Z. Froido psichoseksualinės raidos teorija, nors ir sulaukusi kritikos, išlieka svarbiu asmenybės raidos supratimo pagrindu. Vienas iš pagrindinių šios teorijos etapų yra oralinė stadija, kuriai skiriamas ypatingas dėmesys.
Psichoseksualinė raida pagal Z. Froidą
Psichoseksuãlinė raidà - tai psichoanalizės sąvoka, apibrėžianti žmogaus lytinio potraukio kitimą, brendimą ir jo poveikį asmenybės raidai. Šią koncepciją 1905 metais sukūrė austrų psichologas ir psichiatras Sigmundas Freudas. Jis teigė, kad asmenybė, veikiama pasąmonės ir ankstyvosios vaikystės patirties, iš esmės susiformuoja iki 4-5 metų ir vystosi, kol žmogus pasiekia lytinę brandą.
Atsižvelgdamas į tai, kurios tam tikro amžiaus individų kūno vietos yra malonumų pojūčių šaltinis ir kokio pobūdžio malonumai patenkinami, Z. Freudas išskyrė keletą psichoseksualinės raidos stadijų:
- Oralinę stadiją
- Analinę stadiją
- Falinę stadiją
- Latentinę stadiją
- Genitalinę stadiją
Kiekvienai stadijai būdingi savi pasitenkinimo šaltiniai, jų raiškos formos ir pasitenkinimo lygiai (pavyzdžiui, oralinėje stadijoje - čiulpimas ir kandžiojimas). Kiekvienos psichoseksualinės raidos stadijos metu vaikas susiduria su konfliktais tarp pasąmoningų troškimų ir sąmoningo psichinio aktyvumo. Vaiko asmenybės raida priklauso nuo jo gebėjimo išspręsti šiuos konfliktus. Kai kurios Z. Freudo psichoseksualinės raidos idėjos, pavyzdžiui, paaiškinančios žmogaus keitimąsi pereinant iš vienos stadijos į kitą, kad ankstyva patirtis veikia vėlesnį asmenybės gyvenimą, pateikė naują požiūrį į žmogaus raidą. Vėliau remiantis tyrimais kai kurios jo idėjos atmestos kaip nepasitvirtinusios, pavyzdžiui, kad vaiko patirtis, gauta jį atpratinant maitintis iš motinos krūties, suformuoja pagrindą vaiko asmenybės bruožams ir asmenybinėms suaugusiojo problemoms. Teigiama, kad tolesnės emocinės raidos pobūdį lemia tėvų ir vaikų tarpusavio santykių pobūdis, bet ne tam tikras konkretus įvykis ankstyvojoje vaikystėje.
Oralinė stadija: malonumo centras - burna
Oralinė stadija, trunkanti nuo gimimo iki maždaug 18 mėnesių, yra pirmoji psichoseksualinės raidos stadija. Šiuo laikotarpiu kūdikio malonumo šaltinis yra burna. Čiulpimas, kramtymas, kandžiojimas - visi šie veiksmai teikia malonumą ir padeda kūdikiui pažinti pasaulį.
Taip pat skaitykite: Pasąmonės gelmių atskleidimas
Oralinė stadija skirstoma į du periodus:
Oralinis įtraukimas (nuo gimimo iki 6 mėnesių): šiuo periodu kūdikis didžiausią pasitenkinimą patiria čiulpdamas motinos krūties spenelį. Psichoanalitikai teigia, kad kūdikis tuo metu nesąmoningai patiria, tarsi kartu su pienu įtrauktų į save ir maitinančią motiną.
Oralinis sadizmas (nuo 6 iki 18 mėnesių): šiuo periodu didžiausią pasitenkinimą vaikui teikia kramtymas bet ko, kas patenka į burną. Atsiradus dantims, kandžiojimas tampa svarbia malonumo forma.
