Įvadas
Fonologinis suvokimas yra vienas iš pamatinių įgūdžių, reikalingų sėkmingam kalbos ir raštingumo vystymuisi. Šis straipsnis skirtas išnagrinėti fonologinio suvokimo svarbą vaikams, aptarti galimus sutrikimus, tokius kaip disgrafija, ir pateikti įvairių ugdymo bei lavinimo metodų apžvalgą. Straipsnyje remiamasi naujausiomis mokslinėmis įžvalgomis ir praktiniais patarimais, kurie gali būti naudingi tėvams, pedagogams ir logopedams.
Fonologinis Suvokimas ir Jo Ryšys su Kalbos Ugdymu
Girdimasis arba garso suvokimas - tai procesas, kurio metu klausa gaunami įspūdžiai (triukšmai, skambesiai, kalba) yra priimami ir perdirbami centrinėje nervų sistemoje. Šis suvokimas yra glaudžiai susijęs su kalbos ugdymu, o ikimokykliniame amžiuje ypač svarbu lavinti girdimąjį suvokimą bei girdimąją atmintį, nes nuo jų priklauso tolimesnis kalbos vystymasis.
Vaikystėje palaipsniui susiformuoja rišlusis pasakojimas, svarbus sociokultūrinis gebėjimas. Vaikams tai yra įprasta veikla, nes jie klausosi ir patys kuria istorijas. Kita vertus, rišliojo pasakojimo formavimasis yra sudėtingas procesas, reikalaujantis kalbinių ir kognityvinių įgūdžių. Pedagogams aktualu tai, kad rišliojo pasakojimo ypatybės atskleidžia ne tik bendrąją vaiko kalbos sistemos raidą (ypač gramatikos, leksikos, diskurso). Pagrindinis pasakojimo įgūdis yra gebėjimas apibūdinti įvykius laikantis jų chronologinės ir loginės sekos. Tai apima pradžios aplinkybių nustatymą, veikėjų pristatymą, kulminacijos kūrimą ir istorijos pabaigą. Kita vertus, visi kiti gebėjimai irgi yra svarbūs, atsispindintys kalbinės, kognityvinės, socialinės ir kitų sistemų lygmenyse. Kalbinis lygmuo - tai žodynas, būtinas nuosekliam laiko ir įvykių plėtojimui bei jungiamųjų žodžių vartojimui, idėjų siejimui, ir gramatika. Pasakodami istorijas vaikai išmoksta ne tik naujų žodžių, bet ir perpranta, kaip juos vartoti tinkamame kontekste, realizuojant morfosintaksės ir sintaksės taisykles ir dėsningumus. Kognityvinės raidos požiūriu svarbu matyti, kaip kurdami pasakojimą vaikai organizuoja mintis, prisimena detales ir sieja įvykius. Dažnas istorijų pasakojimas ir girdėjimas pagerina vaikų atmintį, dėmesį ir problemų sprendimo įgūdžius. Socialinė emocinė vaiko raida leidžia suprasti ir reikšti emocijas. Pasakodami istorijas vaikai mokosi atpažinti ir išreikšti savo jausmus, ugdo emocinį intelektą. Pasakojimo įgūdžiai yra glaudžiai susiję su skaitymu ir raiška raštu - pagrindiniais akademinių pasiekimų komponentais. Pasakojimo svarba ikimokykliniame ir priešmokykliniame amžiuje - neabejotina, nes labiau išplėtotos kalbinės ir kognityvinės funkcijos, padės vaikui mokytis ir rašomosios kalbos. Rašytinio teksto ir rišliojo pasakojimo suvokimo bei kūrimo gebėjimus sieja ta pati kognityvinių išteklių bazė: seriacinės ir vykdomosios funkcijos, t. y. gebėjimas sutelkti dėmesį į bendrą pasakojimo / teksto struktūrą ir tinkamai paskirstyti jį atskiriems pasakojimo / teksto elementams; gebėjimas susitelkti į bendrą siužetinę liniją, tinkamai suvokti ir išreikšti priežasties ir pasekmės ryšius; pakankama darbinės atminties apimtis, leidžianti suvokti / sukurti išplėtotą tekstą. Suprantama, kad pasakojimo formavimas(-is) yra gerokai sudėtingesnis procesas nei, pavyzdžiui, atskirų kalbinių lygmenų, pvz., žodyno plėtimas viena ar kita tema bei atskirų gramatikos taisyklių įsisavinimas. Tačiau svarbu suvokti, kad visi šie procesai yra susiję.
