Skyrybos - tai sudėtingas procesas, kuris stipriai paveikia visus šeimos narius, ypač vaikus. Vaikų reakcija į tėvų skyrybas gali būti įvairi - nuo neigimo iki depresijos. Šiame straipsnyje aptariamas vaikų neigimas kaip viena iš galimų reakcijų į skyrybas, psichologiniai aspektai ir galimos pagalbos strategijos.
Skyrybų poveikis vaikams
Skyrybos vaikams yra didžiulis sukrėtimas. Kaip vaikai išgyvens šį sunkų laikotarpį, labai priklauso nuo tėvų elgesio skyrybų metu, jų gebėjimo konstruktyviai pasirūpinti ir savimi, ir savo vaikais. Vaiko reakcijos į skyrybas stiprumas ir trukmė priklauso nuo kelių svarbių veiksnių: vaiko santykių su kiekvienu iš tėvų prieš skyrybas, tėvų nesutarimų ir konfliktų intensyvumo bei trukmės, tėvų gebėjimo pastebėti ir atsižvelgti į vaiko poreikius bei interesus skyrybų procese.
Vienos klientės žodžiais tariant: „Iki tėvų skyrybų mano pasaulis buvo ryškus, gražus, spalvotas, o paskui tapo tik juodai baltas“. Jos tėvai išsiskyrė, kai jai buvo ketveri. Tėvas išėjo gyventi kitur, sukūrė naują šeimą, rodydavo mažai iniciatyvos matytis su dukra. Tais retais atvejais, kai jinai lankydavosi pas jį namuose, jausdavosi ten tik viešnia. Motina po skyrybų ilgai negalėjo atsigauti, jos desperatiški bandymai kurti naujus santykius su kitais vyrais kaskart baigdavosi nesėkme ir nusivylimu. Mama pradėjo išgėrinėti. Mergaitė jautėsi vieniša ir nereikalinga, ji nesuprato, kas atsitiko, kodėl ramus ir saugus gyvenimas staiga tapo kupinas suaugusiųjų pykčio, pagiežos ir rietenų. Daug metų ji gyveno užsisklendusi savyje, liūdna, paklusni, bijodama vaikiškai šėlti ir išdykauti, kad savo elgesiu dar labiau neįskaudintų nelaimingos mamos, kad nenuviltų tėvo, kad jie jos visiškai neatstumtų.
Vaikų reakcijos į skyrybas
Vaikai į tėvų skyrybas reaguoja įvairiai. Kai kurie vaikai tai priima kaip palengvėjimą, ypač jei šeimoje buvo nuolatiniai konfliktai ar smurtas. Tačiau daugumai vaikų skyrybos yra didelis sukrėtimas. Emocijos ir elgesys, kuriuos vaikas demonstruoja, priklauso nuo amžiaus, asmenybės ir šeimos aplinkybių.
Štai keletas būdingų reakcijų:
Taip pat skaitykite: Ugdymas karjerai
- Neigimas. Ypač būdingas jaunesnio amžiaus vaikams. Vaikas neigia skyrybas ir elgiasi taip, tarsi niekas nebūtų pasikeitę. Jis pasakoja kitiems, kad gyvena su abiem tėvais, kuria istorijas apie tai, kur su tėvais buvo, ką veikė ir pan. Fantazuoja, kad tėvai susitaikys ir vėl gyvens kartu.
- Apleistumo jausmas ir baimės. Vaikai nerimauja, ar abu tėvai ir toliau jais rūpinsis, bijo, kad mama ir tėtis juos paliks arba pamirš. Jiems labai svarbu žinoti, kad nors tėvai ir skiriasi, jie tikrai neužmirš savo vaikų ir juos visada mylės, reguliariai matysis, rūpinsis jais ir t. t. Kartais vaikai tarsi “įsikimba” į tėvus - stengiasi visą laiką būti šalia, niekur nuo jų neatsitraukti, nepaleisti iš akiračio. Mažesniems vaikams gali būti sunku išsiskirti su tėvais net trumpam, jie sunkiai pasilieka darželyje, mokykloje.
