Vaikų elgesys - tai sudėtingas reiškinys, kurį veikia daugybė faktorių. Tėvai, auklėtojai ir kiti suaugusieji dažnai susiduria su iššūkiais, bandydami suprasti, kas slypi už vieno ar kito vaiko poelgio. Šiame straipsnyje panagrinėsime gero ir blogo vaiko elgesio pavyzdžius, aptarsime priežastis, lemiančias tokį elgesį, ir pateiksime patarimų, kaip tinkamai reaguoti į įvairias situacijas, atsižvelgiant į vaiko amžių ir individualius poreikius.
Įvadas
Kiekvienas vaikas yra unikalus, todėl ir jo elgesys gali skirtis. Nėra vienos „teisingos“ auklėjimo formulės, tačiau yra tam tikrų principų ir strategijų, kurios gali padėti tėvams ir pedagogams formuoti teigiamą vaiko elgesį ir spręsti problemas, kylančias dėl netinkamo elgesio. Svarbu suprasti, kad vaiko elgesys yra ne tik jo asmenybės išraiška, bet ir būdas komunikuoti, išreikšti savo poreikius ir jausmus.
Teigiamas ir Neigiamas Dėmesys: Balanso Svarba
Informacija apie neigiamą ir teigiamą dėmesį vaikų ir tėvų bendravime gali padėti koreguoti vaiko elgesį ir santykius su tėvais. Teigiamo-neigiamo dėmesio analizė labai svarbi bet kuriam amžiaus tarpsniui. Dėmesio poreikis reikalingas vaikui tam, kad išgyventų. Todėl pasąmoningai vaikas siekia dėmesio visomis išgalėmis, pats blogiausias vaikui yra dėmesio vakuumas, kurį jis stengiasi užpildyti visomis išgalėmis. Kokiu elgesiu vaikui pavyks gauti tėvų dėmesio, toks elgesys ir pasidarys jam būdingas.
Jei vaikas elgiasi blogai, tenka jį nuolat bausti ir barti, vadinasi, santykiuose įsigalėjo neigiamas dėmesys ir reikia skubiai kažką daryti. Receptas yra toks - neigiamas dėmesys turi būti pakeistas teigiamu dėmesiu ir dėmesio vakuumu.
Neigiamas dėmesys
Neigiamas dėmesys - viskas, kas mums komunikuojant su vaiku kelia jam neigiamas emocijas. Neigiamas dėmesys yra natūrali tėvų reakcija į tam tikrus vaiko poelgius. Esame ne robotai, turime teisę supykti ir nusiminti bei tai parodyti. Jeigu vaikas tarkim mes žaislą ir užgaus kitą vaiką, natūralu, kad supyksime ir išsigąsime bei atitinkamai sureaguosime į tokį poelgį subardami vaiką. Tai nėra blogai, nes juk tik tėvų reakcijos padeda vaikui suvokti, koks elgesys yra geras, o koks blogas. Nebegerai yra tada, kai pagrindiniu santykių akcentu tampa reakcijos į blogą elgesį.
Taip pat skaitykite: Atostogų psichologija
Teigiamas dėmesys
Visgi, kaip minėjau, tėvų reakcija į neigiamą vaiko elgesį turėtų būti adekvati, t.y. jei vaikas pasielgė blogai, tėvai turi jam leisti tai suprasti. Tuomet neigiamą dėmesį galima pabandyti keisti dėmesio vakuumu. Einant ar parėjus namo tiesiog labai trumpai ir aiškiai pasakyti „Mama pikta, nes nuskriaudei berniuką, nenoriu dabar su tavimi kalbėtis“. Tiesa, toks „nesikalbėjimas“ neturėtų trukti ilgai, nes ignoravimas, kaip minėjau, itin skausmingas vaikams, tačiau būtent taip mes parodysime, kad pasielgęs blogai, vaikas negaus jokio dėmesio, tokiu būdu reaguojame į blogą elgesį, bet nesuteikiame vaikui neigiamo dėmesio. Po neilgai trukusio dėmesio vakuumo vėl galima grįžti prie teigiamo dėmesio „Aš tave labai myliu, žinau, kad tu moki gražiai elgtis, ateik stipriai apsikabinsime“. Kita alternatyva - vietoje neigiamo dėmesio, barimo panaudoti vieną iš teigiamo dėmesio elementų - užuojautą „Kaip gaila, kad šį kartą tau nepavyko, bet nenusimink, kitą kartą tikrai pasiseks“.