Disgrafija: Sutrikimas, Veikiantis Rašymo Gebėjimus
Disgrafija yra neurologinis mokymosi sutrikimas, veikiantis gebėjimą nuosekliai ir aiškiai rašyti. Vaikai, turintys šį sutrikimą, patiria sunkumų formuodami raides, išlaikydami linijų kryptį ar logiškai dėliodami mintis raštu, nepaisant normalaus intelekto ir tinkamo mokymo. Disgrafija pasireiškia motorinių įgūdžių trūkumu - vaikai dažnai netaisyklingai laiko pieštuką, sunkiai formuoja raides ir išlaiko netinkamą rašymo laikyseną. Ilgesnės rašymo užduotys gali sukelti nuovargį ar net skausmą. Kognityviniai sunkumai dažniausiai pasireiškia gramatikos, rašybos ir skyrybos srityse, nors žodinis bendravimas išlieka aiškus ir sklandus. Vaikai dažnai nesuvaldo vizualinio teksto išdėstymo - rašto organizavimas tampa chaotiškas, sunku išlaikyti paraštes, tarpus ar bendrai suvokti rašinio struktūrą.
Disgrafijos Simptomai ir Diagnozavimas
Disgrafijos simptomai vaikams dažnai pasireiškia griežtu pieštuko laikymu, nelygia rašysena ir raidžių formavimo sunkumais. Rašysena gali turėti netaisyklingo dydžio raides, nevienodus tarpus tarp žodžių ar raidžių, sunkumų išlaikant paraštes. Ilgų užduočių metu dažnai prireikia pertraukų dėl rankų nuovargio ar skausmo. Gali būti pastebimas neatitikimas tarp žodinio bendravimo ir rašytinės raiškos. Disgrafijos potipiai - motorinis ir erdvinis - daro įtaką skirtingiems įgūdžiams. Disgrafiją dažnai lemia motorinio planavimo sutrikimai, trukdantys sklandžiai koordinuoti pirštų judesius be regimojo grįžtamojo ryšio. Kai kuriems vaikams pasireiškia ir regos bei klausos sutrikimų, trukdančių vystytis rašymo gebėjimams. Tokios problemos stipriai apsunkina įskaitomo teksto kūrimą. Disgrafijos požymiai dažniausiai išryškėja pirmoje ar antroje klasėje, kai didėja rašymo krūvis, todėl ankstyvas atpažinimas be gydytojo įvertinimo gali būti apsunkintas. Disgrafija dažniausiai diagnozuojama nuo 6 iki 11 metų, kai pradeda ryškėti sunkumai mokantis rašyti pradinėje mokykloje. Tačiau pirmieji ženklai - netaisyklingas pieštuko laikymas ar raidžių formavimo problemos - gali pasirodyti jau 3-5 metų amžiaus. Diagnozė gali būti nustatyta vyresniame amžiuje, ypač kai rašymo krūvis viršija smulkiosios motorikos galimybes. Kai kuriais atvejais disgrafija atpažįstama tik suaugus ar po neurologinių traumų.
Taip pat skaitykite: Pasirengimas skaitymui
Disgrafijos Įtaka ir Gydymo Būdai
Disgrafija neveikia intelekto - protiniai gebėjimai lieka nepakitę. Tačiau rašymo sunkumai ženkliai pablogina akademinius pasiekimus. Mokiniai susiduria su įskaitomumo, rašybos tikslumo ir minčių struktūravimo problemomis, ypač rašant esė ar atsiskaitymuose. Vaikai negali išaugti iš disgrafijos - tai visą gyvenimą trunkantis neurologinis raidos sutrikimas. Nors galima išmokti veiksmingų prisitaikymo strategijų, pagrindinė būklė neišnyksta. Ankstyva intervencija padeda valdyti simptomus ir sumažinti jų poveikį mokymuisi, tačiau ji negydo sutrikimo. Tyrimai rodo, kad net suaugusieji išlieka jautrūs šiai būklei, nepaisant to, kad 48 % tėvų mano kitaip. Mokytojai turėtų pritaikyti mokymosi aplinką, kad kompensuotų disgrafijos sukeliamus sunkumus ir padėtų mokiniams įgyvendinti akademinius tikslus.
