Šiame straipsnyje nagrinėjami šeimos gyvenimo klausimai, iškylantys suaugusiojo gyvenime, aiškinamasi su šeimos struktūra susijusios sąvokos. Straipsnyje apžvelgiami esminiai psichologiniai ir socialiniai aspektai, kurie lydi žmogų per visą jo gyvenimą, pradedant nuo jaunystės ir baigiant brandos laikotarpiu. Aptariami šeimos santykiai, meilės svarba, asmenybės raida ir streso įtaka.
Šeima ir jos įtaka individo raidai
Šeima - tai pamatinė bendruomenė, kuri visiems jos nariams suteikia saugumo ir laimės vietą, kur visi išmoksta solidariai gyventi. Motina, tėvas ir vaikai sudaro branduolinę šeimą, kuri gali apimti ir sutuoktinių tėvų šeimas. Branduolinėje šeimoje labiau apsiribojama nuo giminystės ryšių. Joje vyrą ir žmoną sieja lygiateisiai santykiai, o pagrindinė šeimos funkcija - vaikų auginimas. Vyresnieji tokioje šeimoje turi gerokai mažesnę įtaką. Santuoka pagrįsta šeima - tai pamatinė bendruomenė, kuri visiems jos nariams suteikia tai, ko valstybės rūpestis negali duoti.
Šiandienos veiksminga šeimos politika turėtų siekti, kad tvirta šeima, nepatirdama ekonominių sunkumų, galėtų auginti vaikus, perteikti jiems dorovines vertybes, suteikti pilnavertį išsilavinimą, tvirtinti šeimos tradicijas. Nepaisant greitų socialinių pokyčių, šeima - kiekvienos visuomenės stabilumo centras. Kiekvienoje kultūroje šeima yra žinoma kaip patikimiausia solidarumo forma, garantuojanti visuomenės išlikimą. Vaikų raidai labai svarbu, kad juos augintų abu tėvai - motina ir tėvas.
Meilė kaip psichologinis ir socialinis fenomenas
Tikriausiai apie nieką daugiau pasaulyje nėra tiek kalbėta, rašyta, sudėta eilių, pastatyta spektaklių, sukurta filmų kaip apie meilę. Daugybė filosofų, psichoanalitikų, daugiau ar mažiau išsimokslinusių žmonių išvedinėjo ir kūrė teorijas kas tai yra meilė. Savo knygoje „Menas mylėti“ Erichas Fromas siekia įrodyti, kad meilė nėra jausmas, lengvai apimantis kiekvieną, nepriklausomai nuo jo subrendimo. Meilė paprastai laikome taurios asmenybės jausmą, kuris yra prigimties duotų ir kultūros sukurtų žmogiškųjų savybių vientisumo išraiška. Meilė yra fizinio, dvasinio ir dorovinio prado vienovė. Meilė būdinga visiems žmonėms, tik kiekvienas žmogus ją išgyvena skirtingai. Žmogaus meilė atitinka jo dvasinės kultūros lygį.
Reikia atsisakyti senojo meilės supratimo, kai vienas žmogus visiškai pavaldus kito užgaidoms ir norams. Pasak Ericho Fromo nė vienas žmogus nenori būti vienišas, vienas. Tai jeigu jis išsivaduos iš vienatvės kalėjimo ar iš viso nebus į jį patekęs, tai jis turės galimybę bendrauti su aplinkiniais. O bendravimas yra viena iš svarbiausių meilės meno dalių. Iš to seka išvada, kad reikia mokėti suprasti tikrąjį žmogaus grožį, artimame žmoguje atrasti vis naujų ir naujų bruožų bei savybių. Pravartu nevengti bendravimo su kitais žmonėmis: jie duos naujų įspūdžių, sudarys sąlygas paliginimui, sugretinimui.
Taip pat skaitykite: Apšvietos epochos gyvenimo prasmės
Meilė - tai kai du žmonės, du skirtingi dvasiniai pasauliai, skirtingos mintys ir charakteriai, vienas su kitu susiderina. Svarbu susiderinti, bet ne užgožti vienas kitą, nebūti vienas kito šešėliu. Susiderinimas reikalauja laiko, atsakomybės ir abipusių pastangų. Menkiausias netaktas, abejingumas kurio nors atžvilgiu ne tik suteikia skausmą, bet taip pat griauna tiltus į vienas kitą. Tačiau kita vertus, negalima ir su viskuo sutikti, viską atleisti. Toks neprincipingas elgesys neišsaugos meilės, priešingai, artins prie bedugnės. Dvasios vergų negalima mylėti. Žmonės niekada negalvoja, kad meilė nėra svarbi. Jie ištroškę jos, bet vargu ar galvoja, jog mylėti galima mokytis. Kiekvienas nori būti mylimas, stengiasi tapti meilės objektu. Tačiau tai tik populiarumo troškimas, bet jokiu būdu ne meilė.