- Įkyrus klausinėjimas ir noras viską žinoti. Vaikai jaučiasi labai nesaugiai ir stengiasi, kuo daugiau sužinoti, išsiaiškinti, kas atsitiko ir kas jų laukia, kaip jie nuo šiol gyvens. Jie gali ištisai klausinėti vis tų pačių klausimų, teirautis smulkmenų. Idealu būtų, jei abu tėvai vaikams pateiktų vienodą informaciją, stengtųsi neversti vienas kitam kaltės. Atsakymai į klausimus turi atitikti vaiko amžių, jo suvokimo galimybes.
- Pyktis ir priešiškumas. Vaikai gali pradėti elgtis priešiškai ir agresyviai su draugais, broliais ar seserimis, tėvais. Paaugliams ypač būdingos užaštrėjusios įvairios protesto reakcijos - nesimoko, neklauso, kaltina tėvus, nepagarbiai elgiasi ar šneka. Jei vaikas palaiko kurio nors vieno iš tėvų pusę, jis gali nukreipti pyktį kito iš tėvų atžvilgiu, pavyzdžiui, atsisakyti bendrauti, matytis. Taip jis išveikia ne tik savo, bet ir tėvų pyktį.
- Kaltė. Vaikai dažnai jaučiasi kalti dėl tėvų nesutarimų ir konfliktų. Jiems atrodo, kad tėvai barasi dėl jų. Jie jaučiasi pagrindine tėvų nesutarimų priežastimi. Kaltės jausmai itin sustiprėja, jei tėvai iš tiesų barasi dėl vaikų priežiūros, nesutaria dėl vaikų lankymo ir pan.
- Depresija. Vaikai liūdi, būna nusiminę, apatiški, prastai miega ir valgo, atsiriboja nuo draugų, tampa uždaresni, dažnai verkia. Kartais gali save žaloti, elgtis impulsyviai. Tampa išsiblaškę, nepajėgia susikaupti per pamokas, prastėja mokymosi rezultatai.
- Nebrandus arba pernelyg "suaugėliškas" elgesys. Vaikai gali pradėti elgtis ne pagal amžių vaikiškai arba, atvirkščiai, prisiimti per daug atsakomybės ir bandyti ”tvarkyti” šeimos gyvenimą, guosti tėvus, rūpintis jaunesniais broliais ar seserimis.
- Pastangos sutaikyti tėvus, suvienyti šeimą. Kuo ilgiau tėvai jaučia abipuses nuoskaudas ir nepajėgia susitaikyti su skyrybomis, tuo ilgiau ir vaikai puoselėja mintį, kad viskas gali grįžti į senas vėžias, kad tėvai gali vėl gyventi kartu.
Kaip padėti vaikui išgyventi skyrybas?
Vaikui svarbu suprantamai paaiškinti, kodėl tėvai priėmė sprendimą skirtis. Geriausia, kai su vaiku pasikalba abu tėvai, ir kai abiejų tėvų paaiškinimas yra iš anksto aptartas ir sutampa. Vaikui negalima meluoti, tačiau paaiškinimas turėtų būti atitinkantis amžių. Apie skyrybas reikia pasakyti net labai mažiems vaikams, tiesiog parinkti jiems suprantamus žodžius. Apie skyrybas vaikui derėtų pranešti tik tada, kai sprendimas skirtis jau tikrai priimtas ir nebus atšauktas.
- Būkite atviri ir sąžiningi. Vaikui reikia stengtis pateikti visą informaciją, kuri padėtų jam sumažinti nesaugumo jausmą, nežinomybę ir nerimą dėl ateities. Kada įvyks skyrybos, kada vienas iš tėvų išeis gyventi kitur, su kuo liks vaikas, kaip dažnai galės matytis, ar keis gyvenamąją vietą ir t. t.
- Venkite kaltinimų. Kalbantis su vaiku reikia vengti vienas kito kaltinimų, įžeidinėjimo ar žeminimo. Vaikui abu tėvai dažniausiai būna vienodai brangūs. Negalima versti jo rinktis ar būti kurio nors vieno šalininku.
- Patikinkite, kad tai ne jo kaltė. Vaikas turėtų aiškiai išgirsti, kad skyrybos yra ne jo kaltė, ir tėvai skiriasi ne todėl, kad nesutaria dėl jo auklėjimo, priežiūros ar kitų dalykų. Taip pat svarbu, kad vaikas netaptų “atpirkimo ožiu”, ant kurio išliejamas apmaudas ar pyktis dėl nesusiklosčiusio gyvenimo.
