Įvadas
Šiame straipsnyje gilinamasi į garų priklausomybės nuo koncentracijos klausimą, nagrinėjant įvairius aspektus, pradedant pagrindinėmis sąvokomis ir baigiant praktiniais pritaikymais. Straipsnyje remiamasi įvairiais moksliniais tyrimais ir teoriniais modeliais, siekiant pateikti išsamų ir suprantamą paaiškinimą tiek pradedantiesiems, tiek profesionalams. Aptarsime pagrindines sąvokas, tokias kaip paviršiaus įtempimas, molekulinės jėgos ir virimo temperatūra, taip pat pagrindinius dėsnius ir formules, kuriais remiantis galima apskaičiuoti skysčio virimo temperatūrą, atsižvelgiant į įvairius veiksnius, tokius kaip slėgis ir skysčio sudėtis. Aptarsime, kodėl vandens virimo temperatūra nėra pastovi ir kaip ją teisingai nustatyti skirtingomis sąlygomis.
Paviršiaus įtempimas ir koncentracija
Paviršiaus įtempimas yra reiškinys, atsirandantis dėl molekulinių jėgų, veikiančių skysčio paviršiuje. Šis koeficientas lygus darbui, kurį reikia atlikti skysčio paviršiaus plotui padidinti ploto vienetu. Paviršiaus įtempimo koeficientą galime žymėti santykiu: σ=. Skysčio molekulės viduje yra traukiamos į visas puses, o paviršiaus molekulės yra traukiamos tik į skysčio vidų, sukuriant įtempimą paviršiuje. Šis įtempimas lemia, kad skystis elgiasi tarsi padengtas elastine plėvele. Temperatūrai kylant, molekulių kinetinė energija didėja, o tai susilpnina tarpmolekulines jėgas. Dėl to paviršiaus įtempimas mažėja.
Paviršiaus įtempimo matavimo metodai
Paviršiaus įtempimo koeficientą galima nustatyti įvairiais metodais, įskaitant žiedo metodą.
Žiedo metodas
Žiedo metodas yra vienas iš būdų nustatyti paviršiaus įtempimo koeficientą. Šio metodo esmė - matuoti jėgą, reikalingą atplėšti ploną žiedą nuo skysčio paviršiaus. Kai žiedas neliečia skysčio, tai jį veikiančią sunkio jėgą kompensuoja pakabos reakcijos jėga. Žiedui palietus skystį, atsiranda papildoma jėga, kuri pagal formulę yra tiesiai proporcinga lietimosi su skysčiu linijos ilgiui. Plono žiedo, kurio spindulys yra r, lietimosi su skysčiu dviejų kontūrų ilgiai yra praktiškai vienodi, todėl =2∗2. Darbe naudojamo žiedo skersmuo 2r = 19.65 mm. Žiedas šilkiniu siūlu yra pritvirtintas prie dinamometro.
Laboratorinę platforma pakelkite tiek, kad žiedas panirtų į vandenį 1-2 cm gylį. Stenkitės šią eksperimento dalį atlikti kuo tolydžiau, kad išvengtumėte dideles paklaidas galinčių sukelti stendo vibracijų. Kaskart pakoreguokite dinamometro priekinę rankenėlę, kad dinamometro svirtis laikytųsi pusiausvyros padėtyje. Matavimą baikite kuomet žiedas atitrūksta nuo vandens ir užregistruokite dinamometru išmatuotą jėgą. Tikslesniam jėgos nustatymui jėgą matuokite kelis kartus. Pakartokite 2-8 punktus. Atlikite tyrimus temperatūrų ruože nuo kambario temperatūros iki 70°C keičiant temperatūrą po 5°C ir nubraižykite vandens paviršiaus įtempimo koeficiento, apskaičiuoto pagal (4) formulę, priklausomybę nuo temperatūros. Pateikite darbo išvadas.
Taip pat skaitykite: Kaip temperatūra veikia garų tankį?
