Įvadas
Vaikai ir paaugliai yra ypač pažeidžiama visuomenės dalis, o šiuolaikiniai pokyčiai daro didelę įtaką jaunajai kartai. Agresyvumas, šeimų nestabilumas ir kiti socialiniai procesai didina vaikų ir paauglių agresyvumą, nusikalstamumą ir visuomenės normų pažeidimus. Elgesio problemos, pasireiškiančios ankstyvoje vaikystėje, iš pradžių pastebimos tik artimiausioje aplinkoje, tačiau laikui bėgant, be intervencijos, jos gilėja ir plinta. Problemiškas vaikas gali tapti delinkventu, o vėliau - nusikaltėliu. Dėl didėjančio „probleminių“ vaikų skaičiaus būtina atkreipti dėmesį į šią problemą. Teorinis vaikų elgesio problemų nagrinėjimas yra būtinas siekiant šviesti visuomenę, mokyklos bendruomenę ir artimiausius aplinkos narius, kad būtų galima laiku atpažinti problemą, suteikti pagalbą ir numatyti prevenciją. Šio straipsnio tikslas - atskleisti elgesio sutrikimų priežastis, kilmę ir apžvelgti šį reiškinį skirtingų teorijų požiūriu, taip pat apžvelgti dažniausiai pasireiškiančias netinkamo elgesio formas mokyklos aplinkoje ir pateikti metodines rekomendacijas darbui su elgesio problemų turinčiais vaikais.
I. Vaikų ir paauglių elgesio sutrikimų samprata
Vaikai ir paaugliai, pažeidžiantys elgesio normas, yra vadinami įvairiai: delinkventais, rizikos grupės vaikais, problemiškais vaikais arba vaikais, turinčiais elgesio sutrikimų. Elgesio sutrikimai gali būti nagrinėjami klinikiniu požiūriu, remiantis DSM - III - R kriterijais, atsižvelgiant į etiologiją, tačiau neteikiant pirmenybės nei biologiniams, nei psichosocialiniams ar sociokultūriniams faktoriams kaip nenormalaus elgesio pirminėms priežastims.
Jerome M. Sattler knygoje “Vaiko įvertinimas” (“Assessment of Children”), kuri yra skirta individo įvertinimui, jo problemoms nustatyti, aptariamos vaiko sunkumų įvertinimo metodikos dažniausiai remiantis DSM - III - R kriterijais, pateikiama ir bendra elgesio sutrikimų apžvalga. Taigi, esminis elgesio sutrikimo klasifikavimo požymis yra “nuolatinis, pastovus elgesio modelis, kai pažeidžiamos pagrindinės kitų žmonių teisės ir svarbiausios atitinkančios žmogaus amžių socialinės normos arba taisyklės. Šis elgesio modelis tipiškai pasireiškia tiek namie, tiek mokykloje, su bendraamžiais bei bendruomenėje.” (Sattler. J. M., 1992)
Lietuviško leidinio “Socialinės reabilitacijos organizaciniai aspektai”, kuris nėra sistemingas socialinės reabilitacijos vadovėlis, tačiau priskiria elgesio problemų sprendimą specialaus ugdymo sričiai, autoriai pateikia labai apibendrintą elgesio sutrikimo apibūdinimą. Tai yra santykinai pastovus, išsiskiriantis, nelauktas nukrypimas nuo elgesio, traktuojamo kaip normalaus. Taip pat pastebima, kad elgesio ir emocijų sutrikimų priežastis nėra intelekto sutrikimai. Šioje knygoje pateikiamas toks orientacinis skirstymas:
- eksteriorizuota agresija;
- interiorizuota agresija;
- motyvacijų sutrikimai;
- alkoholizmas ir narkomanija;
- depresija;
- nerimas;
- valios ir kontrolės sutrikimai;
- delinkventiškas elgesys;
- hiperaktyvumas;
- kiti elgesio sutrikimai;
Nors, kaip jau buvo minėta, elgesio ir emocijų sutrikimų priežastis nėra intelekto sutrikimai, tačiau pastebima ir tai, kad vaikų su elgesio sutrikimais (arba delinkventų) IQ vidutiniškai 8 punktais žemesnis už nedelinkventų; šis santykis nepriklausomas nuo socioekonominio statuso poveikio (Moffitt, Gabrielli, Mednick ir Shulsinger, 1981). Tarp delinkventų daugiau yra su žemesniu nei vidutiniu IQ ir mažiau su aukštesniu nei vidutiniu IQ. Nors šių pastebėjimų priežastys ir neaiškios, gali būti, kad protingesniems delinkventams pavyksta išlikti neatpažintiems, jie mažiau nusikalsta arba jie rečiau patraukiami baudžiamojo atsakomybėn, jiems rečiau iškeliamos baudžiamosios bylos. Ir vis tik, tyrimais nustatyta, kad protingesnieji delinkventai pasižymi tokiomis pačiomis kriminologinėmis, mokslumo ir socialinėmis savybėmis kaip ir kiti delinkventai. Vis tik jie rečiau patenka teisminėn jaunimo įskaiton, teismai su jais palankiau elgiasi ir dažniau į teismus patenka kaip turintys emocinių sutrikimų (Gath ir Tennet, 1972). Tai, kad jų yra palyginus mažai, gali būti