Nuo senų laikų sapnai traukė žmoniją, įkvėpdami įvairiausių interpretacijų. Vieni juos laikė dievų siųstais nurodymais ar ateities pranašystėmis, kiti - atsitiktiniais ir beprasmiais smegenų veiklos produktais. Vis dėlto, treti sapnuose įžvelgė prasmingus psichologinius reiškinius, galinčius praturtinti asmenybę, padėti geriau pažinti save ir realizuoti savo galimybes. Šiame kontekste iškyla dviejų žymių psichoanalitikų - Sigmundo Freudo ir Carlo Gustavo Jungo - sapnų aiškinimo teorijos.
S. Freudo Sapnų Teorija: Karališkas Kelias į Pasąmonę
Sigmundas Freudas (1856-1939), austrų psichiatras, tvirtino, kad sapnai yra prasmingi ir turi psichologines priežastis. Jis pirmasis pradėjo aiškinti žmogaus pasąmonę per sapnus. Jo veikale „Sapnų aiškinimas“ (1899) apibendrintos įvairių laikų sapnų interpretacijos, pabrėžiant sapnų svarbą mokslinėms studijoms ir apibrėžiant pagrindinius sapnų aiškinimo klausimus. Freudas tyrė, kaip sapnai gali padėti sužinoti daugiau apie žmogaus proto veiklą, ir tikėjo, kad tinkamas sapnų aiškinimas padeda suvokti psichologines problemas. Pagal sapnus jis nustatydavo paciento ligos paūmėjimą ir sveikimą.
Freudas manė, kad protas veikia dviem lygmenimis. Sapnuojant vyksta „pirminis procesas“, kai nesąmoningi miegančiojo troškimai ir baimės virsta simboliais, vėliau išryškėjančiais sapnuose. „Antrinis procesas“ - kai nemiegant sąmonė slopina šiuos simbolius ir impulsus. Sapnus jis siejo su slapčiausiais žmogaus troškimais, kurių pagrindas - vaikystėje patirti išgyvenimai. Freudas vadino sapnus karališku keliu į pasąmonę, nes juose simboliniais pavidalais pasireiškia išstumti vidiniai konfliktai.
Vidiniai konfliktai kyla, kai slapti žmogaus troškimai susiduria su moralinėmis vertybėmis. To eigoje gali „gimti“ sapnas, atspindintis troškimą. Freudas teigė, kad sapnai dažnai yra būdas išreikšti seksualinius ar erotinius geismus, o daugelis sapnų vaizdinių yra seksualumo simboliai.
Id ir Ego Sapnuose
Freudas daugelį sapnų aiškinimų grindė slaptais Id ir pasąmonės troškimais. Id traktavo kaip proto dalį, kurioje slypi primityvūs žmogaus instinktai, o Ego siejo proto dalimi, kuri atsakinga už moralę, logiką ir racionalumą. Jis tvirtino, kad miegant Id įgyvendina civilizacijos nuslopintus žmogaus troškimus. Pasak jo, sapnų simboliai leidžia žmogaus Id miegant išreikšti gyvuliškus troškimus. Taip tie norai patenkinami, tačiau lieka neįsisąmoninti, kol sapnų simboliai nėra paaiškinami.
Taip pat skaitykite: Kaip neigimas veikia mūsų gyvenimus?
Tačiau trečiąjį XX amžiaus dešimtmetį mokslininkai ir psichologai nepritarė šiai teorijai, teigdami, kad sapnai nėra slaptų troškimų atspindys. Todėl Freudas peržvelgė savo samprotavimus ir atskyrė Id ir asmens kasdienio gyvenimo potyrių sukeltus sapnus.
Sapnų Simbolių Reikšmės pagal Freudą
Zigmundas Froidas tikino, kad suprasti sapno vaizdinį žmogui trukdo vidinis cenzorius, nukreiptas prieš jo paties pasąmoninius geidulius. Bet įdomiausia tai, kad daugelis sapnų elementų jo sistemoje dešifruojami vienodai, nesvarbu kokie skirtingi žmonės juos besapnuotų. Kitaip tariant, kai kurie vaizdiniai skirtingų žmonių sapnuose turi identiškas reikšmes.
Pagrindinių daiktų, žmonių ir sąvokų, figūruojančių sapno šifruotėje, paprastai nedaug. Dažniausia tai - gimimas, mirtis, žmogaus kūnas, nuogumas, vaikai, tėvai, broliai ir seserys.