Kapiliarumas
Molekulinių jėgų sukeltas reiškinys, kuomet skystis kapiliare pakyla dėl paviršiaus įtempio.
Virimo temperatūra ir koncentracija
Skysčio virimo temperatūra yra vienas iš pagrindinių termodinaminių parametrų, apibūdinančių medžiagos savybes. Jos žinojimas yra būtinas daugelyje inžinerijos sričių, pradedant chemijos pramone ir baigiant maisto gamyba. Virimas yra procesas, kurio metu skystis pereina į dujinę būseną.
Virimo temperatūros apibrėžimai
- Virimo temperatūra: Temperatūra, kurioje skysčio garų slėgis tampa lygus aplinkos slėgiui.
- Garų slėgis: Slėgis, kurį sukuria skysčio garai uždaroje sistemoje.
- Normali virimo temperatūra: Virimo temperatūra esant standartiniam atmosferos slėgiui (101,325 kPa arba 1 atm).
- Absoliutus nulis: Žemiausia įmanoma temperatūra, kurioje sustoja bet koks atomų ir molekulių judėjimas ir nutrūksta šiluminis spinduliavimas.
Skysčio tekėjimo lygtys
Skysčio tekėjimas gali būti aprašytas dviem pagrindiniais metodais: Lagranžo ir Oilerio.
- Lagranžo metodas: Stebimas atskirų skysčio dalelių judėjimas. Pagal Lagranžo metodą, dx, dy ir dz yra skysčio dalelių nueito kelio projekcijos atitinkamose ašyse, o greičio projekcijos šiose ašyse bus aprašomos diferencialinėmis lygtimis.
- Oilerio metodas: Stebimas skysčio savybių (slėgio, greičio, tankio) kitimas erdvės taškuose.
Bernulio lygtis (pastovaus skysčio srauto atveju):
p + 1/2 ρv^2 + ρgz = const
Taip pat skaitykite: Kraujo judėjimo iššūkiai
čia:
- p - slėgis;
- ρ - tankis;
- v - greitis;
- g - laisvojo kritimo pagreitis;
- z - aukštis.
Ši lygtis teigia, kad skysčio slėgio, kinetinės energijos ir potencinės energijos suma yra pastovi išilgai srovės linijos.
Virimo temperatūros priklausomybė nuo slėgio: Clausius-Clapeyron lygtis
Virimo temperatūra priklauso nuo aplinkos slėgio. Šią priklausomybę aprašo Clausius-Clapeyron lygtis:
ln(p2/p1) = -ΔHvap/R * (1/T2 - 1/T1)
čia:
Taip pat skaitykite: Pacientų agresijos tyrimai
- p1 ir p2 - slėgiai;
- T1 ir T2 - atitinkamos virimo temperatūros (Kelvinais);
- ΔHvap - garinimo entalpija;
- R - idealiųjų dujų konstanta (8.314 J/(mol·K)).
Ši lygtis leidžia apskaičiuoti virimo temperatūrą esant kitokiam slėgiui, jei žinoma virimo temperatūra esant vienam slėgiui ir garinimo entalpija.
Vandens virimo temperatūra: praktiniai aspektai
Vandens virimo temperatūra yra plačiai naudojamas orientyras. Daugelis mano, kad vanduo verda 100°C temperatūroje. Tačiau tai tiesa tik esant standartiniam atmosferos slėgiui. Aukštai kalnuose, kur atmosferos slėgis yra mažesnis, vanduo verda žemesnėje temperatūroje. Pavyzdžiui, Everesto viršūnėje vanduo gali virti apie 68°C temperatūroje. Ištirpę druskos ar kiti priedai taip pat gali paveikti vandens virimo temperatūrą. Paprastai, ištirpę priedai padidina virimo temperatūrą.
