Žmogaus gyvenimas - tai nuolatinis kitimas ir augimas, kurį nagrinėja žmogaus raidos psichologija, arba amžiaus tarpsnių psichologija. Ši psichologijos šaka tiria žmogaus elgesio ir psichikos pokyčius nuo pat gimimo iki mirties. Nagrinėjami fizinės raidos, kognityviniai ir psichosocialiniai aspektai, siekiant nustatyti kiekvieno amžiaus tarpsnio psichikos ypatumus, procesus bei asmenybės savybių formavimosi dėsnius.
Žmogaus Raidos Psichologija: Esminiai Aspektai
Žmogaus raidos psichologija apima keletą pagrindinių sričių:
- Vaiko psichologija: tyrinėja vaiko psichikos raidą ir elgesį.
- Paauglio psichologija: analizuoja paauglių raidos ypatumus ir iššūkius.
- Subrendusio žmogaus psichologija: nagrinėja suaugusio žmogaus psichikos raidą ir pokyčius.
- Gerontopsichologija: tiria senėjimo procesų įtaką psichikai ir elgesiui.
Moksliniai tyrimai apima:
- Fizinę raidą: kūno pokyčius ir motorinius gebėjimus.
- Kognityvinę raidą: mąstymą ir kalbą.
- Psichosocialinę raidą: emocijas ir bendravimo ypatumus.
Ši psichologijos šaka nustato kiekvieno amžiaus tarpsnio psichikos ypatybių, procesų, asmenybės savybių susidarymo ir raidos dėsnius, aprašo, kaip žmonės normatyviai (bendri raidos dėsningumai, pobūdis) ir ideografiškai (individualios variacijos) keičiasi. Daugiausia tiriama vaikystė, paauglystė, jaunystė, t. y. žmogaus raidos (augimo, brendimo, išmokimo) nulemti žmogaus psichikos pokyčiai, susiję su elgesio funkcijų įgijimu arba praradimu (pvz., mažas vaikas įgyja gerus kalbinius gebėjimus, senas žmogus praranda atmintį). Augimo ir brendimo kiekybiniai fiziniai ir fiziologiniai pokyčiai, išmokimu (nevalingu įsiminimu ir tikslingu mokymusi) įgyta patirtis kokybiškai pakeičia bręstančio žmogaus veiklos galimybes, elgesį. Psichikos dinamiką, elgesio ir psichikos plėtrą lemia asmens genetinių, biologinių, fizinių ir socialinės aplinkos sąlygų sąveika.
Kritiniai Raidos Periodai
Tam tikri amžiaus tarpsniai, vadinami kritiniais, arba sensityviais, periodais, yra palankiausi kokiai nors emocinei ar socialinei patirčiai įgyti, asmenybės bruožams, įgūdžiams susidaryti. Neišnaudojus šių kritinių periodų vėliau gali būti sunku ar neįmanoma susidaryti tam tikrus įgūdžius, ko nors išmokti.
Taip pat skaitykite: Apšvietos epochos gyvenimo prasmės
Žmogaus Raidos Psichologijos Istorija
Žmogaus raidos psichologijos pradininkas G. Stenley Hallas (1844-1924, Jungtinės Amerikos Valstijos) 19 a. pabaigoje pirmasis pradėjo taikyti interviu, jo duomenis panaudojo teorijai formuluoti. 20 a. pradžioje žmogaus raidos psichologija tapo savarankiška psichologijos šaka, jai darė poveikį biheiviorizmas, etologija, psichoanalizė, psichoseksualinė raida, psichosocialinė raida, kognityvinė psichologija, socialinio išmokimo teorija ir kitos kryptys. Žymiausi tyrinėtojai: S. Freudas, E. Eriksonas, J. Piaget, B. F. Skinneris.
Lietuvoje žmogaus raidos psichologija pradėta plėtoti 20 a. pradžioje. Problemas tiria Vilniaus, Lietuvos edukologijos universitetai, Švietimo plėtotės centras.
