Įvadas
Smurtas artimoje aplinkoje yra opi visuomenės problema, turinti įtakos įvairaus amžiaus, lyties ir socialinės padėties žmonėms. Lietuvoje, praėjus metams po Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo (2011) priėmimo, ši problema išlieka aktuali. Įstatymo priėmimas buvo svarbus žingsnis siekiant palengvinti smurto patiriamo artimoje aplinkoje aukoms teisinės gynybos procesą ir užtikrinti saugumą ekstremalaus užpuolimo atveju. Straipsnyje bus aptariamas agresyvus elgesys, vyrų smurtas artimoje aplinkoje, jo formos, priežastys ir galimi sprendimo būdai.
Smurto artimoje aplinkoje apibrėžimas ir įvardijimas
Pirmiausia bus aptarta užsienio tyrėjų diskusija dėl pačios problemos įvardinimo, kuri kartais vadinama smurtu artimoje aplinkoje, kartais smurtu šeimoje, kartais akcentuojama kaip genderizuotas smurtas prieš moteris priklausomai nuo tyrėjų teorinės ir pasaulėžiūrinės orientacijos. Tuomet pasinaudojant E. Stark (Coercive control, 2007, p. 104) tipologija apibrėžiamos skirtingų problemos įvardinimų galiojimo ribos ir aptariamos kiekvienam jo išskiriamam smurto artimoje aplinkoje tipui įveikti tinkamos priemonės.
Nuo tada kai pasirodė pirmieji įstatymai, nukreipti prieš smurtą šeimoje, dominavo feministinis požiūris į problemą, pagal kurį smurtas artimoje aplinkoje buvo suvokiamas kaip didžiąja dalimi vyrų atliekamas smurtas prieš moteris ir vaikus. Tai lėmė Išnaudotų Moterų Judėjimo (Battered women’s movement) pasiekimai iškeliant smurto artimoje aplinkoje problemą į visuomenės akiratį ir numatant bendruomeninius ir valstybinius resursus aukoms, kurios didžiąja dalimi atvejų buvo moterys, apsaugoti. Moterų smurtas šios krypties tyrėjų buvo vertinamas kaip atsakas į pirmiau įvykusį vyro smurtą. Remiantis šiuo požiūriu buvo sukurtos pirmosios programos smurtaujantiems vyrams, kaip bendruomeninis atsakas į jų elgesį, į kurias nuo pat pradžių nebuvo dedama daug vilčių, kaip į ilgalaikį aukų saugumo garantą. Jos buvo paremtos siekiu keisti vyrų sąmoningumą jų kontrolės moterų atžvilgiu ir siųsti žinutę visuomenei, kad smurtas prieš moteris yra nusikaltimas, kylantis iš vyrų viršenybės, įsišaknijusios seksistinėse nuostatose, už kurį atsakingi tik patys vyrai. Šių programų pagrindu buvo sukurti daugelio dabartinių smurtautojų intervencijos programų standartai.
