Psichologija - tai mokslas, nagrinėjantis žmogaus protą ir elgesį. Ši sritis apima platų spektrą temų, nuo asmenybės ugdymo iki psichikos sutrikimų gydymo. Per visą psichologijos istoriją daugybė iškilių mokslininkų ir praktikų paliko neišdildomą pėdsaką, formavo mūsų supratimą apie žmogaus psichiką ir padėjo milijonams žmonių visame pasaulyje. Šiame straipsnyje išsamiai aptarsime kai kuriuos žymiausius pasaulio psichologus, jų indėlį į šią sritį ir įtaką visuomenei.
Mihaly Csikszentmihalyi ir Srauto Koncepcija
Mihaly Csikszentmihalyi (Mihalis Čiksentmihalis), vengrų kilmės JAV psichologas, yra visame pasaulyje žinomas dėl savo tyrimų laimės ir kūrybingumo srityse. Vis dėlto, labiausiai jis išgarsėjo kaip psichologinės būsenos, vadinamos srautu, koncepcijos kūrėjas. Jis yra daugybės knygų ir straipsnių autorius, o jo idėjos padarė didelę įtaką pozityviajai psichologijai ir saviugdai.
Srauto Psichologija: Optimalūs Išgyvenimai
M. Csikszentmihalyi knygoje „Srautas. Optimalių išgyvenimų psichologija“ apibendrinami ir pristatomi dešimtmečius trukę žmogaus išgyvenimų tyrimai, kuriuos autorius vadina srautu. Joje plačiai nagrinėjamas džiaugsmas, kūrybiškumas ir gyvenimo pilnatvės būsenos. Tai nėra populiariosios psichologijos leidinys, kuriame pateikiami visiems žinomi patarimai, kaip būti laimingiems. Pasak autoriaus, to padaryti būtų neįmanoma, nes džiaugsmingas gyvenimas yra individualus kūrinys, kurio neįmanoma sukurti pagal receptą. Knygoje pristatomi bendri principai ir konkretūs pavyzdžiai, kaip žmonės savo nuobodžius ir beprasmius gyvenimus pavertė kupinais džiaugsmo.
Prieš du tūkstančius tris šimtus metų Aristotelis padarė išvadą, kad labiausiai žmonės siekia laimės. Laimės siekiama tiesiog dėl jos pačios, o bet koks kitas tikslas - sveikata, grožis, pinigai ar galia - vertinamas tik todėl, kad taip tikimės būti laimingi. Nuo Aristotelio laikų daug kas pasikeitė. Mūsų supratimas apie žvaigždžių ir atomų pasaulius neįtikėtinai išsiplėtė. Graikų dievai, palyginus su šiandienine žmonija ir jos turimomis galiomis, buvo tarsi bejėgiai vaikai. O šis, pats svarbiausias aspektas per pastaruosius šimtmečius mažai tepasikeitė. Ar taip yra todėl, kad likti nepatenkintiems yra žmonijos lemtis ir kiekvienas žmogus visada nori daugiau nei gali turėti? O gal visa persmelkianti nerimastis, apkartinanti net pačias brangiausias akimirkas, yra mūsų laimės paieškos netinkamose vietose rezultatas?
Šios knygos tikslas - moderniosios psichologijos priemonėmis atsakyti į labai seną klausimą, kada žmonės jaučiasi laimingiausi. Prieš dvidešimt penkerius metus, kol dar nebuvau parašęs šių eilučių, aš padariau atradimą. O kad tai suvokčiau, prireikė viso šio laiko. Vadinti tai atradimu galbūt ne visai tikslu, nes žmonės apie tai žinojo jau nuo pradžių. Taigi ketvirtį amžiaus praleidau tyrinėdamas šį sunkiai įmenamą reiškinį. Aš „atradau“, kad laimė nėra kažkas, kas nutinka. Tai nėra sėkmė ar atsitiktinė proga. Tai nėra kažkas, ką galima nusipirkti ar išsireikalauti. Ji labiau priklauso ne nuo išorinių įvykių, o nuo to, kaip juos interpretuojame. Iš tikrųjų laimė yra būsena, kuriai kiekvienas žmogus turi pats pasiruošti, puoselėti ir saugoti. Žmonės, kurie mokosi kontroliuoti savo vidinius išgyvenimus, gebės nulemti savo gyvenimo kokybę, taip lengvai pasiekiamą, kad kiekvienas iš mūsų gali tapti laimingas. Tačiau laimės negalime pasiekti sąmoningai jos ieškodami. „Paklauskite savęs, ar esate laimingas, - yra pasakęs J. S. Milas, - ir jūs nebebūsite.“ Laimę randame tik iki galo išgyvendami kiekvieną savo gyvenimo smulkmeną - tiek gerą, tiek blogą, o ne tiesiogiai jos ieškodami.
