Įvadas
Laisvė ir moralė yra glaudžiai susijusios sąvokos, kurios vaidina svarbų vaidmenį tiek individo, tiek visuomenės gyvenime. Šiame straipsnyje nagrinėsime laisvės ir moralės ryšį, apžvelgsime skirtingas laisvės sampratas, jų įtaką žmogaus elgesiui ir visuomenės raidai. Taip pat aptarsime, kaip religijos laisvė prisideda prie žmogaus orumo saugojimo ir visuomenės gerovės.
Religijos Laisvė kaip Žmogaus Teisė
Religijos laisvė yra esminė žmogaus teisė, svarbi ne tik tikintiesiems, bet ir netikintiesiems. Ji padeda stiprinti įvairialypę ir demokratinę visuomenę, yra glaudžiai susijusi su kitomis pagrindinėmis teisėmis, tokiomis kaip saviraiškos ir asociacijų laisvė. Kai vyriausybės ir bendruomenės persekioja žmones dėl jų religinių pažiūrų, tai yra pavojingas žmogaus teisių ir orumo nepaisymo pasireiškimas. Asmens teisės į religijos laisvę varžymas yra pasikėsinimas į žmogaus orumą, sukeliantis visuomenės nesantaiką, stabdantis ekonomikos augimą ir keliantis pavojų politiniam stabilumui.
Religijos laisvę sudaro du pagrindiniai aspektai: "laisvė nuo" ir "laisvė už". "Laisvė nuo" reiškia asmenų teisę būti laisviems nuo prievartos praktikuoti arba nepraktikuoti religijos prieš savo įsitikinimus. Nei vyriausybės, nei visuomenės, nei pavieniai asmenys negali versti žmonių elgtis prieš savo sąžinę. "Laisvė už" reiškia, kad šeimos, bendruomenės ir institucijos turi laisvę ir atsakomybę padėti žmonėms realizuoti savo religinius įsitikinimus. Tačiau tikrosios religijos praktika privalo išsaugoti prigimtinį asmens orumą ir puoselėti bendrąjį gėrį. Praktikos, tokios kaip kūdikių žudymas, poligamija, vergija, psichologinis smurtas, karo paskelbimas, priverstinis atsivertimas negali būti religinės praktikos teisės dalis, net jei daromos Dievo vardu.
Prigimtinė žmogaus teisė į religijos laisvę reikalauja, kad visuomenė susilaikytų nuo neteisėto kišimosi į žmonių religines praktikas ir sukurtų sveikos religijos raiškos aplinką. Laisva visuomenė - tai visuomenė, kurioje žmonės gali aktyviai ieškoti religinės tiesos ir ja gyventi viešai bei privačiai. Religijos laisvė yra visuotinė žmogaus teisė, o ne ypatinga vienos konfesijos privilegija ar vieno tikėjimo turėjimas kitų atžvilgiu. Religijos laisvė leidžia žmonėms vaisingai patirti ir atiduoti siekiamą pagarbą Dievui. Pagarba Dievui apima pagarbą kiekvienam asmeniui kaip Dievo vaikui, pripažįstančią žmogaus prigimtinį orumą. Šis suvokimas yra visų pagrindinių žmogaus teisių - teisės į gyvybę, teisės siekti išsilavinimo, teisės į ekonomines iniciatyvas - saugiklis ir pagrindas.