Disgrafijos gydymas apima ergoterapiją, edukacines intervencijas ir technologinius sprendimus, tokius kaip kalbos į tekstą programos. Efektyviausias metodas - visapusiškas požiūris, sprendžiantis tiek motorinius, tiek kognityvinius rašymo sunkumus. Gydymas tampa dar veiksmingesnis sprendžiant gretutines būkles, tokias kaip ADHD, disleksija ar nerimo sutrikimai. Praktikos trukmė paprastai svyruoja nuo 30 iki 90 minučių per seansą, per savaitę - apie 2-5 valandas, priklausomai nuo individualių poreikių.
Ugdymo Metodai ir Priemonės Fonologiniam Suvokimui Lavinti
Siekiant užtikrinti tinkamą fonologinio suvokimo ugdymą ir rašymo sunkumų prevenciją, būtina taikyti įvairius metodus ir priemones tiek namuose, tiek mokykloje.
Ankstyvas Motorikos Lavinimas ir Ugdymas
Rašymo sunkumų prevencijai būtina anksti lavinti smulkiąją motoriką ir užtikrinti nuoseklų ugdymą tiek namuose, tiek mokykloje. Tikslingiausi pratimai - modelino lipdymas, užduočių lapai su vizualiniais atskaitos taškais. Jie padeda pagerinti rankos padėtį ir raidžių išdėstymą. Tėvai gali į kasdienę rutiną įtraukti trumpas, struktūruotas užduotis, pavyzdžiui, koordinacijos ir motorikos lavinimo žaidimus, kurie lavina įgūdžius neapsunkinant vaiko.
Lavinamieji Žaislai ir Įrankiai
Lavinamieji žaislai (pavyzdžiui, Montessori priemonės) padeda vaikams, turintiems disgrafiją, gerinti rašymo įgūdžius per ergonomiškus įrankius, sensorinį grįžtamąjį ryšį ir motyvaciją. Į pojūčius orientuoti įrankiai, pavyzdžiui, iškilių linijų šablonai ar spalvotas popierius, padeda išlaikyti raidžių formą ir orientaciją. Nuoseklus šių priemonių naudojimas lavina pasitikėjimą ir įgūdžius. Derinimo pratimai, dėlionės ir žaidimai leidžia treniruotis natūralioje aplinkoje.
Taip pat skaitykite: Teksto suvokimo gairės
Garsų Tarimo Mokymas
Garsų tarimo mokymas vyksta tam tikru nuoseklumu. Iš pradžių vaikas mokomas taisyklingai ištarti atskirą garsą, vėliau garsas įtvirtinamas skiemenyse, žodžiuose ir sakiniuose. Paskutinis etapas - įtvirtinti garsą kasdienėje kalboje ir išmokyti jį atskirti nuo panašiai skambančių garsų. Svarbu lavinti ir foneminę vaiko klausą.
Projektinė Veikla ir Žaidimai
Lapkričio mėn. priešmokyklinukai dalyvavo projekte „Nuo raidelių prie žodelių“. Projekto tikslas - ugdyti įvairių poreikių vaikų foneminio ir fonologinio suvokimo gebėjimus, ankstyvojo skaitymo įgūdžius. Vaikai susipažino su rašto atsiradimo istorija. Bandė atsakyti į klausimus: „Iš kur atsirado raidės? Ar visame pasaulyje jos vienodos?“, palygino lietuvių kalbos ir kitų kalbų abėcėles. Sužinojo, kad yra ir kitokių abėcėlių: neregiai naudoja Brailio rašto abėcėlę, kurtieji - daktilinę kalbą (kurčiųjų vartojama pirštų ir gestų kalba), informacijos perdavimui naudojama Morzės abėcėlė, kompiuterio klaviatūroje taip pat naudojamės abėcėle. Įvairios veiklos metu lavinome foneminę klausą, atlikome žodžių garsinę analizę ir sintezę. Gaminome knygeles „Žodžio pradžia“, „Medis“, „Žodžio pabaiga“. Balandžio 1- 28 d. Kauno r. Raudondvario lopšelio-darželio „Riešutėlis”, Kauno r. Raudondvario lopšelio-darželio „Vyturėlis”, Kauno r. Žaidimai kalbai lavinti.
