Įvadas
Zigmundas Froidas - išskirtinė asmenybė psichologijos istorijoje, psichoanalizės pradininkas, gyvenęs ir dirbęs XIX-XX amžiuje. Jo idėjos, formavosi pamažu, dirbant su kitais to meto mokslininkais. Froido įtaka tiek psichologijos mokslui, tiek pasaulinei kultūrai yra tokia didelė, jog sunku būtų ją trumpai nusakyti. Jis akcentavo didžiulę pasąmonės įtaką žmogaus elgesiui, pabrėžė, kad ji veikia visą žmogaus gyvenimą. Taip pat jis išpopuliarino psichologijos teorijas apie psichologinius gynybos mechanizmus, susivaldymą, priešiškumą. Jo darbai skatino susidomėjimą psichologijos mokslu, o jo idėjos kėlė diskusijas ir ginčus. Jo idėjos padarė perversmą supratime apie žmogaus protą, o jo įvesti terminai ir šiandien yra plačiai naudojami.
Biografija
Zigmundas Froidas gimė Pršybore, Moravijoje (tuo laiku Austrijos provincija) 1856 m. gegužės 6 d. Jis mirė rugsėjo 23 d. 1939 m. Londone. Jaunystėje Z. Froidas domėjosi savo šeimos istorija. Jo tėvas Jakobas Froidas gimė Tismenico mieste Galicijoje, gruodžio 1815 m. ir mirė 1896 m. Jis buvo vilnos prekybininkas. Jakobas Froidas buvo vedęs 2 kartus. Pirmoje santuokoje turėjo 2 sūnus: Emanuilą ir Filipą. Būdamas 40 metų, jis vedė antrą kartą, Amaliją Natanson. Z. Froido tėvas mirė būdamas 81 metų, o motina 95, taigi ir pačiam psichoanalizės pradininkui likimu buvo lemtas ilgas gyvenimas. Z. Froidas ne kartą sakė, kad turi ne tik fizinių bet ir dvasinių tėvo bruožų. Apie Jakobą Froidą yra žinoma, kad jis buvo truputi aukštesnis už sūnų, turėjo švelnų charakterį ir buvo karštai mylimas visų giminaičių. Iš tėvo Z. Z. Froido mama gimė Bruodo mieste Galicijoje netoli Rusijos sienos. Ištekėjo būdama 20 m., o po metų pagimdė sūnų. Z. Froidas gimė tankiais juodais garbanotais plaukais, todėl mama pavadino jį - „mano mažasis mauras“. Po jo dar gimė 5 dukterys ir 2 sūnūs: Julijus, kuris mirė 8 mėnesių, Ana, kuri gimė, kai Z. Froidui buvo 2,5 m., Roza, Marija, Adolfina, Paula ir Aleksandras, kuris buvo jaunesnis už Zigmundą 110 metų. Z. Froido mama jaunystėje buvo simpatiška ir liekna, linksma, judri ir protinga buvo iki gyvenimo pabaigos. Pats Z. Froidas teigė, kad iš mamos paveldėjo sentimentalumą (E. Iš pradžių mažąjį Zigmundą mokė mama, o vėliau tėvas paruošė jį gimnazijai. Nors J. Froidas buvo savamokslis, jis daugeliu klausimu ir požiūriu į gyvenimą pranoko savo išsilavinusius bendraamžius. Zigmundo pasisekimai yra aiškinami gerais santykiais su tėvu. Vėliau Z. Būdamas 9 jis išlaikė Sperl gimnazijos egzaminus ir įstojo 1 metais anksčiau įprasto įstojimo amžiaus, į ją. Ten jis turėjo didelių pasisiekimų ir buvo geriausias mokinys klasėje šešis metus iš aštuonių. Kai jis, būdamas 17 metų, puikiai baigė gimnaziją, tėvas pažadėjo jam kelionę į Angliją. Savo pažadą jis įvykdė po dviejų metų. Jaunas Zigmundas buvo įnikęs jį mokslus ir labai darbštus. Skaitymas ir studijavimas užėmė reikšmingiausią vietą jo gyvenime. Net draugai, kurie aplankydavo jį studijų metu, iš karto ėjo į jo kabinetą. Jie galėjo valandomis kalbėtis įvairiais klausimais. Z. Froidas turėjo rašytojo gabumų. Jo talento įrodymas - jis buvo pripažintas vokiečių prozos meistru, tobulai žinojo lotynų ir graikų kalbas. Taip pat įgijo anglų ir prancūzų kalbų pamatines žinias. Pats išmoko ispanų ir italų kalbas. Iš visų kalbų teikė pirmenybę anglų kalbai. 