- Namas paprastai atstovauja patį žmogų, jo visumą. Namas su lygiomis sienomis reiškia vyrą, o su įvairiais išsikišimais, balkonais, nišomis - moterį. Pavyzdžiui, jei vyras sapnuoja, kad virvinėmis kopėčiomis leidžiasi iš kokio nors balkono, simboline prasme tai gali reikšti santykius su moterim, o tiksliau - būtent intymius santykius.
- Tėvai sapnuose neretai pasirodo kaip valdovai (imperatorius ir imperatorienė, karalius ir karalienė, viršininkas ir viršininkė ir pan.) arba kiti aukšti asmenys. Realiam gyvenime dažnai santykius su viršininku plėtojame panašiai, kaip bendraudami su tėvais. Tad šablonas „visi viršininkai vienodi“ tam tikra prasme išties teisingas: net keičiant darbą pasąmoningai ieškoma „teisingų santykių“ ir, natūralu, jie randami. Nutraukti šią grandinę gali nebent atsitiktinis įsidarbinimas arba rimti pokyčiai paties žmogaus psichologijoje.
- Gimimo faktas ir procesas pasireiškia per vandens simbolį: pavyzdžiui, skęstančiojo gelbėjimas gali būti simboliniu kokio nors žmogaus gimimu (sapnuojantysis šiuo atveju pats atlieka gelbėtojo, „motinos“ rolę skęstančiojo atžvilgiu). Lipimas iš vandens arba pasinėrimas į vandenį - taip pat dar mitologijoje žinomas simbolinis gimimo aktas. O mirtis sapne užšifruojama nupjovimo, nukirtimo, nutraukimo, išvykimo vaizdiniais.
- Daugiausia simbolių sapnuose, pasak Z.Froido, sietini su seksu, lytiniais organais ir lytiniu gyvenimu apskritai. Tai, ką mes realiame gyvenime nutylime, sapnuose išlenda į paviršių, bet vis dėlto po vidinės cenzūros priedanga, užmaskuota regimų, bet su „uždraustąja tematika“ tarsi nesusijusių simbolių kalba.
- Vyriškas lytinis organas sapne gali slėptis po pieštuko, rašiklio, cigaretės, plaktuko ir pan. daiktų įvaizdžiais.
- Seksualinį susijaudinimą pasąmonė sapnuose dažnai perteikia kaip skrydį. Z.Froidas ne be ironijos rašė: „Nenusiminkite, kad dažnai tokie nuostabūs sapnai su skrydžiais, kokius visi patiriame, turėtų būti aiškinami kaip bendro seksualinio susijaudinimo sapnai“.
Freudas sužinojo simbolines sapnų reikšmes analizuodamas folklorą, mitus, papročius, kalbą. Čia nuolat galima rasti įvairiausių simbolių, ir, kas įdomiausia, simboliai lieka tie patys skirtingose etninėse ir kultūrinėse grupėse. Taigi nesvarbu, ar konkretų simbolį susapnavo lietuvis, ar italas - vis tiek aiškinimas turėtų būti panašus.
C. G. Jungo Sapnų Teorija: Kolektyvinė Pasąmonė ir Archetipai
Carlas Gustavas Jungas (1875-1961), šveicarų psichologas, kurį laiką dirbo su Freudu, tačiau jų keliai išsiskyrė dėl skirtingų mokslinių sampratų. Jungas sutiko su Freudu, kad sapnai simbolizuoja nesąmoningą žmogaus proto dalį, tačiau abejojo, ar sapnai yra tik asmeninės žmogaus patirties padarinys. Jis pradėjo ieškoti vienodų pasikartojančių temų skirtingų žmonių sapnuose. Apklausęs daug psichiškai sveikų pacientų, jis aprašė bendrų jų bruožų, vaizdinių, asociacijų. Jis buvo įsitikinęs, kad šios bendros temos kyla iš pasaulio istorijos mitų ir legendų visumos.
Taip pat skaitykite: Psichoanalizės perspektyvos į oralinę stadiją
Jungas teigė, kad egzistuoja kolektyvinė pasąmonė, kuri siejasi su žmonių polinkiu panašiai apibendrinti ir aiškinti savo patirtį, neatsižvelgiant į kultūrinius skirtumus ir aplinką. Jis pateikė universalaus archetipo sąvoką - vidinę idėją ar modelį, kuris gali pasireikšti per sapnus kaip pagrindinis simbolis ar vaizdinys. Jis įrodinėjo, kad egzistuoja daug sapnų archetipų.