Emocijų Pripažinimas ir Išgyvenimas
Psichologė Asta Blandė įspėja, kad emocijas skirstyti į kategorijas - vienas vadiname geromis, o kitas - blogomis - ir jas slopinti gali būti žalingas vaiko emocinei gerovei ir vieną dieną sprogti su trenksmu.
Visų pirma reikėtų priimti vaiko emocijas tokias, kokios jos kilo, padėti vaikui įvardinti, kas jam vyksta. Jeigu pastebite, kad vaikas sunkiai užmezga santykius su bendraamžiais arba nerimastingai reaguoja į tam tikrus išorinius veiksnius, priežasčių reikėtų dairytis savo pačių elgesyje ir emocijų raiškoje: „Pabandykite pažvelgti į save iš šono, galbūt kartais patys sunkiai reiškiate emocijas - slepiate nuo vaikų liūdesį arba pyktį, garsiai kalbate tik apie teigiamas emocijas. Tai ženklas, kad į pokyčius galėsite keliauti kartu su vaiku.
Svarbu ne tik priimti emocijas, bet ir jas išnagrinėti kartu su vaiku - aptarti, kas ir kodėl jam kelia nerimą, išsiaiškinti susidariusios situacijos priežastį ir aplinkybes. Saugodami vaikus nuo nemalonių patirčių, saugome juos nuo realaus pasaulio, kuris vieną dieną tikrai ateis į vaiko gyvenimą. Slopindami sunkias emocijas, tokias kaip pyktis, pavydas, nusivylimas, jas padedame pačiuose atokiausiuose asmenybės kampeliuose. Net ir sunki emocija, kuri išreiškiama ir paleidžiama laiku, leidžia greičiau atgauti emocinę pusiausvyrą.
Priėmus emocijas ir aptarus jų atsiradimo aplinkybes, ateina laikas tėvams žengti patį svarbiausią žingsnį - ieškoti sprendimo: „Kai pripažinote ir aptarėte vaiko emocijas ir jų atsiradimo priežastį, imkitės situacijos sprendimo. Padėkite vaikui nurimti, atrasti pusiausvyrą ir suprasti, kad viskas išsprendžiama. Emocijų atsiradimo kontroliuoti neįmanoma. Raišką žmogus pasirenka pagal savo brandą, turimas žinias ir įgūdžius. Noras sustabdyti vaiką nuo emocijų, pavyzdžiui, kad jis nereikštų pykčio arba nepatirtų liūdesio, prilygsta norui kontroliuoti prigimtį ir gamtą. Tai, kaip žmogus jaučiasi būdamas suaugęs, priklauso nuo patyrimų vaikystėje, užaugintų nuostatų ir išmoktų elgesio modelių.
Taip pat skaitykite: Ryšys su paaugliu: psichologo įžvalgos
Klaidingo Elgesio Tikslai ir Reakcijos į Juos
Norint tinkamai taikyti auklėjimo metodus, pirmiausia svarbu suprasti, ko vaikas siekia. Kiekvienas vaiko elgesys turi įsisąmonintą arba neįsisąmonintą tikslą. Kaip įžvelgti tikslą „zyzimuose“, netinkamame elgesyje, nemandagiame bendravime? Patarimais dalinasi ikimokyklinio ugdymo įstaigų tinklo „Vaikystės sodas“ psichologės: Inga Budraitienė, Gerda Ajauskienė, Lina Juozapavičiūtė, Ustina Fedkovič.