Feministinei tyrėjų krypčiai oponavo įtakinga tyrėjų mokykla (M. Straus, 1980), apibrėžianti smurto artimoj aplinkoje problemą kaip smurtą šeimoje. Jų požiūriu, kurį grindė atskirų smurtinių veiksmų, kaip pvz. „antausio“ ar „stumtelėjimo“, kiekybiniai tyrimai, smurtas šeimoje yra lyties požiūriu simetriškas, abipusiškas (kiekviena iš smurtaujančių šalių gauna tiek, kiek ir pati smurtauja) ar net kad moterys smurtauja daugiau ir yra dažniau nei vyrai linkę naudoti sunkų smurtą prieš partnerį. Tokį supratimą palaikė ir nacionalinių apklausų apie smurtą artimoje aplinkoje duomenys, atskleidę kad didelė dalis moterų naudoja jėgą santykiuose, įskaitant ir tuos jėgos naudojimo tipus, kurie laikomi sunkiais ir smurtiniais. Feministinės krypties atstovai (R. P. Dobash, R. E. Dobash, 1992) savo ruožtu kritikavo smurto šeimoje tyrimus dėl koncentravimosi į atskirus smurtinius veiksmus ir teigė, kad nors kiekybiškai smurtinių aktų padaromų vyrų ir moterų yra ir apylygiai, tarp jų yra kokybinis skirtumas kalbant apie jų pobūdį, motyvus ir pasekmių sunkumą. Buvo teigiama, kad nacionalinės apklausos apie smurtą šeimoje smarkiai pervertina moterų daromus smurtinius veiksmus, kurių nei jos pačios, nei jų partneriai nelaiko smurtiniais. Sociologas M. Jhonson (1995) išsprendė šį prieštaravimą tarp minėtų dviejų konfrontuojančių tyrėjų krypčių atskleisdamas, jog smurto šeimoje krypties tyrėjai, kurių požiūrį rėmė nacionalinės apklausos apie smurtą artimoje aplinkoje, yra teisūs dėl simetrijos lyties požiūriu smurtaujant šeimoje, kai tai yra situacinis smurtas (situational violence), kuris pasireiškia, kai smurtas šeimoje naudojamas atsakant į situacijos atžvilgiu specifinius stresorius, išreiškiant nuoskaudas ar kitus jausmus, siekiant išspręsti ginčus. O kriminalinė ir pagalbos aukoms centrų statistika, kuri rėmė feministinį požiūrį, apima visai kito pobūdžio smurtą, kurį M. Jhonson įvardino kaip „artimojoterorizmą“ („intimate terrorism“). Tai smurtinio elgesio būdas, apimantis mentalinio kankinimo taktikų įvairovę, skirtų kontroliuoti, izoliuoti, paveikti auką bauginimais kaip ir fiziniais sužalojimais. M. Jhonson įžvalgas išplėtojo ir papildė britų tyrėjas E. Stark knygoje Coercive control (2007) , pateikdamas siūlymus kaip naudojantis jo nauja smurto koncepcija pagerinti intervencijos smurto artimoje aplinkoje efektyvumą.
Priešingai negu įprasta manyti, ko vien vertas problemos įvardinimas - smurtas artimoje aplinkoje - daugelis partnerio atakų įvyksta, kai poros yra fiziškai išsiskyrusios. Realybė maskuojama tokiais terminais kaip intymus, artimos aplinkos ar poros smurtas, kas implikuoja, kad išnaudojimas vyksta pirmiausia neišsiskyrusiose porose ar santykiuose, kuriuose abi šalys dalinasi panašiu įsipareigojimu. Tačiau tai, ką E. Stark įvardina kaip „intymumo prielaidą“ (presumption of intimacy), tėra privilegijuotas smurtautojų priėjimas prie aukų, suteikiamas buvusio partnerio statuso, kuris įgalina panaudoti kontrolei ir