10 metų laikotarpyje skaitė tik anglų knygas. Z. Froidas 1873 metais įstojo į medicinos fakultetą Vienos universitete. Be to, jaunam studentui reikėjo galvoti, kaip kuo greičiau užsidirbti pragyvenimui. Jis negalėjo puoselėti asmeninių polinkių ir su kitais medicinos studentais turėjo kantriai minti dvylikos privalomų semestrų takus. Bet jau studijuodamas Z. Froidas stropiai ėmėsi savarankiškų tyrimų, o, kaip pats nuoširdžiai prisipažino, akademinės pareigas atlikdavo „gana aplaidžiai“ (E.Fromm, 1996). Tad disertaciją moksliniam laipsniui įgyti apgynė „smarkiai pavėlavęs“ tik 1881 metais, jau būdamas dvidešimt penkerių. Dirbo terapeutinėse ir psichiatrinėse Vienos klinikose, pas Šarko - Paryžiuje, pas Bernchaimą - Nansi. Daug metų jis dirbo garsių anatomų Briukės ir Meinerto laboratorijoje. Abu mokslininkai greitai pastebėjo jaunąjį asistentą turintį įgimtų savarankiško ir kūrybiško tyrėjo gabumų, tad jie abu stengėsi patraukti jį kiekvienas savo pusėn nuolatiniam darbui. Meinertas net pasiūlė jaunajam gydytojui jį pavaduoti ir skaityti smegenų anatomijos paskaitas. Bet vidiniai polinkiai nejučia vertė Z. Froidą tam pasipriešinti. Matyt, jau tada nuojauta nulėmė apsisprendimą. Šiaip ar taip, jis atmetė garbingą pasiūlymą. Z. Froidas suprato, jog iš tolo, vien skaitydamas medicinos laikraščių pranešimus, negalės susidaryti tikro tokių bandymų vaizdo. Ir jaunasis mokslininkas, skatinamas paslaptingos vidinės nuovokos, kuri kūrybingam žmogui visada padeda nujausti tikrąjį savo pašaukimo kelią, tuoj pat ima veržtis į Paryžių. Jo mokytojas Briukė paremia jauno neturtingo gydytojo prašymą gauti tokiai kelionei stipendiją. Ir ji paskiriama. Čia jis iš karto patenka į visai kitokią aplinką. Tiesa, Šarko, kaip ir Briukė, rėmėsi patologine anatomija, bet jis buvo pažengęs jau daug toliau. Kai kurios Šarko mokymo dalys jaunajam Vienos gydytojui ne visada atrodė įtikinamos. Vis dėlto čia jis galutinai įsitikino, jog Paryžiuje neurologijos mokslas pripažįsta ne tik grynai kūniškas, bet taip pat psichines ir net metafizines nedaiktines šių ligų priežastis. Naujajame veiklos bare Froidui vėl nusišypso laimė. Bet ar galima vadinti laime tai, kas iš esmės yra tik išskirtiniam protui duota instinktyvi abipusė nuovoka? Kaip Briukė, Meinertas ir Notnagelis Vienoje, taip ir Šarko tuoj pat pastebėjo, jog Froidas yra gabus, mąstantis gydytojas, ir priima jį į savo bendraminčių būrį. spėjo subręsti jaunojo mokslininko narsa ir nepriklausomybės troškimas. Tiesa, pirmiausia dar reikėjo atlikti nedidelį formalumą. Visi universiteto stipendininkai, grįžę iš užsienio, turėdavo padaryti