Sigmundas Freudas yra asmenybė, palikusi ryškų pėdsaką psichologijos istorijoje. Jo sukurta psichoanalizės teorija padarė perversmą žmogaus psichikos suvokime. Tačiau svarbu prisiminti, kad pasąmonės tyrinėjimai prasidėjo gerokai prieš Freudą. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip formavosi pasąmonės samprata iki Freudo, kokie autoriai ir idėjos turėjo įtakos psichoanalizės atsiradimui.
Pasąmonės samprata
Kad egzistuoja nesąmoninga psichikos veikla, buvo pripažinta gan vėlai, ir psichologai ilgai nežinojo apie pasąmonę. Ją nagrinėja psichoanalizė, kurios raida prasidėjo maždaug 1900 m., pasirodžius S. Freudo veikalui „Sapnų aiškinimas“ apie nesąmoningos psichikos struktūras ir aiškius jų modelius. Knygoje supažindinama su pasąmonės samprata, pasąmonės tyrinėjimų ištakomis, raida ir naujausiais atradimais. Aptariami svarbiausi pasąmonės tyrinėtojų darbai ir kaip jų atradimai taikomi praktiškai.
Nuo marksizmo iki psichodinamikos
Žmogaus kelias į save gali būti įvairus. Vieni renkasi socialinę veiklą, kovodami už teisybę ir siekdami pokyčių visuomenėje. Kiti pasineria į vidinį pasaulį, ieškodami atsakymų į egzistencinius klausimus. Šiuos du polius - socializmą ir psichoanalizę - galima apibūdinti kaip skirtingus būdus siekti tiesos. Socializmas orientuojasi į masę, o psichoanalizė - į individą.
Socialistas linkęs aprėpti plotį, kovodamas už teisybę, nors kartais nesuvokia, kodėl tai daro. Psichodinamistas, priešingai, ieško vidinės tiesos ir žino, kodėl tai daro - dėl dvasinio palengvėjimo arba išsigelbėjimo, tačiau neturi aiškaus tikslo.
Ši priešprieša atspindi skirtingus požiūrius į pasaulį ir žmogaus vietą jame. Vis dėlto, abiem kryptims būdingas tam tikras nusivylimas, nes tolimojo tikslo pasiekti neįmanoma. Tačiau individas, užsiimantis savo sielos, o ne viso pasaulio gelbėjimu, net ir nepasiekęs tikslo, nieko nepraranda.
Taip pat skaitykite: Autizmas: požymiai, priežastys ir gydymas
Trauma ir savigyna
Trauminiai įvykiai gali turėti didelės įtakos žmogaus gyvenimui ir pasirinkimams. Trauma nusėda į pasąmonę ir po kurio laiko sužadina skausmingą neteisybės jausmą. Žmogus gali sublimuoti, perkelinėti, projektuoti lyg vėjarodė palei vėją - į šlovę, mergšę, balių, repą. Tačiau neteisybės jausmas vis tiek kyla, degina. Tai yra veikli savigyna.
Palaipsnis virsmas iš marksisto į psichodinamistą prasideda valingai pasirinkus skaityti psichologijos klasiką ir intensyviai lankant psichoterapiją. Tačiau tada darosi aišku, kad niekas nebus taip aišku, kaip tikėtasi. Kad planetos neišgelbėsi.
Literatūra kaip terapija
Literatūra gali būti ne tik meno forma, bet ir būdas gelbėti save. Rašymas gali padėti apgludinti randus ir išgyventi netektis. Domėjimasis klimato kaita gali būti perkėlimas arba sublimacija: pasąmonė vis viena ragina gelbėti pasaulį, užuot gelbėjus save.
Rašant apie save ir savo gentį, galima aprašyti planetą. Taikant tokį metodą, galima prie literatūros pritraukti klimato kaitos idėją.
Klimato kaita ir koronavirusas turi bendrą dėsnį: kuo labiau atidėlioji, tuo didesnis pavojus.
