Įvadas
Balys Sruoga - viena ryškiausių XX amžiaus lietuvių literatūros figūrų, intelektualas, kurio gyvenimas paženklintas kūryba, tremtimi ir išgyvenimais Štuthofo koncentracijos stovykloje. Jo kūryba, ypač memuarų knyga "Dievų miškas", atskleidžia ne tik istorijos fragmentą, bet ir žmogaus dvasios stiprybę bei gyvenimo prasmės paieškas ekstremaliomis sąlygomis. Šiame straipsnyje nagrinėsime B. Sruogos biografiją, asmenybės bruožus, kūrybą ir jo gyvenimo prasmės suvokimą.
Balio Sruogos Biografija ir Asmenybė
Balys Sruoga gimė 1896 m. vasario 2 d. Baibokų kaime, Biržų apskrityje, ūkininko šeimoje. Mokėsi Panevėžio realinėje gimnazijoje, o vėliau studijavo Petrapilio Miškų institute, Istorijos-filologijos fakultete ir Maskvos universitete, kur gilinosi į literatūrą. 1918 m. grįžęs į Lietuvą, dirbo mokytoju Vilniuje, Spaudos biure Kaune, rašė publicistinius straipsnius ir dalyvavo satyrinio Vilkolakio teatro veikloje. 1921 m. išvyko į Miuncheno universitetą, kur studijavo slavistiką, teatro ir meno istorijas, o 1924 m. apgynė disertaciją ir gavo filosofijos daktaro laipsnį. Grįžęs į Lietuvą, dėstė Kauno universitete, o vėliau Vilniaus universitete. 1943 m. buvo suimtas ir išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą, iš kurios grįžo 1945 m. Balys Sruoga mirė 1947 m. Vilniuje, būdamas 51 metų.
Sruoga buvo ypatinga asmenybė, pasižymėjusi erudicija, ironija, humoru ir gebėjimu išlikti žmogumi net žiauriausiomis sąlygomis. Jo daugybė slapyvardžių (apie 40) rodo polinkį į keitimąsi, literatūrinį apsimetimą ir žaidimą. Artimieji jį prisimena kaip kuklų, atidų, ištikimą draugystėje ir jautrų žmogų. Jis buvo darbštus ir pareigingas, jautęs atsakomybę už savo žodžius ir veiksmus. Sruoga buvo darbo žmogus, su dideliu godumu nėręsis į knygų lobius, gaivališkai skendėjęs kūrybos užmojuose ir uoliu mokslingumu ruošęs paskaitas. Visa tai jam teikė gyvenimo džiaugsmą ir žmogiškosios būties prasmę.
Kūryba
Balys Sruoga paliko didelį kūrybinį palikimą, apimantį poeziją, kritiką, publicistiką, dramaturgiją ir memuaristiką. Jo kūryba pasižymi modernumu, novatoriškumu, lyriškumu ir ironija.
Poezija
Sruogos poezija įteisino nepastovią, nuolat besikeičiančią sąmonės tėkmę, iš kurios kilo laki, lengva pustonių, asociacijų, nutylėjimų ir melodingų pakartojimų struktūra, būdinga jaunųjų laikų moderniajai lyrikai. Literatūrologas Vytautas Kubilius teigė, kad poezija buvo pirmutinis, toli gražu nepilnas ir netobulas, didžiulio B. Sruogos talento pasireiškimas. Tačiau be šios patirties vargu ar būtų atsiradusi jo dramose skaidraus poetiškumo, lyrinio švelnumo ir graudesio atmosfera, sidabrinis frazės skambumas ir grakštumas, architektonikos melodingumas, ne tiek objektyviu stebėjimu, kiek poetine nuojauta atspėtas žmogaus vidinis grožis. Tai sudaro pačios brandžiausios B. Sruogos kūrybos dalies - dramaturgijos - nepakartojamą savitumą ir vertę.
Taip pat skaitykite: Apšvietos epochos gyvenimo prasmės
Žymiausi poezijos rinkiniai:
- "Saulė ir smiltys" (1920)
- "Dievų takais"
Dramaturgija
Nuo 1930 m. B. Sruoga pasireiškė kaip dramų kūrėjas. Jo dramos pasižymi monumentalumu, romantišku herojiškumu, įvairiais Lietuvos praeities periodais nušviečia skirtingus didvyrius - idealaus tautiškumo nešėjus. Visi jie - masiniai, su daugeliu spalvingų dalyvių ir su minia, kuri Sruogos veikaluose yra pats įkūnytas laikotarpio gyvenimas, gyvas mediumas, kuriame reiškiasi susikirsdami veikėjų siekimai. Visi jie taikyti dideliam teatrui, su neribota scenine technika, leidžiančia laisvai keistis daugybei masyvių scenovaizdžių, kostiumų bei butaforijos. Kai kurie veikalai reikalauja orkestro ar baleto Visi jie pakrauti veiksmo ir įvairumo, o lyriškus ar tragiškus momentus keičia groteskinio komizmo scenos. Lyginant galėtumėm pasakyti, kad šių veikalų konstrukcija yra artima Šekspyrui ir tolima Ibsenui. Jie parašyti baltais penkiapėdžiais jambais, jų dvasia pakili, poetiška, nerealistinė, kartais - ekstatiška.