Temperatūros matavimo vienetai
Svarbu atskirti skirtingus temperatūros matavimo vienetus:
- Celsijaus (°C): 0°C yra vandens užšalimo temperatūra, o 100°C yra vandens virimo temperatūra (esant standartiniam slėgiui).
- Farenheito (°F): Vanduo užšąla 32°F temperatūroje, o verda 212°F temperatūroje.
- Kelvinas (K): SI sistemos temperatūros matavimo vienetas. 0 K yra absoliutus nulis.
Norint konvertuoti temperatūrą iš vieno vieneto į kitą, naudojamos šios formulės:
- °F = (°C * 9/5) + 32
- °C = (°F - 32) * 5/9
- K = °C + 273.15
Skysčių mišinių virimo temperatūra
Skysčių mišinių virimo temperatūra yra sudėtingesnė, nes ji priklauso nuo kiekvieno komponento garų slėgio ir koncentracijos mišinyje. Raoult'o dėsnis aprašo idealiųjų skysčių mišinių garų slėgį:
pi = xi * p_i^*
čia:
- p_i - komponento i garų slėgis virš mišinio;
- x_i - komponento i molinė frakcija mišinyje;
- p_i^* - gryno komponento i garų slėgis.
Mišinio virimo temperatūra yra ta, kurioje bendras garų slėgis virš mišinio yra lygus aplinkos slėgiui.
Barometrinė formulė
Baromètrinė fòrmulė nusako atmosferos slėgio kaitos vertikalia kryptimi priklausomybę nuo aukščio ir oro temperatūros.
p2 = p1 * exp(-µg(z2-z1)/RT)
čia:
- p2 - slėgis aukštyje z2,
- p1 - slėgis aukštyje z1,
- µ - oro molinė masė,
- g - laisvojo kritimo pagreitis,
- R - molinė dujų konstanta,
- T - oro sluoksnio vidutinė temperatūra (drėgnoje atmosferoje - sluoksnio virtualioji temperatūra).
Žinant slėgį viename aukštyje, aukščių skirtumą ir oro sluoksnio vidutinę temperatūrą pagal barometrinę formulę, galima apskaičiuoti slėgį kitame aukštyje. Dažniausiai šiuo būdu vietovės atmosferos slėgis perskaičiuojamas į jūros lygio slėgį. Tai daroma norint palyginti ir analizuoti atmosferos slėgio lauką didelėje teritorijoje, kurios aukštis nevienodas. Žinant slėgį dviejų lygių aukštyje ir tarp jų esančio oro sluoksnio vidutinę temperatūrą, galima nustatyti aukščių skirtumą (barometrinė niveliacija).
CO2 slėgio priklausomybė nuo temperatūros
CO2 dujų slėgis taip pat priklauso nuo temperatūros ir užpildymo kiekio. Esant aukštesnei temperatūrai, CO2 balione slėgis gali pakilti. Vandens tankis 20o C lygus 0,9982 g/ml. C lygus 1 g/ml. Svarbu atkreipti dėmesį, kad 100% užpildytas balionas yra kai vienam litrui įvaroma o,67kg.
Garai: sočiųjų garų slėgis ir priklausomybė nuo temperatūros
Jei turime garus, tai jų slėgis p temperatūroje T negali būti didesnis už ribinį slėgį psg, kuris vadinamas sočiųjų garų slėgiu. Esant slėgiui psg, bandymai izotermiškai didinti slėgį (mažinant tūrį) sukelia kondensacijos procesus (molekulių jungimąsi į labai mažus skysčio lašelius) ir slėgis nekinta.