Rišlaus Pasakojimo Ugdymas
Metodinėje literatūroje galima rasti rekomendacijų, patarimų, užduočių, skirtų rišliosios kalbos ugdymui ikimokykliniame amžiuje, tačiau vis dar trūksta pasakojimo kompetencijos integracijos gairių į platesnį ugdymo kontekstą. Be to, dauguma metodikų padeda formuoti bendriausius, bet ne konkrečius rišliosios kalbos gebėjimus, o pasakojimo gebėjimų esama įvairių. Sudarant šias metodines rekomendacijas buvo remtasi įvairiais metodais, kurie labiausiai orientuoti į pasakojimo supratimo ir kūrimo kompetencijas. Ne tik kalbos (-ų) mokymosi srityje, bet ir formuojant pasakojimo įgūdžius, dažnai naudojamas komunikacinis metodas, nes gali išryškinti prasmingus realaus gyvenimo kontekstus, padedančius plėtoti pasakojimo gebėjimus. Svarbu paminėti pasakojimų pokalbius, kai galime paskatinti vaikus pasakoti apie asmenines patirtis, įvykius ar spontaniškai sukurti išgalvotas istorijas. Bendras knygų skaitymas svarbus dėl galimybės drauge aptarti veikėjus, įvykius, nustatyti ryšius ir prognozuoti įvykių eigą. Naratyvinis žaidimas, kai vaikai naudodamiesi žaislais ir įvairiomis priemonėmis čia ir dabar kuria pasakojimą savarankiškai ar su kitais vaikais bei suaugusiais, gali paskatinti plėtotis bendradarbiavimui, polilogo kūrimo bei kitiems įgūdžiams. Vykstant šioms sąveikoms, vaikui pasakojant istoriją, galima tą pasakojimą praplėsti, įsiterpiant ir pridedant daugiau detalių, performuluojant sakinius, rodant gramatikos ir žodyno platesnę įvairovę, taigi, per pavyzdžius plečiant gramatikos ir leksikos žinias. Kitas, pastaruoju metu ypač dažnai taikomas yra vizualinių pasakojimų žemėlapių metodas, padedantis vaikams suprasti pasakojimo struktūrą (pasinaudojus lenta, stendais ir kt. priemonėmis galima padėti vaikui identifikuoti pagrindinius istorijos veikėjus, aplinką, įvykius, išsiaiškinti problemas ir sprendimo būdus). O įvairių skaitmeninių pasakojimo įrankių, leidžiančių vaikams kurti skaitmeninius pasakojimus, jungiant tekstą, vaizdą ir garsą, pasiūla vis auga.
Subalansuotos Logopedinės Pagalbos Teikimo Modelis
Pastaraisiais metais, ypač kalbos terapijos srityje, taikoma įrodymais grindžiamos praktikos prieiga, atkreipianti dėmesį į konkrečių gebėjimų, patikrintų moksliniais tyrimais, formavimą. Siekiama, kad į ugdomąją veiklą įsitrauktų ne tik pedagogai, logopedai bei kiti specialistai, bet ir ugdymo įstaigų administracija, ugdytinio šeima, be to, svarbus ir motyvuotas paties vaiko dalyvavimas. Kaip pavyzdį galime paminėti Subalansuotos logopedinės pagalbos teikimo modelį, kuris siūlo išskirti tris ugdomosios veiklos ir (esant poreikiui) logopedinės pagalbos lygmenis: bendrąjį, tikslinį ir individualizuotą.
- Bendrasis ugdomosios veiklos lygmuo - tai visiems vaikams (nepriklausomai nuo kalbos raidos ypatumų) skirta ugdomoji veikla namų aplinkoje ir ugdymo įstaigose. Ji apima palankios ugdymo(-si) aplinkos užtikrinimą namuose, tėvų kartu su vaiku bei ugdymo įstaigose atliekamas veiklas.
- Tikslinis ugdomosios veiklos lygmuo reikalingas vaikams, kurie dėl specifinių veiksnių (socialinių-ekonominių sąlygų, dvikalbystės šeimoje, pasikartojančio kalbos raidos sutrikimo šeimoje ir kt.) patenka į netipišką kalbos raidos grupę (kartais - tai kalbos sutrikimo atvejai). Esant galimam kalbos sutrikimui (nors nėra nustatytas), rekomenduojama taikyti jo prevenciją atsižvelgiant į rizikos veiksnių kokybinius ir kiekybinius parametrus. Šiame lygmenyje didžiausia atsakomybė tenka pedagogui (ikimokyklinio ir mokyklinio ugdymo) ir logopedui, kurie pirmiausia gali atpažinti tam tikrus rizikos požymius, tačiau rekomenduojama įtraukti į ugdomąją veiklą ir vaiko šeimą. Dvikalbių vaikų kalbinės raidos ypatumai dažniausiai skatina papildomą kurios nors kalbos ugdymą, nes neretai viena kalba būna silpnesnė, nepilnai įsisavinta.