Produktyviam charakteriui davimas turi visiškai kitą prasmę. Davimas yra aukščiausia pajėgumo išraiška. Meilė - tai veikla, aktyvus veiksmas, o ne poveikio buvimas. Meilė gali būti apibūdinta tik kaip davimas, bet jokiu būdu ne gavimas. Svarbiausioji davimo sfera, aišku, yra ne materialinių daiktų, o specifiškai žmogiška. Ką vienas žmogus duoda kitam? Jis atiduoda save, vertingiausia, ką turi, atiduoda savo gyvenimą. Tai nebūtinai reiškia, kad aukoja savo gyvenimą kitam. Bet tai ką jis duoda, gyvena jame; jis duoda savo džiaugsmą, savo dėmesį, savo supratimą, savo žinojimą, savo humorą ar savo liūdesį - visas žmogiškojo gyvybingumo išraiškas.
Be davimo, rūpestis būtų dar vienas aspektas, kuriuo žmogus išreiškia savo nuoširdumą ir taip pat įrodo meilės jausmą. Meilės esmė yra veikti vardan kažko ir “suteikti gyvenimą kažkam”. Kiekvienas myli tai, ką jis sukuria, ir kiekvienas dirba vardan to, ką jis myli. Rūpinimasis kažkuo iššaukia atsakomybę už mylimą žmogų. Tačiau, kad atsakomybė neperaugtų į savininkiškumą, reikalinga pagarba. Nes juk meilė yra laisvės, o ne išnaudojimo kūdikis. Juk ir mes negalėtume mylėti žmogaus, nepažindami jo, kaip visumos dalelės ir kaip atskiro individo; negalėtume sakyti, jog mylime žmogų, nežinodami jo trūkumų, asmeninių savybių, visuomet trokštame sužinoti “žmogaus paslaptį” - kodėl? Meilė yra vienintelis pažinimo būdas.
Mūsų dienomis atsakomybė dažniausiai suvokiama kaip pareiga, kaip tai, kas mums primetama iš išorės. Bet atsakomybė iš esmės yra laisvas aktas; tai mano atsakas į kito žmogaus išreikštą ar neišreikštą poreikį. Atsakomybė gali lengvai pereiti į dominavimą ar savininkiškumą, jei nebus trečio komponento - pagarbos. Pagarba nėra baimė ar siaubas. Ji reiškia-gebėjimą vertinti asmenį tokį, koks jis yra, suvokti jo individualumą. Pagarba reiškia rūpinimąsi tuo, kad kitas žmogus augtų ir atsiskleistų. Tokiu būdu pagarba teigia išnaudojimo nebuvimą.
Meilė, nebijau to žodžio, kaip vienijantis, rišantis, unikalus ryšys ne tarp kūnų, bet tarp sielų. Jei mes laikysime ją kaip viena iš savo emocijų, mes labai klysime, kadangi ji dar niekuomet nebuvo kam nors iš žemės gyventojų pavaldi. Meilė - tai vienijantis ryšys, tai kieno dalimi mes esame, ji apima visą visatą. Meilė ir gyvenimas yra mums duoti, ir mes neturime teisės kėsintis į juos. Taigi, į žmoniją reikėtų žvelgti, kaip į atskirą, bet vieningą organizmą, kurio visos ląstelės dirba pagal tam tikrą programą, kuriai vadovauja vienovė.