Jungas teigė, kad kiekvieno žmogaus pasąmonė savaip „užkoduoja“ simbolius, dėl to bendrosios sapnų traktuotės yra ne itin reikšmingos. Tarkim, žmogus sapnuoja vilką. Vienam žmogui tai gali reikšti kaip apsaugą, kitam - gal kaip tik pavojus, grėsmė, nerimas. Reikia asmeniškai stebėti pasikartojančius sapnų simbolius ir išsišifruoti, ką jie reiškia. Juk sapnas - tai pasąmonės pokalbis su sąmone.
Jungas archetipus įvardijo kaip pirmykščius vaizdinius ir idėjas, kurių reikšmė yra bendra visiems. Tai patvirtino, kad archetipai pasireiškia ne tik per sapnus, bet ir tautosakoje. Archetipai yra įasmeninami pagal kiekvieno žmogaus patirtį, tačiau visada yra lengvai atpažįstamu pavidalu (pvz., ragana, didvyris, gražuolis ir t.t.). Pasak Jungo, sapnų simbolius galima tinkamai suvokti tik siejant su archetipų prasmėmis. Tokiu atveju būtina suprasti archetipų rūšis ir tai, ką jos gali reikšti kiekvienam žmogui.
Kaip ir Freudas, Jungas manė, kad sapnai yra labai simboliški ir, kad jų negalima aiškinti tiesiogiai. Jis teigia, kad sapnai perteikia užkoduotą informaciją, suvokiamą dalimis, ir tik tiek, kiek pajėgi suvokti bei priimti mūsų sąmonė. Anot Jungo, kuo daugiau žmonių supras sapnus ir įvairias jų reikšmes, tuo geriau suvoks savo asmeninį ir emocinį gyvenimą. Sapnai taip pat gali atskleisti dabartinio asmens problemų priežastis bei pateikti užuominų apie jų sprendimo būdus. Jų aiškinimas svarbus savęs pažinimui ir asmenybės augimui.
Taigi, nagrinėdami įvairias galimas sapnų simbolių reikšmes, būkite lankstūs. Kartais dėmesį reikia sutelkti tik į tam tikrą sapno aspektą, o ne visą sapną. Visų pirma atkreipkite dėmesį į tai, ką galėtumėte pritaikyti dabartinei savo gyvenimo situacijai, asocijuokite. Asocijavimas yra svarbus procesas, leidžiantis suprasti vaizdinio emocinį toną ir tai, kaip šis vaizdinys siejasi su asmeniniu gyvenimu. Sapnų aiškinimas labiau yra menas, nei mokslas. Nėra teisingo ar klaidingo aiškinimo. Svarbu tik tai, kas jums tinka.
Taip pat skaitykite: Froido įtaka
Į Resursus Orientuotas Sapnų Aiškinimas (ROT)
Į resursus orientuotas sapnų aiškinimas (ROT) yra šiuolaikinis požiūris, kuris remiasi tiek Freudo, tiek Jungo idėjomis, tačiau pabrėžia sapnų teikiamus resursus ir galimybes asmenybės augimui. ROT perima Adlerio finališkumo ir kūrybinės jėgos sampratą bei padrąsinimo akcentavimą psichoterapijoje.
ROT akcentuoja, kad sapnai yra „ypatinga nesąmoningo mąstymo forma“, kuri ieško problemų sprendimų, padeda perdirbti konfliktus, kuria naujas idėjas ir skatina psichinį augimą.
ROT naudoja subjekto-objekto lygmenis, kuriuos Jungas įvardijo kaip santykių lygmenį ir Aš lygmenį. Santykių lygmenyje sapnuojamas (-ma) Aš reprezentuoja sapnuotoją, o pasirodantys personažai- susijusius asmenis. Kuo toliau einame į pasąmonę, tuo labiau galime atptikti, kad kiekviena figūra, net kiekviena sapno detalė reprezentuoja sapnuotoją.
Sapnuojant vyksta atitikimo (matching) procesas: „reikšmingi dienos įvykiai uždedami ant panašių praeities įvykių … sapnas vaizduoja vienas ant kito uždėtų vaizdų seriją“. Tokiu būdu vyksta Informacijos apdorojimas, siekiant kūrybiškų sprendimų ir problemų įveikimo. Dauguma sapno tyrinėtojų pabrėžia sapno funkciją spręsti problemas. Sapnas „yra bandymas iš naujo apibrėžti santykius su kitais žmonėmis vertinant iš šiandienos į rytojų. Dažnai jis yra tik seno nesėkmingo dialogo (regreso) pakartojimas, tačiau kartais tai jau naujų, geresnių santykių pradžia (progresas)".