- Individualizuotas ugdomosios veiklos lygmuo reikalingas vaikams, kuriems nustatytas kalbos sutrikimas.
Skaitymas Kartu su Vaiku
Neretai tėvams kyla klausimų, kada pradėti mokyti vaiką skaityti, kokius tekstus parinkti, kaip organizuoti skaitymą, o ikimokyklinio ugdymo specialistai šioje srityje galėtų būti patarėjais ir instruktoriais. Pirmiausia patartume kuo anksčiau pradėti formuoti įprotį skaityti, t. y. paversti skaitymą malonia kiekvienos dienos dalimi. Psichologai pataria kartu su vaiku (ar atsižvelgiant į individualias ypatybes) 1) nustatyti laiką, skirtą skaitymui, ir kasdien jo laikytis bei 2) sukurti jaukią skaitymo aplinką, kurioje vaikas galės ramiai skaityti ar klausytis suaugusiųjų skaitomos knygos ir pats klausti bei pasakoti. Priklausomai nuo amžiaus rekomenduojami skirtingi žanrai (pasakos, eilėraščiai, paveikslėlių knygos ir kt.) ir teksto apimtis bei sudėtingumas. 2-3 metų vaikams tinka tekstai, kuriuose gausu garsažodžių, aiški ritminė struktūra (eiliuotas tekstas), kiekviename knygos puslapyje yra iliustracijų. Vaikui augant, didėja skaitomo teksto apimtis, siužetinių linijų skaičius. Kalbant apie ikimokyklinį amžių, reikia prisiminti svarbią skirtį tarp suaugusiųjų skaitymo vaikui ir suaugusiųjų skaitymo kartu su vaiku. Skaitymo kartu su vaiku koncepcija teigia, kad vaikas yra toks pat aktyvus skaitymo veiklos dalyvis, kaip ir suaugusieji (priešingai nei įprasta situacija, kai suaugusysis skaito vaikui). 1) vaikas pats renkasi, kokį tekstą skaityti. 3) jeigu knygą garsiai skaito vaikas, adresatas turėtų būti ne suaugusysis, o, pvz., vaiko mylimas žaislas ar gyvūnas (labai tinka namų augintinis, ypač šuo), kad vaikas jaustųsi geriau žinąs skaitomą tekstą nei klausytojas.
Taip pat skaitykite: Pasiruošimas PUPP Teksto Suvokimo Užduotims
Ugdomieji Žaidimai
Ikimokykliniame amžiuje dominuojanti veikla yra žaidimas. Valia (gebėjimas prisiversti atlikti neįdomią, nemėgstamą veiklą) dar tik formuojasi, todėl bet kokią ugdomąją veiklą rekomenduojama atlikti žaidimo forma. Pasakojimo gebėjimų formavimuisi šiuo požiūriu ypač palankūs yra vaidmenų žaidimai ir inscenizacijos. Ekspertai pataria žinomą (pvz., pasakos) siužetą atkurti inscenizacijos forma. Pasako įvadinį sakinį Vieną kartą pamiškėje trobelėje gyveno ožka su septyniais ožiukais. Pastatykime ožkai namą. Išdėliojus figūrėles, suaugusysis ima ožkos figūrėlę / žaislą ir sako: Štai čia ožka. Ožka sako vaikams: Aš dabar eisiu parnešti šieno, o jūs, vaikai, niekam durų neatidarykite. Jeigu vaikas neįsitraukia į žaidimą, suaugusysis toliau tęsia: O ožiukai sako: mes nieko neįleisim, niekam durų neatidarysim. Ir išėjo ožka. Jeigu vaikas neįsitraukia į žaidimą, suaugusysis toliau tęsia: Atėjo vilkas. Tokiu principu pasakojama visa pasaka, sudarant vaikui galimybę bet kuriuo metu įsitraukti į inscenizaciją, tačiau jokiu būdu jo neverčiant ir neskubinant. Labai svarbu skatinti bet kokią vaiko iniciatyvą, sutikti su vaiko sugalvotu (pasakoje nesančiu) įvykiu, tęsti vaiko pasiūlytą siužetinę liniją, įtraukti vaiko pasiūlytą (pasakoje nesantį) veikėją (jeigu vaikas neįsitraukia, suaugusysis pats papasakoja visą pasaką). Toks pasakojimo kūrimas padeda vaikui geriau suprasti skirtingų pasakojimo veikėjų tikslus, norus, planus, matyti pasakojimo siužetą iš skirtingų perspektyvų (o tai, savo ruožtu, yra glaudžiai susiję su pasakojimo struktūros komponentais). Kuriant pasakojimus kartu su vyresniais vaikais, galima naudotis ne tik žaislais, bet ir paveikslėlių sekomis bei jau minėtais vizualiniais pasakojimo žemėlapiais. Paveikslėlių sekos gali būti naudojamos įvairiose erdvėse ir skirtingais būdais: pvz., prie magnetinės lentos pritvirtinus 4-6 siužetinius paveikslėlius galima pasiūlyti vaikui pačiam išdėlioti paveikslėlius norima seka (nebūtinai tokia, kaip numatyta autoriaus) ir pagal ją papasakoti istoriją.