jiems suteikto diferencinio imuniteto rezultatas, nes jie priklauso aukštesnei socialinei klasei arba yra aukštesnio intelekto. Įdomu, kad aukšto intelekto delinkventų mokymosi rezultatai mažiau patenkinami nei nedelinkventų. Nėra ištirta, kaip delinkventų intelekto lygis siejasi su jų reakcija į gydymą (angl. treatment). Recidyviškumas nesusijęs su intelekto lygiu (Tennett ir Gath, 1975). Delinkventai turi mažiau adekvačius neuropsichologinius sugebėjimus nei nedelinkventai, tai matosi iš jų prastai atliktų neuropsichologinių testų (Berman ir Siegal,1976; Yeudall,1979). Intriguoja hipotezė, kad kai kurie žmonės gali tapti delinkventais nuolatos patiriamų nesėkmių sukeltų adaptyvių sugebėjimų, taip reikalingų sėkmei patirti mūsų visuomenėje, trūkumų pasėkoje.
Taip pat skaitykite: Kaip atpažinti priklausomybę?
Įvertinant vaikus, kurie gali turėti elgesio sutrikimų, naudojamas psichologinių testų rinkinys. Jis panašus į tą, kuris naudojamas įvertinant mokymosi sunkumus ir turi apimti intelekto, asmenybės, vizualinių -motorinių gebėjimų ir akademinių pasiekimų duomenis. Taip pat tuo tikslu tariama naudoti kelis metodus: interviu, stebėjimus ir elgesio pokyčių užrašus (Sattler J.M., 1992).
Taip pat elgesio sutrikimai gali būti nagrinėjami socialiniu požiūriu. Labai dažnai netinkamai besielgiantys vaikai yra priskiriami vadinamosioms rizikos grupėms. Autorės Sigita Ignatavičienė ir Rita Žukauskienė, remdamosi užsienio ir savo darbo patirtimi, rizikos grupės vaikams priskiria beglobius (gatvės) vaikus, asocialiose, nedarniose arba nepilnose šeimose gyvenančius vaikus, kurie nuolatos patiria psichologinę, fizinę arba seksualinę prievartą, taip pat depresyvius ir bendraamžių atstumtus vaikus bei vaikus, kurie jau yra padarę smulkių prasižengimų arba nusikaltimų. Gatvės vaikais autorės vadina tris skirtingas vaikų grupes, pagal UNICEF pripažįstamą klasifikaciją. Pirmajai grupei priskiriami vaikai, kurie gyvena gatvėje, bet palaiko pastovius ryšius su savo šeima - tokie vaikai gali būti vadinami “vaikais gatvėje”. Antrai grupei priklauso tie vaikai, kurie ir gyvena, ir dirba gatvėje - tai “vaikai iš gatvės”. Kontaktą su šeima šie vaikai palaiko nereguliariai, jei ir egzistuoja ryšiai su šeima, vaikai juos vertina negatyviai. Trečiajai grupei priklauso apleisti ar patyrę prievartą, smurtą vaikai. Su tėvais jie nepalaiko jokių ryšių, gyvena savarankiškai.
Rizikos grupės vaikams priskiriami ir vadinamieji asocialūs vaikai. S. Ignatavičienė ir R. Žukauskienė pateikia tokį asocialaus vaiko apibūdinimą - asocialiu laikomas toks vaikas, kurio elgesys neatitinka visuomenėje nusistovėjusių elgesio normų ir traktuojamas kaip baustina veikla, nusikaltimas. Pagrindiniai tokio elgesio bruožai - agresyvumas, nesąžiningumas ir amoralumas. Asocialus vaikas čia apibūdinamas kaip nevisuomeniškas, abejingas visuomeniniams santykiams ar kenkiantis visuomenei asmuo, nesugebantis išreikšti savęs visuomenei priimtinais būdais, nepakankamai dalyvaujantis socialiniame gyvenime, su menkais socialiniais interesais, turintis menkavertiškumo jausmą. Toks vaikas nesugeba ir nenori bendrauti bei bendradarbiauti su aplinkiniais žmonėmis. Asocialiu elgesiu pasižyminčius vaikus S. Ignatavičienė ir R. Žukauskienė apibūdina kaip agresyviai besielgiančius su žmonėmis ir gyvūnais, gadinančius kitų asmenų nuosavybę, vagiliaujančius, šiurkščiai pažeidžiančius nustatytą tvarką ir panašiai. ( Ignatavičienė S., Žukauskienė R., 1999) Toks apibūdinimas beveik identiškas DSM - III - R pateikiamiems elgesio sutrikimo požymiams. Deja, toks požiūris į problemišką vaiką, traktuojant jo veiklą kaip nusikalstamą, neatskleidžia elgesio sutrikimo priežasčių, nenumato kitokia korekcija, išskyrus bausmę. Pastaruoju metu plinta nuomonė, kad bausmės negali pakoreguoti elgesio teigiama linkme. Gausėja tyrimų, kuriais stengiamasi empiriškai pagrįsti šią nuomonę. Juose pastebima, kad bausmes atlikę specialiose įstaigose žmonės ne tik nepasitaiso, bet ir perima kitų bausmes atliekančiųjų negatyvią patirtį. Taip didėja atotrūkis tarp nubaustųjų ir visuomenės, šiems praradus sugebėjimą adaptuotis.