- Nebūkite tarpininkais. Vaikas neturėtų tapti išsiskyrusių tėvų tarpininku ar pasiuntinuku. Nereikėtų jo kvosti apie tai, kaip dabar gyvena buvęs sutuoktinis, taip pat nereikėtų versti “perduoti” anai pusei kokią nors informaciją. Kalbėti tėvai turėtų ne per vaiką, o tiesiogiai.
- Palaikykite įprastą gyvenimo ritmą. Po skyrybų reikėtų kiek įmanoma stengtis palaikyti vaikui įprastą gyvenimo ritmą. Tam tikras stabilumo jausmas išgyvenant skausmingas permainas yra labai svarbus ir tėvams, ir vaikui.
- Skirkite dėmesio vaiko rūpesčiams. Svarbu nepamiršti ir skirti dėmesio visiems kitiems vaiko rūpesčiams bei džiaugsmams - santykiai su draugais, mokykla, darželis, sveikata, būreliai, pasiekimai ir t.t.
Psichologo vaidmuo
Psichologas mokykloje - žmogus, padedantis vaikams spręsti psichologinius sunkumus. Neretai gali būti konsultuojami tėvai, teikiamos rekomendacijos, kaip bendrauti su vaiku, kaip reaguoti į problemą. Tėvai turi didžiausią įtaką savo vaiko raidoje, jį ugdant, todėl jų dalyvavimas pokalbiuose su psichologu labai svarbus. Psichologas nėra gydytojas ar psichiatras, jis nediagnozuoja ir negydo ligų, neišrašo receptų vaikams. Psichologas mokykloje padeda spręsti vaikų psichologines problemas, padeda pažiūrėti į vaiko gyvenimiškas situacijas kitu kampu, tačiau už klientus problemų nesprendžia. Tam, kad vyktų pokytis vaiko viduje ir gyvenime, reikia, kad jo artimiausia aplinka ir jis pats to norėtų.
Vaikų medicinos psichologas - tai specialistas, kuris padeda vaikams ir paaugliams geriau suprasti save, savo jausmus bei elgesį. Psichologas padeda vaikui saugiai išreikšti emocijas, atrasti tinkamus būdus spręsti problemas, gerinti santykius su bendraamžiais ir šeima. Kiekvienas vaikas yra unikalus, todėl psichologo pagalba visada pritaikoma individualiai. Ankstyvas kreipimasis į specialistą gali padėti išvengti gilesnių emocinių ar elgesio sunkumų ateityje.
Vaikų agresija: priežastys ir sprendimai
Agresija yra būdinga kiekvienam žmogui - tai instinktyvi elgesio forma, kurios esminis tikslas - savisauga. Tėvai turėtų atsiminti vieną dalyką - nereikia versti vaiko užgniaužti agresiją, nes tai gali virsti autoagresija ir pasireikšti savęs mušimu, skriaudimu, susirgimu kokia nors liga, kuri dažnai yra psichologinės kilmės, ir pan.
Norėdami rasti sprendimą, turime žinoti agresijos priežastis:
Taip pat skaitykite: Psichologės Alionos Šalaj straipsnis
- Baimės jausmas ir nepasitikėjimas aplinka. Vaikas mano, kad pasaulis yra nesaugus, tad reikia visada saugotis ir gintis, dar geriau - pulti pirmam.
- Draudimai ir nurodymai, kurie kertasi su vaiko norais.
- Noras įgyti didesnį savarankiškumą ir nepriklausomybę.
Kaip elgtis tėvams, kai jie mato ar tiesiogiai patiria vaiko agresiją?
- Pagalvokite, kaip galite padidinti vaiko savarankiškumą.
- Reikia prisiminti, kad meluojama tam, kuriam negalima pasakyti tiesos…
- Klaidingai tėvai mano, kad vaikas neturi turėti jokių paslapčių nuo jų.
- Neturėtų būti manipuliuojama pasakymais: „Jei nedarysi kaip sakau, nemylėsiu tavęs…“ Kritikuoti galima tik elgesį, bet ne vaiko asmenybę!
- Stenkitės ir patys būti pozityvesniais. Analizuokite tokias situacijas garsiai.
- Būtina jam paaiškinti, kodėl dabar negalite skirti laiko ir pasakyti, kada atsilaisvinsite.
- Mokykite vaiką įvardinti savo jausmus, paklausdami, ar jis pyksta, nerimauja ir pan.