Taip pat skaitykite: Kaip išsirinkti psichoterapiją
Freudo indėlis į pasąmonės supratimą
Sigmundas Freudas sukūrė psichologijos teoriją, žinomą psichoanalizės vardu. Psichoanalize gali būti vadinama žmogaus psichikos reiškinius aiškinanti teorija, žmogaus psichikos tyrinėjimo metodas bei psichoterapinė sistema, kurie pagrįsti šia teorija. Freudas teigė, kad žmogaus psichiką sudaro trys sistemos: id, ego ir superego. Kiekviena iš šių sistemų turi savo funkcijas, savybes, dalis, veikimo principus, psichologinius mechanizmus ir dinamiką. Tarpusavyje jos yra artimai ir intensyviai susijusios.
Id
Id yra paveldima gimstant psichikos dalis. Tai itin subjektyvus ir uždaras psichinis pasaulis, nepripažįstantis objektyvios realybės. Į id sudėtį įeina ir biologinės žmogaus elgesį motyvuojančios jėgos - instinktai. Id netoleruoja energijos augimo ir siekia tuoj pat iškrauti įtampą ir sugrąžinti pastovų ir žemą energijos lygį.
Ego
Ego yra asmenybės sistema, kuri bando patenkinti organizmo poreikius per sąveiką su objektyvia realybe. Ego veikia pagal realybės principą, kuris reikalauja atidėti įtampos atpalaidavimą iki tol, kol bus atrastas objektas, kuris tiks poreikio patenkinimui. Ego galima prilyginti vykdomajai asmenybės valdžiai, nes būtent jis reguliuoja visus žmogaus veiksmus, atrenka aplinkos objektus ir nusprendžia, koks instinktas ir kaip, bus patenkintas.
Superego
Superego yra vėliausiai organizmo vystymosi eigoje išsivystanti sistema. Iš esmės tai vaiko prisiimtos tradicinės vertybės ir visuomenės idealai, taip kaip jie yra interpretuojami jo tėvų. Superego - asmenybės moralioji dalis, kuri atstovauja tai, kas idealu, labiau nei tai, kas realu ir labiau siekia tobulumo, nei realių tikslų.
Instinktai
Freudas laikėsi deterministinių pažiūrų ir žmogaus organizmą laikė sudėtinga energetine sistema, kuri semiasi energijos iš suvartoto maisto ir eikvoja ją įvairiems tikslams. Jis manė, kad mąstymui atlikti reikalinga tam tikra energijos forma - psichinė energija. Instinktai yra vidinių somatinių sujaudinimo šaltinių psichologinė išraiška, kuri yra sąlygota biologinės prigimties. Jie yra varomoji žmogaus jėga, kuri ne tik motyvuoja elgesį, bet ir nukreipia jį tam tikra linkme. Instinktas turi keturis charakteringus bruožus: šaltinį, tikslą, objektą ir varomąją jėgą. Freudas išskyrė gyvenimo ir mirties instinktus. Gyvenimo instinktai tarnauja individo išlikimui ir rūšies atsinaujinimui - tai alkis, troškulys, seksualinis instinktas ir pan. Jų naudojama energija vadinama libido. Mirties instinktai pasireiškia ne taip aiškiai, todėl apie juos žinoma mažiau.
Taip pat skaitykite: Žvilgsnis į XIX amžių
Nerimas
Nerimas Froido teorijoje užima labai svarbią vietą. Jis skiria tris nerimo rūšis: realų nerimą (paprasta baimė), neurotinį nerimą ir moralinį nerimą (kaltė). Nerimo funkcija yra perspėti žmogų apie pavojų. Tai signalas ego, kad nesiėmus tinkamų priemonių grėsmė gali išaugti taip, kad ego bus sunaikintas.
