Įvadas
Tiesos suvokimas yra vienas iš pamatinių filosofijos klausimų, nuo seniausių laikų dominančių mąstytojus. Tradiciškai tiesa siejama su patyrimu ir mąstymu - teigiama, kad tiesą galime pažinti per jusles, stebėjimą, eksperimentus ir racionalią analizę. Tačiau ar įmanoma suvokti tiesą be šių tradicinių pažinimo būdų? Ar egzistuoja tiesos suvokimas be patyrimo ir mąstymo? Šiame straipsnyje nagrinėsime šiuos klausimus, remdamiesi skirtingų filosofų - nuo Platono iki šiuolaikinių mąstytojų - įžvalgomis. Straipsnyje siekiama išanalizuoti, kaip žmogus gali suvokti tiesą be tiesioginio patyrimo ir racionalaus mąstymo, ir kokią reikšmę šis suvokimas turi žmogaus pažinimui ir gyvenimui.
Empirizmas ir Jo Ribotumai
Empirizmas - filosofinė kryptis, teigianti, kad vienintelis žinių šaltinis yra jutiminis patyrimas. Empiristai (pvz., Tomas Hobsas, Džonas Lokas, Džordžas Berklis, Deividas Hiumas) teigia, kad visas žinojimas pagrįstas patirtimi ir patyrimo būdu. Tačiau empirizmas susiduria su tam tikrais ribotumais. Pavyzdžiui, empirizmas negali paaiškinti visuotinio ir būtino žinių pobūdžio - empirinė patirtis visada yra konkreti ir ribota, todėl negali suteikti pažinimui būtinos ir visuotinės reikšmės. Be to, empirizmas nepakankamai vertina abstraktaus mąstymo ir teorijų vaidmenį pažinime.
Materialistinis empirizmas teigia, kad jutiminio patyrimo šaltinis yra objektyviai egzistuojantis išorinis pasaulis. Tačiau net ir materialistinis empirizmas negali visiškai paneigti mąstymo ir intuicijos vaidmens pažinime.
Pragmatizmas: Tiesa Kaip Veiksmo Padarinys
Pragmatizmas - filosofijos kryptis, susiklosčiusi XIX a. pabaigoje-XX a. pradžioje Jungtinėse Amerikos Valstijose. Pragmatizmo pradininkas Čarlzas Sandersas Pirsas (Charles Sanders Peirce) pragmatizmą traktavo kaip filosofinį metodą, suteikiantį filosofijos problemoms loginį ir kalbinį aiškumą ir išlaisvinantį mąstymą nuo bereikšmių abstrakcijų. Viljamas Džeimsas (William James) sukūrė pragmatistinę tiesos sampratą, pagrįstą psichologinėmis ir gyvenimo filosofijos prielaidomis. Džeimsas teigė, kad gyvenimas nesuvedamas į pažinimą, o pažinimas tarnauja gyvenimui. Jis plėtojo religinio patyrimo, radikalaus patyrimo ir sąmonės srauto sampratas. Džeimso koncepcijoje didelę reikšmę turėjo laisvos valios samprata, teigianti, kad pirmas laisvos valios aktas yra tikėjimas laisva valia.
Džonas Diujis (John Dewey) pragmatistinę tiesos koncepciją grindė prielaida, kad mąstymas yra prisitaikymo instrumentas, o teisingomis laikomos tos idėjos, kurios padeda subjektui išgyventi. Diujis teigė, kad kiekvieną pažinimo veiksmą reikia traktuoti kaip bandymą išspręsti problemą konkrečioje situacijoje.
Taip pat skaitykite: Naujas būties suvokimas
Pragmatizmas pabrėžia patirties ir veiksmo svarbą tiesos pažinime. Tačiau pragmatizmas taip pat pripažįsta, kad tiesa gali būti suvokiama ir be tiesioginio patyrimo - per intuiciją, įžvalgas ir nuojautas.
