Rišlusis pasakojimas yra svarbus sociokultūrinis gebėjimas, palaipsniui susiformuojantis vaikystėje. Vaikams tai įprasta veikla, nes mažieji klausosi ir patys kuria istorijas. Kita vertus, rišliojo pasakojimo formavimasis yra sudėtingas procesas, reikalaujantis kalbinių ir kognityvinių įgūdžių. Pasakojimo įgūdžiai yra glaudžiai susiję su skaitymu ir raiška raštu - pagrindiniais akademinių pasiekimų komponentais.
Pasakojimo įgūdžių svarba ir lavinimo būdai
Pagrindinis pasakojimo įgūdis yra gebėjimas apibūdinti įvykius laikantis jų chronologinės ir loginės sekos. Tai apima pradžios aplinkybių nustatymą, veikėjų pristatymą, kulminacijos kūrimą ir istorijos pabaigą. Kita vertus, visi kiti gebėjimai irgi yra svarbūs, atsispindintys kalbinės, kognityvinės, socialinės ir kitų sistemų lygmenyse. Kalbinis lygmuo - tai žodynas, būtinas nuosekliam laiko ir įvykių plėtojimui bei jungiamųjų žodžių vartojimui, idėjų siejimui, ir gramatika. Pasakodami istorijas vaikai išmoksta ne tik naujų žodžių, bet ir perpranta, kaip juos vartoti tinkamame kontekste, realizuojant morfosintaksės ir sintaksės taisykles ir dėsningumus.
Kognityvinės raidos požiūriu svarbu matyti, kaip kurdami pasakojimą vaikai organizuoja mintis, prisimena detales ir sieja įvykius. Dažnas istorijų pasakojimas ir girdėjimas pagerina vaikų atmintį, dėmesį ir problemų sprendimo įgūdžius. Socialinė emocinė vaiko raida leidžia suprasti ir reikšti emocijas. Pasakodami istorijas vaikai mokosi atpažinti ir išreikšti savo jausmus, ugdo emocinį intelektą.
Pasakojimo svarba ikimokykliniame ir priešmokykliniame amžiuje - neabejotina, nes labiau išplėtotos kalbinės ir kognityvinės funkcijos, padės vaikui mokytis ir rašomosios kalbos. Rašytinio teksto ir rišliojo pasakojimo suvokimo bei kūrimo gebėjimus sieja ta pati kognityvinių išteklių bazė: seriacinės ir vykdomosios funkcijos, t. y. gebėjimas sutelkti dėmesį į bendrą pasakojimo / teksto struktūrą ir tinkamai paskirstyti jį atskiriems pasakojimo / teksto elementams; gebėjimas susitelkti į bendrą siužetinę liniją, tinkamai suvokti ir išreikšti priežasties ir pasekmės ryšius; pakankama darbinės atminties apimtis, leidžianti suvokti / sukurti išplėtotą tekstą. Suprantama, kad pasakojimo formavimas(-is) yra gerokai sudėtingesnis procesas nei, pavyzdžiui, atskirų kalbinių lygmenų, pvz., žodyno plėtimas viena ar kita tema bei atskirų gramatikos taisyklių įsisavinimas. Tačiau svarbu suvokti, kad visi šie procesai yra susiję.
Metodikos ir rekomendacijos
Metodinėje literatūroje galima rasti rekomendacijų, patarimų, užduočių, skirtų rišliosios kalbos ugdymui ikimokykliniame amžiuje, tačiau vis dar trūksta pasakojimo kompetencijos integracijos gairių į platesnį ugdymo kontekstą. Be to, dauguma metodikų padeda formuoti bendriausius, bet ne konkrečius rišliosios kalbos gebėjimus, o pasakojimo gebėjimų esama įvairių.
Taip pat skaitykite: Seminaro apžvalga
Šios rekomendacijos remiasi įvairiapusiu, didelės apimties tyrimu, kurio rezultatai pristatyti monografijoje „Rišliojo pasakojimo kūrimas: kalbinės patirtys vaikystėje“ (Dabašinskienė, Kamandulytė-Merfeldienė, Balčiūnienė, Prameneckienė). Sudarant šias metodines rekomendacijas buvo remtasi įvairiais metodais, kurie labiausiai orientuoti į pasakojimo supratimo ir kūrimo kompetencijas.