Auklėjami tėvų, vaikai sužino, kaip svarbu skatinti šeimos gerovę jau savo šeimoje; jie išmoksta meilės, pagarbos ir ištikimybės vertę. Prigimtinis kiekvieno žmogaus orumas nėra atsitiktinis visuomenės ar vyriausybės sprendimas, žmogaus orumas yra prigimtinis būtent todėl, kad jis yra įgimtas ir sudaro vidinę žmogaus būties esmę. Laisvė praktikuoti savo religiją taip pat apima tikinčiųjų laisvę gyventi pagal savo įsitikinimus teikiant paslaugas ir labdarą platesnei bendruomenei. Tad, kaip ir kitos pagrindinės teisės, religijos laisvė turėtų būti įvairių demokratinių visuomenių centre, o ne pakraštyje. Kai žmonės gali laisvai praktikuoti savo religiją nebijodami persekiojimo ar diskriminacijos, tai leidžia jiems visapusiškai išreikšti savo įsitikinimus ir gyventi pagal juos. Be to, religijos laisvė puoselėja pagarbą kitiems ir taiką, nes prisideda prie visuomenės, vertinančios individualius skirtumus, ugdymo. Tokia abipusės pagarbos atmosfera, pagrįsta bendrais įsitikinimais, padeda skatinti socialinę sanglaudą ir stabilumą augančioje visuomenėje.
Taip pat skaitykite: Kūrybos analizė: J. Kunčino "Tūla"
Atlikti tyrimai rodo, kad religijos laisvė gali būti susijusi su ekonominiu vystymusi. Kiti tyrimai taip pat nustatė teigiamą religijos laisvės ir ekonominio vystymosi ryšį. Masačusetso technologijos instituto tyrime buvo išnagrinėti duomenys iš daugiau kaip 150 šalių ir nustatyta, kad religijos laisvės didėjimas yra susijęs su aukštesne individo klestėjimo visuomenėje tikimybe, taip pat su didesne bendra gerove.
Laisvės Sampratos
Laisvė ir Būtinumas
Laisvės vykdymas yra santykis. Mūsų kaip asmenų laisvė esmiškai skiriasi nuo būtinumo. Erdvė, kurioje mes vykdome savo laisvę, visų pirma yra pasaulis mus supančios gamtos prasme. Būti pasaulyje ir būti laisvam iš pažiūros yra priešingybė. Laisvė išskiria būtinybę. Vienas iš žinomesnių laisvės ir būtinumo priešstatos įveikimo kelių buvo pasiūlytas Hėgelio. Jis tarė, kad laisvė tėra pažintas būtinumas. Pasak Hėgelio, absoliutinė dvasia savižiną pasiekia žmoguje, todėl žmogus ir tampa laisvu. Žmogaus mąstymas Hėgeliui tėra absoliutinės dvasios mąstymo atitikmuo, todėl absoliuti laisvė ir absoliutus būtinumas yra vienas ir tas pats. Esminis hėgelinės laisvės sampratos bruožas yra toks: paklusti tam, kas savyje yra idealu ir teisinga, reiškia būti laisvam, o priešintis idealumui rreiškia pasivergti. Čia nepastebima, kad pavergti ir paklusti gali tik tas, kas jau yra laisvas. Pagal savo valią ir tikslus panaudodamas gamtos dėsningumus, asmuo tampa laisvas jų atžvilgiu. Gamtinis būtinumas kaip tik ir sudaro pagrindą laisvei pasaulyje vykdyti. Būtinumo erdvėje, t.y. pasaulyje, kuris pats yra nelaisvas, mes galime būti laisvi. Laisvė yra įgyvendinama tik tada, kai mūsų veiklos rezultatai yra tikri. Veiklos rezultatais būsime tikri tik tada, kai juos iš anksto numatysime. O numatyti iš anksto galime tik tada, kai įvykio eigą nulemia būtinumas. Laisvė būtinybės toli gražu nenuneigia, priešingai, ja remiasi.