Termodinaminės pusiausvyros sąlygos skysčiuose ir garuose
Termodinaminės pusiausvyros sąlygos skysčiuose ir garuose apima tris pagrindinius dalykus: temperatūrą, slėgį ir cheminę sudėtį. Pirma, termodinaminės pusiausvyros sąlyga reikalauja, kad temperatūra būtų vienoda visame sistemoje, taigi skysčio ir garų temperatūros turėtų būti lygios tarpusavyje. Tai reiškia, kad šiluma turi būti tinkamai perduodama tarp skysčio ir garų, kad užtikrintų, jog jie būtų vienodos temperatūros. Antra, slėgis taip pat turi būti vienodas tarp skysčio ir garų, kad būtų išlaikyta termodinaminė pusiausvyra. Tai reiškia, kad skysčio ir garų slėgiai turi būti vienodi arba, jei jie skiriasi, turi būti subalansuoti tokie procesai kaip garavimo ar kondensacijos, kad būtų išlaikyta slėgio lygybė. Trečia, cheminės sudėties pusiausvyra taip pat yra svarbi, jei yra du ar daugiau komponentų sistemoje. Jei cheminių medžiagų koncentracija yra skirtinga tarp skysčio ir garų, tai gali sukelti garavimo ar kondensacijos procesus, kad būtų išlaikytos termodinaminės pusiausvyros sąlygos.
Sočiųjų garų slėgis
Sočiųjų garų slėgis priklauso nuo skysčio paviršiaus kreivumo ir temperatūros.
Sočiųjų garų slėgio priklausomybė nuo temperatūros
Sočiųjų garų slėgis priklauso nuo temperatūros. Šią priklausomybę aprašo Clausius-Clapeyron lygtis.
Garavimo šiluma
Šilumos kiekis , reikalingas 1 kg pastovios temperatūros skysčio išgarinti , vadinamas specifine garavimo šiluma.
Išorinis ir vidinis šilumos garavimas
Yra išorinis ir vidinis šilumos garavimas.
Garavimo šilumos kitimas keičiantis temperatūrai
Garavimo šiluma kinta keičiantis temperatūrai.
Kritinė temperatūra
Kritinė temperatūra yra temperatūra, aukštesnė už kurią dujų negalima suskystinti jokiu slėgiu. Vandens kritinė temperatūra yra apie 374 °C.
Priklausomybės iliuzijos: žvilgsnis į rūkančiųjų pasaulį
Nikotinas - įspėjimas nerūkantiems. Jei nesi rūkalius - nuoširdžiai nežinau, ar verta skaityti toliau. Ne todėl, kad šis skyrius tau būtų beprasmis - o todėl, kad tai, kas čia bus parašyta, kalba apie vidines kovas, kurių tu galbūt niekada nepatyrei. Apie priklausomybę, kuri ne visada paklūsta logikai. Apie norą mesti, bet trauką likti. Apie momentus, kai tu pats esi sau priešas. Tai skyrius ne apie statistiką, o apie realybę - apie purviną, užslėptą, dažnai gėdingą kasdienybę tų, kurie rūko. Ne iš mandrumo, ne iš kvailumo, o iš įpročio, skausmo, pabėgimo. Jei nesi tame - skaityk su atvira galva, bet žinok: čia bus daugiau nei faktai. Loginė beprotybė, kurią supranta tik tie, kurie joje buvo ir yra. Nes tik ją supratus galima kalbėti apie išėjimą. O jei rūkai - tai tavo skyrius.
Čia pabandysime pažvelgti į paskutinius, bet bene įdomiausius rūkalių pasaulio užkaborius - jų iliuzijas, ir gyvenimo filosofijas, kurios dažnai slepia ne daugiau, nei baimę keistis. Ši dalis - ne mokslinis darbas, ne klinikinis tyrimas ir ne pamokslas. Tai mano paties samprotavimai - paremti patirtimi, stebėjimais, logika, pokalbiais, knygomis, žurnalais ir 17 metų rūkaliaus gyvenimu. Aš nesakau, kaip tau gyventi. Nes aš nežinau, kas tu ir net jei žinočiau, neturiu teisės spręsti už kitus. Bet jei kažkas iš to, ką čia perskaitysi, duos minčių ar privers akimirkai sustoti - vadinasi, tai jau kažką reiškia. Nesiūlau nei stebuklų, nei nurodymų. Tik siūlau kritiškai pamąstyti - ar tai, ką mes visada galvojame yra vienintelė tiesa.