Ne tik kalbos (-ų) mokymosi srityje, bet ir formuojant pasakojimo įgūdžius, dažnai naudojamas komunikacinis metodas, nes gali išryškinti prasmingus realaus gyvenimo kontekstus, padedančius plėtoti pasakojimo gebėjimus. Svarbu paminėti pasakojimų pokalbius, kai galime paskatinti vaikus pasakoti apie asmenines patirtis, įvykius ar spontaniškai sukurti išgalvotas istorijas. Bendras knygų skaitymas svarbus dėl galimybės drauge aptarti veikėjus, įvykius, nustatyti ryšius ir prognozuoti įvykių eigą. Naratyvinis žaidimas, kai vaikai naudodamiesi žaislais ir įvairiomis priemonėmis čia ir dabar kuria pasakojimą savarankiškai ar su kitais vaikais bei suaugusiais, gali paskatinti plėtotis bendradarbiavimui, polilogo kūrimo bei kitiems įgūdžiams.
Vykstant šioms sąveikoms, vaikui pasakojant istoriją, galima tą pasakojimą praplėsti, įsiterpiant ir pridedant daugiau detalių, performuluojant sakinius, rodant gramatikos ir žodyno platesnę įvairovę, taigi, per pavyzdžius plečiant gramatikos ir leksikos žinias. Kitas, pastaruoju metu ypač dažnai taikomas yra vizualinių pasakojimų žemėlapių metodas, padedantis vaikams suprasti pasakojimo struktūrą (pasinaudojus lenta, stendais ir kt. priemonėmis galima padėti vaikui identifikuoti pagrindinius istorijos veikėjus, aplinką, įvykius, išsiaiškinti problemas ir sprendimo būdus). O įvairių skaitmeninių pasakojimo įrankių, leidžiančių vaikams kurti skaitmeninius pasakojimus, jungiant tekstą, vaizdą ir garsą, pasiūla vis auga.
Pastaraisiais metais, ypač kalbos terapijos srityje, taikoma įrodymais grindžiamos praktikos prieiga, atkreipianti dėmesį į konkrečių gebėjimų, patikrintų moksliniais tyrimais, formavimą. Įrodymais grindžiamos praktikos samprata ir teoriniai pagrindai į pedagogikos, vadinasi, ir į logopedijos sritį, atėjo siekiant taikyti veiksmingas ir moksliniais tyrimais pagrįstas intervencijas. Viena iš įrodymais grindžiamos praktikos siekiamybių - mokslininkų, praktikų ir sprendimų priėmėjų bendradarbiavimas ir atsakomybių dalijimasis. Siekiama, kad į ugdomąją veiklą įsitrauktų ne tik pedagogai, logopedai bei kiti specialistai, bet ir ugdymo įstaigų administracija, ugdytinio šeima, be to, svarbus ir motyvuotas paties vaiko dalyvavimas. Suprantama, kad kiekviena ugdomojoje veikloje dalyvaujanti šalis atlieka skirtingas funkcijas ir veikia skirtinguose lygmenyse.
Subalansuotos logopedinės pagalbos modelis
Kaip pavyzdį galime paminėti Subalansuotos logopedinės pagalbos teikimo modelį, kuris siūlo išskirti tris ugdomosios veiklos ir (esant poreikiui) logopedinės pagalbos lygmenis: bendrąjį, tikslinį ir individualizuotą. Nors šis modelis labiau apibrėžia logopedinę sritį, o mes orientuojamės į daug platesnę vaikų populiaciją, t. y. tipinės raidos, dvikalbius ir vaikus, turinčius kalbos sutrikimų, atsižvelgusios į minėtas skirtingas kalbines vaikų patirtis, matome, kad aptartąjį modelį, integravus į jau paminėtuosius (pvz., komunikacinį), galima taikyti ir platesniame kontekste.
Taip pat skaitykite: Efektyvus Streso Valdymas: Seminaras Švenčionyse
Bendrasis ugdomosios veiklos lygmuo - tai visiems vaikams (nepriklausomai nuo kalbos raidos ypatumų) skirta ugdomoji veikla namų aplinkoje ir ugdymo įstaigose. Ji apima palankios ugdymo(-si) aplinkos užtikrinimą namuose, tėvų kartu su vaiku bei ugdymo įstaigose atliekamas veiklas.