- Iškart po įtemptų situacijų pasiūlykite kartu papiešti, palipdyti ar užsiimti kita menine/sportine veikla, kuri leistų vaikui išlieti savo jausmus.
- Būna, kad vaikai muša kitus vaikus. Jei vaikas suduotų kitam vaikui, nepulkite jo barti, o prieikite prie nuskriausto vaiko ir pagailėkite jo.
- Efektyvūs būna meninės raiškos užsiėmimai ir sporto treniruotės.
- Jeigu paskambino auklėtoja ir pasiskundė Jūsų vaiko elgesiu ar atėjo kiemo vaikai pasakyti, ką negero padarė Jūsų vaikas, padėkokite už informaciją ir pasakykite, kad su juo pasikalbėsite apie tai. Jokiu būdu iškart neužsipulkite vaiko, nepadarykite jo „kaltu“, prieš tai neišgirdę jo nuomonės. Būkite teisingi ir išklausykite abi puses.
- Svarbu ir geri tarpusavio santykiai su sutuoktiniu, nes į tėvų nesantaiką vaikai taip pat reaguoja agresija.
Emocijų priėmimas ir išgyvenimas
Esame tarsi įpratę savo emocijas skirstyti į kategorijas - vienas vadiname geromis, o kitas - blogomis. Visgi vaikų ir paauglių psichologė įspėja, kad toks emocijų skirstymas ir jų slopinimas gali būti žalingas vaiko emocinei gerovei ir vieną dieną sprogti su trenksmu.
Psichologė dalijasi reikšmingu patarimu - visų pirma reikėtų priimti vaiko emocijas tokias, kokios jos kilo, padėti vaikui įvardinti, kas jam vyksta. Jeigu pastebite, kad vaikas sunkiai užmezga santykius su bendraamžiais arba nerimastingai reaguoja į tam tikrus išorinius veiksnius, priežasčių reikėtų dairytis savo pačių elgesyje ir emocijų raiškoje.
Pasak specialistės, itin svarbu ne tik priimti emocijas, bet ir jas išnagrinėti kartu su vaiku - aptarti, kas ir kodėl jam kelia nerimą, išsiaiškinti susidariusios situacijos priežastį ir aplinkybes.
Pasak psichologės, priėmus emocijas ir aptarus jų atsiradimo aplinkybes, ateina laikas tėvams žengti patį svarbiausią žingsnį - ieškoti sprendimo: „Kai pripažinote ir aptarėte vaiko emocijas ir jų atsiradimo priežastį, imkitės situacijos sprendimo. Padėkite vaikui nurimti, atrasti pusiausvyrą ir suprasti, kad viskas išsprendžiama. Atkreipkite dėmesį, kad svarbiausia pagalbos dalis yra ne linksminti, o būti kartu, bendrauti ir sumažinti sunkumo jausmą palaipsniui.
Taip pat skaitykite: Šokio ir judesio terapija su Daiva Talijūniene
Vaikų užsispyrimas ir ožligė
Vaikų užsispyrimas - dažna mažų vaikų auklėjimo problema. Aktyviausia šios ligos fazė nuo dviejų iki keturių metų. Gydydami ožligę, atsisakykite bausmių, grasinimo ar gąsdinimo. Šie metodai yra visiškai neveiksmingi. Jie vaikams netinkami dar ir dėl nepakankamo kalbos įvaldymo, laiko bei perspektyvos supratimo. Idealiu atveju turėtų pakati šaltesnio balso, griežtesnio žvilgsnio ar nuoširdaus nusivylimo atžalos elgesiu - paprastų žmogiškų reakcijų.
Niekada nesakykite ir nevaizduokite, kad blogai besielgiančio vaiko jūs nebemylite. Priešingai, mažylis turi neabejoti, kad jis yra ir bus mylimas visada ir visoks. Pasistenkite skirti vaikui kuo daugiau dėmesio, kai jis gražiai elgiasi, tenkinkite jo prašymus tik tada, kai vaikas juos išsako, užuot klykęs, spiegęs ar zyzęs. Taip pat nesitikėkite, kad išauklėsite vaiką sėdėdamas fotelyje. Mažieji labai imlūs įspūdžiams ir užsiėmę savo svarbiais reikalais greičiausiai net negirdės (arba nenorės girdėti) jūsų nurodymo.
tags: #psichologe #daznu #atveju #vaikai #neigia