Taip pat skaitykite: Asmenybės, formavusios pasaulį
Austrų psichologas Viktoras Franklis savo knygos „Žmogus ieško prasmės“ pratarmėje puikiai apibendrino: „Sėkmė negali būti tikslas. Kuo labiau jos sieksite ir kuo dažniau ją versite siekiamybe, tuo dažniau ji išsprūs. Kaip ir laimės, sėkmės negalima siekti. Taigi, kaip galime pasiekti šį nepagaunamą tikslą, jei to neįmanoma padaryti tiesiogiai? Mano pastarojo ketvirčio amžiaus studijos įtikino, kad būdas yra. Tai aplinkinis kelias, kuris prasideda nuo gebėjimo valdyti savo sąmonę. Daugumos šių jėgų kontroliuoti negalime. Nedaug ką tegalime padaryti dėl išvaizdos, temperamento ar kūno sudėjimo. Negalime nuspręsti, bent jau kol kas, kokio ūgio užaugsime, koks bus mūsų intelektas. Negalime pasirinkti nei tėvų, nei gimimo laiko. Ne jūsų ir ne mano galioje spręsti, ar užklups karas arba depresija. Mūsų genuose užkoduotos komandos, žemės trauka, ore sklandančios žiedadulkės ir istorinis laikotarpis, kuriuo gimstame - visa tai ir daugybė kitų sąlygų lemia, ką matome, kaip jaučiamės, ką darome. Todėl nenuostabu, jei tikime, kad pirmiausiai mūsų likimą lemia išorinės jėgos.
Tačiau kiekvienam teko išgyventi laikotarpį, kai nematomos jėgos neveikia ir iš tikrųjų jaučiamės savo likimo šeimininkais, galinčiais kontroliuoti savo veiksmus. Tai mes vadiname optimaliu išgyvenimu. Tai išgyvena jūreivis, kuris plaukia tiksliai laikydamasis laivo kurso, kol vėjas kedena plaukus, o laivas tarsi eržilas skrodžia bangas. Burės, korpusas, vėjas ir gaudžianti jūra - visaitai jūreivio venose pulsuojanti harmonija. Tai išgyvena dailininkas, kai spalvos drobėje pradeda skleisti magnetinę įtampą ir apstulbusio kūrėjo akyse naujas kūrinys įgauna formą. Tai išgyvena tėvas, sulaukęs pirmojo vaiko atsako į savo šypsnį. Tokie dalykai nutinka ne tik tada, kai tam būna palankios išorinės sąlygos. Priešingai nei esame įpratę manyti, tokie momentai, patys geriausi mūsų gyvenimo momentai, vyksta ne ramybės būsenoje ir poilsio metu, nors tokie išgyvenimai taip pat gali būti malonūs, jei sunkiai dirbame to siekdami. Geriausios akimirkos paprastai išgyvenamos tada, kai žmogaus kūnas ar protas yra visiškai atsipalaidavęs ir be pastangų atlieka kažką sudėtingo ir vertingo. Taigi optimalus išgyvenimas yra tai, ką priverčiame įvykti. Kiekvienas žmogus turi tūkstančius galimybių ir iššūkių pranokti save. Tuo metu, kai patiriami, šie išgyvenimai nebūtinai būna malonūs. Per įsimintiniausias varžybas plaukikui gali skaudėti raumenis, jis gali jaustis taip, tarsi tuoj sprogs plaučiai ir būti apkvaitęs iš nuovargio, vis dėlto tai gali būti geriausios jo gyvenimo akimirkos.