Tikslinis ugdomosios veiklos lygmuo reikalingas vaikams, kurie dėl specifinių veiksnių (socialinių-ekonominių sąlygų, dvikalbystės šeimoje, pasikartojančio kalbos raidos sutrikimo šeimoje ir kt.) patenka į netipišką kalbos raidos grupę (kartais - tai kalbos sutrikimo atvejai). Esant galimam kalbos sutrikimui (nors nėra nustatytas), rekomenduojama taikyti jo prevenciją atsižvelgiant į rizikos veiksnių kokybinius ir kiekybinius parametrus. Šiame lygmenyje didžiausia atsakomybė tenka pedagogui (ikimokyklinio ir mokyklinio ugdymo) ir logopedui, kurie pirmiausiai gali atpažinti tam tikrus rizikos požymius, tačiau rekomenduojama įtraukti į ugdomąją veiklą ir vaiko šeimą. Dvikalbių vaikų kalbinės raidos ypatumai dažniausiai skatina papildomą kurios nors kalbos ugdymą, nes neretai viena kalba būna silpnesnė, nepilnai įsisavinta.
Individualizuotas ugdomosios veiklos lygmuo reikalingas vaikams, kuriems nustatytas kalbos sutrikimas.
Skaitymas kartu su vaiku
Mokslinėje literatūroje ne kartą aptarta dvipusė sakytinio pasakojimo ir rašomosios kalbos sąveika. Viena vertus, geri sakytinio pasakojimo gebėjimai ikimokykliniame amžiuje padeda lengviau įsisavinti skaitymo ir rašymo gebėjimus, kita vertus, rašytinio teksto specifikos išmanymas padeda geriau suvokti ir pačiam kurti sakytinį pasakojimą. Tad šiuo požiūriu ypač svarbi yra kuo ankstesnė vaiko pažintis su rašto kalba. Neretai tėvams kyla klausimų, kada pradėti mokyti vaiką skaityti, kokius tekstus parinkti, kaip organizuoti skaitymą, o ikimokyklinio ugdymo specialistai šioje srityje galėtų būti patarėjais ir instruktoriais.
Pirmiausia patartume kuo anksčiau pradėti formuoti įprotį skaityti, t. y. paversti skaitymą malonia kiekvienos dienos dalimi. Psichologai pataria kartu su vaiku (ar atsižvelgiant į individualias ypatybes) 1) nustatyti laiką, skirtą skaitymui, ir kasdien jo laikytis bei 2) sukurti jaukią skaitymo aplinką, kurioje vaikas galės ramiai skaityti ar klausytis suaugusiųjų skaitomos knygos ir pats klausti bei pasakoti. Priklausomai nuo amžiaus rekomenduojami skirtingi žanrai (pasakos, eilėraščiai, paveikslėlių knygos ir kt.) ir teksto apimtis bei sudėtingumas. 2-3 metų vaikams tinka tekstai, kuriuose gausu garsažodžių, aiški ritminė struktūra (eiliuotas tekstas), kiekviename knygos puslapyje yra iliustracijų. Vaikui augant, didėja skaitomo teksto apimtis, siužetinių linijų skaičius.
Taip pat skaitykite: Atpažinkite žalingą psichoterapiją
Kalbant apie ikimokyklinį amžių, reikia prisiminti svarbią skirtį tarp suaugusiųjų skaitymo vaikui ir suaugusiųjų skaitymo kartu su vaiku. Skaitymo kartu su vaiku koncepcija teigia, kad vaikas yra toks pat aktyvus skaitymo veiklos dalyvis, kaip ir suaugusieji (priešingai nei įprasta situacija, kai suaugusysis skaito vaikui). 1) vaikas pats renkasi, kokį tekstą skaityti. 3) jeigu knygą garsiai skaito vaikas, adresatas turėtų būti ne suaugusysis, o, pvz., vaiko mylimas žaislas ar gyvūnas (labai tinka namų augintinis, ypač šuo), kad vaikas jaustųsi geriau žinąs skaitomą tekstą nei klausytojas.
Ugdomieji žaidimai
Ikimokykliniame (įtraukiant ir priešmokyklinį) amžiuje dominuojanti veikla yra žaidimas. Valia (gebėjimas prisiversti atlikti neįdomią, nemėgstamą veiklą) dar tik formuojasi, todėl bet kokią ugdomąją veiklą rekomenduojama atlikti žaidimo forma. Pasakojimo gebėjimų formavimuisi šiuo požiūriu ypač palankūs yra vaidmenų žaidimai ir inscenizacijos. Ekspertai pataria žinomą (pvz., pasakos) siužetą atkurti inscenizacijos forma.