Visuomenė, susidurdama su jos įprastas normas pažeidžiančiu reiškiniu, dažniausiai linkusi vertinti jį neigiamai. “TLK - 10 psichikos ir elgesio sutrikimai: klinika ir diagnostika”, nors ir būdamas klinikiniu problemų atpažinimo ir įvertinimo žinynu, vis tiktai išreiškia humanišką požiūrį į žmogų, vaiką ir kartu siekia formuoti ne tokią kategorišką visuomenės nuomonę. Čia elgesio sutrikimai, nors ir galintys būti psichikos sutrikimų išraiška, yra išskiriami ir į juos iš esmės žiūrima kaip į reiškinį, kurį galima paveikti gydymu ir korekcija. Leidinyje “TLK - 10 psichikos ir elgesio sutrikimai: klinika ir diagnostika”, visoje klasifikacijoje vartojamas terminas “sutrikimas” siekiant išvengti dar didesnių problemų, susijusių su terminų “liga” ir “susirgimas” vartojimu. Naudojant terminą “sutrikimas”, juo apibrėžiama klinikinių simptomų grupė ar elgesio pakitimai, kurie daugumoje atvejų vargina žmogų arba blogina asmenybės funkcionavimą. Taip yra išvengiama stigmatizacijos ir etiketavimo, kas tik dar labiau pagilintų sutrikusio elgesio vaikų ir paauglių problemas.
Šiame leidinyje elgesio sutrikimai (F91) apibūdinami “kaip pasikartojantis ir nuolatinis disocialus, agresyvus ir iššaukiantis elgesys.” (TLK - 10 psichikos ir elgesio sutrikimai: klinika ir diagnostika., 1997). Pasiekęs aukščiausiąjį išraiškos tašką, toks elgesys sutrikdo šiam amžiui būdingas socialines elgesio normas, todėl tai nėra paprastas vaikiškas išdykavimas ir paauglio maištavimas. Taip pat yra pažymima, kad pavieniai disocialūs ar nusikalstami poelgiai dar nėra pagrindas diagnozuoti elgesio sutrikimą, kuriam yra būdingas ilgai besitęsiantis elgesys.
Taip pat skaitykite: Vaikų autoagresijos priežastys ir požymiai
Šiame leidinyje minima ir tai, kad elgesio sutrikimas dažnai yra susijęs su nepalankia psichosocialine aplinka, įskaitant ir nepatenkinamus santykius šeimoje, ir nesėkmes mokykloje bei priklauso nuo lyties - berniukams šis sutrikimas yra dažniau nustatomas (kaip ir hiperaktyvumas). Beje, ribos su hiperaktyvumu nėra labai aiškios ir šie sutrikimai dažnai persipina, o tuo tarpu, elgesio sutrikimų ir emocijų sutrikimų skirtumas yra patikimai patvirtintas.
Elgesio sutrikimai (F91) TLK - 10 žinyne yra skiriami į šias kategorijas:
- Elgesio sutrikimas, pasireiškiantis tik šeimoje (F91.0), kai disocialus ar agresyvus elgesys (bet ne vien tik opozicinis, iššaukiantis, griaunantis elgesys) yra visiškai arba beveik visiškai apribotas namų aplinka ir/arba tarpusavio santykiais su šeimos nariais arba artimaisiais namiškiais.
- Nesocializuotas elgesio sutrikimas (F91.1) - apibūdinamas kaip “nuolatinio disocialaus ar agresyvaus elgesio (atitinkančio F91 kriterijus ir apimančio ne vien tik opozicinį, iššaukiantį ir griaunantį elgesį)” (TLK - 10 psichikos ir elgesio sutrikimai: klinika ir diagnostika., 1997) derinys su žymiu ir įvairiapusiu individo santykių su kitais vaikais sutrikimu.