Valdyti savo gyvenimą niekada nebūna lengva, o kartais ir tikrai skausminga. Atlikdamas tyrimus stengiausi kuo tiksliau išsiaiškinti, kaip ir kodėl žmonės jaučiasi tada, kai sau patinka labiausiai. Mano pirmajame tyrime dalyvavo keli šimtai profesionalų - menininkai, sportininkai, muzikantai, šachmatininkai ir chirurgai, kitaip tariant, žmonės, kurie, tikėtina, savo laiką leidžia užsiimdami veikla, kuriai teikia pirmenybę. Naudodama šį teorinį modelį, mano tyrimų komanda iš Čikagos universiteto, o vėliau ir kolegos iš viso pasaulio apklausė tūkstančius žmonių iš įvairių sluoksnių. Tyrimai parodė, kad vyrai ir moterys, jaunuoliai ir pagyvenę žmonės, nepriklausomai nuo kultūrinių skirtumų, vienodai apibūdino optimalius išgyvenimus. Pasirodo, srauto potyris yra ne tik turtingam pramonės elitui būdingas bruožas. Iš pradžių rinkdami duomenis taikėme interviu ir anketavimo metodus. Laikui bėgant, siekdami didesnio tikslumo, sukūrėme naują subjektyvios patirties kokybinio tyrimo metodą. Taikant šį metodą, vadinamą patirties pavyzdžių atrankos metodu, žmonių buvo prašoma vieną savaitę nešiotis elektroninį gaviklį ir užsirašyti, kaip jie jaučiasi ir ką galvoja suskambus gaviklio signalui. Gaviklį radijo siųstuvas atsitiktiniais laiko intervalais įjungdavo maždaug 8 kartus per dieną. Šiuo metu sukaupta daugiau nei šimtas tūkstančių tokių išgyvenimų fragmentų iš įvairių pasaulio šalių. Šioje knygoje pristatomos išvados pagrįstos pagrindiniais duomenimis.
Srauto tyrimai, kuriuos pradėjau Čikagos universitete, dabar išplito po visą pasaulį. Šių tyrimų ėmėsi Kanados, Vokietijos, Italijos, Japonijos ir Austrijos mokslininkai. Šiuo metu daug duomenų surinko ne tik Čikagos universitetas, bet ir Italijoje esantis Milano universiteto Medicinos fakulteto Psichologijos institutas. Srauto sąvoka naudinga psichologams, tiriantiems laimę, pasitenkinimą gyvenimu ir vidinę motyvaciją; sociologams, kurie vertina anomijos ir susvetimėjimo priešpriešą; antropologams, besidomintiems kolektyviniu jauduliu ir ritualais. Tačiau srautas nėra tik akademinis dalykas. Paskelbus srauto teoriją, jau po kelerių metų praktiškai ją imta taikyti įvairiose srityse. Kai siekiama pagerinti gyvenimo kokybę, srauto teorija puikiai gelbsti. Ji įkvėpė kurti eksperimentinę mokymo programą, laisvalaikio gaminius ir paslaugas, mokyti įmonių vadovus. Srautas praverčia kuriant idėjas ir veiklas klinikinėje psichoterapijoje, jis naudingas nepilnamečių teisės pažeidėjų reabilitacijos programose, organizuojant veiklą senelių namuose, išdėstant muziejaus eksponatus ir taikant ergoterapiją neįgaliesiems.Visa tai įvyko per keliolika metų po to, kai moksliniuose žurnaluose pasirodė pirmieji straipsniai apie srautą, o tendencijos rodo, kad ateityje teorijos įtaka bus dar stipresnė.
Jonathan Haidt ir Moralės Psichologija
Jonathan Haidt - socialinės psichologijos tyrėjas, psichologijos mokslų daktaras, etinės lyderystės profesorius Niujorko universitete. Daugiausia dėmesio jis skiria moralės temoms - tiria kultūrines moralės variacijas ir jų raidą. Jis yra parašęs keletą knygų, tarp jų „Teisusis protas“ ir „Laimės hipotezė“.
Taip pat skaitykite: Suvokimas: kaip teisingai matyti pasaulį
"Teisusis Protas": Kodėl Mums Taip Sunku Sugyventi?
Knygoje „Teisusis protas“ autorius svarsto, kodėl kairieji ir dešinieji, konservatyvių ir liberalių pažiūrų žmonės taip skirtingai supranta, kas yra teisinga ir kas klaidinga. Jis klausia: ar gali įvykti stebuklas, kad skirtingų pažiūrų žmonės sutartų? Dabar, kai daugelyje šalių visuomenės susipriešinimas didėja, apie tai kalbėti tampa dar svarbiau.