Pasako įvadinį sakinį Vieną kartą pamiškėje trobelėje gyveno ožka su septyniais ožiukais. Pastatykime ožkai namą. Išdėliojus figūrėles, suaugusysis ima ožkos figūrėlę / žaislą ir sako: Štai čia ožka. Ožka sako vaikams: Aš dabar eisiu parnešti šieno, o jūs, vaikai, niekam durų neatidarykite. Jeigu vaikas neįsitraukia į žaidimą, suaugusysis toliau tęsia: O ožiukai sako: mes nieko neįleisim, niekam durų neatidarysim. Ir išėjo ožka. Jeigu vaikas neįsitraukia į žaidimą, suaugusysis toliau tęsia: Atėjo vilkas. Tokiu principu pasakojama visa pasaka, sudarant vaikui galimybę bet kuriuo metu įsitraukti į inscenizaciją, tačiau jokiu būdu jo neverčiant ir neskubinant.
Labai svarbu skatinti bet kokią vaiko iniciatyvą, sutikti su vaiko sugalvotu (pasakoje nesančiu) įvykiu, tęsti vaiko pasiūlytą siužetinę liniją, įtraukti vaiko pasiūlytą (pasakoje nesantį) veikėją (jeigu vaikas neįsitraukia, suaugusysis pats papasakoja visą pasaką). Toks pasakojimo kūrimas padeda vaikui geriau suprasti skirtingų pasakojimo veikėjų tikslus, norus, planus, matyti pasakojimo siužetą iš skirtingų perspektyvų (o tai, savo ruožtu, yra glaudžiai susiję su pasakojimo struktūros komponentais). Kuriant pasakojimus kartu su vyresniais vaikais, galima naudotis ne tik žaislais, bet ir paveikslėlių sekomis bei jau minėtais vizualiniais pasakojimo žemėlapiais. Paveikslėlių sekos gali būti naudojamos įvairiose erdvėse ir skirtingais būdais: pvz., prie magnetinės lentos pritvirtinus 4-6 siužetinius paveikslėlius galima pasiūlyti vaikui pačiam išdėlioti paveikslėlius norima seka (nebūtinai tokia, kaip numatyta autoriaus) ir pagal ją papasakoti istoriją.
Tikslinis ugdomosios veiklos lygmuo
Tikslinis ugdomosios veiklos lygmuo skirtas vaikams, kurie patenka į daugiakalbės aplinkos, pilnai neįsisavintos arba kalbinės raidos sutrikimo rizikos grupę (nors sutrikimas ir nėra nustatytas). Žinant pasakojimo gebėjimų formavimosi ypatumus, galima prognozuoti, kurie iš pasakojimo struktūros (pradžia, dėstymas, pabaiga) ar kalbinio lygmens (žodynas, gramatika) elementų gali būti sunkiausiai įsisavinami. Mūsų ir kitų autorių moksliniai tyrimai rodo, kad net ir tipinės raidos vaikams sunku sukurti išplėtotą pasakojimo struktūrą, atsirinkti, kiek ir kokios informacijos būtina suteikti klausytojui, paminėti visus pasakojimo įvykius ir išdėstyti juos chronologine seka, susieti pasakojimo įvykius priežasties ir pasekmės ryšiais. Be to, vaikai retai praturtina pasakojimą veikėjų ir veiksmų apibūdinimais, dar rečiau nurodo pasakojimo veikėjų būseną, klysta įvardydami veikėjus (netinkamai formuluoja referenciją).
Tikslinės ugdomosios veiklos lygmenyje didžiausia atsakomybė tenka pedagogui ar logopedui, mūsų atveju - dirbančiam ikimokyklinio ugdymo įstaigoje. Pirmiausia patartume į ugdomąją veiklą dažniau įtraukti jau aptartus pasakojimo gebėjimų lavinimo būdus (skaitymą kartu su vaiku - individualiai ir grupėje, kai vaikas skatinamas užduoti klausimus, kurti inscenizacijas, vaidmenų žaidimus). Grupės aplinka taip pat turėtų sudaryti kuo daugiau galimybių kalbėti, klausytis, klausti ir skaityti: laisvai prieinamos vaikams knygų lentynos, paveikslėlių rinkiniai, magnetinės lentos ir kt. Pasakojimo lavinimui (kaip ir kitų gebėjimų ugdymui) svarbūs individualizacijos ir diferenciacijos principai: rekomenduojama skirti laiko individualiam darbui su kiekvienu vaiku, atsižvelgiant į jo gebėjimus ir poreikius, o veiklos turėtų būti skirtingos, atitinkančios konkretaus vaiko gebėjimus ir pomėgius, kad kiekvienas vaikas galėtų tobulėti pagal savo galimybes.