Freudo įtaka ir kritika
Sigmundas Freudas padarė didelę įtaką XX amžiaus kultūrai ir intelektualiniam gyvenimui. Jo teorijos įkvėpė daugelį menininkų, rašytojų ir filosofų. Tačiau Freudo idėjos sulaukė ir nemažai kritikos. Kai kurie kritikai teigia, kad Freudo teorijos yra nemoksliškos ir nepagrįstos empiriniais įrodymais. Kiti kritikuoja Freudą už per didelį dėmesį seksualumui ir už tai, kad jis ignoravo socialinius ir kultūrinius veiksnius, turinčius įtakos žmogaus elgesiui.
Nepaisant kritikos, Freudo indėlis į psichologijos mokslą yra neginčijamas.
Asmeninio kelio vingiai
Jaunas žmogus susiduria su tėvo savižudybe, kuri palieka gilų pėdsaką pasąmonėje. Skausmingas neteisybės jausmas sužadina norą kovoti už teisybę, tačiau ilgainiui suvokiama, kad planetos išgelbėti nepavyks. Šis suvokimas paskatina ieškoti vidinės tiesos ir dvasinio palengvėjimo, pereinant nuo marksistinių pažiūrų prie psichodinaminių. Literatūra tampa priemone gilintis į save ir įveikti traumas. Rašymas padeda apgludinti tėvo randą ir išgyventi netektį. Taip pat analizuojama, kaip klimato kaitos idėja gali būti susieta su asmenine patirtimi ir kaip svarbu susitapatinti su planeta, kad galėtum ją aprašyti.
Psichoanalizės įtaka ir ribos
Susidomėjimas psichoanalize prasideda nuo Freudo „Psichoanalizės įvado. Paskaitų“ skaitymo. Tačiau ilgainiui suvokiama, kad niekas nebus taip aišku, kaip tikėtasi. Klimato kaitos ir aplinkosaugos interesai tampa perkėlimu arba sublimacija, raginant gelbėti pasaulį užuot gelbėjus save. Apžvelgiama, kaip literatūra gali būti naudojama kaip priemonė savęs pažinimui ir traumų įveikai.
Kolektyvinė pasąmonė ir archetipai
C. Jungas, susidūręs su pasąmonės figūromis, pajuto, kad tai peržengia jo asmeninės psichikos ribas ir susiduria su visos žmonijos paveldu. Jis atrado kolektyvinės pasąmonės archetipus, kurie organizuoja visą žmogaus patirtį jaustis, galvoti ar elgtis tam tikru būdu. Archetipas yra instinkto vaizdinys, turintis stiprią emociją ir energetinį krūvį. Jungas teigė, kad žmogus pasąmonėje susiduria su šventumu ir turi įgimtą religingumo jausmą. Jis kalbėjo apie Abraksą, kuris apima ir blogį, ir gėrį, ir šviesą, ir tamsą, teigdamas, kad Dievas apima didžiausias priešingybes. Jungas stengėsi atsakyti, kas jam yra krikščionybė ir krikščionybės mitas, teigdamas, kad Dievas yra perskeltas ir žmogus turi suvienyti priešybes.
Sinchroniškumas ir pasąmonės įtaka
Jungas domėjosi sinchroniškumu ir teigė, kad archetipas peržengia psichikos ribas ir yra susijęs su fizinės aplinkos dalykais. Jis kalbėjo apie kolektyvinės pasąmonės energiją ir teigė, kad klausimo intensyvumas gali prišaukti kitą energiją.
Šiuolaikinis požiūris į Freudą
Šiuolaikinis psichologijos mokslas vertina Freudą pagarbiai ir dėkingai, nes jis atvėrė kelią į aiškesnį žmogaus prigimties supratimą. Tačiau yra ir autorių, sakančių, kad Freudas tiesiog nusikopijavo Platoną. Net vaikystės patirtys, anot jos, nemenkai lėmė įspūdingus mokslininko pasiekimus.