persekiojimui itin intymias žinias apie jų aukas, kurios įprastai neprieinamos nepažįstamiesiems. Persekiojimas, šnipinėjimas, ir kitos taktikos, kurios ištęsia išnaudojimą socialinėje erdvėje, efektyviai neutralizuoja atskyrimo naudą. Quincy, Masačiūsetso valstijoje atliktas tyrimas (cit. pg. E. Stark, 2007, p. Tuo remdamasis E. Stark vietoj M. Jhonson vartotos „artimojo terorizmo“ sąvokos pasiūlė „pavergiančios kontrolės“ (coercive control) terminą, nes jo manymu, taip daug tiksliau užčiuopiamos taktikos naudojamos tokio tipo išnaudojime, kurios nebūtinai vyksta artimoje aplinkoje (nors teisiškai įforminamos ir suprantamos kaip tokios), apibūdina greičiau aukos ir smurtautojo artimumo prielaidą nei tikrą artimumą, ir mažai ką turi bendro su taktikomis paprastai naudojamomis teroristo. Be to, kaip pastebėjo E. Stark, M. Jhonson tipologija išlaiko tam tikrus dominuojančio biheviorizmo aspektus. Joje smurtas, naudojamas artimojo terorizmo atveju paprastai yra sunkesnis nei tuo atveju, kurį jis įvardina kaip situacinį smurtą. Negana to, jo sukurta situacinio smurto kategorija sujungia dviejų smurto tipų dinamikas, kurios labai skiriasi savo reikšmingumu, būtent įprastas šeimynines kovas (ordinary fights), kurias daugelis porų vertina kaip priimtiną būdą įveikti nesutarimams, ir smurtinius išpuolius, kuriuose smurtas naudojamas sužaloti, išgąsdinti ar pažeminti partnerį, bet neapima kontroliavimo taktikų. Jėgos, naudojamos smurtinėse kovose, išpuoliuose ar artimojo terorizme mechaninės charakteristikos paprastai yra identiškos. Priešingai negu šeimyninėse kovose tarp sąlyginai lygių partnerių, M. Jhonson tipologijoje apibūdinamose kaip „situacinis smurtas“, kuriose smurtas naudojamas konfliktams spręsti, tie, kurie imasi partnerio smurtinio užpuolimo ar pavergiančios kontrolės siekia užgniaužti konfliktą ar neleisti jam iškilti į paviršių, ar nubausti partnerį už tam tikrą vien tik paties smurtautojo suvokiamą skriaudą ar aukos nepaklusnumą, beveik visuomet iškeldami savo asmens viršenybę. Abipusiškumo trūkumas apibūdina tiek smurtinę ataką, tiek pavergiančią kontrolę. Skirtumą apibrėžia tai, kad esant atakai, dominavimas pasiekiamas grynai jėga, verčiant partnerį apskaičiuoti patiriamą fizinį skausmą ir kančią ir įvertinti iš naujo praeities ar ateities elgesį, įskaitant pasipriešinimo galimybę. Lyčių nelygybė atlieka tam tikrą vaidmenį visuose trijuose minėtuose smurto kontekstuose. Bet nors lyčių nelygybės įsteigimas ar atkūrimas gali būti tikslas kovose ar užpuolimuose, kontrolės primetimas išnaudojimo (abuse) atveju jau iš anksto suponuoja nelygų teisių ir resursų pasiskirstymą, jeigu išnaudotojas ir nukreipia smurtą tam, kad primestų dalykus, esmingai susijusius su lyčių nelygybe, pavyzdžiui versdamas auką elgtis pagal lyčių stereotipus. Lyčių galios asimetrija suteikia vyrams (moterims tik labai retais atvejais) socialinius svertus naudoti pavergiančiai kontrolei, siekiant užspeisti (entrap) ir subordinuoti moteris.