Psichologinė Branda: Etape po Etapo
Brandos lygmenys skiriasi ne tik amžiumi, bet ir požiūriu į pasaulį, aplinkinius žmones bei savęs suvokimu. Panagrinėkime psichologinę brandą per šiuos gyvenimo etapus:
1. Vaiko Lygmuo: Emocinis Impulsyvumas ir Savanaudiškumas
Vaikystėje pagrindinis dėmesys skiriamas saviems poreikiams. Vaikas dažniausiai veikia pagal savo emocijas ir akimirkos impulsus, be gilesnio situacijos supratimo ar analizės. Jis siekia tuoj pat gauti tai, ko nori, o jei nepavyksta, gali reaguoti stipriai - verksmu ar isterijomis. Tokiu metu nėra išvystyto gebėjimo laukti, suprasti kitų poreikius ar analizuoti situaciją per kitų žmonių perspektyvą.
Pavyzdžiui, kai vaikas nori žaislo, jam nėra svarbu, ar tas žaislas šiuo metu yra prieinamas. Jis gali negalvoti apie ilgalaikes pasekmes, o tiesiog siekia patenkinti savo norą čia ir dabar. Tai tipiškas emocinio nebrandumo požymis, kai žmogus veikia pagal savo akimirkos jausmus, nesugebėdamas įvertinti realios situacijos.
Taip pat skaitykite: Savarankiško gyvenimo namai Lietuvoje
2. Paauglio Lygmuo: Maištas ir Savos Tiesos Primetimas
Paauglystėje kyla noras maištauti prieš esamas taisykles ir normas. Paauglys dažnai jaučiasi esantis teisus ir siekia primesti savo nuomonę kitiems. Šiame amžiuje formuojasi asmenybė, o tai skatina norą išsiskirti, įrodyti savo unikalumą, bet kartu ir kontroliuoti kitų žmonių požiūrius.
Paauglyje dažnai pasireiškia stiprus polinkis diskutuoti ir kovoti už savo nuomonę. Jeigu kažkieno nuomonė nesutampa su paauglio įsitikinimais, jis stengiasi ją pakeisti arba išreikšti nepasitenkinimą. Daugeliui paauglių sunku priimti, kad kiti žmonės gali galvoti kitaip, o jų noras būti pripažintiems ir įrodyti savo tiesą dažnai veda į konfliktus.
3. Jaunuolio Lygmuo: Idealizmas be Veiksmų
Jaunystėje atsiranda stiprus idealizmas ir didelės svajonės apie ateitį. Jaunuoliai daug fantazuoja apie geresnį gyvenimą, pasiekimus ir laimėjimus, tačiau dažnai pritrūksta realių ir konkrečių veiksmų siekti šių tikslų. Jie gali turėti didelių lūkesčių, tačiau kartais stokoti praktinių įgūdžių, reikalingų šiems lūkesčiams įgyvendinti.
Šiame etape branda pasireiškia gebėjimu atskirti svajones nuo realybės ir imtis veiksmų siekiant norimų rezultatų. Jaunuoliai dažnai susiduria su nusivylimu, kai realybė nesutampa su jų idealizuotais vaizdiniais. Šioje stadijoje svarbu mokytis ne tik svajoti, bet ir veikti, kad būtų pasiektos išsvajotos aukštumos.
4. Suaugusiojo Lygmuo: Sąmoningumas ir Stabilumas
Suaugusiojo gyvenime atsiranda sąmoningumas ir priėmimas. Tai lygmuo, kuriame žmogus ne tik supranta save, bet ir kitus. Suaugęs žmogus leidžia kitiems būti savimi, supranta, kad visi turi savo nuomonę, kuri ne visada turi sutapti su jo paties įsitikinimais. Suaugęs žmogus gali atsiriboti nuo nuolatinio noro įrodyti savo teisumą ir pasirenka ramybę bei stabilumą, kurie tampa svarbesni nei konfliktai ar nuolatinės diskusijos.