mokslinį pranešimą apie įgytą patirtį. Froidas jį perskaitė Gydytojų draugijoje. Jis papasakojo apie naujus kelius, kuriais pasuko Šarko, ir pavaizdavo Salpetriero ligoninėje daromus hipnozės bandymus. Pranašiai šypsodamiesi jie atmetė Froido pasakojimo mintį, jog isterijos simptomus galima sukelti dirbtinai, o jo tvirtinimą, jog esą net ir vyrų isterijos atvejų, kkolegos atvirai išjuokė. Pradžioje jie geranoriškai nusiteikę plojo jam per petį juokaudami, kokių niekų jis prisiklausęs tame Paryžiuje. Bet kai Froidas nenusileido, jam užsivėrė durys į šventąją galvos smegenų laboratoriją, kurioje psichologija, ačiū Dievui, buvo paremta tvirtais „moksliniais pagrindais“ ir į kurią atskalūnai yra neverti įžengti. Froidas gyveno taip kukliai ir tykiai, jog beveik būtų galima sakyti, kad jis apskritai to gyvenimo neturi. Septyniasdešimt metų praleido tame pačiame mieste, daugiau kaip keturiasdešimt išgyventa tame pačiame name. O jame vėlgi gydytojo priimamasis buvo ir liko vis ttame pačiame kambaryje. Skaitydavo jis vis tame pačiame krėsle, savo literatūros veikalus kūrė vis prie to paties rašomojo stalo; buvo visiškai nereiklus, niekuo daugiau nesidomėjo, vien tik savo profesija ir pašaukimu. Šio žmogaus gyvenimo ritmas visiškai priklausė vien tik nuo kantriai srovenančios nenutrūkstamo, tolygaus darbo tėkmės. Aiškiai matyti, blaiviai mąstyti ir suvokti Froidui nereikia jokių pastangų ar valios kišimosi. Analizuoti yra tikroji, įgimta, nesutramdoma ir instinktyvi jo asmenybės veikla. Jeigu Froidas ko iš karto ir besąlygiškai nesupranta, to jis ir nesiaiškina, jeigu jis pats ko visiškai aiškiai nemato, niekas jam to negali išaiškinti. Jo akys ir protas yra autokratiški ir visiškai nekomunikabilūs. Tvirtas, griežtas ir nenuolaidus kitiems, Froidas toks pat tvirtas ir nepatiklus buvo ir sau pačiam. Dienomis jis dirbo nepaprastai įtemptai, be a.tokvėpio, o naktį šis geležinis kūnas lygiai taip pat gebėdavo visiškai atsipalaiduoti. Kiekviena iš jo septyniasdešimt penkerių gyvenimo metų tūkstančių savaičių brėžė vis tą patį apvalų uždaros veiklos ratą, kiekviena diena kaip du vandens lašai panaši viena į kitą: akademinio darbo metais kartą per savaitę paskaita universitete, visada kiekvieną trečiadienio vakarą tokie kaip kadaise Sokrato pokalbiai su būreliu studentų, šeštadienio popietę kortų partija, o paskui nuo ryto iki vakaro, arba tiksliau sakant, iki vėlaus vidurnakčio, kiekviena minutė iiki paskutinės sekundės panaudojama analizei, gydymui, studijoms, skaitymui ir mokslinei kūrybai. Keturiasdešimt metų Froidas kasdien atlikdavo aštuonias, devynias, dešimt, kartais net vienuolika analizių. Kiekvieną laišką jis rašydavo savo ranka, kiekvieną tyrimą pats vienas atlikdavo iki galo, kiekvieną kūrinį užbaigdavo vienas pats. Jo idėjos tikrai neimprovizuotos, net ne intuityvios. Jos nėra neapgalvotos ar lengvai sugalvotos. Froidas dažnai metų metus gaišto prieš viešai patvirtindamas kokį savo pastebėtą spėjimą. Tokiam