Prieš pradedant analizuoti visas tas gyvenimo filosofijas, kurios dengia rūkymo realybę, verta prisiminti, kaip viskas prasideda. Ne nuo nikotino. Ne nuo cigarečių pakelio. O nuo iliuzijos. Ir ši iliuzija dažnai prasideda… saldžiai. Viskas prasideda nekaltai. Vaikystėje - šokoladinės cigaretės. Mažas šokoladinis pagaliukas apvyniotas baltu popieriuku - lyg ir skanėstas, bet svarbiau ne skonis, o vaizdas. Laikai tarp pirštų, įsivaizduoji save kaip suaugusį, „kietą“, gal net pavojingą. Pirmas ritualas be medžiagos. Pirmas kvėpavimas į iliuziją. Tada plastikinis šūdniekis iš turgaus - nieko nepildai, bet kai trauki, užsidega lemputė ir oras. Nuo vaikystės iki biohakerio - vienas įprotis, tik pakuotė vis brangesnė.
O tada, po visų šių šypsenų ir pseudopagalbos produktų, lieka tik viena - žmogus su priklausomybe, kuris pats nebesupranta, kur prasideda jo pasirinkimas, o kur baigiasi programavimas. Ir taip gimsta iliuzijos. Pradėkime nuo pirmosios.
1. Noriu - rūkau. Noriu - nerūkau.
Yra tokia žmonių rūšis - „mąstantys rūkaliai“, kurie ramiai pareiškia: „Aš tai nepriklausomas. Aš pats pasirenku. Noriu - rūkau. Noriu - nerūkau.“ Paprastai jie tai sako rūkydami, dešimtmetį, kasdien. Ir būtinai pabrėžia, kad galėtų bet kada mesti, bet dabar nemato prasmės, nes „kaifuoja“, „padeda susikaupti“, „nuramina“. O jei paklausi - ką tiksliai tau duoda rūkymas? Jie susimąsto. Apsidairo. Galvoja. Ir atsako kažką tarp „nu… nežinau, bet duoda“. Štai kur esam - vergija, kuri net nebesuvokiama kaip vergija. Tarsi kažkas įdiegė virusą, kuris sunaikino mąstymo dovaną, bet pasakė: „Tu čia pats taip nori. Tu valdai.“ Ir žmogus patikėjo.
Tai nebe pasirinkimas - tai programa, kuri pagamino antivirusinę logiką: „Tu ne vergas, tu laisvas, tiesiog šiuo metu pasirenki save nuodyti.“ Ir tada, kai iš tikro pabandai mesti, pasirodo, kad ne taip jau ir lengva. Nes „noriu - nerūkau“ niekada nesuveikia ilgiau nei kelias dienas. Staiga atsiranda „stresas“, „siaubinga diena“, „stiprus noras“, „išimtis“, ir viskas grįžta į tą pačią ciklo pradžią.
Ir jei tokiam žmogui pasakytum: „Na tai pirmyn - pabandyk dabar“ - greičiausiai sulauktum keiksmažodžių ir to paties seno „tu man neaiškinsi, mesiu kada panorėsiu“. Bet metų metai eina, o tas „panorėsiu“ niekaip neateina. O tiems, kurie vis dar šventai tiki, kad tai tik jų laisvas pasirinkimas, - aš nežinau, kas galėtų padėti. Gal tik vėžys. Vėžys tikrai padės. Anksčiau ar vėliau - jis labai gerai išsprendžia priklausomybės rūpesčius.