Žymiausios dramos:
- "Milžino paunksmėje"
- "Radvila Perkūnas"
- "Apyaušrio dalia"
Memuaristika: "Dievų miškas"
"Dievų miškas" - tai memuarų knyga, kurioje B. Sruoga ironiškai ir su panieka blogio budeliams aprašo išgyvenimus Štuthofo koncentracijos stovykloje. Knyga parašyta taiklia ironijos forma ir su panieka blogio budeliams. Tai beveik koncentracijos stovyklos enciklopedija, kurioje atsispindi visa gama žmogaus jausmų ir darbų nuo blogiausių iki geriausių. Knyga taip pat turi savo vidinę ironijos ir absurdo istoriją. Paradoksalu, bet knyga turėjo laukti Stalino mirties, kad galėtų išvysti dienos šviesą. Rankraštis išgulėjo dešimt metų ir tik 1957 m. išėjo pirmoji knygos laida, kai jos autorius jau seniai buvo miręs.
Sruoga, ruošdamasis rašyti memuarus apie fašistinę koncentracijos stovyklą Štuthofe, pats yra nusakęs savo kūrybinio sumanymo pobūdį, sąmoningai pasirinktą pasakojimo toną: „Aš noriu parašyti eskizinius portretus apie stovyklą ir apie tą „Dievų mišką“ su užkankintais žmonių lavonais.“
Taip pat skaitykite: Savarankiško gyvenimo namai Lietuvoje
Gyvenimo Prasmės Paieškos
Balio Sruogos gyvenimo prasmės paieškos glaudžiai susijusios su jo kūryba, intelektualine veikla ir asmenine patirtimi.
Tarnavimas Tautai ir Kultūrai
Sruoga buvo patriotas, kuriam rūpėjo Lietuvos likimas ir kultūros kūrimas. Jo patriotizmas buvo ne parodomasai, o esminis intymus. Tai lyg didelės šeimos bendrų siekimų jausmas - glaudžios šeimos, vieno kilimo, vieno likimo. Tad ir Sruogos visų dienų rūpestis, ir jo kūryba veržėsi ne į kokį politinį siekimą, ne į kokią abstrakčią doktriną ar ideologiją, bet į patį žmogų. Jis siekė prisidėti prie lietuvių kultūros kūrimo, skatino semtis iš visų tautų kultūrinio lobyno ir mokytis iš visų ir visada. Būdamas ištikimas sau ir viskam, ką jis mylėjo - ir ta graži idealisto ištikimybė tėvynei, menui, draugams, artimiesiems yra vienas būdingiausių Sruogos charakterio bruožų.
Žmogiškumo Išsaugojimas
Išgyvenęs Štuthofo koncentracijos stovyklos siaubą, Sruoga sugebėjo išsaugoti žmogiškumą ir tikėjimą gėriu. Jis rašė: „Aš esu įkaitas už mūsų tautą, ir tos aukos suvokimas palengvina man gyvenimą“. „Mūsų tautos tradicinės etinės ir estetinės sąvokos man virto mastu. Aš didžiuojuos, būdamas įkaitu už tą didžiąją vidinę kultūrą. Svarbiausia mums dabar - išsaugoti mūsų žmogiškąją vertę. Gyvename ne šiai dienai!“ Tai rodo, kad Sruogai gyvenimo prasmė buvo susijusi su dvasios stiprybe, atsakomybe už savo tautą ir tikėjimu ateitimi.
Kūryba kaip Prasmės Išraiška
Kūryba Sruogai buvo ne tik profesija, bet ir būdas išreikšti savo pasaulėžiūrą, kovoti su blogiu ir įkvėpti kitus. Jo kūryba, ypač "Dievų miškas", atskleidžia žmogaus dvasios stiprybę, ironiją kaip ginklą prieš totalitarizmą ir tikėjimą, kad net žiauriausiomis sąlygomis galima išlikti žmogumi.
Taip pat skaitykite: Psichoanalizė ir dailės terapijos metodai