Individo Laisvė ir Visuomenė
Žmogus ypatingai brangina savo laisvę ir be jokių išlygų pripažįsta ją aukščiausia ir neabejotina vertybe. Laisvės turėtojas, nešiotojas ir subjektas yra pats individas, žmogus. Bet kartu jis yra tautos (visuomenės) dalis ir tai, kad pačios tautos yra žmonijos dalis. Todėl individo laisvės dydis priklauso nuo tautos (visuomenės) ir žmonijos pasiekto laisvumo lygio. Individo ir visos visuomenės tarpusavio reikalavimai (siekiai ir troškimai) yra teisingi. Žmogaus laisvė yra tiesiogiai susijusi su jo pasiektu kultūros lygiu, ir pirmiausia, jo gebėjimu save riboti. Laisvė be kultūros, be pagarbos būna akla ir išvirsta į barbarišką savivalę, anarchiją (suirutę, chaosą), tapdama savo priešybe - nelaisve. Kiekvieno individo laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito laisvė. Tam reikalingas susitarimas ir bendra sutartinė valia, kuri apribotų atskiras laisves. Laisvė anot Hėgelio yra įsisąmonintas būtinumas, būtinybė. Tai veikimas moralės ribose. Santykyje su gamta laisvės dydis priklauso nuo gamtos (kaip ir technikos) dėsnių pažinimo bei galėjimo jais praktiškai naudotis, t.y. darbu sėkmingai nuolat kurti visuomenei būtinas ir be galo svarbias materialines buitines sąlygas. Tai materialioji, ekonominė laisvė. Bet buitis, materialinis apsirūpinimas ar vartojimo besaikis augimas yra priemonė, o ne tikslas, o tuo labiau gyvenimo prasmė. Amerikietiškai suprasta laisvė, kurios pagrindas yra pragmatinis individualizmas, dvasingo žmogaus patenkinti nepajėgia. Kuo turtingesnis ir tikslesnis pažinimas, tuo geriau žmogus gali prisitaikyti prie aplinkos. Tai laiduoja sąmonės išplitimą laike, t.y. nutolina nuo esamojo momento ateities link ir padeda numatyti ateitį. Kai tokie ateities vaizdiniai-vizijos įgyja apibendrintą pobūdį, iš jų formuojasi bendros idėjos (sąvokos) ir tik šios bendros idėjos suteikia individui galimybę sąmoningai prisitaikyti prie aplinkos ir keisti ją pageidaujama linkme. Juo labiau išplėtota sąmonė, tuo ji yra laisvesnė ir pajėgesnė apmąstyti savo paties situaciją pasaulyje, pakilti virš kasdienybės. Individas įsisąmonina, kad žmogus yra biosocialinė būtybė. Kuo giliau žmogus pajaučia savo biologinį laikinumą, trapumą, pažeidžiamumą, tuo labiau toks suvokimas brandina kritinį mąstymą ir savo išliekamumo, būties, amžinumo ima ieškoti socialinėse vertybėse, tuo sąmoningesnė, dvasingesnė, laisvesnė darosi jo veikla. likimą ar būtį sieja su tėvyne, tauta, tai ir savo laisvę sieja, visų pirma, su tautos laisve. Šiuo atveju tautos nepriklausomybė yra kiekvieno mūsų laisvė pasaulyje, o demokratija ir viešumas - kiekvieno mūsų laisvė savo valstybėje. Laisvė - tai, visų pirma, pasirinkimo galimybė žmogui ir tautai. Todėl žmonijoje ir vyksta laisvės idėjos realizavimosi įgyvendinimo procesas (Hėgelis), o istorija yra laisvės ieškojimas. Rinkdamasis savo būtį tautoje, žmogus renkasi atitinkamus poelgius, elgesio būdą. Vieni verčiau miršta, bet nepasiduoda, kiti praranda valią ir sudaro sandėrį su sąžine. Sprendžiant laisvės problemą, kaip ir visur, svarbiausia tiesa. Tai ir valstybių tikrosios galios pamatas. Aiškinantis, kaip žmogus turi suprasti laisvę, pradinė pozicija visuomet turi būti požiūris į tiesą, t.y. ar pripažįstama, kad tiesos pripažinimas yra žmogaus viešpatavimo gamtos ir visuomenės jėgoms prielaida, nes tai ir yra realios laisvės prielaida. Laisvė iir teisybė tarpusavyje yra labai susijusios. Rašytojas J.Mačiukevičius klausia: ,,Kur eina žmogus, žmonija?” Ir atsako: ,, Tik į Tiesą”, o tuo pačiu ir į laisvę.