Intuicija Kaip Tiesos Šaltinis
Intuicija - tai tiesos suvokimas be patyrimo ir mąstymo. Intuicija dažnai apibūdinama kaip vidinis balsas, nuojauta ar įžvalga, kuri padeda mums suprasti dalykus be racionalios analizės. Intuicija gali būti labai svarbi priimant sprendimus, sprendžiant problemas ir kuriant naujas idėjas.
Ezoterinė filosofija teigia, kad intuicija yra susijusi su sielos patirtimi praėjusiuose įsikūnijimuose. Karminė medicina teigia, kad intuicija yra aukščiausia jutiminė savybė, tai gebėjimas savo jausmus nukreipti į pačias sielos gelmes, į pačią žmogiškąją širdį. Jausmai yra psichiniai sielos kanalai, kurie atsirenka informaciją iš aplinkinio pasaulio, o intuicija patikrina jos kokybę.
Intuicija gali būti apgaulinga, tačiau ji taip pat gali būti labai vertingas tiesos šaltinis. Svarbu išmokti atskirti tikrą intuiciją nuo klaidingų nuojautų ir prietarų.
Tomas Hobsas: Empirizmas ir Mąstymas
Tomas Hobsas (Thomas Hobbes) - XVII a. anglų filosofas, žymus savo politinės filosofijos darbais. Hobsas taip pat domėjosi pažinimo teorija ir laikėsi empiristinių pažiūrų.
Taip pat skaitykite: Renesansas ir humanizmas
Hobsas teigė, kad visas žinojimas kyla iš patirties. Mąstymas, pasak Hobso, yra mechaninis procesas, pagrįstas pojūčiais ir asociacijomis.
Vaizduotė, Hobso nuomone, yra susilpnėję pojūčiai. Pojūčiai, Hobso teigimu, yra išorinio judesio sukelti įspūdžiai, kurie eina į širdį ir sukelia suvokimą. Tačiau Hobsas pabrėžė, kad pojūčiai yra subjektyvūs ir neatspindi daiktų tokių, kokie jie yra iš tikrųjų.
Mąstymas, Hobso nuomone, yra operavimas žodžiais ir sąvokomis. Žodžiai yra ženklai, kurie reiškia daugybę panašių vaizdinių.
Heidegerio Požiūris į Kalbą ir Tiesą
Martinas Heidegeris (Martin Heidegger) - XX a. vokiečių filosofas, žymus savo egzistencine filosofija ir ontologijos darbais. Heidegeris nagrinėjo kalbos ir tiesos santykį, teigdamas, kad kalba nėra tik komunikacijos priemonė, bet ir būdas atskleisti būties prasmę.
Heidegeris kritikavo objektinį požiūrį į kalbą, kuris kalbą traktuoja kaip žmogaus nuosavybę ir įrankį. Heidegeris teigė, kad kalba yra duota žmogui jo paties atsiradimo įvykyje (Ereignis) tam tikslu, kad kalba pasitarnautų kaip tarpininkas tarp esinijos būties (Sein) ir žmogiškosios čia - būties (Dasein).
Taip pat skaitykite: Gydymo depresija apžvalga
Heidegerio filosofijoje kalba nėra nei žmogaus, nei aplinkos daiktas, bet veikia kaip viena iš santykio jungčių (kuri nėra svarbesnė už patį santykį), dėl to kalba pati savaime nevirsta objektu kaip šneka.
Heidegeris pabrėžė filosofinio klausimo svarbą. Pasak Heidegerio, klausimas yra kelias į atsakymą, kuris privalo pakeisti patį mąstymą.