Dažnai pastebime tik elgesį, kuriuo vaikas siekia savo tikslo. Pavyzdžiui, mamai kalbant telefonu vaikas pradeda garsiai šaukti, siekti kontakto, trukdyti pokalbiui. Panagrinėjus plačiau suprantame, kad vaikas siekia dėmesio, kontakto. Šiuo atveju nemalonus tonas ir bendravimas yra priemonė pasiekti tikslą - atkreipti tėvų dėmesį ir pabendrauti. Elgesys yra tik „ledkalnio viršūnė“, iš kurios galime bandyti suprasti, kokios yra neįsisąmonintos elgesio nuostatos. Nuostatos skatina vaikus veikti ir bandyti įvairius elgesio modelius. Reaguodami į vaiko netinkamai parinktą priemonę (pvz.: daiktų mėtymą) tikslui pasiekti paskatiname pakartotinai naudoti nemalonų bendravimą ar balso toną panašiose situacijose. Svarbu bandyti suprasti neįsisąmonintą vaiko nuostatą.
Remiantis austrų psichiatru bei švietėju Rudolfu Dreikursu, išskiriami keturi vaikų netinkamo elgesio tikslai:
- Dėmesio siekimas. Vaikas, kuris nuolat triukšmauja, yra judrus, linkęs erzinti kitus, linkęs išvengti savo pareigų, aplinkiniams kelia pyktį, susierzinimą ir susirūpinimą. Tikėtina, kad jis nori būti pastebėtas ir įtrauktas į prasmingą veiklą, už kurią būtų įvertintas, jaustųsi svarbus. Suaugusieji dažnai tokiu atveju pritaiko pasekmę, tačiau toks vaiko elgesys sustabdomas trumpam, vėliau vėl tęsiasi tas pats. Tokiu būdu vaikas mokosi, kad netinkamu elgesiu gauti mamos dėmesio yra daug lengviau. Norint koreguoti elgesį, atsirandantį dėl dėmesio siekimo, svarbu:
- Suteikti daug pozityvaus dėmesio, ypač kai vaikas demonstruoja pageidaujamą elgesį.
- Suplanuoti ypatingą laiką, kuris būtų skiriamas tik šiam vaikui, pavyzdžiui, prieš miegą dviese su vaiku skaityti pasaką.
- Sukurti progas vaikui gauti dėmesio už tinkamą elgesį, t.y., duoti jam užduočių, kurias jis galėtų atlikti ir pasidžiaugti jo pastangomis jums padėti.
- Atsirandant netinkamam elgesiui, jei įmanoma, nekreipti dėmesio į netinkamą elgesį ir tiesiog nukreipti vaiko dėmesį kokiai nors kitai veiklai.
- Jėgos tikslas. Agresyvūs, užsispyrę vaikai, dažnai prieštarauja ir kovoja su autoritetais, dažnai neigia, bei ginčijasi. Suaugusiuosius toks vaikas dažnai įtraukia į beprasmišką kovą, ir, jei suaugusieji susinervina ar net paklūsta vaikui, jis jaučiasi nugalėjęs, tada atvirai demonstruoja savo pranašumą. Tikėtina, kad šis vaikas jaučiasi vertingas tik tada, kai priverčia paklusti, geba kontroliuoti. Tokiems vaikams jūsų įsitraukimas į kovą ir susierzinimas jau yra „laimėjimas”. Būtų vertingiau:
- Jei jaučiate, kad supykote ir įsitraukėte į kovą, išeikite nusiraminti.
- Sudarykite galimybes vaikui pasirinkti.
- Iš anksto sutarkite vaiko ribas ir logiškas pasekmes.
- Leisti vadovauti dienotvarkei.