Metafiziniai Tikrovės Matymo Būdai
Pradėdami nagrinėti laisvės objektyvioje tikrovėje temą, užduodame sau du vienas kitą papildančius klausimus: ar tikrovė laisva? Geriau būtų atsisakyti termino ,,metafizika” ir sugrįžti prie pavadinimo ,,pirmoji fiolosofija”, nes dažnai ,,metafizika” traktuojama etimologiškai, tai, kas yra ,,už gamtos ribų”, - klaidina. Iš tikrųjų ,,metafizika” siejasi su tikrove apskritai. Filosofijai ir šiaip protingumui būdinga apibendrinta tikrovės vizija. Yra trys metafiziniai tikrovės matymo būdai: monizmas, dualizmas ir analogija. Dualizmas skaido tikrovę ir ardo apibendrintą jos viziją. Jis pripažįsta tik kaitą ir skirtingumus. Dualizmo sukurtoje sumaištyje laisvei nelieka vietos. Prieštaravimai atskiria tikrovę nuo laisvės, o laisvę nuo tikrovės. Laisvei neatsiranda vietos taip pat ir monizme, nes iš esmės monizmas yra determinizmas. Tik analoginė tikrovės interpretacija leidžia nuosekliai įtvirtinti laisvę, nes analogija darniai sujungia amžinąją ir vienijančią būties pusę su laikinąja ir besiskaidančiąja puse. Analogija atveria vartus transcendentinei tikrovei, kuri visiškai skiriasi nuo imanentinės, bet yra taip glaudžiai su pastarąja susijusi, kad nuo jos priklauso pastarosios egzistavimas. Yra trys metafizinės tradicijos: klasikinė, racionalistinė ir kai kurių empiristų bei pozityvistų vykdomas metafizikos neigimas. Jos skiriasi atsakymu į epistemologinį klausimą apie patirties ir proto, valios ir aistrų sąveiką tikrovės pažinimo procese. Racionalistų, empiristų ir agnostikų atsakymai į šį klausimą yra daliniai ir šališki. Racionalistai perdėtai pasitiki žmogaus protu. Empiristai ir Kantas taip pat pasitiki protu, tačiau labai siauruose patirties rėmuose. Kai protas yra taip apribotas, labai išauga valios reikšmė, dažnai emotivizmo linkme (Hiumas). Platono-Aristotelio metafizika, atvirkščiai, bando suderinti patirtį, protą ir valią. Nors Platonas turi tam tikrų racionalistinių tendencijų, bet tiesos atžvilgiu jis laikosi adekvatumo arba ,,omoiosis” koncepcijos; socializacijos procesą jis siūlo pradėti nuo kūno ir jausmų lavinimo; o tiesos pilnatvė jam prieinama tik per meilės išgyvenimą, nes grynas racionalumas, jo nuomone, tam nėra pakankamas. Klasikinė metafizika suderina skirtingas patirties rūšis, valią, intuityvų ir loginį mąstymą. Dabar mes priartėjome prie pagrindinio epistemologijos, arba pažinimo teorijos, klausimo, subjekto ir objekto santykio bei tiesos galimumo klausimo. Čia mūsų laukia alternatyva: arba atskleidimas (aletheia) ir atitikimas (omoiosis), arba vadinamosios ,,šiuolaikinės filosofijos” imanentiškumo principas. Pirmoji alternatyvos pusė pripažįsta, kad subjektas ir objektas vienas kitą veikia tiesiogiai, kad, jiems suartėjant, dualumas nyksta. Subjektas gerbia palaipsniui jam atsiskleidžiantį tikrovės objektyvumą ir žino, kad absoliučiai objektyvus tikrovės matymas jam nėra prieinamas. Kita vertus, savo pažinimo subjektyvumo įsisąmoninimas