Seriacijos (sukcesyvinių funkcijų) lavinimas
Gebėjimas sukurti, įsiminti, atkurti, prognozuoti įvykių eiliškumą - ypač svarbus pasakojimo struktūrai, tačiau lavinti seriacijos funkciją galima pradėti ir nuo paprastesnių gebėjimų. Eiliškumą erdvėje suvokti padeda gebėjimas įsiminti realių daiktų sekas. Čia tinka žaidimai „Kas buvo ir ko neliko?“ ir „Kuo skiriasi?“. Pirmiausia…
Skaitymo įgūdžių ugdymas
Skaitymo įgūdžių ugdymas vaikui - tai ne tik durų atvėrimas į literatūros pasaulį, bet ir esminis žingsnis jo kognityvinėje bei emocinėje raidoje. Nors kiekvienas vaikas yra unikalus ir mokosi skirtingu tempu, yra tam tikrų principų ir metodų, kurie gali padėti tėvams ir pedagogams sėkmingai įgyvendinti šį procesą.
Pasirengimas skaitymui: fonologinis sąmoningumas ir raidžių pažinimas
Prieš pradedant mokyti vaiką skaityti, svarbu užtikrinti, kad jis būtų pasirengęs. Tai apima fonologinio sąmoningumo ugdymą - gebėjimą atpažinti ir manipuliuoti kalbos garsais (fonemomis). Taip pat svarbu, kad vaikas pažintų raides ir žinotų, kokie garsai joms priskiriami.
Fonologinio sąmoningumo ugdymas
Fonologinis sąmoningumas yra gebėjimas suprasti, kad žodžiai susideda iš atskirų garsų. Štai keletas būdų, kaip ugdyti šį įgūdį:
- Žaidimai su rimais: Klauskite vaiko, kokie žodžiai rimuojasi su "katė", "namas" ir pan.
- Žodžių skaidymas į skiemenis: Plokite rankomis kiekvieną skiemenį žodyje, pavyzdžiui, "sa-u-lė".
- Garsų atpažinimas žodžiuose: Klauskite vaiko, kokiu garsu prasideda žodis "mama", "tėtis".
- Garsų manipuliavimas: Prašykite pakeisti žodžio garsą, pavyzdžiui, "katė" be "k" - "atė".
Raidžių pažinimas
Kai vaikas jau turi bazinius fonologinio sąmoningumo įgūdžius, galima pradėti mokyti jį raidžių. Svarbu, kad vaikas ne tik atpažintų raides, bet ir žinotų, kokie garsai joms priskiriami.
- Naudokite įvairias priemones: Raidžių korteles, knygas, žaidimus, programas kompiuteriui ar planšetei.
- Susiekite raides su daiktais: "A - obuolys", "B - bananas".
- Rašykite raides smėlyje, ant lentos, ore: Taip įtrauksite daugiau jutimų į mokymosi procesą.
- Dainuokite abėcėlės daineles: Dainavimas padeda įsiminti raides lengviau.
Skaitymo metodai: nuo fonetinio iki visuminio
Yra įvairių metodų, kaip mokyti vaiką skaityti. Du pagrindiniai yra fonetinis metodas ir visuminis metodas (whole language approach). Taip pat dažnai naudojamas mišrus metodas, apjungiantis abiejų metodų elementus.
Fonetinis metodas
Fonetinis metodas pabrėžia ryšį tarp raidžių ir garsų. Vaikas mokosi skaityti žodžius, išskaidydamas juos į atskirus garsus ir juos jungdamas. Šis metodas ypač naudingas mokant vaikus, turinčius disleksiją.
- Pradėkite nuo paprastų žodžių: "mama", "tėtis", "namas".
- Naudokite fonetines knygas: Knygos, kuriose žodžiai sudaryti iš lengvai tariamų garsų.
- Skaitykite kartu: Rodant pirštu į kiekvieną raidę ir tariant garsą.
- Žaiskite su žodžiais: Kurkite žodžius iš raidžių, keiskite raides žodžiuose.