Simuliakrai ir Tikrovė: Postmodernizmo Perspektyva
Dabar taip, kaip Nietzsche ar Freudas, mąsto daugelis. Populiariu dabarties klausimu tampa simuliakro klausimas. Nagrinėjant įvairių simuliakrų tematiką, mėginama apmąstyti dabartį, kaip ypatingą laikmetį - postmodernybę. Kas yra simuliakras? Tai, kas netapatu, bet labai panašu, tačiau apgaulinga ir pramanyta šmėkla, senesnėje mūsų leksikoje artima pamėklės sąvokai, kurios pobūdis yra melagingas ir imitacinis.
J. Baudrillard‘as savo veikale „Simuliakrai ir simuliacijos“ rašo: „Mes esame visatoje, kurioje vis daugiau informacijos ir vis mažiau prasmės.“ Arba: „Daugelis kitų įvykių (naftos krizė ir pan.) niekuomet net nebuvo prasidėję, niekuomet neegzistavo, nebent kaip dirbtinės peripetijos - abstraktai, erzacai ir istorijos, katastrofų bei krizių artefaktai, kurių paskirtis - hipnotizuoti išorinę aplinką. Visa žiniasklaida ir oficialusis informacijos scenarijus tik tuo ir užsiima, kad palaiko įvykiškumo, užstatų realumo, faktų objektyvumo iliuziją.“ Jam antrina ir mūsų Lietuvos filosofas A. Sverdiolas: ”/…/ visuomet galime, o kartais tiesiog būtinai turime klausti, ar tai, ką mėkliname, nėra pamėklė. Kitaip sakant, visuomet suponuojamas, net jei specialiai ir nekeliamas klausimas, ar vaizdinį atitinka tikrovė (kad ir kaip ją suprastume ir kuo laikytume) arba stebinys, ar tai tėra „tik vaizdinys“. Pamėklė - „tik vaizdinys“, gryna vaizduotės galios išraiška.”
D. Jonkus kelia klausimą straipsnyje “Ar vaizduotė paslepia tikrovės prigimtį ar ją atskleidžia?“ - „Ką reiškia tikrovės ir fikcijos perskyros reliatyvizavimas?“, reflektuodamas S. Žižeko poziciją, pasak kurios „kiekviena fikcija yra tikrovė, nes tikrovė gali būti tikrove tik apsimesdama fikcija, o fikcija yra tikrovė, nes Tikrovės kaip tokios anapus fikcijos apskritai nėra.“
Slovėnijos filosofas, šiuolaikinio intelektualinio avangardo kultūros kritikas pateikia Kanto revoliuciją: „Filosofas, atvėręs “Tikrovės fenomenologijos” problematiką, yra ne kas kitas kaip Kantas. Kanto filosofijoje Grožis, Didingumas ir Monstriškumas [Ungeheure] suformuoja triadą, atitinkančią Lacano Įsivaizduojamos, Simbolinės ir Tikrovės plotmių triadą: santykis tarp trijų sąvokų yra lyg boromiškasis mazgas, kuriame dvi sąvokos susiejamos per trečiąją (Grožis daro galimą Monstriškumo išaukštinimą; taigi išaukštinamas yra Grožio ir Monstriškumo tarpininkas ir t. t.). Kaip ir Hegelio dialektikoje, kiekviena sąvoka, pasiekusi kraštutinumą - t.y. visiškai aktualizuota, - virsta kita: objektas, kuris yra absoliučiai gražus, jau nėra tik gražus, jis yra didingas; taip pat objektas, kuris yra absoliučiai didingas, tampa kažkuo monstrišku. Arba kitaip tariant: gražus objektas be Didingumo elemento nėra iš tiesų gražus; didingas objektas, stokojantis Monstriškumo dimensijos, nėra iš tikrųjų didingas, yra tik gražus…” Kitaip tariant, pasak S. Žižeko, viskas priklauso tik nuo subjekto požiūrio. Riboto proto subjektas pamato tikrovę iš reikiamo fenomeninio atstumo: per daug priartėja ir apverčia tikrovę.