Pasąmonė: Nuo Freudo iki Šiuolaikinių Sampratų
Pasąmonės sąvoka pirmą kartą pasirodė apie 1800 metus kaip priešinga sąvokai „sąmonė“. Didžiulis Freudo nuopelnas yra moksliškai pagrįstas pasąmonės atskleidimas terapiniam psichinių ir psichosomatinių ligų gydymui. Freudas sapnų aiškinimą laikė „karališku keliu“ į pasąmonės supratimą.
Freudas rėmėsi „dinamiškos pasąmonės“ samprata: infantilūs libidiniai malonumo troškimai yra nesuderinami su Ego ir todėl turi būti išstumti; su troškimais susiję afektai taip pat yra išstumiami. Tačiau kadangi afektai turi stiprią jėgą, „ten apačioje“ pasąmonėje jie nebūna ramiai. Pakitusia forma jie skinasi kelią per kūną, sielą ir protą sukeldami psichinę ar fizinę kančią.
Alfredas Adleris pasąmonę vadino „nesuprasta“. Adleris, kaip ir šiuolaikiniai kūdikių tyrimai, adekvatų švelnumo ir bendruomeniškumo poreikių tenkinimą laikė pamatine psichinės sveikatos sąlyga, o valdžios siekimą - šiuolaikine prasme - savęs įgalinimą ir efektyvumą - vystymosi motyvacija. Neopsichoanalizėje vyrauja sutarimas, kad pasąmonė yra „intersubjektyvi pasąmonė“.
Atliekant kūdikių ir atminties tyrimus, išskiriamos dvi atminties formos. Mūsų patirtis nuo įsčių iki 18-ojo gyvenimo mėnesio kaupiama kaip afektinė, emocinė, fiziologinė jaudulio būsena ir „prisimenama“ somatinių-afektinių būsenų pavidalu. Tai yra implicitinė, ikikalbinė atmintis, patyrimo būdas, „Kaip“. Nuo 18-ojo gyvenimo mėnesio vystosi eksplicitinė, kalbinė-sąvokinė atmintis, „Kas“. Taip dinamines pasąmonės dalis papildė terminas „implicitinė pasąmonė“. Atliekant smegenų tyrimus buvo nustatyta, kad sapnuojant vyksta panašūs neurofiziologiniai procesai kaip ir mokantis. Sapnuojant aktyvuojamos abi atminties formos.
Horst Buchholz ir Günther Gödde vertikaliajam modeliui (aukštai-giliai / viršuje-apačioje sąmonėje ir pasąmonėje) priešpastato horizontalų, socialinį- interaktyvų pasąmonės modelį, „kuris horizontalia kryptimi atsiskleidžia socialinius santykius su kitu “. Šie gelminės psichologijos mokslininkai vadina tai „rezonansine pasąmone“. Tokiu būdu psichoanalizė tarnauja atskleisti ne tai, kas yra išstumta, bet „(atskleisti) tai, kas iš santykių proceso turi būti pašalinta“.
Pasąmonė kaip „intersubjektyvus laukas“ taip pat yra erdvinė metafora (atitinka Winnicotto „tarpinę erdvę“). Pasąmoninė dinamika atsiskleidžia kiekviename santykyje, taip pat ir terapiniame, ir gali būti suprasta vadinamuosiuose perkėlimo ir kontraperkėlimo procesuose. Gödde taip pat akcentuoja kūrybišką pasąmonę kaip „kūrybišką polemiką su gyvenimu“. Adleris pabrėžia gyvenimo stiliaus formavimo kūrybinę jėgą. Kūrybinę sapnavimo jėgą savo sapnų aiškinime išsamiai aprašo Jungas.
Sapnavimo Dinamika: Gynyba ir Simbolizavimas
Pradedant Freudu vis dar galioja Adlerio ir visų analitikų(-ių) akivaizdaus sapno turinio ir latentinės sapno minties atskyrimas. Freudas atrado, kad psichinių jėgų dinamikoje tarp aplinkos reikalavimų ir slaptų asmeninių troškimų uždrausti troškimai yra išgyvenami kaip puolimas prieš Ego. Todėl jie turi būti atmesti ir nustumti į pasąmonę. Šis procesas vadinamas „gynybos mechanizmais“. Remdamasis savo libido teorija, Freudas latentinėje sapno mintyje visada matė atmestus infantilius seksualinius troškimus. Jis sapno darbą suprato kaip malonumo gavimą ir diskomforto išvengimą. Sapnuotojui labai palengvėja nesąmoningai sapne išpildžius norą; Freudas sapną mato kaip miego sargą.