2. Tik prie progos
Yra tokia rūšis - proginiai rūkaliai. Jie „nerūko“, pasimėgauja tik per šventes, tik kai vartoja alkoholį. Tik kai atostogos. Jie gali nerūkyti mėnesį, du, net tris. Ir tai suteikia jiems didžiausią iliuziją: „Aš kontroliuoju.“ Bet iš tiesų, tai tas pats, kas pilti benziną į nevaldomą ugnį ir ramiai sakyti: „Kol kas viskas gerai.“ Vienas dūmas - ir visa smegenų sistema vėl prisimena, kas čia buvo. Visa priklausomybės architektūra, kuri jau buvo sugriuvusi, atstatoma per kelias sekundes. Visi rūkaliai pakliuvo į spąstus tokiu pačiu principu - galvojo, kadangi šis daiktas toks šlykštus, tikrai galės rūkyti „tik prie progos“. Arba nerūkyti, bet pabandė, ir užteko vieno karto.
Šitie žmonės pavojingi ne todėl, kad rūko retai. O todėl, kad savo elgesiu siunčia žinutę: „Rūkymas nėra problema, jei tik kartais.“ Ir tie, kurie įklimpę arba nuoširdžiai bando mesti, tai mato. Ir pasako sau: „Aš irgi norėčiau tik kartais.“ Bet tai - iliuzija. Ir tušti norai. O žala smegenims neišmatuojama. Nes kiekvienas „kartas“ - tai slapta žinutė pasąmonei: „Mes vis dar kartu.“ Mes esame skirtingi - ir tai Dievo dovana. Bet pradėjome rūkyti, nes norėjome būti tokie kaip kiti. Ir proginiai rūkaliai - tai tie „kiti“, kurių žinutė sklinda toliau: „Tai normalu. Tai nieko tokio.“ Proginiai rūkaliai - tai reklaminis triukas priklausomybės iliuzijai. Lyg ji būtų stilinga, subtili, ribota. Tačiau priklausomybė ribų nepripažįsta. Jei tu atidarei duris - ji užeis. Lyg tai būtų jos namai. Ir kai pabandysi išprašyti - jau bus per vėlu. Ji bus atsinešusi lagaminus.
3. Gurmanas be skonio receptorių
Yra rūkančių, kurie tvirtina: „Aš tai dėl skonio. Man patinka šita rūšis. Jei jos nebūtų - nerūkyčiau.“ Na taip. Ir dar jie turi išlavintą gomurį, moka derinti cigaretę su kava, šokoladu, o gal net su gyvenimo filosofija. Tik yra viena bėda - skonis čia niekuo dėtas. Jei tavo rūkymo pagrindas yra „ICE mint“, „Black cherry blast“, „Double fresh strong boost“ - tai tu ne gurmanas, o rūkalius su gurmaniškai išplautomis smegenimis. Tu ne skonį renkiesi - tu renkiesi dezodorantą su nikotinu. Rinkodaros triumfą, dirbtinių kvapų ir priklausomybės mišinį, kuris turėtų užmaskuoti, kad rūkymas - tai paprasčiausia smarvė.
Skonis? Jei tikrai rūkytum dėl skonio - tu jo neįvertintum. Nes rūkymas žudo skonio receptorius. Nieko tu nebejauti, tiesą sakant. Viskas tampa vienodai - saldu, rūgštu, kartu, viskas dūmuose. Ir jei tau atrodo, kad mėgaujiesi - tai tik todėl, kad smegenys taip nori tikėti. Nes organizmui tai - nuodas, bet smegenims reikia pasiteisinimo.