Fenomenologija ir Pasaulio Patyrimas
Tačiau E. Husserlis - fenomenologijos pradininkas, kūrė fenomenologinę pažinimo ir būties teoriją. Siekdami tikrumo, pirmiausia turime „iškelti tarp skliaustų“ visa, kas yra anapus mūsų tiesioginio patyrimo, sakė jis. Fenomenologas D. Jonkus, nagrinėdamas tikrovės ir vaizduotės santykį, klausia: Kas yra šis pasaulis? Kokia jo tikrovė? „Fikcija yra galima tiktai tada, kai mes žinome kas yra tikrovė. Tiktai žinodami, kas yra tikra, mes galim meluoti ir apsimetinėti, ar kurti apgaulingas iliuzijas. Šia prasme fikcija gali būti siejama su fantazija, kuriančia išgalvotus ir netikrus vaizdinius. Tačiau, jei vaizdiniai, ne slepia tikrovę, bet ją atskleidžia, ar bent jau moko ją patirti, tai tada turime apmąstyti pakitusį vaizduotės statusą.“
Suspenduokime įsitikinimus apie pasaulį, bet ne patį pasaulį. Neutralizuokime objektyvistines, natūralistines teorijas, kurios neturėdamos patirties, primeta tam tikrą statusą, nuolatos akcentuoja D. Jonkus. Jo tikslas: parodyti, kad fenomenologija, turi tiesioginį ryšį su pasauliu, nes kalbama apie pačius dalykus, kaip jie yra duoti patirtyje, o ne kaip dalykai, egzistuojantys patys savaime. Šūkis:„Sugrįžti prie pačių daiktų“ - fenomenologijoje reikalauja sugrįžti prie tos empirinės, tiesioginės patirties, per kurią atrandame transcendentalines struktūras. Kurios yra ne kaip sąmonėje egzistuojančios, bet kurios yra sąmonės ir pasaulio sąryšio struktūros; yra objektų raiškos ir atitinkamai subjektyvių aktų, nukreiptų į tuos objektus jungtys, santykiai, sąryšiai; būtent šitų operacijų dėka susiduriame su pasauliu kaip fenomenaliu. „Kėdė ant kurios sėdžiu, kompiuteris kuriuo rašau, mašinų ūžimas gatvėje, ruošiamo maisto kvapas sklindantis iš virtuvės, langas pro kurį žvelgiu į žmonės, kurie eina gatve, saulė, kuri apšviečia mano darbo kambarį, mano planai rytdienai, prisiminimai apie suplanuotus darbus ir svajonės apie patirsiamus nuotykius - tai dalykai iš kurių yra sudarytas mano gyvenamas pasaulis ir jo tikrovė,“ - vaizdžiai rašo filosofas, tačiau neaplenkia, nenuslepia ir iš šio teiginio, kylančio kito klausimo: „Ar gyvenamo pasaulio tikrovė gali būti laikoma tikra, jei į ją patenka laukiami, prisimenami, svajojami, matomi, užuodžiami, girdimi ir liečiami dalykai?“
Jis akcentuota, kad epoche ir fenomenologinė redukcija - tai tam tikras darbas su savimi; išgyvenimų aprašymas - tai tam tikras įgūdžių, pastabumo lavinimas, aprašymas paremtas dėmesingumu. Tokiu būdu, atveriame universalias esmes, ne paneigdami asmenines patirtis, tačiau su ja nesusitapatindami - nesuintersuoto stebėtojo žvilgsniu. Iškelia klaidą, kai manoma, kad mano patirtis yra tik mano patirtis, kad ji yra pati savyje, uždaryta. Jei prarandame sąryšį su pasauliu, prarandame ir intencionalumą, sako filosofas. Sąmonė nėra uždaryta kaip daiktas savyje, sąmonė - visą laiką į kažką nukreipta, sąmonės patikrinimas galimas per pačią duotį. Turime pakartojamumo galimybę. Patys dalykai pasireikšdami mus moko. Pasaulis yra pedagogiškas. Turime pasaulį ne kaip objektyvų, o kaip besireiškiantį.
