Sigmundas Freudas (1856-1939) buvo įtakingas austrų psichiatras, neuropatologas ir psichoanalizės pradininkas, kurio teorijos ir idėjos padarė didelę įtaką XX amžiaus psichologijai, psichoterapijai ir kitoms mokslo sritims. Freudas sukūrė psichologijos teoriją, žinomą psichoanalizės vardu. Psichoanalizė apima žmogaus psichikos reiškinius aiškinančią teoriją, žmogaus psichikos tyrinėjimo (laisvų asociacijų) metodą bei psichoterapinę sistemą, kurie pagrįsti šia teorija. Šiame straipsnyje pateikiama psichinius reiškinius aiškinančios teorijos santrauka, susitelkiant į asmenybės struktūrą ir procesus.
Asmenybės struktūra: Id, Ego ir Superego
Freudo teorijoje asmenybė susideda iš trijų pagrindinių sistemų: id (tai), ego (aš) ir superego (aukščiau nei aš). Kiekviena sistema turi savo funkcijas, savybes, veikimo principus, psichologinius mechanizmus ir dinamiką. Šios sistemos yra glaudžiai susijusios, todėl sunku atskirti jų poveikį žmogaus elgesiui.
Id (Tai)
Id yra paveldima psichikos dalis, veikianti nuo gimimo. Tai subjektyvus ir uždaras psichinis pasaulis, nepripažįstantis objektyvios realybės. Į id sudėtį įeina biologinės žmogaus elgesį motyvuojančios jėgos - instinktai. Id yra psichinės energijos rezervuaras, iš kurio kitos dvi sistemos (ego ir superego) gauna energiją.
Id netoleruoja energijos augimo, kuris patiriamas kaip nemaloni įtampa. Įtampai sumažinti id naudoja refleksyvius veiksmus ir pirminius procesus. Refleksyvūs veiksmai yra įgimtos ir automatinės reakcijos, kurios tuoj pat sumažina įtampą. Pirminis procesas iškrauna įtampą, suformuodamas objekto, kuris gali pašalinti įtampą, vaizdinį. Toks haliucinacinis patyrimas, kuriame geidžiamas objektas egzistuoja kaip atminties vaizdinys, vadinamas norų išsipildymu. Sapnai ir psichotikų haliucinacijos yra tokio patyrimo pavyzdžiai.
Ego (Aš)
Ego yra asmenybės sistema, kuri bando patenkinti organizmo poreikius per sąveiką su objektyvia realybe. Ego veikia pagal realybės principą, kuris reikalauja atidėti įtampos atpalaidavimą iki tol, kol bus atrastas objektas, kuris tiks poreikio patenkinimui. Ego tai įgyvendina antrinių procesų pagalba, kurie padeda orientuotis organizmui išoriniame pasaulyje (tokie kaip suvokimas, mąstymas, atmintis ir pan.).
Taip pat skaitykite: Gedulas ir melancholija: S. Freudo įžvalgos
Ego reguliuoja visus žmogaus veiksmus, atrenka aplinkos objektus ir nusprendžia, koks instinktas ir kaip, bus patenkintas. Tai darydamas, ego turi suderinti ir integruoti id, superego ir išorinio pasaulio reikalavimus. Ego atsiranda iš id dalies, sąveikaujančios su pasauliu tam, kad patenkintų id poreikius. Todėl ego neegzistuoja atskirai nuo id ir niekada nėra visiškai nepriklausomas nuo id.
Superego (Aukščiau nei aš)
Superego yra vėliausiai organizmo vystymosi eigoje išsivystanti sistema. Iš esmės tai vaiko prisiimtos tradicinės vertybės ir visuomenės idealai, taip kaip jie yra interpretuojami jo tėvų. Superego - asmenybės moralioji dalis, kuri atstovauja tai, kas idealu, labiau nei tai, kas realu ir labiau siekia tobulumo, nei realių tikslų.
Superego kaip vidinis moralinio elgesio teisėjas išsivysto tėvų bausmių ir apdovanojimų įtakoje. Tai, už ką baudžiama, suformuoja sąžinę, kuri yra viena iš dviejų superego posistemių. Tai, už ką skatinama, sudaro ego-idealą, kuris yra kita superego posistemė. Šis įsisavinimas vyksta introjekcijos mechanizmo pagalba. Sąžinė baudžia žmogų, versdama jį jaustis kaltu, ego-idealas apdovanoja jį pasidžiavimo savimi jausmu. Superego priešinasi tiek id, tiek ego, ir vertina pasaulį pagal save. Tuo jis yra panašus į id ir yra neracionalus, o į ego panašus tuo, kad siekia kontroliuoti instinktus.