Individualizavimas ir Diferencijavimas
Tikslinės ugdomosios veiklos lygmuo skirtas vaikams, kurie patenka į daugiakalbės aplinkos, pilnai neįsisavintos arba kalbinės raidos sutrikimo rizikos grupę (nors sutrikimas ir nėra nustatytas). Žinant pasakojimo gebėjimų formavimosi ypatumus, galima prognozuoti, kurie iš pasakojimo struktūros (pradžia, dėstymas, pabaiga) ar kalbinio lygmens (žodynas, gramatika) elementų gali būti sunkiausiai įsisavinami. Mūsų ir kitų autorių moksliniai tyrimai rodo, kad net ir tipinės raidos vaikams sunku sukurti išplėtotą pasakojimo struktūrą, atsirinkti, kiek ir kokios informacijos būtina suteikti klausytojui, paminėti visus pasakojimo įvykius ir išdėstyti juos chronologine seka, susieti pasakojimo įvykius priežasties ir pasekmės ryšiais. Be to, vaikai retai praturtina pasakojimą veikėjų ir veiksmų apibūdinimais, dar rečiau nurodo pasakojimo veikėjų būseną, klysta įvardydami veikėjus (netinkamai formuluoja referenciją). Tikslinės ugdomosios veiklos lygmenyje didžiausia atsakomybė tenka pedagogui ar logopedui, mūsų atveju - dirbančiam ikimokyklinio ugdymo įstaigoje. Pirmiausia patartume į ugdomąją veiklą dažniau įtraukti jau aptartus pasakojimo gebėjimų lavinimo būdus (skaitymą kartu su vaiku - individualiai ir grupėje, kai vaikas skatinamas užduoti klausimus, kurti inscenizacijas, vaidmenų žaidimus). Grupės aplinka taip pat turėtų sudaryti kuo daugiau galimybių kalbėti, klausytis, klausti ir skaityti: laisvai prieinamos vaikams knygų lentynos, paveikslėlių rinkiniai, magnetinės lentos ir kt. Pasakojimo lavinimui (kaip ir kitų gebėjimų ugdymui) svarbūs individualizacijos ir diferenciacijos principai: rekomenduojama skirti laiko individualiam darbui su kiekvienu vaiku, atsižvelgiant į jo gebėjimus ir poreikius, o veiklos turėtų būti skirtingos, atitinkančios konkretaus vaiko gebėjimus ir pomėgius, kad kiekvienas vaikas galėtų tobulėti pagal savo galimybes.
Seriacijos (Sukcesyvinių Funkcijų) Lavinimas
Gebėjimas sukurti, įsiminti, atkurti, prognozuoti įvykių eiliškumą - ypač svarbus pasakojimo struktūrai, tačiau lavinti seriacijos funkciją galima pradėti ir nuo paprastesnių gebėjimų. Eiliškumą erdvėje suvokti padeda gebėjimas įsiminti realių daiktų sekas. Čia tinka žaidimai „Kas buvo ir ko neliko?“ ir „Kuo skiriasi?“. Pirmiausia…
tags: #fonologinio #suvokimo #svarba