Laikydamas moralę būtina civilizacijos sąlyga ir kartu pripažindamas, kad žmonės yra ne tik moralūs, bet ir moralizuojantys gyvūnai, J. Haidtas paaiškina, ką daryti, kad priešingų pažiūrų individai bendradarbiautų, nes dėl svarbiausių klausimų sutarti jie vis dėlto gali. 25 metus tyrinėjęs moralės psichologiją, J. Haidtas parodo, kad morale grįsti sprendimai kyla iš nuojautos, tai yra jie dažniausiai nėra apmąstyti. Kitaip tariant, žmonės priima sprendimus akimirksniu, intuityviai, o paskui ieško racionalių argumentų jiems pagrįsti, kad būtų teisūs. Toks prigimtinis per evoliuciją įsitvirtinęs žmogaus elgesio mechanizmas skatina mus „prasisukti“, o ne priimti tikrai racionalų ar teisingą sprendimą arba suprasti kitaip mąstantįjį.
Pasitelkdamas etnografijos, evoliucijos teorijos ir eksperimentinės psichologijos žinias ir tyrimus, J. Haidtas imasi kvestionuoti šiuolaikinį tikėjimą racionalumu. Iliustruodamas savo teiginius, autorius, be mokslinių tyrimų, pateikia savo paties gyvenimo nuotykių ir patirčių. Nors didžioji knygos dalis skirta Vakarų mąstymo tradicijai analizuoti, psichologas atskleidžia ir Azijos kultūros paradigmą: kodėl į panašias situacijas žmonės skirtingose šalyse reaguoja nevienodai.
Knygoje J. Haidtas išdėsto ir kasdienio gyvenimo pavyzdžiais paaiškina pagrindinius moralės psichologijos principus. Vienas svarbiausių, kurį reikėtų turėti omeny įsiplieskiant ginčui: pirmiausia suveikia intuicija, kuria paremtas sprendimas vėliau racionalizuojamas. Taigi žmogaus moralinis kompasas iš prigimties suveikia intuityviai, automatiškai ir beveik akimirksniu - daug greičiau, nei prasideda apmąstymai. Kiti autoriaus aptariami moralės psichologijos principai: mūsų moralė apima kur kas plačiau nei teisingus ar klaidingus sprendimus. Moralė susaisto mus su bendruomene ir apakina jai nepriklausančių individų atžvilgiu. Būtina nuolatos sau priminti, kad ne viskas gyvenime ir diskusijose yra tik juoda ir balta, ir abejoti tuo, kas atrodo savaime aišku, gera ir teisinga. J. Haidtas paaiškina, kad iš prigimties, kurią nulėmė evoliucija, esame savanaudžiai, bet tai suvokdami galime pergudrauti intuityviąją moralę. Jeigu bent kelias minutes skirtume savo argumentų apmąstymui, o ne vien bandytume įtvirtinti savo nuomonę, didelė tikimybė, kad tarpusavio susiskaldymas mažėtų. Likdami prie neginčijamos savo nuomonės elgiamės inertiškai ir palaikome ar net didiname tarpusavio susipriešinimą.
„Ši knyga apie tai, kodėl mums taip sunku sugyventi. Iš tiesų visi esame kuriam laikui įstrigę šioje žemėje, todėl bent jau stenkimės suprasti, kodėl mus taip lengva suskaldyti į priešiškas grupes, įsitikinusias savo teisumu“, - sako knygos autorius.
Taip pat skaitykite: Psichologijos įžvalgos ir tyrimai
William Herbert Sheldon ir Kūno Tipų Teorija
Viljamas Herbertas Šeldonas - amerikiečių psichologas, kuris bandė susieti žmogaus asmenybę su jo kūno sudėjimu. Nors ši teorija sulaukė kritikos, ji vis dėlto yra vienas „moksliškesnių“ bandymų analizuoti žmogaus kūno ir asmenybės ryšį, taikant statistinius metodus.