Visuminis metodas
Visuminis metodas pabrėžia skaitymo kaip prasmės suvokimo procesą. Vaikas mokosi skaityti žodžius kaip visumą, neatskirdamas jų į atskirus garsus. Šis metodas skatina meilę skaitymui ir supratimą apie teksto prasmę.
- Skaitykite vaikui garsiai: Tai padeda jam suprasti kalbos ritmą ir intonaciją.
- Naudokite paveikslėlių knygas: Paveikslėliai padeda suprasti teksto prasmę.
- Diskutuokite apie perskaitytą tekstą: Klauskite vaiko, ką jis suprato, ką jis galvoja apie veikėjus.
- Sukurkite skaitymo kampelį: Jaukus kampelis, kuriame vaikas galėtų patogiai skaityti.
Mišrus metodas
Mišrus metodas apjungia abiejų metodų privalumus. Vaikas mokosi tiek fonetikos, tiek žodžių atpažinimo kaip visumos. Šis metodas laikomas efektyviausiu, nes jis padeda vaikui išsiugdyti tiek skaitymo įgūdžius, tiek supratimą apie teksto prasmę.
Papildomi patarimai efektyviam skaitymo mokymui
Štai keletas papildomų patarimų, kurie gali padėti efektyviai mokyti vaiką skaityti:
- Būkite kantrūs: Kiekvienas vaikas mokosi skirtingu tempu. Nespauskite vaiko ir nepykite, jei jam nesiseka.
- Sukurkite teigiamą aplinką: Skaitymas turi būti malonus ir įdomus. Venkite kritikos ir spaudimo.
- Skaitykite kartu: Skaitykite vaikui garsiai, skaitykite kartu su vaiku, skaitykite patys. Vaikas mokosi iš pavyzdžio.
- Naudokite įvairias priemones: Knygas, žaidimus, programas kompiuteriui ar planšetei.
- Susiekite skaitymą su realiu gyvenimu: Skaitykite receptus, kelionių gidus, žinutes.
- Atsižvelkite į vaiko interesus: Skaitykite knygas, kurios vaikui patinka.
- Būkite kūrybingi: Kurkite savo žaidimus ir veiklas, susijusias su skaitymu.
- Švęskite pasiekimus: Pagirkite vaiką už kiekvieną pasiekimą, net ir patį mažiausią.
- Stebėkite vaiko pažangą: Jei pastebite, kad vaikui sunku, kreipkitės į specialistą.
Nepamirškite, kad skaitymas turi būti malonus: Jei vaikui nepatinka skaityti, jis neskaitys.
Skaitymo sunkumai: disleksija ir kitos problemos
Kai kuriems vaikams skaitymas gali būti sunkus dėl įvairių priežasčių, įskaitant disleksiją. Disleksija yra specifinis skaitymo sutrikimas, kuris pasireiškia sunkumais atpažįstant raides ir žodžius, nepaisant normalaus intelekto ir tinkamo mokymo. Jei įtariate, kad jūsų vaikas turi disleksiją, kreipkitės į specialistą diagnozei nustatyti ir tinkamam gydymui gauti.
Kiti skaitymo sunkumai gali būti susiję su kalbos sutrikimais, dėmesio sutrikimu ar emocinėmis problemomis. Svarbu nustatyti priežastį ir gauti tinkamą pagalbą.
Pažangūs skaitymo įgūdžiai: kritinis mąstymas ir supratimas apie kontekstą
Kai vaikas jau gerai skaito, svarbu ugdyti pažangius skaitymo įgūdžius, tokius kaip kritinis mąstymas ir supratimas apie kontekstą. Tai apima gebėjimą analizuoti tekstą, atpažinti autoriaus nuomonę, vertinti informacijos patikimumą ir suprasti teksto prasmę platesniame kontekste.
Štai keletas būdų, kaip ugdyti šiuos įgūdžius:
- Diskutuokite apie perskaitytą tekstą: Klauskite vaiko, ką jis galvoja apie veikėjus, ką jis suprato apie teksto prasmę, ar jis sutinka su autoriaus nuomone.
- Analizuokite tekstą: Atkreipkite dėmesį į autoriaus stilių, kalbos priemones, teksto struktūrą.
- Lyginkite skirtingus šaltinius: Skaitykite tą pačią temą iš skirtingų šaltinių ir lyginkite informaciją.