Perstūmimas: tai per simbolizavimą reikšmingo elemento nukreipimas į nereikšmingą. Michaelas Ermannas pirmiausia pabrėžia gynybą nuo savo agresijos ir gėdos jausmo baimės. Agresyvūs impulsai perkeliami nuo asmens, ant kurio sapnuotojas (-ja) iš tikrųjų pyksta, į kitą, santykiui nepavojingą asmenį (ar gyvūną / objektą). Tačiau perstūmimas gali vykti ir kūne, nuo vieno organo - Freudas dėl savo orientacijos į seksualumą visų pirma matė lytinius organus - į kitą. Tokiu būdu prieinam prie simbolizavimo, kuris sapno darbe yra pagrindinis procesas. Simbolizavimas kilęs iš graikų kalbos, Sym = kartu, ballein = mesti. Todėl simbolizavimas reiškia „sumesta kartu“. Anot Ermanno, sapno įvykyje yra 3 cenzoriai: pirmasis saugo sapno scenos arba istorijos sukūrimą. Antrasis saugo sapnuotojo atsiminimą, trečias - sapno papasakojimą terapeutui (-ei).
Sutirštinimas: simbolizuojant be perstūmimo labai aktyvus yra antrasis gynybos mechanizmas - sutirštinimas. Stirštinimas lemia motyvų daugiaprasmiškumą. Pvz., rožė sapne gali atstovauti įvairiems psichikos judesiams, tokiems kaip meilės / nepasiekiamos meilės jausmui ir tuo pačiu santykio su vienu ar keletu žmonių jausmui. Dažnai sapne pasirodo „mišrūs asmenys“ - sapno figūra, turinti skirtingiems sapnuotojui (-jai) reikšmingiems žmonėms būdingų bruožų. Sutirštinimas gali pasinaudoti ir metaforos forma. Freudas savo libido teorijoje pailgus daiktus mėgo traktuoti kaip varpos simbolius, o talpas - kaip makšties simbolius.
Pradedant Freudu latentinė sapno mintis apie atskiras sapno detales atskleidžiama pasitelkiant laisvų sapnuotojo(-jos) asociacijų techniką.
Individuali Psichologija ir Sapnai
Afredo Adlerio sukurta individualioji psichologija savo teleologine, į (fiktyvų) tikslą nukreipta ir socialine orientacija stipriai įtakojo neopsichoanalizę. Adleris sapnus, kaip ir kitus gyvenimo judesius, matė kaip individualaus žmogaus gyvenimo stiliaus išraišką bejėgiškumo ir nepilnavertiškumo įveikimo dinamikoje. Pasak Rainerio Schmidto, gyvenimo stilių (labai sutrumpintai) galima apibrėžti kaip „nuomonės apie save, kitus ir tikslą formavimą“.
Adleris kiekvieną gyvenimo judesį, įskaitant sapnus, laiko nukreiptais į trūkumo būsenos įveikimą, kuris gali pavykti arba žlugti. Be to, Eife akcentuoja pagrindinę žmogaus psichinę dinamiką, dvigubą dinamiką. Pasak Adlerio, žmonės visada yra siekio kompensuoti trūkumą dinamikoje ir bendruomenės, bendruomeniškumo jausmo siekyje. Pasak Adlerio, dviguba dinamika gali būti stebima kiekviename gyvenimo pasireiškime, įskaitant sapnus. Ji remiasi gyvybine jėga, kūrybine jėga. Kūrybinė jėga yra dar viena svarbi sąvoka sapnų supratimui pagal individualiąją psichologiją. Ji nurodo žmonių savigydos tendenciją ir yra kompensacijos proceso pagrindas.
Raineris Schmidtas perima gydomąjį sapno aspektą: „Sapnas yra kūrybiškas žmogaus bandymas įveikti įtampą tarp savo fikcijos ir patirtos tikrovės, kitaip tariant, sapnas yra bandymas miego metu įveikti žmogaus susvetimėjimą“. Tokiu būdu sapnas yra bandymas integruotis, bandymas sujungti atskirtas savasties dalis. Schmidtas: „…, kad sapno esminė prasmė slypi afekto formavime, tai yra kūrybiniame naujos afektinės-kognityvinės nuostatos darbe, įveikiant mūsų gyvenimo iššūkius judant iš vienos dienos į kitą “. Šis požiūris sutampa su Wolfgango Martenso požiūriu: „šia prasme sapnavimas - tiksliau sakant, nakties sapnų suvokimas, susimąstymas apie juos ir to, kas suvokta, pavertimas atitinkamais veiksmais - rodo ir psichikos savigydos tendenciją“. Sapnavimas, pasak Schmidto, padeda „praplėsti suvokimą, pertvarkyti, integruoti atskirtus jausmus ir naujai susitaikyti su internalizuotais vaikystės vaizdais“.
tags: #freudas #sapnu #aiskinimas