leidžia subjektui suvokti, kad jo pažinimas yra asmeniškas ir kūrybiškas. Įsivyrauja pusiausvyra ne tik tarp skirtingų subjekto psichinių galių, bet ir tarp pažinimo subjekto ir objekto. Ji būtina subjektyviosios ir objektyviosios laisvės pusėms suderinti. Tuo tarpu antroji alternatyvos pusė arba imanentiškumo principas minėtai pusiausvyrai nepalieka vietos. Jis uždaro laisvę ir pažinimą proto rėmuose, o pastarojo santykį su objektyviąja tikrove skelbia esant problematišką. Mokslo filosofijoje reikėtų vengti abiejų kraštutinumų: determinizmo (Laplasas) ir indeterminizmo (Boras), mechaninės būtinybės ir netvarkos. Nei objektyvioje tikrovėje, nei žmonijoje laisvė negali būti mechanizuota, uždaryta rate arba paleista amžinai judėti be jokio tikslo ir krypties. Antropologijoje viešpatauja dirbtinai sukurta dilema tarp gamtos ir kultūros, gamtos ir istorijos ir net tarp gamtos ir laisvės. Laisvė nesuderinama nei su deterministiniu natūralizmu, nei su nežabotu kultūralizmu, bet ji gali tobulinti ir gamtą, ir kultūrą. Tarkime, kad mūsų prigimtis yra kultūringa, kad skirtingos ir kūrybingos kultūros kyla iš mūsų protingos ir aistringos prigimties. Mūsų prigimtis yra labai lanksti ir atvira kūrybingai savirealizacijai visuomeninėje ir asmeninėje kultūroje. Todėl skirtingos kultūros yra mūsų bendros prigimties išsišakojimai. Jeigu tos prigimties nebūtų, nebūtų ko vystyti. Savo ruožtu be kultūros toji prigimtis būtų nevaisinga. Todėl griežtas kūno ir sielos priešpriešinimas irgi yra bergždžias, kaip vienos iš dviejų žmogaus plotmių panaikinimas.
Heteronomija ir Autonomija
,,Heteronomija” ir ,,autonomija” filosofijos istorijoje įsitvirtino kaip apibendrinto etinių sistemų vertinimo etiketės. Pirmąja paprastai ženklinamos religinės, teocentrinės, pripažįstančios žmogaus priklausomybę etinės doktrinos. Antrąja - nereliginės, antropocentrinės, skelbiančios absoliučią sąžinės laisvę sistemos. Tačiau toks priešpriešinimas yra klaidingas iš esmės, nes brandi laisvė remiasi išmintingu heteronomijos ir autonomijos, priklausomumo ir savarankiškumo, angažuotumo ir spontaniškumo suderinimu. Taip yra dėl būtinumo sujungti socialinę ir individualią žmonių gyvenimo puses, viešąją ir asmeninę žmonių veiklą. Religijos gali būti ir heteronominės, ir autonominės. Tai priklauso ne tik nuo pačios religijos, bet ir nuo individo asmeninio religingumo rūšies. Niekas savęs nesukūrė. Vadinasi, visos pagrindinės mąstymo taisyklės ir būdai kiekvienam yra duotos. Skirtumas tik tas, kad neigiantis religiją žmogus atsisako pažinti tai, nuo ko jis ar ji priklauso. Kantas, kuris, daugumos nuomone, yra autonominės etikos šalininkas, postuluoja Dievo buvimą ir paskutinįjį teismą. Nyčė absoliutina ir dievina amžinąjį pasikartojimą kaip aukščiausiąją tikrovę. Okamas Bažnyčios akivaizdoje atrodo labai savarankiškas, bet labai heteronomiškas savoje Dievo sampratoje. Niekas nėra nei absoliučiai autonomiškas, nei absoliučiai heteronomiškas.