Taip pat skaitykite: Savarankiško gyvenimo namai Lietuvoje
Alfredo Adlerio Individualioji psichologija
Alfredo Adlerio Individualiosios psichologijos mokykla priklauso gelminės psichologijos mokykloms greta S. Freudo ir G. Jungo. A. Adleris, kaip ir G. Jungas, taip pat buvo S. Freudo mokinys, vienu metu - mylimas mokinys. Tačiau gan anksti jis pradėjo kelti savo skirtingas nei S.Freudo idėjas. Pagrindinis skirtumas tarp A. Adlerio Individualiosios psichologijos ir S. Freudo psichoanalizės yra tai, kad, priešingai nei jo mokytojas, A. Adleris galvojo, jog seksualinė energija nėra pagrindinis motyvas, kuris žmogui sukelia visus dinaminius procesus. Vėliau A. Adleris išvystė teoriją, teigiančią, kad pagrindinė žmogų motyvuojanti vara yra jo poreikis jaustis reikšmingam. Ir jeigu žmogus patiria nuvertinimą, įgimta kūrybinė psichinė galia jį automatiškai skatina siekti pranašumo. Pasak A. Adlerio, tai būdinga visiems žmonėms. Žmogus, galima sakyti, taip sukurtas - su tokiu vidiniu mechanizmu. Vienas žymiausių A. Pasak A. Adlerio, antrasis įgimtas pagrindinis žmogaus poreikis yra priklausyti grupei. Tad psicholgas itin akcentavo bendruomeniškumo jausmą. Tai skiriasi nuo S. Freudo psichoanalizės, nes jis daugiau analizavo ir suvokė žmogų kaip individualų, kaip atskirtą, kur visi procesai vyksta jo viduje. O A. Adleris visą laiką matė žmogų tarp kitų žmonių. Jis kalbėjo, jog vienas žmogus yra per silpnas, kad išgyventų. Ir tai pasireiškia dviem aspektais - poreikiu priklausyti grupei ir prisidėti prie jos veiklos. Nes kai prisidedi, jautiesi priklausantis.
A. Adleris teigė, jog žmogus yra vientisas, ir kiekviena jo apraiška yra persmelkta viso jo gyvenimo stiliaus. Gyvenimo stilius - tai dar vienas kertinis A. Adlerio individualiosios psichologijos konceptas, nusakantis būdus, kuriais žmogus stengiasi pasiekti reikšmingumo ir priklausymo jausmą. Anot A. Adlerio, tai psichologinis žmogaus piršto antspaudas. Dar viena esminių A. Adlerio idėjų - žmogaus veikla visuomet yra tikslinga. Ir tas tikslas susiformuoja, priklausomai nuo ankstyvųjų patirčių vaikystėje. Beje, visos psichologinės mokyklos sutaria, kad asmenybė formuojasi maždaug per pirmuosius penkerius-septynerius metus. A. Adleris labai anksti suvokė, kad žmogaus formavimasis vyksta per santykį.
Pagrindinis adlerietiško konsultavimo principas - padėti žmogui atskleisti ir pačiam pamatyti savo gyvenimo stilių. Labai įdomu, kad A. Adleris nevartojo žodžio pasąmonė ar neįsisąmoninimas. Jis tiesiog sakė, kad yra dalykų, kurių mes nežinome. Esminis adlerietiško konsultavimo, terapijos aspektas yra lygiavertiškumas. Konsultantas nėra ekspertas. Nes tik pats žmogus gali geriausiai save pažinti ir suprasti. Bet konsultantas gali padėti jam tai pamatyti, būti veidrodžiu, liudytoju ir pan.
Kalbant apie konsultavimo metodus, vienas jų - šeimos konsteliacija. Tai - šeimos sudėties, gimimų eiliškumo įtaka asmenybės formavimuisi. Pastebėta, kad skirtingų šeimų vaikai tose pačiose pozicijose dažnai turi panašias patirtis. Kitas adlerietiško konsultavimo metodas - tai ankstyvųjų prisiminimų. Šiuolaikiniai tyrimai rodo, kad mūsų smegenyse yra užfiksuota visa, ką mes esame patyrę, tačiau ne viską atsimename sąmoningai. A. Adleris iškėlė mintį, kad mes atsimename tai, kas atitinka mūsų turimą gyvenimo stilių, kas jį palaiko. Todėl per konsultavimo ir terapijos procesą tie atsiminimai gali keistis. Taip pat gyvenimo stilius gali keistis ne tik dėl konsultavimo ar terapijos, bet ir dėl įvairių įvykių - tiek teigiamų, tiek neigiamų. Tiesa, suaugusiam tai keičiasi sunkiau. A. Adleris buvo įsitikinęs, kad žmogus konstruoja savo gyvenimą. Priklausomai nuo savo gyvenimo stiliaus, jis ir kuria tam tikras situacijas, kad jos tą gyvenimo stilių patvirtintų.