konstruktyviam genijui kaip jis staigūs minties šuoliai ar skubotos išvados būtų tiesiog absurdiškos. Visada gilindamasis pakopa po pakopos, atsargiai ir nė kiek nesižavėdamas, Froidas pats pirmas pastebėdavo kiekvieną silpną vietą. Froidui būti sveikam buvo tas pat, kas kvėpuoti. Pats jis nė karto nepatyrė kokio nors paprasčiausio, kasdieniško protinio darbo sutrikimo, jam beveik niekada neskaudėjo galvos, jis niekada nesijautė pavargęs. Šią puikią vidinių jėgų darną atitiko ir jo išorė. Ir čia visi bruožai tobulai proporcingi, gana darniai sudėtas stotas. Nei per aukšto, nei per žemo ūgio, ne per tvirto ir ne per menko kūno: visais požiūriais galima sakyti - pavyzdinis vidurys tarp kraštutinumų. Metų metais visi karikatūristai, žvelgdami į jo veidą, veltui ieškojo šiame taisyklingos formos ovale tinkamos dingsties kokiam nors būdingam piešiniui. Galima kloti ir kloti jo ankstesniųjų metų nuotraukas vieną greta kitos ieškant jose kokio nors skiriamojo bruožo, ko nors būdingo ir svarbaus. Tačiau trisdešimtmečio, keturiasdešimtmečio, penkiasdešimtmečio veidas visada rodė viena: gražus vyras, vyriškas vyras, taisyklingų, beveik pernelyg taisyklingų bruožų ponas. Marta Bernais gimė Liepos 26 d. 1861m. žydų šeimoje. Tai smulki šviesiaodė išlepinta mergaitė. Jos gracingos manieros traukė vyrus, todėl tai kėlė S.Froidui priežastį pavydėti. Marta buvo išsilavinusi, inteligentiška mergina, tačiau po vedybų visą dėmesį skyrė savo šeimai. Po darbo Froidas paprastai skubėdavo namo, kad savo kambaryje galėtų ramiai skaityti knygas, tačiau viena 1882 m. balandžio vakarą grįžęs namo pamatė merginą lupančią obuolį ir linksmai plepančią. Visų nuostabai jis nukeliavo ne į kambarį, bet prie stalo. Iš pirmo žvilgsnio jis įsimylėjo Martą ir kai buvo įsitikinęs savo jausmų tikrumu, pradėjo rodyti jai dėmesį. Kiekvieną dieną siusdavo po raudoną rožę su rašteliais, parašytomis įvairiomis kalbomis, būtent juose atsirado pirmas mėgstamas vardas Martai - Princese. Įsitikinęs, kad ir Marta jį myli, jis jausdavosi daug laimingesnis. Kadangi pats Martai sake kad einant laikui juo jausmai jai nuolatos stiprėja (E. S.Froidas nuolat keitė savo vestuvių datą, dėl jam pasitaikančių darbo pasiūlymų, tačiau 1886 m. rugsėjo 13 d. Bandsbeko rotušėje S .Froidas ir M. Bernais susituokę. Šeimyniniu gyvenimu Froid.as buvo patenkintas, kadangi Marta buvo nuostabi žmona ir šeimininkė. Gimus vaikams, šeima tapo iš tikro laiminga. Po šeštojo vaiko gimimo pas Froidus atsikraustė Martos sesuo - Mina, kuri buvo apsiskaičiusi, įdomi ir komunikabili. Visa šeima gerai sutardavo, net keista, kad Mina ne padėjo Froidui rašant jo darbus, tai buvo tik dėl to, kad Froidas dirbdamas niekad nesiskirdavo su savo parkeriu, kurį naudojo ir susirašinėdamas ir dirbdamas. 1935 m. Birželio 4d. Froidai atsisveikino su miestu, kuriame pragyveno didžiąją savo gyvenimo dalį - Viena. Paskutinis miestas, kuriame gyveno Froidas, buvo Londonas. nuo vėžio (E. Džons, 1997).