Šeldonas žmones suskirstė į tris somatotipus (kūno tipus): endomorfus, mezomorfus ir ektomorfus. Endomorfai pasižymi dominuojančia virškinimo sistema, jie dažnai esti „minkštesni“, apvalesnių formų, šiek tiek stambesni. Jiems būdingas priskiriamas viscerotoninio tipo charakteris (kai dominuoja virškinimo sistema), jie labiau atsipalaidavę, linkę bendrauti su kitais, mėgsta ir vertina komfortą, jų reakcijos būna lėtesnės, santykiuose linkę būti prieraišūs. Mezomorfai yra labiau „kampuoti“, tvirto, raumeningo sudėjimo asmenys, jų kūnuose dominuoja skeletas ir raumenys. Jiems būdingas aktyvumas, dinamiškumas, agresyvumas, atkaklumas. Jie mėgsta riziką bei varžytis su kitais, yra linkę dominuoti, o komfortas jiems nėra prioritetas. Šie žmonės vaikšto garsiai, demonstratyviai, jų balsas ir juokas garsus, kartais gali būti įžeidžiantis. Ektomorfai dažniausiai būna liekni, aukšti, siaurais pečiais, klubais, krūtine ir aukšta kakta. Jų kūnuose dominuoja nervų sistema. Šiems žmonėms būdingi cerebrotoninės (cerebrum lot. Autorius teigia, jog realybėje žmonių, su itin ryškiai išreikštu kuriuo vienu tipu, nėra daug.
Šeldonas taip pat didelę savo darbo dalį skyrė tyrimui - kūno bruožų bei asmenybės bruožų ryšiui nustatyti su nusikalstamumu. Jam pavyko nustatyti, kad nusikaltėliai dažniausiai yra asmenys, kurie pasižymi ryškiais mezomorfo bruožais ir žymiai mažiau išreikštais ektomorfo bruožais. Savo atradimą jis aiškino tuo, kad mezomorfų temperamentas pasižymi aktyvumu, agresyvumu bei jautrumo stoka, todėl tokie žmonės ir yra labiau linkę pažeisti įvarias normas. Tačiau šios Šeldono įžvalgos vėliau nebuvo patvirtintos, kai buvo atliktas tyrimas su nusikaltėliais britais.
Kiti Įtakingi Psichologai ir Jų Indėlis
Be jau minėtų, yra ir daugybė kitų žymių psichologų, kurių darbai padarė didelę įtaką šiai sričiai. Toliau pateikiami keli pavyzdžiai:
- Normanas Sartoriusas: Garsus psichiatras, buvęs Psichinės sveikatos direktorius Pasaulio sveikatos organizacijoje.
- Vikramas Patelas: Pasaulinės psichikos sveikatos specialistas, daugelio tyrimų autorius.
- Seras Grahamas Thornicroftas: Tyrinėja psichikos ligų stigmatizavimą ir diskriminaciją.
- Dainius Pūras: Lietuvių psichiatras, aktyviai veikiantis psichikos sveikatos srityje.
Psichologijos Taikymas Praktikoje
Psichologija nėra tik teorinis mokslas. Jos principai ir metodai plačiai taikomi įvairiose srityse, siekiant padėti žmonėms ir gerinti jų gyvenimo kokybę. Štai keletas pavyzdžių:
- Psichoterapija: Padeda klientams spręsti emocines, elgesio ir tarpasmenines problemas.
- Konsultavimas: Orientuotas į konkrečių problemų sprendimą ir trumpalaikę pagalbą.
- Organizacinė psichologija: Taiko psichologijos principus darbo aplinkoje, siekiant gerinti darbuotojų produktyvumą ir pasitenkinimą darbu.
- Švietimo psichologija: Nagrinėja mokymosi procesus ir problemas.
- Teismo psichologija: Taiko psichologijos principus teisinėje sistemoje.
Naujausios Tendencijos ir Iššūkiai
Psichologija nuolat tobulėja ir prisitaiko prie kintančių visuomenės poreikių. Šiuo metu pastebimos kelios svarbios tendencijos ir iššūkiai:
- Psichikos sveikatos paslaugų prieinamumas: Siekiama, kad psichologinė pagalba būtų prieinama kuo didesniam vartotojų skaičiui.
- Skaitmeninės technologijos psichologijoje: Internetinės konsultacijos, virtualios realybės terapija ir mobiliosios programėlės gali padėti žmonėms gauti psichologinę pagalbą patogiau ir efektyviau.
- Neuropsichologija: Nagrinėja smegenų ir elgesio ryšį.
- Kultūrinė psichologija: Pripažįsta, kad kultūra daro didelę įtaką žmogaus elgesiui ir mąstymui.
tags: #garsiausi #pasaulio #psichologai