Taip pat skaitykite: Psichikos sveikatos priežiūra Lietuvoje: globos įstaigos
Kovų atskyrimas nuo užpuolimų yra sąlyginai paprastas. Daugeliui žmonių užpuolimai yra kitokie, nes jų aukos jaučiasi užpultos, ir todėl, kad jų būdai, pasekmės ar dažnumas yra tokie neproporcingi padarytoms skriaudoms, kad pažeidžia ribas, kurias bendruomenė laiko priimtinu būdu išsiaiškinti nesutarimus. Beveik nė vienas vyras ir tik maža dalis moterų, kurios apklausose apie smurtą artimoje aplinkoje pažymi, kad joms buvo suduota, ieško ar reikalauja išorinio įsikišimo. Tai leidžia manyti, kad didelė dalis užpuolimų įvyksta šeimyninių kovų kontekste, šią galimybę patvirtina ir atvejų mastas, kai poros praneša apie abipusį smurtą. Užpuolimų atskyrimas nuo pavergiančios kontrolės yra sunkesnis, iš dalies dėl to, kad yra mažai tyrimų, kuriuose būtų įvertinta kokiu mastu kontroliavimo taktikos yra naudojamos išnaudotojiškuose santykiuose. Išimtis yra Quincy vyrų (cit. pg. E. Stark, p. 105), areštuoto dėl smurto artimoje aplinkoje, tyrimas. Kaip ir tie vyrai, moterys, areštuotos dėl smurto artimoje aplinkoje, dažniausiai turi ilgą smurtavimo ir piktnaudžiavimo psichotropinėmis medžiagomis istoriją. Bet Quincy tyrimas atskleidė, kad 6 iš 10 areštuotų vyrų ne tik užpuldavo partneres, bet ir atimdavo jų pinigus, ir kad daugiau nei pusė jų suvaržydavo partnerių autonomiją trim ar daugiau papildomų būdų. Šie duomenys rodo, kad bent 60% moterų, kurios ieško pagalbos, patiria pavergiančią kontrolę (atvejų skaičius gali svyruoti nuo 45 iki 79 procentų). Daugelį įprastinio smurto apibrėžimo, kaip smurto artimoje aplinkoje, keliamų nesusipratimų galima įveikti atskiriant kovas nuo išnaudojimo ir padalinant likusius atvejus į partnerio užpuolimus ir pavergiančią kontrolę. Dėl kontrolės vaidmens užspeitime, moterys turi menkesnes galimybes pasipriešinti išnaudojimui ar išvengti fizinio išnaudojimo, o tai savo ruožtu padidina pažeidžiamumą smurtui, įskaitant ir mirtinai pavojingą smurtą. Kalbant apie smurtines atakas, tiek moterys, tiek vyrai užpuola partnerį panašiais būdais ir dėl panašių motyvų. Bet nėra tokios bylos per visą Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymų istoriją JAV, kad pavergiančios kontrolės naudotoja būtų moteris (E. Stark, p.6). Lyčių asimetrija pavergiančioje kontrolėje atspindi asimetrišką lyčių nelygybės prigimtį, ne faktą, kad moterys yra mažiau agresyvios, kontroliuojančios ar dominuojančios negu vyrai. Visos atakos prieš moteris nuo ju vyru partnerių turi seksualinį komponentą - paprastai sužalojamos kūno dalys, siejamos su moters seksualumu. Bet pavergianti kontrolė yra ir apie kultūrinę lytį. Pavergiančią kontrolę E. Stark laiko išnaudojimo ar smurtavimo forma, tačiau pastarasis variantas implikuoja, kad smurtautojas piktnaudžiavo valdžia, kuri įprastai laikoma priimtina, kokia vyro valdžia moteriai žmogaus teisių požiūriu nėra. Be to, šio elgesio modelio vertinimas tik kaip smurtavimo formos klaidinančiai nurodo, kad kontrolė yra tik apie fizinį smurtą. Pavergiančios kontrolės atveju vyrai naudoja izoliavimo, įbauginimo, bendravimo su draugais apribojimo, savininkiškumo, moters seksualumo suvaržymų, vertimo atsiskaityti už tai, kaip ji leidžia laiką ir kitas partnerio kontrolės taktikas - dauguma iš jų apskritai nenaudoja tiesioginio fizinio smurto. Moterų užspeitimą asmeniniame gyvenime yra sunku įžvelgti, nes daugelis teisių, kurias jis pažeidžia yra labai įprastos - tiek priimamos kaip savaime suprantamos ir kasdieniškos suaugusiojo gyvenime ir tiek įsitvirtinusios moterų elgesio būduose, kurie nulemti normatyvinio priskyrimo moterims pagal lytį - kad jų peržengimas lieka nepastebėtas. Smurtą lengvą suprasti. Bet apribojimai, kurie įeina į pavergiančią kontrolę ir kurių tikimybė didžiajai daliai vyrų yra artima nuliui, dėl esamų kultūrinių nuostatų nėra akivaizdūs ir iš šalies į aukos situaciją žiūrint labiau įsivaizduojami karo belaisvių stovyklos, kalėjimo ar psichiatrinės ligoninės sąlygomis nei kasdienybėje. Tai paliudija ir faktas, jog intervencijos lėmė didelį fatališko moterų smurto sumažėjimą, nes moterų prieglaudos, areštai ir teismų įsakymai davė ekstrinę priemonę gynybiniam smurtui ir sumažino jų baimes dėl didelės žalos. Didžioji dalis sumažėjimo buvo kalbant apie smarkų smurtą, nes pagal žalos paskaičiavimus vykdoma intervencija, stipriai žalojančios atakų aukos sulaukia daugiausia apsaugos. Moterys paprastai nužudo partnerius po ilgai kentėto išnaudojimo ir tada, kai bijo dėl savo ir vaikų gerovės, o vyrų įvykdytos partnerių žmogžudystės dažniausiai įvyksta dėl vadinamosios „atsiskyrimo atakos“ (separation assault) (cit. pg. E. Stark, p. 57).