Taip pat pabrėžia, kad fenomenologijoje objektyvumas nedingsta ir tai yra pačios fenomenologijos įdomumas. Mano patirtis nėra uždaryta ne tik pati savyje kaip sąmonė, bet ji atvira pasaulio raiškai. Ji koreliuota - mokausi ne tik iš savo klaidų, bet ir iš kitų klaidų. Objektyvumą garantuoja sąryšis su kitomis sąmonėmis. Aš galiu pasitikrinti dalyką ne tik kaip duotą man, bet kaip duotą ir kitiems. Pasaulis duotas iš skirtingų perspektyvų. Moderniojoje epochoje paaiškėja, kad visa ką matome yra iliuzija. Visa ką jaučiame - ne tiesa, bet tiesa atrandama protu. Taikomi tikrovei matematiniai rekonstravimo modeliai. Įvyksta desubjektyvizacija.
Fenomenologinė filosofija sustabdo, neutralizuoja, bet sugrįžta prie mokslo. Filosofai turėtų pradėti nuo pasaulio, kuriame gyvename, kurio pagrindu galime kurti hipotetinius pasaulio modelius. Sukurti modeliai turi grįžtamąjį ryšį. Būtina vieną perspektyvą jungti su kita. Būtinas dialogas. Būtina kalbėti apie tą patį dalyką iš skirtingų pusių ir atrasti tam tikras koreliacijas. Vertybinės prielaidos susijusios su vertybinėmis nuostatomis. Juk ne šiaip kuriamos teorijos, juk per jas turime poveikį kaip mes patys egzistuojame, kas mes esame, kaip mes esame. Žmogų galime padaryti bevaliu subjektu, kurį valdo, kuriuo manipuliuoja. Taip naikiname jo sąmoningumą, valią pačiam keisti, žmogus paverčiamas įkaitu, tampa likimo žaisme.
Suvokimo Paradoksas ir Vaizduotės Vaidmuo
Fenomenologija susiduria su suvokimo paradoksu - su suvokimo transcendencija. Intuiciją, Husserlis suvokia, kaip besiskiriančią nuo netiesioginės intuicijos. Netiesioginė intuicija yra vaizdinė arba signityvinė. Vienus dalykus mes suvokiame, kaip pačius tokius, tiesiogiai, juslinio suvokimo pagavoje, o štai kitus suvokiame, kaip reprezentacijas. Vienu atžvilgiu, mes turime prezentacijas, o kitu atveju - reprezentacijas. Per vaizdus, per žodžius, mes neturime tiesioginio santykio su pačiu dalyku. Tokiu būdu suvokime kuriama tam tikra hierarchija. Kai suvokime mes turime duotus pačius dalykus, duotus tam tikrais rakursais, dalykas pasirodo ne kaip pats toks, o duotas tam tikroje perspektyvoje. Suvokimas pats savaime negali turėti to, ko iš jo reikalaujame. Suvokimas negali „paimti“ objekto kaip tokio, jo prevencija duota nepilnai, reikalinga visą laiką prezentacija arba implikacija.