- Rašykite atsiliepimus apie knygas: Tai padeda apmąstyti perskaitytą tekstą ir išreikšti savo nuomonę.
Skaitymas kaip visą gyvenimą trunkantis procesas
Skaitymo įgūdžių ugdymas vaikui - tai ne vienkartinis įvykis, bet visą gyvenimą trunkantis procesas. Svarbu skatinti vaiką skaityti nuolat, siūlyti jam įvairią literatūrą, diskutuoti apie perskaitytus tekstus ir padėti jam atrasti skaitymo malonumą. Jei norime Lietuvoje sukurti aplinką, kurioje vaikai, turintys disleksiją ar kitų mokymosi sutrikimų, galėtų sėkmingai dalyvauti ugdymo procese ir jaustis pilnaverčiais mokiniais, būtina įgyvendinti didelius švietimo sistemos pokyčius. Siekdami atsakyti į šiuos klausimus, turime remtis kitų šalių gerosiomis praktikomis, naujausiais moksliniais tyrimais, konsultuotis su ugdymo specialistais bei išgirsti tėvų ir pačių mokinių patirtis.
Disleksija ir skaitymo sunkumai: konferencijos apžvalga
Dalijamės įspūdžiais iš Lietuvos įtraukties švietime centro (LĮŠC) organizuotos konferencijos „Skaitymo ir rašymo sutrikimų turintis mokinys: SUPRASK. PADĖK. Konferencijos programą sudarė užsienio lektorių mokslinių tyrimų ir gerųjų praktikų pristatymai, ugdymo specialistų iš Lietuvos metodikų ir atvejų apžvalgos bei tėvų ir vaikų asmeninės patirtys.
Mokslininkė Jenny Thompson pristatė savo ir kolegų tyrimus apie skaitymo sunkumus skaitmeninėje medijoje ir žaidimų potencialą lavinant skaitymą bei tobulinant disleksijos stebėseną. Ji pabrėžė, jog skaitymas yra įvairialypė ir kontekstuali veikla - kaip mes skaitome, priklauso nuo to, ką ir kokiu tikslu skaitome bei kokius įrenginius naudojame. Svarbūs J. Thomson ir kolegų tyrimai parodė, kad teksto atvaizdavimas mažame ekrane trumpomis 2-3 žodžių eilutėmis gali ženkliai padėti skaitytojams, turintiems disleksiją, skaityti greičiau, geriau suprasti tekstą ir mažiau pavargti. Tyrėja akcentavo, kad tinkamiausios medijos pasirinkimas priklauso tiek nuo teksto pobūdžio (grožinis, dalykinis, informacinis ar pan.), tiek nuo skaitančiojo vizualinio dėmesio apimties.
Žaidimai ir disleksijos testavimas
J. Thomson pristatė inovatyvų žaidimo GraphoGame, skirto mokytis skaityti, panaudojimą disleksijos testavimui ir stebėsenai. Remiantis tik iš žaidimo surinktais duomenimis apie vaikų progresą (pagal išmoktas raides, skiemenis ir žodžius), tyrėjų sukurtas statistinis modelis galėjo identifikuoti vaikų skaitymo gebėjimų lygmenis tiksliau, negu pradinis skaitymo sutrikimų rizikos įvertinimas. Šie rezultatai rodo, jog žaidimuose generuojami duomenys gali būti itin vertingi diagnozavimui. „Žaisdami vaikai nejaučia, kad yra testuojami“, - vieną iš svarbių šios prieigos privalumų pabrėžė J. Thomson.
Antroji tyrėja iš Didžiosios Britanijos, Emma Hayiou-Thomas, pristatė šiuolaikinę mokslinę perspektyvą, pagal kurią disleksija suprantama kaip paveldimi genetiniai ypatumai, kurių sąveika su skirtingais aplinkos faktoriais gali įtakoti neurologinį vystymąsi ir nulemti skaitymo sutrikimus. Svarbus ne tiek atskirų rizikos faktorių stiprumas, bet skirtingo tipų nepakankamumų skaičius. Lektorė taip pat pabrėžė, jog faktoriai gali būti ne tik kognityviniai gebėjimai, bet ir pvz., saugi ir palaikanti skaitymo aplinka namie arba aukštesnio lygmens vykdomųjų funkcijų (apjungiančių kalbą, atmintį, motoriką ir kitas sritis) atlikimas, galintys tiek teigiamai, tiek neigiamai paveikti skaitymo gebėjimus.
#