Pavergianti kontrolė apima piktavališką elgesio modelį, kuris subordinuoja moteris svetimai valiai pažeidžiant jos teisę į kūno neliečiamumą ir vientisumą (smurtas artimoje aplinkoje), orumą ir autonomiją (įbauginimas), socialinius ryšius (izoliacija) ir uzurpuojant ar paneigiant moters priėjimą prie resursų, reikalingų asmeniškumui ir pilietiškumui (kontrolė). Dalis teisių, kurias smurtautojai atkerta nuo moterų jau yra saugomos viešojoje sferoje, tokios kaip teisė į fizinį vientisumą ir teisė į nuosavybę. Šių atvejų atžvilgiu įstatymai yra taisomi, kad išplėstų šią apsaugą į asmeninį gyvenimą. Bet didžioji dalis žalos, įeinančios į pavergiančią kontrolę yra su kultūrinės lyties formuojamais apribojimais susiję suaugusiojo autonomijos pažeidimai, kurie neturi jokio aititikmens viešajame gyvenime ir yra dabar teisinei sistemai nematomi. Moters subjektiškumas yra istoriškai specifiškas, susijęs su specifiniu moterų pažeidžiamumu dėl lyčių nelygybės - išankstinio įpareigojimo namų ūkio, globos ir seksualinių paslaugų vyrui darbams, ir motyvuoja bei apriboja tai, kaip vykdomas išnaudojimas prieš ją. Vyrų dominavimas pavergiančioje kontrolėje yra apie tai, kas moterys yra jiems ir ką jos privalo , o ne vien kas vyrai yra ir ko jie nori. Įpareigojimas darbų namuose atlikimui ir lyčių stereotipai apibrėžia moters antrarūšį statusą seksistinėje kultūroje, kuriuo persiima smurtautojai ir dėl kurios buvimo jie sulaukia pateisinimo iš visuomenė ir masinės medijos. Moters patiriamo smurto artimoje aplinkoje specifiškumo įvardinimas nereiškia, kad kitas smurtas artimoje aplinkoje, kaip antai smurtas prieš vyresnio amžiaus žmones, vaikus ar neįgaliuosius yra mažiau svarbus. Tačiau neįvardinus struktūrinės lyčių nelygybės aplinkos, kuri formuoja kaip smurtas prieš moteris yra vykdomas sumažėja tiek efektyvios intervencijos galimybė, tiek prarandama paralelė su moterų priespauda kitose kultūrose ir fundamentalistiniuose sąjūdžiuose, kurie reakcogniškai reaguoja į moters laisvės ir autonomijos didėjimą. Iki šių laikų išaugęs lyčių lygybės mastas sumažino smarkų intymaus partnerio smurtą, leido pasipriešinti išnaudojimui efektyviau ir palengvino skyrybų procesą. Bet pati galimybė būti išnaudotai ir būti užmuštai išliko neda…
Agresijos šaltiniai ir priežastys