Implikacja - tai kas pasireiškia tiesioginiame suvokime ir „įjungia“ tai, kas tiesiogiai nėra duota. Pavyzdžiui, matau kambarį, kaip tam tikrą erdvę, bet visą laiką suvokiu ir tai, kas yra už jos ribų. Arba matau stalo vieną pusę, iš savos perspektyvos, ir suvokiu jį, kaip turintį ir kitą pusę, kuri tiesiogiai man nėra matoma. Tiesioginėje intuicijoje turime paradoksalią dalykų raišką. Tai, kas duota, turi pratęsimą, kas neduota. Kas suvokiama tiesiogiai, implikuoja tai, kas suvokiama ir netiesiogiai. Ką reiškia tos implikacijos, prezentacijos suvokime? Kaip Kristupas Sabolius supranta vaizduotės ir suvokimo sampratą? Akivaizdu, kad jis mano, jog būtent vaizduotė yra tai, kas „užpildo“ visus neduotus dalykus: kur neturime tiesioginio suvokimo, visą kitą užpildo vaizduotė. „Pasaulio procesai ir vaizduotės procesai - abu veikiantys pagal galimybėmis varijuojančią tapsmo logiką - yra homogeniški. Tačiau Sartre‘as, Husserlis linksta prie nuomonės, kad šita prezentacija, implikacijanegali būti paaiškinta vaizduote. Sartre‘as, Husserlis naudoja tą patį pavyzdį: štai sėdžiu ant krėslo, matau kilimo raštą, bet kilimo raštą man dalinai užstoja kažkoks daiktas. Kaip suvokiu tą kilimo raštą, jo nematomą dalį, kaip visumą? Kas užpildo properšą? Ar galima sakyti, kad čia veikia vaizduotė? Ar vaizduotė, šiuo atveju, pavaduoja mūsų suvokimą? „Kitaip sakant, kambaryje esantys baldai, nors ir užstoja kilimo raštus, nesuardo jų visumos suvokimo. Suvokimui būdingas pratęsimas link to, kas nesuvokiama, tam tikrų suvokimo properšų užpildymas. Intencijos reikalauja būti išpildytos arba įgyvendintos, nes suvokimas čia suprantamas ne kaip vienkartinis aktas, bet kaip suvokimų tėkmė, kaip suvokimo serijų kontinuumas. Suvokime, kaip kambario suvokime, kaip stalo ar žmogaus suvokime, kaip mes matome juos iš vienos pusės, visų dalykų suvokime - mes turime kažką, kaip visumą, kaip duotą per tam tikrą aspektą. Ta visuma visą laiką yra prezentuota arba aprezentuota, bet ne reprezentuota. Suvokimas yra persmelktas tam tikra valia arba geismu. Geismas pasirodo, kai kalbame apie dalies ir visumos sąryšį. Sąmonė nepasitenkina dalyko dalimi. Ji visą laiką eina anapus jos, kaip fenomene - mes nesustojame matydami tik paviršių, bet įžvelgiame ir gelmę. Taip kiekvieno daikto, dalyko ar dalies suvokime visą laiką suponuojame tą visumą, kaip gelmę. Sąmonė yra procesas link galutinės prasmės išsipildymo, realizavimo. Tas procesas, pasak Husserlio, tampa begaliniu procesu. „Tik patyrimo horizontų atskleidimo procedūra galiausiai yra tai, kas išaiškina pasaulio tikrovę ir jo transcendenciją bei toliau parodo, kad jų neįmanoma atskirti nuo transcendentalinės sąmonės, konstituojančios prasmę ir buvimo realumą. Vaizduotė ir atmintis yra reprezentaciniai suvokimai. Tiesiogiai mes suvokiame dalykus, o kai prisimename ar juos įsivaizduojame, tai turime tik tam tikrus atvaizdus. Pasak D. Jonkaus, gilinantis į suvokimą, lyginant jį su vaizduotės ir atsiminimų raiška, aiškėja vienas svarbus dalykas: net suvokime galutinio objekto identifikacijos įvykdyti negalime, nes visą laiką turime dalyką duotą tik tam tikra dalimi. Mūsų valia, prasmės geismas peržengia tam tikrą duotį, mes ieškome tam tikros gelmės. Pats suvokimas negali būti laikomas tiesmuka intuicija, kuri „pagauna“ objektą kaip tokį. Prisiminimuose taip pat mes turime dalykus ne pačius, kaip tokius, bet duotus tam tikrais