Psichinė energija ir instinktai
Freudas laikė žmogaus organizmą sudėtinga energetine sistema, kuri semiasi energijos iš suvartoto maisto ir eikvoja ją įvairiems tikslams. Mąstymas, Freudo manymu, taip pat reikalauja tam tikros energijos formos - psichinės energijos. Pagal energijos tvermės dėsnį, psichinė energija gali būti transformuota į fiziologinę, ir atvirkščiai.
Instinktai yra vidinių somatinių sujaudinimo šaltinių psichologinė išraiška, sąlygota biologinės prigimties. Tokia išraiška gali būti vadinama noru, o kūno sujaudinimas, iš kurio jis atsiranda - poreikiu. Pavyzdžiui, alkis (maisto poreikis) fiziologiškai gali būti aprašytas kaip tam tikrų medžiagų trūkumas organizme, tuo tarpu psichologiškai jis pasireikš noru valgyti. Instinktai yra varomoji žmogaus jėga, motyvuojanti ir nukreipianti elgesį tam tikra linkme. Freudas manė, kad įgimti instinktai turi didesnę reikšmę asmenybės dinamikai, nei išoriniai stimulai.
Taip pat skaitykite: Filmo „Melancholija“ analizė
Instinktas turi keturis charakteringus bruožus: šaltinį, tikslą, objektą ir varomąją jėgą. Šaltinis yra tam tikra fiziologinė sąlyga arba poreikis. Instinkto tikslas - kūno sujaudinimo pašalinimas. Instinkto objektas yra tai, kas padeda pašalinti poreikį. Jei vienas objektas dėl išorinių ar vidinių priežasčių yra neprieinamas, energija gali būti iškraunama į kitą objektą. Šis sugebėjimas pakeisti objektą yra viena svarbiausių asmenybės dinamikos savybių.
Freudas išskyrė du pagrindinius instinktų tipus: gyvenimo instinktus ir mirties instinktus. Gyvenimo instinktai tarnauja individo išlikimui ir rūšies atsinaujinimui (alkis, troškulys, seksualinis instinktas ir pan.). Jų naudojama energija vadinama libido. Froidas didžiausią dėmesį skyrė seksualiniam instinktui. Mirties instinktai pasireiškia ne taip aiškiai, tačiau jie lemia destruktyvius veiksmus ir galiausiai - mirtį. Iš mirties instinktų kyla agresyvūs motyvai.
Psichinės energijos paskirstymas ir išnaudojimas
Asmenybės dinamiką sudaro būdai, kaip energija yra paskirstoma ir išnaudojama tarp trijų sistemų (id, ego ir superego). Energijos kiekis yra ribotas, tad visos sistemos varžosi tarpusavyje. Vystymosi pradžioje id turi visą energiją ir naudoja ją refleksyviems veiksmams ir norų išsipildymui, veikdamas pagal malonumo principą. Energijos sutelkimas į veiksmą arba vaizdinį, kuris patenkina instinktą, yra vadinamas instinktyviu (pirminiu) objekto pasirinkimu arba objekto kateksiu.
Ego neturi savo energijos šaltinio, tad turi perimti ją iš id. Kadangi id nemoka diferencijuoti vaizdinių nuo realybės, jis gali užkrauti energija ir vaizdinį, kuris nepatenkina poreikio. Tad organizmas turi išmokti diferencijuoti objektyvią realybę nuo subjektyvios. Tai padaroma antrinių procesų pagalba. Tai reiškia ego susiformavimą. Ego gauna energijos identifikacijos procesų pagalba, kai ego rasdamas reikiamus objektus subjektyvioje realybėje susitapatina (identifikuojasi) su jais. Kai ego gauna pakankamai daug energijos, jis gali skirti ją ne tik instinktų tenkinimui bet ir savo procesams - suvokimui, įsiminimui, mąstymui ir pan.
Superego perima energiją per identifikaciją su tėvais. Vaikas išmoksta prisitaikyti prie tėvų reikalavimų introjektuodamas tėvų moralinius imperatyvus, kuriuos užkrauna energija, nes jie patenkina jo poreikius. Superego dažnai veikia prieš id impulsus. Tai visuomenė tėvų apraiškoje bando kontroliuoti ir uždrausti primityvių motyvų išraišką, ypač sekso ir agresijos.