Taip pat skaitykite: Teorinis apžvalgas
Laisvė ir Demokratija
Laisvė yra tikra. Tikrovė yra laisva. Tas paaiškinimas bus atsakymo į klausimą apie esminę visuomenės laisvę pagrindas. Demokratija yra esminė visuomenės laisvė. Laisvė yra radikali ir su niekuo nepalyginama galia. Laisvė yra radikali ir fundamentali galia, slypinti žmogaus santaikoje su pačiu savimi, jo buvimo ir prigimties darnoje. Štai kodėl laisvė yra vidinis gebėjimas kūrybiškai ugdyti prigimtinę darną. Tas gebėjimas turi būti vidinis, antraip pačioje savirealizacijoje būtų priklausomumas ir prievarta. Tada savirealizacija būtų prieštaringa. Ji turi būti gebėjimas, galia, o ne jau atliktas veiksmas, kitaip jis būtų kažkas iš anksto nulemta. Tačiau ji yra tikslus gebėjimas ar galia, nepaisant to, kad ji yra pati bendriausia ir esmingiausia galia. Antraip ji būtų absoliučiai nedeterminuota ir negalėtų nulemti jokio veiksmo ir apskritai ko nors pasiekti; taip pat ji lengvai galėtų būti supainiota su kokiu nors kitu mažiau reikšmingu gebėjimu. Ugdymo idėja reikalauja proceso ir kelio, o ne atlikto veiksmo sampratos. Tas procesas ir kelias privalo turėti aiškią kryptį, o ne vesti į aklavietę. Toji kryptis priklauso nuo subjekto, tai yra nuo konkretaus subjekto gyvenimo būdo. Be šios krypties nebūtų jokio subjekto ir niekas nebūtų laisvas. Kūrybiškumas garantuoja tai, kad toji kryptis ar orientacija nėra deterministinė, ji nevaržo ir neprievartauja subjekto. Net galutinis savirealizacijos tikslas, kaip ir pirminė subjekto prigimtis, tam tikra prasme yra kūrybiškumo suformuoti. Tačiau negalima kūrybiškumo painioti su absoliučiu nenulemtumu, kuris prilygsta niekiui, nes tada pati laisvė pavirsta į nieką. Laisvę galime apibūdinti ir kaip galią tapti kiek galima geresne asmenybe. Šis apibūdinimas mums leis nušviesti ir kitus laisvės aspektus, ypač gėrio kaip tikrojo laisvės objekto idėją. Pirmiausia mes įtvirtinome gebėjimo sampratą: esminio gebėjimo būti savimi. Bet tarp žmonių išlikti savimi reiškia turėti labai gilų ir dinamišką savirealizacijos pojūtį. Pats savimi esantis esinys yra ,,tapsmas”, tampantis savimi pagal esinio savastį. Jo galia pasireiškia tapsmu savimi. Sutarimas ir darna su pačiu savimi nėra nei griežtai užprogramuoti, nei nepagrįsti. Tapsmas yra kūrybos procesas, kurio metu vyksta kieno nors prigimties apipavidalinimas. Giliausia prasme tapsmas yra transformacija, kurioje subjektas save keičia iš esmės, bet ne ta prasme, kad jis pakeičia savo prigimtį, kas yra neįmanoma, o ta prasme, kad to prašo (bet nereikalauja) pati subjekto prigimtis arba esmė. Nėra jokio prieštaravimo tarp prigimties ir laisvės, nes mūsų prigimtis yra mūsų laisvės šaltinis. Tačiau čia kyla naujas klausimas: į ką subjektas transformuojasi? Koks tos transformacijos turinys? Kas yra subjekto objektas? Tikrasis laisvės ir jos esminės transformacijos objektas yra gėris, suvokiamas kaip tai, ko pati prigimtis trokšta. Gėris yra tai, kas realizuoja mūsų prigimties portenciją, kas žadina mūsų galias ir jas maitina. Tam, kad galėtų stimuliuoti mūsų galias, gėris pats pats turi būti, kiek tik įmanoma, didesnis. Todėl ir pats subjektas stengiasi tapti, kiek tik įmanoma, geresne asmenybe. Laisvė reiškia pasirinkti geriausią. Turime omeny pasirinkimą mintimis ir darbais. Toks pasirinkimas įkūnija ir išreiškia iš paties subjekto kylantį dialoginį laisvės pobūdį. Kaip meilės ir valios aspektai, taip ir laisvės objektas yra geras, geriausias. Demokratija taip pat yra esminė galia. Etimologiškai ji reiškia liaudies galią. Kokia tai galia? Aišku, kad savo esme - tai ne ekonominė, technologinė ar karinė galia, kuri galėtų derintis ir su vergove. Tai humanistinė dorovinė galia, būtent universali žmonių galia būti asmenybėmis ir augti kaip asmenybės. Taip demokratija vienijasi su laisve, nes jos abi yra dinaminės galios būti asmenybe.