Psichologas Marius Daugelavičius tikina: nekaltinkite dėl agresijos testosterono. Beje, šio su vyriškumu siejamo hormono turi ir moterys. Nors vyriškas hormonas turi įtakos emocinėms reakcijoms, agresyvus elgesys kyla visai ne iš jo, o dažniausiai - iš vaikystės nuoskaudų, psichologinių traumų ir būna nulemtas socialinės aplinkos bei kažkada turėtų neigiamų patirčių. O agresyvūs būna tiek vyrai, tiek moterys. Net ir neasocialios šeimos, gyvenančios iš pažiūros „normalų“ gyvenimą, susiduria su smurto problema. Viešumoje negatyvias emocijas įprastai užspaudęs žmogus viską, kas viduje susikaupė blogo, išlieja sugrįžęs namo, tai yra, į aplinką, kurioje jaučiasi saugus ir gali atsipalaiduoti - ar kumščiais, ar aštriu liežuviu, kuris sužeidžia ne ką mažiau nei naudojant fizinę jėgą. Kenčia artimi žmonės, kenčia pats smurtautojas.
Visų problemų paprastai reikia ieškoti vaikystėje: tėvų pavyzdys, auklėjimas, aplinka, kurioje augo vaikas. Paprastai smurtauja tie, kurie patys susidūrė su smurtu. Jiems vaikystėje yra tekę tą išgyventi, ir jie smurtą laiko priemone spręsti įvairiems klausimams. Žmonės, kurie šeimoje, aplinkoje nepatyrė smurto, paprastai nepradeda smurtauti, nebent labai retai, tam tikroje situacijoje, bet tai nėra dėsningumas.
Būna visaip. Nebūtinai tiesiogiai prieš juos turėjo būti smurtaujama, tai galėjo būti smurtas tarp tėvų, nesaugi aplinka kieme, kur būdavo daug smurtaujama. Tiesa, svarbiausia tai, kas vyko tarp tėvų. Jeigu egzistavo smurtas tarp tėvų ar iš tėvų (vaiko mušimas), tai palieka gilią traumą, žmogus tampa piktas, agresyvus, pasąmoningai, to nesuvokdamas, nori atkeršyti pasauliui, kažkaip gintis, o geriausia gynyba yra puolimas… Ar didesnį polinkį į smurtą gali nulemti kokie nors fiziniai dalykai, pavyzdžiui, hormonai? Vyriškas hormonas testosteronas šiek tiek labiau veda prie kovos instinkto, bet smurto nenorėčiau į tai nurašyti. Jeigu žmogus neturi vaikystės traumų, testosteronas nesuveiks tokiu būdu. Pyktis kaip emocija, pikta reakcija dar nereiškia, kad žmogus turi polinkį smurtauti? Pyktis, be abejo, yra normali emocija, ir jokiu būdu nereiškia, kad supykęs žmogus puls smurtauti. Kita vertus, užuomazga yra - kiekvienas smurtas susijęs su pykčiu. Čia kaip toje patarlėje - kiekviena silkė yra žuvis, bet ne kiekviena žuvis yra silkė. Pykčio buvimas nereiškia, kad žmogus smurtaus, bet jeigu žmogus nejaučia pykčio, jis nesmurtaus. Labai dažnai pasitaikantis atvejis - nuslopintas pyktis ir agresija. Žmogus išoriškai gali būti ramus, bet jis slopina pyktį. Pyktis kaupiasi viduje, ir kai atsitinka kokia nors nepalanki situacija - iššauna. Ramūs, iš pažiūros kultūringi žmonės šeimoje tampa smurtautojais.