Kadangi, pasak A. Adlerio, žmogaus elgesys visada yra tikslingas, konsultavimo metu siekiama atskleisti tą sąmoningai nežinomą tikslą, susijusį su reikšmingumo ir bendrystės siekimu, kuris lemia vienokį ar kitokį žmogaus elgesį ar netgi fizinį negalavimą. Žmogus nuolat stengiasi judėti iš minuso į pliusą. Ir kuo jis arčiau savo tikslo, tuo jaučiasi geriau, ir atvirkščiai. Paradoksalu, tačiau vaiko pamokų neruošimas ir blogas mokymasis gali būti jam „naudingas“, nes tai leidžia jam pasijusti pranašesniam, stipresniam už tėvus, kurie negali jo priversti gerai mokytis. Taip pat po prastu mokymusi gali slypėti noras atkeršyti arba sulaukti dėmesio.
Taip pat skaitykite: Psichoanalizė ir dailės terapijos metodai
Adlerietietiškoje terapijoje, ypač trumpalaikėje, orientuotoje į vieną problemą, naudojamas vadinamasis „stebuklingas klausimas“, kurį pirmasis suformulavo A. Adleris. Pavyzdžiui, žmogui nuolat skauda galvą. Taigi tas stebuklingas klausimas būtų: „Kas būtų kitaip, jei vieną rytą nubudus jums galvos nebeskaudėtų?“ Kliento atsakyme į šį klausimą ir atsiskleidžia priežastis, kuri sukelia galvos skaudėjimą. Adlerietiškame konsultavime labai svarbus kliento padrąsinimas, kad jis gali, geba pats, ir konsultanto neprisiėmimas atsakomybės už klientą.
A. Adleris išskyrė du pagrindinius netinkamo auklėjimo aspektus - lepinimą ir nepriežiūrą. Nes tiek vienu, tiek kitu atveju formuojasi menkavertiškumas. Kalbėdami apie auklėjimą adleriečiai išskiria tris paradigmas. Pirmoji - „daryk ką nori“ - tai tarsi visiškas vaikų „paleidimas“, gan būdingas Vakarų visuomenėje. Jam priešingas variantas - autokratiškas auklėjimas su fizinėmis bausmėmis, emociniu smurtu. O trečiasis - tai autoritetinis, demokratiškas auklėjimas, kai vaikams suteikiama laisvė suaugusiojo nustatytose ribose. Čia labai svarbu pagarba vaikui, jo išklausymas, matymas, poreikių tenkinimas, tačiau, kaip minėta, tėvų nustatytose ribose. Taip pat adlerietiškame auklėjime labai svarbus padrąsinimas. Kai vaikas gauna blogą pažymį ir už tai yra baudžiamas, tai - savotiškai neteisinga, nes yra baudžiamas antrąkart už tą patį dalyką. Taip pat adlerietiškame auklėjime labai svarbu logiškų ir natūralių pasekmių metodas.
Geštalto terapija
Geštalto terapija - tai humanistinės psichoterapijos kryptis, pabrėžianti asmeninę atsakomybę, buvimą čia ir dabar bei savęs pažinimą per patirtį. Ji skatina sąmoningumą, jausmų ir minčių suvokimą bei gebėjimą priimti save. Geštalto terapija yra unikali tuo, kad ji nesikoncentruoja tiesiog į tai, ką asmuo mano ar jaučia apskritai, bet į tai, kaip jis tai patiria čia ir dabar. Terapijoje dalyvaujantis asmuo mokomas pastebėti, kaip jis nutraukia savo natūralias jausmų, minčių ar elgesio sekas, vadinamas „užbaigtomis situacijomis”.
Kliento ir terapeuto bendradarbiavimas yra esminis šios terapijos aspektas. Geštalto terapeutas dirba su klientu, siekdamas padėti jam pilnai patirti jo esamą situaciją, o ne tai, kas buvo ar kas gali būti. Šis procesas padeda klientui suvokti nesąmoningus elgesio šablonus ir mąstymą, kurie gali trukdyti jo gyvenimo kokybei. Geštaltas arba geštalto ratas yra ciklas, kuris prasideda nuo poreikio atsiradimo, tęsiasi per poreikio sąmoningumą, veiksmus, kad šis poreikis būtų patenkintas, ir baigiasi jausmu, kai poreikis buvo užpildytas arba nepavyko jo patenkinti.