Šiuolaikinės Demokratijos Iššūkiai
Gyvename demokratijos laikotarpiu, tačiau šiandien tironija slepiasi po vadinamųjų žmogaus teisių ir laisvo žodžio šūkiais. Tikroji žodžio laisvė tampa selektyvi, leidžiama tik tam, kas atitinka dominuojančią ideologiją. Kai kurios nuomonės ar įsitikinimai, ypač religiniai ar konservatyvūs, yra cenzūruojami socialiniuose tinkluose, nepakenčiami akademinėje bendruomenėje ir net darbo rinkoje. Visuomenėje, kurioje įsigalėjęs reliatyvizmas, svarbu liudyti tiesą, kurios laikytis verta. Pasauliui reikia mūsų kaip niekad anksčiau. Tai mūsų misija liudyti, kad esame Kristaus mokiniai, ir tvirtai laikytis nekintamų jo įsakų bei tiesų, kurios dažnai prieštarauja daugumos nuomonei. Kuo skiriasi tikroji laisvė nuo jos iliuzijos? Tikroji laisvė nėra tiesos ignoravimas, tai gyvenimas pagal tiesą. Jei žmogus pats sau tampa tiesos kūrėju, ar jo sprendimai neveda į chaosą ir beprasmybę? Kai už mūsų stovi Dievo didybė ir Jo amžinoji Karalystė, ar tikrai norėtum visa tai iškeisti į akimirkos patogumą, komfortą?
Matant šiuolaikinės santvarkos ir visuomenės absurdą bei vergystę beprasmybei, nekyla abejonių, kad krikščionybė yra tikrasis demokratijos pagrindas. Demokratijos ir krikščionybės ryšys yra neatsiejamas. Daugelis vakarietiškų demokratijų formavosi remdamosi krikščioniškomis nuostatomis, kurios skatino žmogaus orumą, teisingumą ir atsakomybę. Be šių nuostatų demokratija tampa chaotiška ir pavirsta daugumos diktatūra, kurioje nėra vietos nei tiesai, nei teisingumui. Mūsų moralinė laikysena, tvirtas vertybinis stuburas ir objektyvus tiesos suvokimas neleidžia įsigalėti anarchijai ir beprotybei. Krikščioniškasis humanizmas suformavo pamatinius įstatymus, kurie šiandien laikomi civilizuotos visuomenės pagrindu. Net pati žmogaus teisių samprata gimė iš krikščioniškosios tradicijos, kuri moko, kad kiekvienas žmogus turi Dievo duotą orumą ir vertę. Turime išlikti drąsūs audrose, skurde, ligoje ir net džiaugsme. Drąsa nėra tik laisvės siekis, tai ir pasiryžimas gyventi pagal tiesą, net kai pasaulis jos nepripažįsta. Tad prisiimkime pareigos atsakomybę ir gyvenkime drąsiai Kristaus mokymu ir absoliučia tiesa, kviesdami kitus. Galiausiai paskutinę gyvenimo Teismo dieną ne pasaulio valdovas teis, o pasaulio Kūrėjas. Tad nebijokime, tiesa nėra priklausoma nuo daugumos nuomonės. Ji buvo, yra ir išliks, nepaisant to, kas šiandien laikoma madinga ir priimtina.