- Socializuotas elgesio sutrikimas (F91.2). taikoma elgesio sutrikimams, apimantiems disocialų ir agresyvų elgesį ir pasireiškiantiems asmenims, kurie paprastai yra sėkmingai įsijungę į bendraamžių grupę.
- Prieštaraujančio neklusnumo sutrikimas (F91.3). Paprastai sutinkamas tarp 9 - 10m. vaikų. Vyrauja iššaukiantis, nepaklusnus, provokuojantis elgesys, tačiau nėra žymių disocialių ar agresyvių poelgių. Vyresniems vaikams vartoti šią kategoriją reikėtų atsargiai. Ši kategorija įtraukta į elgesio sutrikimus tam, kad atsispindėtų kasdienė klinikinė praktika ir kad būtų galima pagerinti jaunesnio amžiaus vaikų sutrikimų klasifikaciją.
- Kiti elgesio sutrikimai (F91.8).
- Nepatikslintas elgesio sutrikimas (F91.9). Tai liktinė kategorija, kuri rekomenduojama vartoti tik sutrikimams, kurie neatitinka nė vieno iš specifinių subtipų kriterijų, tačiau atitinka F91 kriterijus. (TLK - 10 psichikos ir elgesio sutrikimai: klinika ir diagnostika…
1. Netinkamas vaiko elgesys
Norint atskirti normalų vaiko elgesį nuo netinkamo, svarbu suprasti, kas laikoma norma tam tikrame amžiuje. Vaikų elgesys nuolat kinta, todėl tai, kas viename amžiaus tarpsnyje yra normalu, kitame gali būti vertinama kaip problema.
2. Hiperaktyvumas
Hiperaktyvumas yra dažnas elgesio sutrikimas, pasireiškiantis dideliu aktyvumu, padidėjusiu judrumu ir nesugebėjimu sukaupti dėmesio. Vaikai, turintys hiperaktyvumo sutrikimą (ADHD), dažnai blaškosi, jiems sunku išsėdėti vienoje vietoje, jie impulsyvūs ir sunkiai laukia savo eilės. Hiperaktyvumas gali turėti įtakos vaiko mokymuisi, socialiniams santykiams ir savivertei.
3. Agresyvumas
Agresija yra priešiškas elgesys, kuriam būdinga įžūlus pranašumo demonstravimas ar net jėgos naudojimas kito žmogaus, žmonių grupės atžvilgiu. Agresyvus elgesys gali pasireikšti įvairiomis formomis: fizine agresija (muštynės, spardymas), žodine agresija (įžeidinėjimai, grasinimai) ir socialine agresija (apkalbos, atstūmimas). Agresyvumas gali būti reakcija į frustraciją, pyktį ar baimę, tačiau kartais jis gali būti išmoktas elgesys.
Taip pat skaitykite: Konsultacijos moterims auginant vaikus
II. Darbo su elgesio problemų turinčiais vaikais metodika
Sėkmingas darbas su elgesio problemų turinčiais vaikais reikalauja individualizuoto požiūrio, atsižvelgiant į vaiko amžių, problemos pobūdį ir priežastis. Svarbu sukurti saugią ir palaikančią aplinką, kurioje vaikas jaustųsi suprastas ir priimtas.
1. Netinkamo elgesio būdų korekcija
Netinkamo elgesio korekcija turėtų būti grindžiama pozityviais metodais, skatinant pageidaujamą elgesį ir mažinant nepageidaujamą. Bausmės turėtų būti naudojamos retai ir tik kaip kraštutinė priemonė, nes jos gali sukelti neigiamas pasekmes, tokias kaip pyktis, baimė ir agresija. Svarbu aiškiai apibrėžti taisykles ir lūkesčius, nuosekliai jų laikytis ir pagirti vaiką už tinkamą elgesį.
2. Darbas su hiperaktyviais vaikais
Dirbant su hiperaktyviais vaikais, svarbu sukurti struktūruotą aplinką, kurioje būtų aiškios taisyklės ir ribos. Vaikams reikia suteikti galimybių išlieti energiją, pavyzdžiui, per fizines veiklas ar pertraukėles. Svarbu ugdyti dėmesio koncentraciją, mokyti valdyti impulsus ir organizuoti savo veiklą.
3. Agresyvaus elgesio korekcija
Agresyvaus elgesio korekcija turėtų būti nukreipta į agresijos priežasčių nustatymą ir alternatyvių elgesio būdų mokymą. Vaikams reikia padėti atpažinti savo emocijas, išmokti jas valdyti ir spręsti konfliktus taikiai. Svarbu ugdyti empatiją, mokyti suprasti kitų žmonių jausmus ir perspektyvas.
tags: #vaiku #turinciu #elgesio #sutrikimu #atsiribojimas #nuo