Mokslinė veikla
Nors jaunystėje Z. Froidas buvo susižavėjęs medicina, jau daug vėliau jis pripažino, jog tikru gydytoju savęs niekada nelaikė, o mediko praktika jo niekada ypatingai netraukė ir nežavėjo. Būtent didžiulis žingeidumas, gebėjimas kryptingai siekti užsibrėžto tikslo, savikritiškumas Z. Froidui padėjo atrasti, atskleisti tokius svarbius, visai žmonijai reikšmingus dalykus, kuriais Z. Dar būdamas visai jaunas medicinos studentas Vienos universitete, jis skyrė mokslui tikriausiai daugiau laiko, nei nemaža dalis jo bbendramokslių. Ypatingai susidomėjęs Z. Froidas buvo anatomija, fiziologija, zoologija. Kai kurių mokomųjų dalykų kursus, kitaip nei kiti medicinos studentai jis išklausė pilnus (o ne sutrumpintus, kaip buvo numatyta tuometinėje Vienos universiteto medicinos mokslo programoje) (E. 1176 m. rudenį Z. Froidas studijuodamas fiziologiją, vadovaujamas Briukės, nustatė, jog žemesniųjų vandens gyvūnų spinalinės ganglinės ląstelės yra bipolinės, o buvo žinoma, jog aukštesniųjų stuburinių analogiškos ląstelės laikomos monopolinėmis (vienpolinėmis), taigi buvo nubrėžta riba tarp žemesniųjų ir aukštesniųjų stuburinių gyvūnų. Šį atradimą 1878 m. liepos 18 dieną tyrimų ataskaitoje pristatė Briukė. Z. Žinoma, jog jau 1885 m. liepos 20 dieną Z. Froidas skaitė pirmą savo paskaitą „Moduliarinės galvos smegenų sritys“ Vienos universitete.
Kokaino Tyrimai
Nors daugelis žmonių yra girdėję ką nors apie Z.Froidą, tačiau, manau, tikrai ne visi žino, jog šis žymus žmogus domėjosi psichofarmakologija, o taip pat tris metus (1884-1887) tyrė kokaino poveikį žmogui. Mokslininkas tikėjosi, jog galės rasti kokaino panaudojimo būdą medicinoje (kaip nuskausminančią, atpalaiduojančią anestezuojančią medžiagą). Ypatingai svarbu tai, kad tiriamasis buvo pats Z. Froidas. Savo tyrimų pradžioje mokslininkas buvo susižavėjęs šio cheminio junginio veikimo, išanalizavo daugybę literatūros, kurioje pasakojama apie kokaino panaudojimą poveikį minėto narkotiko tėvynėje - Pietų Amerikoje (Daugiausia Bolivijoje ir PPeru). Jis tyrė ir išsamiai aprašė kokaino poveikį žmogui, jog kokainas padidina darbingumą, padeda kovoti su nuovargiu ir alkiu, turi anestezuojančių savybių. Tirdamas narkotiko poveikį gyvūnams, mokslininkas nustatė ir straipsnyje pateikė mirtinas medžiagos tirtiems gyvūnams dozes. Tačiau paskutiniame straipsnyje Z. Froidas aprašė ne tik tariamai teigiamą narkotiko poveikį, bet ir tai, jog ši medžiaga sukelia stiprią priklausomybę ir slogią depresinę nuotaiką, kylančią praėjus kuriam laikui po kokaino vartojimo (Z. Šių kokaino tyrimų patirtis Z. Froidui buvo skaudi, kadangi siūlęs šį narkotiką vartoti sunkiai sergančiam draugui vietoje morfijaus, tikėdamas, jog kokainas nesukelia priklausomybės.