Moralė ir Religija
Moralė ir religija nėra tapatūs, nors religija gali būti moralės pagrindu. Moralė yra įrašyta objektyvioje tikrovėje, pačioje žmogaus prigimtyje su jos stimuliatoriumi - sąžinės balsu. Krikščioniškoji moralė remiasi Apreiškimu ir skiriasi nuo komunistinės moralės diametraliai priešingu dalyku, būtent meilės principu. Krikščioniškoji moralė reikalauja žmogų mylėti, nesvarbu, koks jis - geras ar blogas, draugas ar priešas. Kiekviena religija formuoja moralės normas, išplaukiančias iš tos religijos skelbiamų tiesų. Krikščioniškoji moralė pagrindiniu moralės kriterijumi iškelia moralės principą: mylėti kitą, kaip save patį. Šis imperatyvas kyla iš žmogaus būties gelmių ir atspindi tą Dievo "paveikslą" žmonėse, žmogaus saviraiškoje. Dvasinė vienybė, meilės ryšys tarp žmonių privalo būti sąmoningai ugdomas, kad virstų evoliucijos varomąja jėga.
Moralės objektas - žmonių santykiai, o religijos - žmogaus santykiai su Dievu. Krikščioniškosios moralės esmė: elgtis su kitais žmonėmis taip (mylėti juos), kaip Jėzus Kristus mus myli. Moralė ir religija nėra tas pat. Vienas iš religijos aspektų - tai įsiklausymas į sąžinės balsą. Kai žmogus sąmoningai į tą savo sąžinės balsą įsiklauso, tai jo pasąmonėje ir susiformuoja moralė. O tai jau ir yra vadovas jo santykiuose su kitais ir su savimi pačiu. Įsiklausydamas į sąžinės balsą, žmogus nuolat kontroliuoja ir tobulina savo moralę. Taigi moralė yra tartum religijos rezultatas.
Taip pat skaitykite: B. Sruogos kūrybos interpretacijos
Laisvė ir Atsakomybė
Laisvė yra Dievo dovanota žmogui galia veikti arba neveikti, daryti viena ar kita ir šitaip pačiam imtis sąmoningų veiksmų. Laisvė būdinga tikrai žmogiškiesiems veiksmams. Juo daugiau daroma gėrio, juo laisvesniu tampama. Laisvė pasiekia savo tobulumą, būdama nukreipta į Dievą, aukščiausią gėrį ir mūsų palaimą. Laisvė taip pat apima galimybę rinktis gera ar bloga. Blogio pasirinkimas yra piktnaudžiavimas laisve, vedantis į nuodėmės vergiją.
Laisvė daro žmogų atsakingą už savo veiksmus tiek, kiek jie valingi, nors pakaltinamumą dėl kokio nors veiksmo bei atsakomybę už jį ir gali sumažinti ar net visai panaikinti nežinojimas, neatidumas, patirta prievarta, baimė, nesuvaldomas jausmingumas, įpročiai. Kiekvienas žmogus turi teisę naudotis laisve, nes ji neatskiriama nuo jo kaip žmogaus asmens orumo. Todėl ši teisė visada gerbtina, pirmiausia moralės bei religijos srityse, pilietiškai pripažintina ir saugotina, neperžengiant bendrojo gėrio ir teisingos viešosios tvarkos ribų.
Mūsų laisvė susilpninta pirmosios nuodėmės. Dar labiau ją silpnina vėlesnės nuodėmės. Tačiau Kristus "mus išvadavo, kad būtume laisvi" (Gal 5, 1). Šventoji Dvasia savo malone veda mus į dvasinę laisvę, kad padarytų savo laisvaisiais bendradarbiais Bažnyčioje ir pasaulyje.