Taip pat skaitykite: Melancholijos gydymo būdai
Nerimas
Nerimas užima svarbią vietą Freudo teorijoje, aiškinančioje žmogaus psichikoje esančių jėgų sąveiką. Žmogus turi patenkinti savo poreikius ieškodamas objektų išoriniame pasaulyje. Tačiau išorinis pasaulis gali ne tik tenkinti poreikius, bet ir kelti grėsmę žmogaus saugumui. Žmogaus įprastinė reakcija į išorinę skausmo grėsmę yra baimė. Kai ego patenka į pernelyg didelę stimuliaciją, kurios ego nesugeba sukontroliuoti, ego užplūsta nerimas.
Freudas skiria tris nerimo rūšis: realų nerimą (paprasta baimė), neurotinį nerimą ir moralinį nerimą (kaltė). Realus nerimas kyla dėl realių išorinio pasaulio pavojų. Neurotinis nerimas yra baimė, kad instinktai prasiverš pro žmogaus sąmoningą kontrolę ir privers žmogų padaryti kažką tokio, už ką jis bus nubaustas. Moralinis nerimas yra sąžinės baimė. Žmogus su stipriu superego patiria kaltę, kai jis daro ar net pagalvoja ką nors tokio, kas prieštarauja jo moraliniams įsitikinimams.
Nerimo funkcija yra perspėti žmogų apie pavojų. Tai signalas ego, kad nesiėmus tinkamų priemonių grėsmė gali išaugti taip, kad ego bus sunaikintas.
Gedulas ir melancholija
Freudas savo esė „Gedulas ir melancholija“ lygina šias dvi būsenas, nagrinėdamas, kaip žmogaus psichika reaguoja į netektis. Gedulas yra reakcija į mylimo žmogaus ar abstrakcijos (pvz., tėvynės, laisvės, idealo) netektį. Gedului būdinga skausminga nuotaika, domėjimasis išoriniu pasauliu prarandamas (išskyrus tai, kas primena apie velionį), netenkama gebėjimo pasirinkti naują meilės objektą ir nenorima daryti nieko, kas nesusiję su velioniu.
Melancholija, priešingai, pasižymi neaiškiu praradimu, kurio subjektas negali sąmoningai suvokti. Praradimas apsisupa migla, miglotumas užgniaužia bet kokį tikslų supratimą, kas prarasta. Freudas teigė, kad gedule pasaulis tampa skurdus ir tuščias, o melancholijoje - pats ego. Melancholiją lydi susvetimėjimas su savimi, designifikacija (arba ištuštėjimas), kuri suponuoja paradoksalią laikyseną, kurioje slypi ir ardančiosios jėgos potencialas.
Freudo veikalai: "Gedulas ir melancholija", "Anapus malonumo principo", "Ego ir Id"
Freudas savo veikaluose nagrinėjo įvairius žmogaus psichikos aspektus.
"Gedulas ir melancholija"
Šioje esė Freudas lygina gedulą ir melancholiją, nagrinėdamas, kaip žmogaus psichika reaguoja į netektis. Jis analizuoja skirtumus tarp šių dviejų būsenų ir jų poveikį asmenybei.
"Anapus malonumo principo"
Šioje knygoje Freudas išplėtoja savo idėją, kad žmogaus elgesį ne visada valdo malonumo siekimas. Jis įveda "mirties instinkto" (Thanatos) koncepciją, kuri veikia kartu su gyvenimo instinktu (Eros).
"Ego ir Id"
Vienas svarbiausių Freudo darbų, kuriame jis detaliau nagrinėja psichikos struktūrą. Jis aiškina, kaip veikia trys pagrindinės žmogaus psichikos dalys: Id (pagrindiniai instinktai), Ego (realistinis savęs suvokimas) ir Superego (moraliniai standartai).
Kritika ir įtaka
Freudo teorijos buvo plačiai kritikuojamos dėl mokslinių įrodymų trūkumo ir perdėto dėmesio seksualumui. Tačiau jo įtaka psichoterapijos vystymuisi yra neabejotina. Viena iš svarbiausių Freudo įžvalgų buvo idėja, kad pokalbis gali būti terapinis - gydomasis procesas. Freudo teorijos apie nesąmoningą protą taip pat paskatino kitų psichologų, tokių kaip C. G. Jungas, A. Adleris ir E. Eriksonas, darbus.
tags: #gedulas #ir #melancholija #freudas