Asmenybės Struktūra Pagal Froidą
Tačiau, svarbiausias Z. Froido įnašas m… Kai vaikas gimsta, jo įsitikinimas apie jį supantį pasaulį ir apie tai, kaip jis yra matomas šiame pasaulyje yra nesusiformavęs. Tuo pačiu jis turi švarų, neužterštą savęs matymą - taip vadinamą “švarią būseną”. Jis neturi ego. Jam nesvarbu, kaip kiti jį pamatys ar ką apie jį pamanys. Jis neturi susiformavusio savęs matymo, kuris priklausytų nuo to, kaip gerai ar negerai išpildo kitų lūkesčius jam. Taip pat jis nėra sąmoningas apie tai, kaip atrodo ir nepergyvena dėl savo išvaizdos. Daugelį įsitikinimų apie save galima suskirtstyti į dvi kategorijas: “Su manimi viskas gerai” arba “Su manimi ne viskas gerai”. Negatyviosios kategorijos įsitikinimai, tokie, kaip - “Aš esu negražus”, “Aš esu negeras žmogus”, “Aš niekada nebūsiu toks protingas, kaip kiti” - visi jie formuoja negavyvų savęs matymą. Matymą, kurio mes išmokstame, gaudami grįžtamąjį ryšį iš aplinkinių žmonių. Taigi, tiek mokytojai, tiek tėvai turėtų būti budrūs, kokius lūkesčius sukuria ir kokį grįžtamąjį ryšį duoda vaikams - labai dažnas atvejis, kai suaugusieji giria vaikus už jų atliktus darbus (“Kaip gražiai nupiešei”), o peikia už tai, kokie jie yra (“Tu esi visiškai žioplas”). Todėl svarbu žinoti, kad savivertė priklauso nuo to, kaip žmogus mato save tarytum “du viename” - “koks aš esu” ir “ką aš darau”. Jei girsime vaikus vien už tai ką jie padarė ir nesuvesime šių nuopelnų su jų asmeninėmis savybėmis, gebėjimais, o nesėkmės atveju peiksime ar ignoruosime - ilgainiui susiformuos įsitikinimas, kad “aš nevykėlis, bet man šį kartą pavyko”, “tam, kad būčiau geras, man būtinai turi pavykti” ir vaiko motyvacija mažės, kadangi atsiras baimė suklysti. Ir atvirkščiai - jei vaikas žinos, kad čia ne jo piešinys gražus, o jam pavyko gražiai nupiešti, nes jis yra kūrybingas, kantrus, moka susikaupti, pastebėti mažas detales - jo motyvacija piešti vis didės ir, nepavykus piešiniui, jis žinos, kad jis vis vien yra kūrybingas, kantrus, na ir kas, kad piešinys šį kartą nepavyko. Taigi, tam, kad susiformuotų stipri vaikų savivertė, svarbu suformuoti jų suvokimą, jog tam, jog būtų gerais, nereikia kažko padaryti - jie savaime jau yra geri, tokie, kokie yra ir, tam, kad su jais viskas būtų tvarkoje, jie neprivalo atlikti tam tikros rolės ir atitikti įsivaizdavimo lūkesčio, kurio iš jų tikimasi. Kodėl kartais nepagyrus vaikų už tai, kokie jie yra, nesusiejant to su jų veiksmais? Tarkim, girdami už tai, kad gavo gerą pažymį mokykloje ar gerai atliko pavestą užduotį, kitą kartą nepamirškime jiems pasakyti ir už ką juos vertiname, kaip žmones, nepriklausomai nuo to ką jie padarė ar nepadarė, pasiekė ar nepasiekė. Tiesiog nuoširdžiai, besąlygiškai suteikime jiems grįžtamąjį ryšį apie juos pačius, o ne jų pasiekimus ar nepasekimus. Vietoj to, kad vaikas galvotų “Esu geras vaikas, nes esu geras mokinys, geras sūnus ar duktė, gaunu gerus pažymius ir tt”, jis turėtų galimybę formuoti pozityvų savęs matymą “Esu geras vaikas, nes esu savimi”. O tam, kad vaikas būtų savimi ir gerai savimi jaustųsi, pirmiausia reikia jam padėti save pažinti, atskleisti savo savybes ir turėti savo paties nusipieštą matymą savo galvoje. Savivertė - tarytum banko sąskaita - kartais ji pasipildo ir sustiprėja, kartais vėl susilpnėja. Tai susiję su tam tikrais įvykiais ir mūsų išgyvenimais bei į ką tuomet atsiremiame - kokį grįžtamąjį ryšį duodame sau patys ir gauname iš kitų šių įvykių pasekoje. Tam, kad mūsų savivertė stiprėtų ir išliktų sveika, mums reikia pozityvios refleksijos apie save ir teigiamo grįžtamojo ryšio iš kitų.
Taip pat skaitykite: Pasąmonės gelmių atskleidimas
#
Taip pat skaitykite: Kaip neigimas veikia mūsų gyvenimus?
Taip pat skaitykite: Psichoanalizės perspektyvos į oralinę stadiją
tags: #freudas #ego #nera #seimininkas