rakursais. Kodėl taip atsitinka? - kelia klausimą D. Jonkus. Husserlis apeliuoja į tai, kad iš tikrųjų mes prisimename ne patį dalyką, o vienokį ar kitokį jo duotį. Duota duotis numato tam tikrą subjektyvų išgyvenimą. Norėdami suprasti atsiminimus, mes turime atlikti dvigubą redukciją, sako D. Jonkus. Kiekvieną prisimenamą dalyką susieti su tais aktais, išgyvenimais, per kuriuos jis buvo patirtas. Tai pirmoji redukcija. Kodėl? Todėl, kad prisiminimai prasideda dabartyje, jie kyla iš dabarties, randasi iš dabartinių suvokimų. „Gyvoji dabartis implikuoja praeitį, kuri pirmapradiškiausiu būdu man atsiskleidžia kaip prisiminimas. Čia svarbu pastebėti, kad mano savastis man pirmiausia prieinama kaip dabarties aktualybė, o ne kaip prisiminimais užtikrinamas nekintantis mano būties substratas. Aš pats save patiriu pirmiausiai kaip aktualiai esantį, tačiau ši aktuali esatis implikuoja mano potencialybes t.y. Tarp suvokimų yra tam tikras ryšys. Dabartiniai suvokimai „provokuoja“, jie „motyvuoja“. Yra motyvacija prisiminti. Mūsų dabartyje suvokiama esamybė. Mes esame motyvuoti prisiminti. Kodėl? Dabartinis išgyvenimas turi tam tikrą gelmę. Viena gelmė - tai, kas tiesiogiai nematoma, bet yra duota, kaip implikacija to, kas tiesiogiai išgyvenama dabartyje. Kita gelmė - prisiminimų gelmė. Tai, kas išgyvenama dabar, visą laiką asocijuojasi su ankstesniais išgyvenimais. Todėl ankstesni išgyvenimai visą laiką bus d…
Pasaulis Kaip Objektyvios ir Subjektyvios Prigimties Lydinys
Dažnai kyla pagunda visa, ką aprėpia akis ant žemės ir virš galvos, pavadinti pasauliu. Bet toks požiūris keltų klausimą: akimi regimi vis nauji daiktai ir kiti horizontai - ar tai tas pasaulis? O Žemės rutulys, kurį tegalima įsivaizduoti arba matyti nedidelio gaublio pavidalu - juk ir tai pasaulis? O Saulės sistema, mūsų galaktika, miriadai žvaigždžių - taip pat? Be to, esama juk ir žmogaus sielos, kurią jaučiame lyg banguojantį vandenyną ir kurią dažnai vadiname vidiniu žmogaus pasauliu. Kas sieja visus ššiuos pasaulius? Ar galima juos aprėpti viena mintimi, išgyventi vienu jausmu? Ar galima vienu ir tuo pačiu metu gyventi visuose juose?
Pasaulis yra objektyvios (daiktiškos) ir subjektyvios (dvasinės) prigimties lydinys. Daiktiška - tai ,, Visa po Saule”, tai visa fizinė, cheminė, biologinė tikrovė, kuri suvokiama ir įvaldoma mūsų patirtimi bei gamtos mokslais. Dvasiška - tai mūsų sąmonės gyvenimas, kuris jaučiamas sieloje, valios veiksmuose, mąstyme, kuris prabyla religijos, meno ir net mokslo kūriniais. Žmonių veikla susidaro iš daugelio įvairiausių darbų. Kiekvienas darbas, kokio sudėtingumo jis bebūtų, mums pateikia tam tikrą informaciją apie pasaulį ir mus pačius. Be tokios veiklos mes nieko negalėtume pasakyti apie tikrovę. ŠŠia prasme visi žmogiškos veiklos aktai, įvairios operacijos, procedūros turi pažintinį pobūdį. Pažinimas yra visuomeninis - istorinis ir individualus žinių apie tikrovę gavimo procesas ir jo rezultatas. Žmonių pažintinę veiklą sudaro įvairūs pažintiniai aktai (stebėjimai, bandymai, eksperimentai, teorinė veikla ir pan.) ir jų rezultatai teiginių, teorijų, kuriose pasakoma kažkas apie konkretų tikrovės fragmentą,pavidale. Tai vieningas procesas, kuris prasideda žmogaus nukreiptais pažintiniais aktais į kokį nors objektą . Pažinimas - žmogaus santykis su tikrove. Filosofįjos pažinimo objektas - mus supantis pasaulis, o subjektas - žmonės(visuomenė).