Fizinis malonumas, lokalizuotas burnos gleivinėje, yra labiausiai trokštamas ir lengviausiai pasiekiamas šio amžiaus vaiko patyrimas, be to, maitinimas leidžia vaikui artimai bendrauti su motina tiek fiziškai (net jei žindukas pakeičia krūtį), tiek ir emociškai. Bendraudamas su motina kūdikis pradeda suvokti pirmuosius kreipinius į save, per juos patiria motinos reiškiamus meilės ir priešiškumo jausmus.
Frustracija ir nerimas oralinėje stadijoje
Be oralinių malonumų, kūdikis gali patirti ir frustraciją. Trokštamas objektas (pavyzdžiui, čiulptukas) gali būti nepaduotas tada, kai vaikas jo nori. Kūdikis turi laukti, nerimauti, ima čiulpti savo nykštį, antklodę, žaislą, bet visiškai nepasitenkina. Kūdikiui frustraciją sukelia ir tėvų sprendimas nebemaitinti jo naktį, draudimas kramtyti tam tikrus daiktus (nes jie nešvarūs), buteliuką su čiulptuku arba motinos krūtį pakeitus gėrimu iš puoduko (tėvai kūdikiui perduoda tam tikrai visuomenei būdingus kultūros reikalavimus, jį moko patenkinti savo poreikius visuomenėje priimtinais būdais). Vaikas po truputį suvokia, kad gyvenime galima patirti ir frustraciją, ir malonumų, išmoksta nemalonias situacijas spręsti tam tikrais būdais, kurie vėliau turi įtakos formuojantis vaiko asmenybei.
Taip pat skaitykite: Kaip neigimas veikia mūsų gyvenimus?
Kitas nemalonus jausmas, artimai susijęs su frustracija, yra nerimas. Oralinės stadijos sąvokos kūrėjas austrų psichologas, psichiatras ir neuropatologas S. Freudas 1905 teigė, kad nerimo pradžia yra kūdikio gimimas, kai šis netenka stimuliacijos, kurią gaudavo šiltoje, ramioje gimdoje. Vėliau kūdikis pradeda nerimauti, kai kyla kokia nors (ypač seksualinė) stimuliacija. Kūdikis taip pat nerimauja, kai nėra trokštamo objekto arba kai bijo, kad to objekto gali netekti, kad motina išėjo arba gali išeiti. Pasak S. Freudo, per gimimą patirtas nerimas yra vėlesnio nerimo prototipas.
Oralinės stadijos įtaka asmenybės formavimuisi
Per pirmuosius 6 gyvenimo mėnesius formuojasi artimumo ir priklausomybės potyriai, savininkiškumas, godumas. Jei oralinėje stadijoje kūdikis patenkino čiulpimo instinktą ir jeigu juo pakankamai rūpinosi motina, vėliau jis būna draugiškas, optimistiškas, dosnus, jaučia palankumą, atsidavimą kitiems, iš kitų žmonių laukia panašių globos, priežiūros ir meilės jausmų, kokius pats yra patyręs pirmaisiais gyvenimo mėnesiais.
Blogai prisitaikančių suaugusiųjų elgesys Freudo požiūriu yra ankstyvųjų psichoseksualinių stadijų metu neišspręstų konfliktų padarinys. Žmonės, kurie per daug piktnaudžiavo oraliniais poreikiais arba negalėjo jų patenkinti (galbūt dėl to, kad staiga ir per anksti buvo atjunkyti), gali būti fiksuoti ties oraline stadija. Sakoma, kad oraliai fiksuotiems suaugusiems būdinga arba pasyvi priklausomybė (panaši į vaikus, kuriuos reikia prižiūrėti), arba perdėtas tos priklausomybės neigimas (pvz., jie yra labai užsispyrę ir kandūs). Jie ir toliau gali siekti orališkai pasitenkinti pernelyg daug rūkydami ir valgydami.