- Keršto tikslas. Vaikai, kurie yra įskaudinti, jaučiasi nemylimi ir neverti meilės, kovoja su tikromis ar menamomis nuoskaudomis. Tokio vaiko elgesys pasižymi žiaurumu, impulsų nevaldymu, stengiasi žodžiais ar veiksmais įskaudinti aplinkinius. Tai vaiko žinutė apie viduje išgyvenamą didžiulį skausmą, o kartu ir pagalbos prašymas. Tokiems vaikams kenksminga taikyti bausmes, nes jei suaugusieji baudžia vaiką už jo netinkamą elgesį, tarsi, patvirtina vaikui, kad jis yra blogas, ir jis dėl to dar labiau kerštauja. Kadangi tokie vaikai jaučiasi nesuprasti, svarbu parodyti, kad jūs domitės jais, kad pastebite jų geras savybes, jomis džiaugiatės.
- Stiprinkite ryšį su vaiku, domėkitės vaiko jausmais ir mintimis, užsiimkite bendromis veiklomis.
- Mokykite vaiką išreikšti liūdesį ir pyktį tinkamai.
- Stenkitės neįsiskaudinti dėl vaiko elgesio, supraskite, kad vaikais, taip elgiasi dėl mažos savivertės.
- Atsitraukimo tikslas. Kai vaikas atrodo neveiklus, apatiškas, neįsitraukia į veiklas, pasiduoda susidūręs su pirma nesėkme, dažnai atsitraukia ir tampa uždaras. Suaugusieji dažnai tokį vaiką apibūdina kaip nekeliantį problemų, ramų. Tačiau iš tikrųjų toks vaikas jaučiasi nevertingas ir nepateisinantis vilčių, jaučiasi nieko negebantis ir net nenorintis bandyti. Susidūrę su tokiu vaiko elgesiu galite jaustis bejėgiai, norintys pasiduoti, tačiau jūs galite vaikams padėti:
- Tikėkite vaiko gebėjimais, net tada, kai jis pats jais netiki.
- Drąsinkite vaiką džiaugdamiesi jo mažais pasiekimais, svarbiausia, džiaukitės jo pastangomis.
- Sukurkite sąlygas mažiems laimėjimams.
- Išskaidykite užduotis mažais žingsneliais.
Ribos ir Taisyklės: Svarba ir Nustatymo Būdai
Psichologė Gintarė Jurkevičienė teigia, kad vaikai atėję į šį pasaulį nežino jame galiojančių taisyklių, kas yra saugu, kas nesaugu, ką galima daryti, o koks jo elgesys bus nepriimtinas ar net pavojingas, todėl tėvai privalo vaikams nubrėžti tinkamas ribas ir nustatyti taisykles. Ribos ir taisyklės vaikui padeda orientuotis šiame gyvenime, sukuria saugumą. Vaikams, kurie augo be taisyklių arba taisyklės buvo neaiškios, per dažnai kintančios dažniausiai yra sunku pritapti ugdymo įstaigose, susirasti draugų, mokytis.
Nuo penkerių metų vaikai jau geba tiesiogiai suprasti kokios elgesio taisyklės kokioje vietoje galioja ir kad jų laikytis reikia. Nuo tokio amžiaus vaikas labai jautriai reaguoja, jei jis pats ar kažkas kitas pažeidinėja taisykles, skundžia vieni kitus tėvams ir darželio auklėtojoms. Iki penkerių metų vaikai taisyklių nesupranta tiesiogiai ir savo elgesį reguliuoja pagal tai, kaip reaguoja arba seniau į tokį elgesį reaguodavo suaugęs žmogus. Tačiau jei iki penkerių metų mes vaikui nebrėšime jokių ribų ir auginsime be taisyklių, tada paaugęs jis greičiausiai negebės tų taisyklių laikytis.
Taip pat skaitykite: Vaikų psichiatro vaidmuo
Pirmiausia reikia atsiminti, kad ribos ir taisyklės turi atitikti vaiko amžių ir prigimtį. Prieš nubrėžiant vaikui ribas, būtų gerai susėsti abiems tėvams ir apgalvoti tokius tris dalykus: kokio vaiko elgesio niekada negalėsite toleruoti, dėl kokio vaiko elgesio galima vaikui derėtis ir kokių taisyklių ar ribų laikymasis Jums nėra svarbus. Taisyklės vaikui turi būti paaiškinamos tada, kai ir tėvai, ir vaikas yra ramūs ir geros nuotaikos.