Kvapas? Kol pats rūkai - dažniausiai nieko nejauti. Tik kai patenki į prirūkytą patalpą nerūkydamas - pajauti, kas tai per smarvė, net kvėpuoti sunku. Deginamas popierius, sena peleninė, šleikštulys. Ir dar ta pati rūšis, kurią „myli“ - staiga tampa tokia atstumianti, kad norisi kvėpuoti per dujokaukę. Tai kur čia tas „skonis ir kvapas“? Netikite manimi? Gerai - išbandykite. Jei pažįstate rūkalių, kuris sako, kad rūko dėl skonio ar dėl kvapo - palaukite, kol jis užsirūkys stresinėje situacijoje. Tada paklauskite: „Ar tikrai skanu?“ Ir stebėkite jo veido išraišką - nes jis arba norės jus nužudyti arba atsakys sutrikęs, nepatenkintas, meluodamas, arba naudodamas šių jausmų kombinaciją. Apie skonį neišgirsite. O jei jam „patinka kvapas“ - tada, kai kepsite mėsą ar baklažanus pastatykite jį taip, kad stovėtų tiesiai dūmuose, lyg prie rūkymo pečiaus. Ir žiūrėkite, kiek laiko jis mėgausis.
Visa ši skonio ir kvapo teorija - tai tik gražus popierėlis apvyniotas aplink šūdą. Nes kai žmogui pasiūlai kitą rūšį - jis paima. Kai baigiasi mėgstamas variantas - ima bet ką. Kai nebėra nė vienos cigaretės - prašo likučio. Nes ne skonis svarbu. Svarbu - kad būtų. Tualeto purškalus gamina rožių kvapo ne todėl, kad kažkas mėgautųsi rožėmis sėdint ant sosto, o todėl, kad reikia užmušti tą tvaiką. Skonis - tik kvapas, kad nejaustum nuodų. Kad mažiau smirdėtų. Ir čia visa esmė: rūkymas ne apie skonį. Jis apie būtinybę. Apie vergovės mechanizmą, kuris kausto taip stipriai, kad tinka bet koks dūmas - nesvarbu, ar fresh mint, ar degutas. „Skonis“ - tai tik etiketė, kuri leidžia pasijusti ne vergu, o gurmanu. Na, esmė visada ta pati: rūkaliai vartoja tą patį - nikotiną. „Skonio gurmanas“ - kai pasaulis dega, o tu vis tiek mėgaujiesi tobulu cigaretės aromatu. Kiekvienas įkvėpimas - tarsi someljė vertinamas dūmo buketas: pelenų natos, lengvas plastiko prieskonis ir subtilus degančių užuolaidų kvapas.
4. „Rūkantis sportininkas“
Dar viena įdomi figūra - „rūkantis sportininkas“. Ne dėl to, kad jis sportuoja, nors gali ir sportuoti (sporto pasiekimai: iki 100m. sprintas), bet dėl to, kad tiki, jog jei dar kvėpuoji - viskas gerai. Jis rūkė 20, 30, gal net 40 metų, bet vis dar gyvas, gal net „stiprus kaip jautis“. Ir tada eina frazė: „Aš pažįstu vieną, kuris rūkė visą gyvenimą ir nieko jam nenutiko.“ O dar - „Pažįstu tą, kuris nerūkė ir mirė jaunas.“ Tai tarsi sakyti: „Aš vieną kartą perėjau gatvę užsimerkęs - nepartrenkė. Reiškia, saugu.“
Bet statistika ne apie pavienius atvejus. Ir gyvenimas - ne tik apie išgyvenimą. Rūkymas dažnai nekerta staigiai. Jis naikina iš lėto - pirmiausia ištvermę, kvėpavimą, o tada - visą gyvenimo kokybę. Daug rūkalių sako: „Aš tai dar lipu laiptais, viskas gerai.“ Taip, bet kiek ilgai?, kiek ilgai dar lipsi be vamzdelio, kiek ilgai be dusimo? Spėlioti pagal kitų pavyzdžius - labai patogu. Bet net jei pažįsti tą, kuris rūkė iki 80 metų - tu nežinai, kaip jis gyveno tuos metus. Gal su kiaurais plaučiais, gal su dusimu, gal su balionėliu deguonies, gal kas rytą atsikosėdamas krauju. Bet „gyveno“. Na taip - egzistavo.
tags: #garu #priklausomybe #nuo #koncentracijos