Geštalto terapija yra unikali ir efektyvi priemonė, kuri ne tik padeda žmonėms susidoroti su kasdieniniais iššūkiais, bet ir plečia jų suvokimą apie save ir juos supantį pasaulį. Sesijos metu gali atsiverti naujos perspektyvos, būti atpažinti ilgai užgniaužti jausmai ar suvokiami savo elgesio šablonai. Geštalto terapija yra unikali ir galinga terapinė priemonė, kuri siekia ne tik padėti žmonėms susidoroti su įvairiais gyvenimo iššūkiais, bet ir suteikti jiems įrankius ir įgūdžius, kaip būti sąmoningiems ir atsakingiems savo gyvenimo kelyje.
Kūno psichoterapija
Kūno psichoterapija - tai holistinis psichoterapijos metodas, kuris remiasi prielaida, kad žmogaus kūnas, emocijos ir psichika sudaro nedalomą visumą, o vidiniai konfliktai ar emociniai išgyvenimai neišvengiamai atsispindi kūne - raumenų įtampoje, kvėpavime, laikysenoje ar net vidaus organų veikloje. Terapijoje naudojami specialūs į kūną orientuoti metodai (pvz. dabas su kvėpavimu, judėjimas, raumenų relaksacija, dėmesingas kūno pojūčių stebėjimas, prisilietimas) kartu su verbaline refleksija. Kūno psichoterapijos pradininku laikomas austrų ir Jungtinių Amerikos Valstijų psichiatras, psichoanalitikas Wilhelmas Reichas. Jo palikimas davė pradžią įvairioms kūno psichoterapijos kryptims, pvz., Loweno Bioenergetinei analizei, David Boadella Biosintezei, Arnold Mindell‘o Į procesą orientuotai psichologijai, Gerda’os Boyesen Biodinaminei kūno psichoterapijai ir kt.
Biodinaminės psichoterapijos pagrindą papildo ir suteikia jai platesnį kontekstą, į šią studijų programą integruotos ir kitos terapinės kryptys: programoje derinama klasikinė psichoanalitinė tradicija, suteikianti supratimą apie struktūrinį psichikos modelį, pasąmoninius procesus, perkėlimą ir gynybos mechanizmus, bei Wilhelmo Reicho ir neo-reichistų teorijos nagrinėjančios charakterio struktūras, kūno šarvų ir segmentinių blokų sampratą, energetinių procesų ir emocinio išlaisvinimo principus. Be to, integruojami Geštalto terapijos elementai, skatinantys patyriminį buvimą čia ir dabar bei kontaktą su aplinka, ir Eugeno Gendlino „Focusing“ metodas, ugdantis jautrų santykį su vidiniu kūnišku žinojimu (angl. felt sense).
Biodinaminė psichologija, sukurta norvegų psichologės ir kineziterapeutės Gerdos Boyesen, nagrinėja ir gydo psichologinius procesus viso žmogaus gyvybinių procesų kontekste. Biodinaminė terapija remiasi idėja, kad neurozė nėra vien psichologinis reiškinys - ji yra ir fiziologinė. Žmogus tiesiogine prasme „įkūnija“ savo neurozę: kiekvienas jausmas, sukrėtimas ar nusivylimas turi ne tik emocinę, bet ir kūnišką pasekmę. Sveikas organizmas turi įgimtą gebėjimą išreikšti, suvirškinti ir paleisti emocines patirtis, jei tik yra saugi ir rami aplinka. Neurozė atsiranda tuomet, kai ši natūrali savireguliacijos ir savęs gijimo funkcija sutrinka.
Boyesen skiria pirminę asmenybę, gyvą ir spontanišką žmogaus esmę, nuo antrinės asmenybės, susiformavusios kaip gynybinis atsakas į aplinką. Antrinė asmenybė atitinka Wilhelmo Reicho aprašytą charakterinį ir raumeninį „šarvą“ - apsauginius kūno ir psichikos sluoksnius, kurie saugo žmogų ne tik nuo išorės, bet ir nuo jo paties nepriimtinų jausmų. Svarbi biodinaminės psichologijos sąvoka - emocinis ciklas. Kiekvienas emocinis išgyvenimas sukelia fiziologinių pokyčių grandinę, įskaitant kraujotakos, nervų ir viscerinių (vidaus organų) procesų reorganizaciją. Kai emocija išreiškiama ir išgyvenama iki galo, kūnas natūraliai grįžta į pusiausvyrą. Šį grįžimą, pasak Boyesen, palengvina psichoperistaltika - žarnyno peristaltiniai judesiai, kurie padeda fiziologiškai „išvalyti“ organizmą nuo emocinių likučių.