Kaip ir minėjau elgesio taisyklės ir ribos turi atitikti vaiko prigimtį, o vaikai priešingai nei suaugę žmonės pavargsta ramiai sėdėdami, o ne aktyviai judėdami. Todėl būtų efektyviau vaikui suteikti galimybę saugiai, tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku patenkinti savo poreikius, o ne tuos poreikius ignoruoti ir bandyti visaip tramdyti „neklaužadą“.
Pirmiausia ką reikėtų padaryti, kai vaikas tampa paaugliu, tai susėsti su juo ir iš naujo aptarti taisykles, nes tai kas tinka trimečiui ar septynmečiui nebetinka keturiolikos ar šešiolikos metų paaugliui. Drausminimo priemonės turi būti iš anksto aptartos ir gerai žinomos paaugliui.
Kartais taisyklių sulaužymas nėra labai blogas dalykas, jei tai nevyksta nuolatos, kai tėvai pavargę. Neretai tėvai vaikams taisykles ir bausmes sugalvoja apimti emocijų, pykčio ar beviltiškumo, o taisyklės ir ribos kaip tik turi būti aptartos iš anksto ir gerai apgalvotos. Būna ir tokių dienų, kai dėl savo nuovargio neturime jėgų ir kantrybės iš vaiko kažko išreikalauti iki galo, tokiu atveju geriau iš vis nereikalauti, nei pareikalavus, nusileisti.
Jei vaikas nesilaiko taisyklių, pirmiausia reikėtų išsiaiškinti priežastis: ar vaikas supranta taisykles ar jis yra pajėgus tų taisyklių laikytis, kas paskatina jį tų taisyklių nesilaikyti ir kokią naudą vaikas gauna iš to, kad sulaužo vieną ar kitą taisyklę, pvz.: gauna dėmesio iš tėvų. Kai žinome šią informaciją, tada galime veikti toliau: aiškinti vaikui taisykles, jas koreguoti pagal vaiko poreikius ir galimybes, užkirsti kelią taisyklės pažeidimui arba netinkamu elgesiu siekiamo vaiko tikslą patenkinti kitais būdais.
Tam, kad vaiką išmokytume laikytis nubrėžtų ribų yra svarbūs 3 dalykai. Pirma mes patys turime laikytis sutartų taisyklių ir ribų, t.y. rodyti vaikams tinkamą pavyzdį, antra - už tinkamą elgesį vaikai turi būti apdovanojami, o už netinkamą - sudrausminami. Vien skatinimas be drausminimo ar vien drausminimas be apdovanojimo nebus veiksmingas. Trečia - užsitarnauti apdovanojimai negali būti atimti dėl netinkamo elgesio, t.y. skatiname vienais dalykais, o drausminame kitais. Maži prizai už taisyklių laikymąsi geriau, kad būtų nematerialūs daiktai, o smagus laiko leidimas su vaiku, pvz.: pasivaikščiojimas, apsilankymas baseine ir pan. Tačiau piktnaudžiauti prizais nereikėtų.
Didžiausios tėvų daromos klaidos, susijusios su taisyklėmis ir ribomis vaikui: tėvas ir mama naudoja skirtingas taisykles, tai ką leidžia vienas tėvas, kitas draudžia. Tokiu atveju vaikui labai sunku susigaudyti, kaip jis turėtų elgtis. Kai tėvai nustato pernelyg griežtas ribas, tada vaikas išgyvena bejėgiškumo ir suvaržymo jausmą. Gali netgi atsirasti baimė suklysti. Tačiau kai taisyklių ir ribų namuose visai nėra, tada vyrauja chaosas ir nesusipratimai.