Yra įvairūs požiūriai, kaip galima pažinti pasaulį, procesas labai sudėtingas ir prieštaringas. Filosofas turi paaiškinti, iš kur jis žino, kkad jo teiginiai yra teisingi. Kitaip tariant, jis turi nurodyti, iš ko atsirnda jo ir kitų žmonių žinios. Klausimas, iš ko atsiranda mūsų žinios, ir yra pažinimo šaltinio problema. Kuo gi remiasi žmogaus pažinimo procesas? Žmogus pažįsta aplinkinį pasaulį, priima iš jo informaciją pirmiausia juslėmis: regėjimu, lytėjimu, klausa ir t.t. Reikia pripažinti, kad didelį vaidmenį vaidina juslės ir pažinimo šaltiniu galima laikyti jutimus ir suvokimus. Jutimas- daiktų ir reiškinių savybių, ttaip pat organizmo vidinių būvių, kai jie tiesiogiai veikia jutimo organus, atspindėjimas. Suvokimas- daikto ar reiškinio visumos atspindėjimas, jam tiesiogiai veikiant jutimo organus. Jutimas ir suvokimas yra procesai, ojų rezultatai vadinami pojūčiais ir suvokiniais. Tačiau juk vienas reiškinys suteikia kiekvienam skitingus pojūčius- vieniem stipresnius, kiti buna apatiški ir pan. Mums informaciją teikia taip pat ir patirtis apie konkrečius įvykius, daiktus ir asmenis. Tačiau ar patirtis yra pažinimo šaltinis? Demokritas ir Platonas nesirėmė juslių liūdijimais. Jie buvo įsitikinę, kad filosofinio pažinimo šalitnis yra intelektas, protas. Nes remdamiesi loginiais argumentais, galime įrodyti tai, ko nežinome iš patirties. Juslinis patyrimas, pasak Aristotelio, yra būtina pažinimo fazė: faktų nustatymas- būtinas mokslinio tyrimo etapas. Požiūrio, kad pažinimo šaltinis yra protas, šalininkai vadinami racionalistais (lot. ratio- portas). Priešingo požiūrio šalinikai vadinami empiristais (gr. Empeiria- patirtis) arba sensualistais (lot. Empirizmas. Pirmiausia žmogus pažinime remiasi savo juslėmis - regėjimu, klausa, lytėjimu, uosle, skoniu. Jis mato jį supančius daiktus - žmones, žolę, vandenį, kalnus, automobilius ir kitus daiktus. Klausos oorganai leidžia girdėti įvairius garsus. Lytėdami sužinome ar daiktai yra šilti, ar šalti, aštrūs ar glotnūs ir t.t. Įsitikiname, kad pažinimo šaltinis yra jutimas ir suvokimas. Juslės mus sieja su tikrove. Pojūčiai ir suvokiniai bei atmintyje išsaugota juslinė informacija, vaizdiniai yra labai svarbi žmogiškojo patyrimo dalis. Daugeliui filosofų juslių vaidmuo pažinime yra akivaizdus faktas. Susimąstydami apie tai, iš kur žmogus gauna žinias, jie pripažino, kad niekas iš mūsų gimdamas neatsineša į pasaulį jokių, nors ir menkiausių, žinių. Tokios nuomonės buvo J. Lokas (1632-1704), sakydamas, jog kai gimstame, mūsų protas yra neprirašyta lenta- tabula rasa (lot.