Kai energijos tėkmė vėl atsigauna, iš kūno ima kilti vidiniai impulsai - judesiai, prisiminimai, emocijos, kvėpavimo pokyčiai. Šis procesas yra biologinio apsivalymo kelias, kuriame kūnas ir psichika išsilaisvina nuo senų emocinių likučių. Savireguliacija biodinaminėje kūno psichoterapijoje suprantama kaip įgimtas organizmo gebėjimas palaikyti vidinę pusiausvyrą ir atkurti gyvybinės energijos tėkmę.
Gyvenimo ciklų psichologija: esminiai etapai ir uždaviniai
Raidos psichologijos tekstuose dažnai pažymima, kad ši psichologijos sritis buvo orientuota tik į vaikus, net paauglystė gana ilgą laiką buvo pamirštas periodas ir buvo manoma, kad vystymasis sustoja suaugusiojo amžiuje. Suaugusiojo vystymasis pereina tam tikrus gyvenimo ciklus ir susiduria su daugybe socialinių procesų, įtraukdamas ir kitus žmones. Kritiniai socialiniai santykiai padeda pripažinti naujus narius ir įvykius. Dalyvavimas darbo pasaulyje - tai dar vienas fundamentalus žingsnis suaugusiojo įsitvirtinimui gyvenime. Vaidmenys, santykiai, tam tikri įvykiai turi svarbią įtaką individo vystymuisi ir jo dalyvavimui visuomenėje.
Tiksliai pasakyti, kuomet prasideda suaugusiojo žmogaus amžius, yra gana sudėtinga. Asmens vystymosi periodų trukmė gali būti tik apytikslė, ir kiekvienas amžiaus periodas tai jautrusis laikotarpis tam tikriems vystymosi uždaviniams įgyvendinti ir tam tikrus gebėjimus įgyti. Levinsonas sukūrė suaugusiojo vystymosi teoriją, kurios pagrindas yra stadijos, ciklai arba sezonai, kurie yra kiekvieno individo gyvenime. Levinsonas išskyrė tris aspektus gyvenimo struktūroje - gyvenimo tęstinumas (periodas nuo gimimo iki mirties), gyvenimo kursas (apima individo tam tikrą gyvenimo laikotarpį - išgyvenimus, specifinius įvykius, kuriuos patiria), ir gyvenimo ciklas (Levinsonas jį apibūdina kaip kelionę per visą gyvenimą, kaip sezonus, kurie pasižymi pasibaigimu ir atgimimu iš naujo). Levinsonas išskyrė keturi periodai - sezonai, kurie būdingi daugeliui žmonių: vaikystė ir jaunystė, jauno suaugusiojo gyvenimas, vidutinio suaugusiojo ir vyresniojo suaugusiojo sezonas.
Ankstyvasis suaugusiojo gyvenimas prasideda nuo jaunojo suaugusiojo perėjimo tarpsnio, per kurį individas ieško autonomijos nuo tėvų ir naujų formų, kurias Levinsonas vadina svajone - žmogaus gyvenimo tikslo vizija, kuri atsižvelgiant į ateitį jį motyvuoja. Šiuo metu individas nustato savo asmeninius santykius (pvz. veda). Tada pereina į kitą periodą - perėjimo periodą. Čia žmogus nustato savo gyvenimo prioritetus ir pasiruošia kitam gyvenimo periodui, t. y., ramybės (nusistovėjimo) periodui. Šiame periode indvidas atranda savo nišą visuomenėje, priima sąlygas plėtoti savo karjerą.
Kitas autorius E. Eriksonas tvirtino, kad po paauglisčių tapatybės stadijos prasideda jauno suaugusiojo stadija, kurios metu formuojasi artimumas - mokėjimas kurti emociškai artimus santykius. Anot jo, šiame laikotarpyje jaunas suaugęs siekia artimų santykių ir kartu ugdo gebėjimą mylėti. Artumas, pasak autoriaus - daugiau nei seksualiniai ryšiai, tai gebėjimas atiduoti dalį savęs kitam žmogui nebijant prarasti savo tapatumo. Nesugebėjimas užmegzti tokis artimų santykių lemia psichologinę izoliaciją, vienišumą, kuris asmenybei kelia daug problemų.