Taip pat skaitykite: Vaikų globos namų bendradarbiavimas
Reikšmingas smurto artimoje aplinkoje veiksnys yra alkoholis. Bet kodėl vienus žmones alkoholis slopina, atpalaiduoja, o kitiems skatina agresiją? Alkoholis atima savikontrolę. Tada atsiskleidžia tai, kas yra žmogaus viduje. Jeigu jame slypi kažkoks „vidinis gerumas“, žmogus išgėręs tampa „geras“. O jeigu viduje yra pasąmoninės agresijos, tie agresyvūs momentai ir išlenda. Ne alkoholis juos sukuria, jis tik blokuoja savikontrolę.
Visuomenėje daug nusivylimo, susipriešinimo - ir dėl ekonominių priežasčių, ir dėl pandemijos. Nepasitenkinimas esama padėtimi turbūt natūraliai daugeliui provokuoja vidinį pyktį. Ar situacija šalyje padidina smurto tikimybę tarp artimų žmonių? Padidina. Ir karantinas, ir apribojimai, ir tai, kad žmonės turi mažiau laisvės keliauti, kažką daryti, išsilieti, ypač, kai buvo griežtesni ribojimai, be abejo, veikė žmones, šeimose atsirado trinties. Tokiu atveju reikėtų sakyti, kad dėl smurto atsakingas ne pats žmogus, o aplinka? Atsakomybę turėtų prisiimti visų pirma šeima, kurioje žmogus augo. Dabartinė ekonominė situacija nėra pagrindinė priežastis - o tai, kas vyko jo šeimoje, artimoje aplinkoje. Jeigu žmogus turi stabilią, sveiką psichiką, vaikystėje nėra patyręs didelių vidinių traumų, nesaugumo, smurto - esami apribojimai ir kiti nepatogumai jo neprives prie smurto.
Ar smurtą galima susieti su lytimi? Ar tikrai vyrai yra pagrindiniai smurtautojai? Būna ramių, švelnių vyrų, būna agresyvių, dominuojančių moterų. Bet žvelgiant statistiškai, į fizinį smurtą, mojavimą kumščiais visgi labiau linkę vyrai. Psichologinis smurtas pasiskirsto tarp lyčių tolygiau. Moterys dažnai turi aštresnį, kandesnį liežuvį ir labiau naudojasi tuo ginklu. Ar lyčių stereotipai patys savaime - kad vyras yra stiprus, karys, o moteris nuolaidi, švelni, - kai kurių žmonių negali pastūmėti atitinkamai elgtis, t. y. smurtauti? Vargiai. Pasikartosiu, esmė yra tai, kaip žmogus užaugo, ką matė ir patyrė vaikystėje. Jeigu žmogaus viduje yra agresija, ji vis tiek kur nors išlįs - ar šeimoje, ar aplinkoje.
Jeigu žmogus pats suvokia, kad agresija yra problema - pakelia ranką prieš artimą žmogų, po to gailisi, bet nieko negali su savimi padaryti, - ar yra būdų sau padėti, suvaldyti tą vidinį žvėrį? Jis turėtų eiti į terapiją ir bandyti gilintis, kas su juo vyksta, dirbti su savimi. Tai pasąmoniniai dalykai, žmogus gali viską suprasti, bet jis pasąmonės nevaldo. Aš turiu klientų, kurie žino, kad negerai daro, bet kai apima emocijos, protas tampa bejėgis. Todėl reikia profesionalaus darbo, kad žmogus susivoktų ir išmoktų savo reakcijas valdyti. Pačiam žmogui tą išspręsti labai problemiška - tai lyg pačiam išsigydyti dantį. Suvoki, kad skauda, kad yra negerai, bet pačiam nieko padaryti neįmanoma, fiziškai neprieisi. Tas pats ir ten, kur yra giluminės psichologinės problemos - žmogus negali jų pats išspręsti. Jeigu žmogus agresyvus tampa tik išgėręs, o visais kitais atvejais sugeba valdyti procesą - tada jis gali sau padėti: mesti gerti. Ar tiesa, jeigu žmogus vieną kartą pakėlė ranką, ją kels ir toliau? Ar smurtas gali būti atsitiktinumas? Atsitiktinumo čia nebūna. Būna tik taip, kad žmogus suvokia, ką padarė, ir imasi su tuo dirbti. Tada tai gali pasikeisti. Bet jeigu viskas nurašoma atsitiktinumui, alkoholiui ar dar kam nors - tada tai kartosis. Tada tai gali pasikeisti.
