ima tėvams pataikauti. Kiti patys tampa agresyvūs, pradeda rėkti ant tėvų, kad tėvų pykčiai jiems atsibodo, kad nebenori su jais gyventi, prašo, kad tėvai baigtų pyktis arba tiesiog pasišalina iš konflikto zonos. Būna taip, kad konfliktuodami tėvai nerodo savo emocijų, vienas nuo kito atsitraukia, prasideda ilgi nekalbadieniai. Tokiu atveju jie praranda galimybę ne tik įveikti problemas, bet ir savo vaikams rodo netinkamą konflikto sprendimo strategijos pavyzdį. Kaip tokiu atveju jaučiasi vaikas? Vaikas jaučia įtampą, baimę, nerimą, nes nežino, kas atsitiko, kodėl su juo apie tai nesikalbama, slepiama. Tokiais momentais vaikas gali prisigalvoti, prisifantazuoti baisiausių dalykų, dėl ko tėvai nebendrauja vienas su kitu.
Tokiose šeimose augantys vaikai gali būti pikti, agresyvūs, nerimastingi, emociškai nestabilūs, pasižymėti liūdna nuotaika, būna linkę kaltinti save dėl tėvų pykčių. Vaikas išsiugdo didelį galimos grėsmės baimę, jautrumą, pažeidžiamumą. Vaikas puikiai geba atskirti pykčio išraiškas tėvų veiduose, kūno kalboje. Į paprastas situacijas namuose, kieme, mokykloje toks vaikas gali reaguoti pykčio protrūkiais. Jis gali pratrūkti (rėkti, žeminti, keiktis) pamokoje, žaisdamas. Nors tokiai vaiko reakcijai kilti kaip ir nebuvo priežasties, dažnai apie tokį elgesį ar emocijas sakoma „supyko iš oro“. Pats vaikas irgi negali paaiškinti savo elgesio. Kitas vaikas atvirkščiai: gali būti labai išsigandęs, jausti nerimą, pyktį, bejėgiškumą, prisiimti kaltę sau, kad galbūt jis kaltas dėl tėvų pykčių.
Taip, vaikai nori būti mylimi, gyventi su savo tėvais, tačiau patirtos nuoskaudos juos žaloja emociškai, randai ilgai lieka giliai širdyje. Žala vaiko psichinei sveikatai jau būna padaryta.
Kaip elgtis konfliktų metu?
Nors ir labai sunku, aštrėjant konfliktui, svarbu laiku pastebėti kylantį pavojų savo ar savo artimųjų sveikatai ir atsitraukti. Konflikto įkarštyje pamatyti savo vaiką, atkreipti dėmesį į tai, kaip jis jaučiasi, kaip atrodo, ką sako jo kūno kalba. Galbūt tai bus stabdis tėvams baigti konfliktą, kuomet kažkuris iš tėvų „pirmas išeis iš mūšio lauko“. Vėliau, jau nurimus aistroms, būtina pasikalbėti su vaiku, paaiškinant, kad ne dėl jo kilo konfliktas, kad kartais tėveliai pykstasi, tačiau tai nedaro įtakos meilės jam, kad vaikas yra mylimas toks, koks yra. Rekomenduojama šia tema tėvams perskaityti Suzanos Forvard knygą „Toksiški tėvai‘‘. Autorė rašo, kad konfliktai turi ir gerą poveikį vaikui: jis tikroviškiau suvokia pasaulį, išmoksta tinkamai juos spręsti.