Barbara ir Philipas Newmanai išplėtojo Eriksono teoriją, anot jų, jauno suaugusiojo amžius prasideda nuo 22-ejes metų ir trunka iki 34-eris metus. Pasak autoris, jauno suaugusiojo amžiuje sprendžiamos šeimos kūrimo, vaikų gimdymo ir auginimo, darbo ir gyvenimo stiliaus vystymosi užduotys. Šiame amžiuje sprendžiama intymumo ir izoliacijos krizė. Šios sunkumas, psichosocialines krizes įveikia teigiamo poliaus naudai. Krizės sprendimas padeda Ego ugdyti naujus socialinius ir pažintinius gebėjimus. Jauno suaugusiojo amžiuje toks centrinis procesas - abipusis ryšys su bendraamžiais.
Socialiniai tikslai, interesai labai susiję su pagrindiniais vystymosi uždaviniais, su kuriais individas susiduria per savo gyvenimą. Bernice Neugarten įvedė terminą socialinis laikrodis tam, kad aprašyti sociokultūrinius apribojimus daugeliui suaugusiojo gyvenimo vystymosi aspektų. Šis terminas apibūdina su amžiaus normomis ir asmens elgesio apribojimais ir pasirinkimais per visą gyvenimą susijusius dalykus. Suaugusiojo vystymasis įjungia daugybę pasikeitimų, susijusius su statusu ir santykiais. Svarbu, kadangi nuo pat vaikystės mes kovojame už savo autonomiją ir nepriklausomumą. Atsiskyrimo nuo tėvų procesas tęsiasi visą žmogaus gyvenimą ir niekada nesibaigia. Bowlby manė, kad prieraišumo sistema turi ypatingą efektą savivertės reguliavimui nuo lopšio iki karsto. Kadangi žmogus vystosi, tai jis suformuoja vis naują prieraišumą - silpnos draugystės ir romantiško bendravimo tipų. Vedybos - tai vienas iš populiariausių socialinių atradimų. Nors formalumas jaunimo yra labiau ignoruojamas, daugelis žmonių, kurie juridiškai nesituokia, vis tiek gyvena ilgai trunkantį partneris gyvenimą, kuris panašus savo struktūra ir funkcijomis į vedybinį. Vedybos, arba panašaus pobūdžio susitarimas yra kritinis laikas socialiniame ir asmeniniame gyvenime daugumai suaugusiųjų ir daugumoje bendruomenių. Vedybos yra susijusios su psichine ir fizine žmogaus sveikata. Vedę žmonės vidutiniškai yra sveikesni, nei nevedę. Vedybiniai santykiai gali pasikeisti ir dėl tėvystės. Daugeliui tėvystė - tai yra pagrindinė rolė. Statuso pasikeitimai turi radikalias pasekmes tam, kaip individas save priims, kokius santykius jis turės su nauja, didesne šeima. Akivaizdu, kad tapimas tėvais turi savyje daug streso ir be to dar naujos rolės reikalavims.
Stresas ir jo įtaka jauno suaugusiojo gyvenimui
Šiandien stresas - kasdienis ir, kaip bebūtų gaila, dažnėjantis mūsų gyvenimo reiškinys. Daugelio specialistų nuomone, šiuolaikiniame gyvenimo ritme stresas tapo nuolatiniu kiekvieno iš mūsų palydovu. Tyrinėjamos įvairios streso ypatybės, priežastys bei įtaka. Pastaruoju metu stresas ir jo įveika tai bene viena iš labiausiai studijuojamų psichologijos problematikų ir ši tema neprarado aktualumo iki šiol. Juk nesugebėjimas nustatyti ir tinkamai įveikti streso, jo padarinius sunkiai atsiliepia žmogiškiesiems fiziniams ir psichiniams ištekliams. Todėl šiame darbe siekiama panagrinėti jauno suaugusiojo amžiaus psichologinius ypatumus, streso sampratą, faktorius, streso įveikos ypatumus, bei streso įveikos ryšius su kitais psichologiniais ypatumais - vidine darna, emociniu intelektu, saviverte.
tags: #gyvenimo #ciklai #psichologija