Smurto formos
Smurtas artimoje aplinkoje, agresija yra itin opi problema, kurios atvejai, deja, vis dar nuolat skamba visuomenėje. Smurtas šeimoje ne visada yra akivaizdžiai pastebimas ir paženklintas mėlynėmis. Tai gali pasireikšti ir kaip ekonominis, seksualinis, psichologinis smurtas. Todėl svarbu atpažinti agresiją, įvairias jos formas bei paskatinti moteris nebijoti kreiptis pagalbos.
Taip pat skaitykite: Darbo struktūra: psichologas senelių namuose
- Fizinis smurtas. Tai tyčinis prieš moters valią jos organizmui daromas fizinis poveikis, nukreiptas į asmens gyvybės atėmimą, žalos sveikatai padarymą, fizinio skausmo ar kitų fizinių kančių sukėlimą, laisvės atėmimą arba bejėgiškos būklės sukėlimą:smūgiai, kumščiavimas, spardymas, stumdymas; griebimas už plaukų, dusinimas, kratymas; draskymas, badymas, smaugimas, kandžiojiimas, spjaudymas, deginimas, nuplikymas arba nušaldymas; suvaržymas, izoliavimas, neleidimas išeiti iš namų, grasinimas ginklu.
- Psichologinis smurtas. Psichologinis smurtas ne toks pastebimas, tačiau galintis visiškai sutrypti aukos savivertę, pasitikėjimą savimi ir kitais žmonėmis bei užkirsti kelią bet kokiam tobulėjimui. Jis pasireiškia įvairiomis formomis: šaukimas, spiegimas, pravardžiavimas; ignoravimas, nemalonus tonas; žeminimas, gėdinimas, šaipymasis, įžeidžiantys juokai, kritikavimas atskirai arba prie kitų žmonių; savininkiškumas, atskyrimas nuo draugų ar šeimos, kontroliavimas, nesiliaujantys skambučiai ir žinutės; aukos kaltinimas dėl smurtautojo veiksmų ar savijautos; teigimas aukai, kad viena ji nieko neverta; grasinimai, priverčiant auką pajausti, kad jai nepavyks nutraukti santykių su smurtautoju. Psichologiniai agresoriai manipuliuoja kitų kompleksais, taikosi į pažeidžiamas vietas, taip priversdami auką mąstyti, jog kalta ji pati, kartais net sukurdami iliuziją, kad savo žeminančiais veiksmais ir nuolatine kritika jie ne kenkia, o priešingai - apsaugo bei padeda susivokti.
- Ekonominis smurtas. Tai viena šeimyninio smurto rūšių, kurią naudodamas smurtautojas siekia kontroliuoti savo partnerę: ekonominės laisvės suvaržymas pinigų ar kreditinių kortelių atėmimas ir vertimas maldauti, kad visa tai grąžintų; aukos pinigų ar turto vogimas arba išviliojimas apgaulės būdu; atsisakymas duoti maisto, rūbų, būtinus medikamentus ar draudimas nakvoti namie; draudimas dirbti arba baigti mokslus.
- Seksualinis smurtas. Kito asmens vertimas atlikti nesaugų ar žeminantį lytinį aktą prieš kito asmens valią; nepageidaujamų seksualinio akto formų naudojimas siekiant valdyti kitą asmenį; vertimas stebėti ir kartoti pornografinius veiksmus ar dalyvauti pornografijos filmavime.
tags: #globos #namuose #gyvenanciu #vyru #agresyvaus #elgesio