Z. Froidas: gyvenimo ir kūrybos bruožai
Sigmundas Freudas gimė 1856 metų gegužės 6 dieną Freiberge, Moravijoje. 1860 metais persikėlė į Vieną. 1881 metais išlaikė baigiamuosius medicinos egzaminus. 1885 metais studijavo Paryžiuje pas Charcot. 1886 metais atidarė savo praktiką Vienoje. Dar prieš įstodamas į Vienos universitetą, jaunasis Sigmundas Freudas pasižymėjo savarankiškumu ir talentu, kurie dažniausiai būdingi iškiliems žmonėms. 1881 metais baigęs medicinos mokyklą, Freudas ėmėsi privačios praktikos, specializavosi nervinių sutrikimų srityje. Tačiau greitai jis susidūrė su pacientais, kurių sutrikimų nebuvo galima paaiškinti neurologiškai. Pavyzdžiui, pacientė, kurios visa ranka tapo nejautri - betgi nėra tokio nervo, kurį pažeidus, nutirptų visa ranka ir niekas daugiau. Pastebėjęs, kad tokius požymius gali sukelti ir hipnozė, Freudas ėmė svarstyti, jog galbūt jų priežastis yra psichologinė, o ne fiziologinė.
Savo pažiūras, kurios išsirutuliojo jam gydant ligonius ir analizuojant save, Freudas išdėstė 24 tomuose, kurie buvo išleisti nuo 1888 iki 1939 metų. Nors pirmosios jo knygos “Sapnų aiškinimas” (1900) per pirmuosius aštuonerius metus buvo parduota tik 600 egzempliorių, pamažėl ėmė daugėti jo idėjų šalininkų, o kartu ir aršių kritikų. Norėdamas tyrinėti galimas psichologines nervinių sutrikimų priežastis, Freudas keletą mėnesių praleido Paryžiuje, mokydamasis pas prancūzų neurologą Jeaną Charcot, kuris tokių sutrikimų šalinimui taikė hipnozę. Grįžęs į Vieną, Freudas pradėjo hipnotizuoti savo pacientus, skatindamas juos hipnozės metu nesivaržant pasakoti viską apie save ir aplinkybes, susijusias su sutrikimo požymių pradžia. Dažnai pacintai kalbėdavo atvirai, retkarčiais hipnozės metu atrodydavo gana sumišę. Būtent taip Freudas “atrado” pasąmonę.
Taip pat skaitykite: Froido įtaka
Dėliodamas savo pacientų pasakojimus apie jų gyvenimą, jis nutarė, kad vienos rankos nejautrą galėjo sukelti, tarkime, baimė paliesti savo lytinius organus; jog aklumo arba kurtumo priežastis galėjo būti nenoras matyti arba girdėti ko nors, kas verčia nerimauti. Ilgainiui Freudas ėmė aiškinti įvairiausius pacientų simptomus. Kadangi žmonės yra nevienodai imlūs hipnozei, jis pradėjo taikyti laisvųjų asociacijų metodą: pacientų prašydavo atsipalaiduoti ir kalbėti visa, kas šauna į galvą , net ir trikdančius, nemalonius ar banalius dalykus. Freudas manė, kad laisvųjų asociacijų dėka susidariusi minčių grandinė veda į paciento pasąmonę: šitaip atgaivinami pasąmonėje glūdintys skausmingi, dažnai vaikystę siekiantys prisiminimai ir nuo jų atsipalaiduojama. Freudas tą procesą pavadino psichoanalize.
Kritika ir šiuolaikinis požiūris į Z. Froido teorijas
Nors Z. Froido teorijos padarė didelę įtaką psichologijos mokslui, jos sulaukė ir nemažai kritikos. Kai kurie mokslininkai abejoja jo psichoanalizės metodų veiksmingumu ir teigia, kad jo teorijos yra sunkiai patikrinamos moksliškai. Tačiau net ir kritikai pripažįsta, kad Z. Froidas atkreipė dėmesį į svarbius asmenybės raidos aspektus, tokius kaip pasąmonė, vaikystės patirtis ir seksualumas.
Šiuolaikiniai psichologai dažnai remiasi Z. Froido idėjomis, tačiau jas modifikuoja ir papildo naujais tyrimais. Pavyzdžiui, šiuolaikinės teorijos pabrėžia tėvų ir vaikų santykių svarbą, o ne tik konkrečius įvykius ankstyvojoje vaikystėje.