Paauglių Elgesio Ypatumai
Paauglystė yra turbūt vienas iš kritiškiausių laikotarpių vaiko gyvenime, tad teigiamas dėmesys iš tėvų pusės yra reikalingas kaip oras. Tačiau pastebėta, kad dažnai nutinka atvirkščiai: bausmės tampa bene pagrindine bendravimo su paaugliu priemone. Bausmės paaugliui dar skausmingesnės nei mažesniam vaikui, nes jas jis supranta kaip didelį orumo (kaip jam atrodo, jo jau suaugusio žmogaus) pažeminimą, tad tai turėtų būti labai kraštutinė priemonė. Paauglystėje nebeveikia dėmesio vakuumo naudojimas vietoje neigiamo dėmesio, nes paauglys dažnai sąmoningai demonstruoja, kad tėvų dėmesys jam yra nereikalingas (nors juk žinome, kad taip nėra). Tad paauglystėje turime labai gerai pasukti galvas ir rasti tuos sąlyčio taškus ir ryšio kanalus, kuriais galėtume transliuoti savo paaugliui teigiamą dėmesį. Pagrindinės taisyklės: kuo mažiau kritikos ir kuo daugiau protingo pasitikėjimo, nes pasitikėjimas yra bene svarbiausia paaugliui teigiamo dėmesio forma.
Dažnai girdime „susidėjo su blogų draugų kompanija ir nuo tada jau nebesusitvarkau“. Reikėtų paklausti savęs, kodėl tie draugai yra tokie svarbūs mūsų vaikui, gal jis jų tarpe sulaukia pripažinimo, kurio trūksta namuose, nes vis dar laikome jį mažu vaiku, gal ten juo pasitikima, o namie demonstruojame jam nepasitikėjimą, gal net nevengiame tokių frazių kaip „ne, nu tu nieko nesugebi“, „jau net šito negali padaryti“, gal draugų kompanijoje jis jaučiasi laisvas, o namie to trūksta - „kokią čia nesąmoningą muziką klausaisi, kaip čia apsirengęs“.
Jei tarp jūsų ir paauglio vyrauja įtampa, kurią jums sunku suvaldyti, kitas patikimas suaugęs asmuo gali padėti jūsų paaugliui. Susipažinkite su savo vaiko draugais. Nustatykite aiškias šeimos elgesio ir bendravimo taisykles. Paauglys turėtų būti įtrauktas kuriant namų taisykles. Sutelkite dėmesį į paauglio elgesį ir savo jausmus. Venkite bet kokių komentarų apie paauglio asmenybę ar charakterį. Stenkitės nepriimti dalykų asmeniškai. Jei sakysite paaugliui, kaip elgtis, tikėtina, kad jis neklausys.
Tėvų Pavyzdys ir Elgesys
Didelė dalis tėvų nepageidaujamą savo vaikų elgesį bando aiškinti prigimtimi. Kita dalis kaltę bando suversti tariamai vaiko ligai ar televizijos įtakai. Arčiau tiesos būna tie tėvai, kurie savo atžalos charakterio savybes priskiria šeimai. Paprastai gerosios - sau, o blogosios - sutuoktiniui. Vaikų tapsmo paaugliais, o vėliau suaugusiaisiais procese viskas vyksta pagal bendrus gamtos dėsnius. Vienas jų skelbia, kad niekas iš niekur neatsiranda ir niekur nepranyksta. Kad bet kokia pasekmė turi savo priežastį. O šiuo atveju to priežastis yra tėvai. Tėvo ar motinos charakterio bruožų vaiko charakteryje kiekis priklauso nuo laiko, praleisto kartu.
Geriausios tinkamo elgesio pamokos yra tėvų asmeninis elgesio pavyzdys, kurio negali atstoti jokios vaiko moralizavimo, bauginimo ar kitos auklėjimo priemonės. Privalomas minimumas - tėvų pagarba vienas kitam ir mokytojui, kuriam iš dalies patikėtas vaiko mokymas ir auklėjimas. Todėl norint pakeisti vaikų elgesį, pirmiausia reikia pakeisti savąjį.