Taip pat skaitykite: Psichoanalizė ir dailės terapijos metodai
Šiame etape svarbus tampa ne tik išorinis stabilumas, bet ir vidinė harmonija. Suaugęs žmogus supranta, kad gyvenime būtini kompromisai, nuolatinis asmeninis augimas ir atsakomybė už savo veiksmus. Jis jaučia ryšį tarp žodžių ir veiksmų, o svarbiausia - suvokia, kad rezultatai kyla iš pastangų ir nuoseklaus darbo.
Psichologinės Brandos Požymiai
Psichologinė branda neapsiriboja vien amžiumi - tai nuolatinis mokymasis, kuris priklauso nuo mūsų gyvenimo patirties ir vidinio darbo. Branda pasireiškia per šiuos aspektus:
- Gebėjimas valdyti emocijas: Branda reiškia, kad sugebame suprasti ir valdyti savo emocijas, o ne leisti joms valdyti mus. Suaugęs žmogus nepasiduoda staigiems pykčio protrūkiams ar impulsyvioms reakcijoms, jis geba apmąstyti savo jausmus ir reaguoti sąmoningai.
- Kritinis mąstymas: Psichologinė branda pasireiškia gebėjimu analizuoti situacijas, atskirti emocijas nuo faktų ir priimti sprendimus, remiantis ne tik asmeniniais poreikiais, bet ir kitų žmonių.
- Atsakomybė: Brandus žmogus supranta savo veiksmų pasekmes ir prisiima atsakomybę už savo sprendimus. Jis nebėga nuo atsakomybės, o atvirkščiai - suvokia, kad tik jis pats gali valdyti savo gyvenimą.
- Gebėjimas priimti kitus: Psichologiškai brandus žmogus leidžia kitiems būti savimi ir nesiekia nuolat keisti kitų. Jis gerbia kitų nuomonę ir suvokia, kad visi žmonės turi teisę turėti savo požiūrį.
Psichologinė branda - tai nuolatinis procesas, kuris vystosi per įvairius gyvenimo etapus. Nuo impulsyvaus vaiko iki sąmoningo suaugusiojo - tai kelionė, kuri reikalauja nuolatinio augimo, mokymosi ir vidinės harmonijos siekimo.
Paauglystė: Tapatumo Paieškos ir Iššūkiai
Paauglystė yra charakteringas, ryškus ir savitas gyvenimo tarpsnis. Tai perėjimas iš vaikystės į suaugusiųjų pasaulį, ryškių išvaizdos ir mąstymo pokyčių priėmimas, naujų tikslų ir atsakomybių įvaldymas. Panašiais epitetais galima apibūdinti ir patį stereotipinio paauglio asmenį. Toks asmuo charakteringas, nes nebijo paprieštarauti savo tėvams, yra linkęs kovoti už savo tiesas, net jei to kaina - konfliktas. Toks paauglys ryškus, nes jam būdingas impulsyvumas, išorinė ekspresija ar išsišokantis elgesys.
Psichologiniu požiūriu paauglystės laikotarpis įdomus, nes tai tikras asmenybės virsmas, išsiskleidimas, gyvybės užtaisas, kartu - ir jautrus bei pažeidžiamas metas. Plačiai žinomoje psichodinaminėje Eriko Eriksono (1963) raidos teorijoje paauglystės (12-18 m.) amžiaus tarpsnis apibūdinamas kaip savojo tapatumo atradimo siekis ir vaidmenų sumaištis. Šiuo laikotarpiu vaikai tampa vis labiau nepriklausomi ir sprendžia savasties, individualumo klausimus. Jiems svarbu pažinti save ir intensyviai tyrinėti savąjį identitetą, priimti asmenines vertybes, įsitikinimus, tikslus. Dėl šių paieškų keičiasi santykiai šeimoje, mokykloje, draugų grupėse.
Gali ištikti autoritetų krizės, nusivylimas jais, nes paauglystėje pradedama abejoti, kritiškai vertinti vyresniųjų elgesį, komunikaciją ir perduodamas tiesas, jautriai reaguojama į neteisybę bei prieštaravimus. Santykiai su tėvais, kuriais mažesni vaikai pasitiki savaime ir kurių klauso nekeldami klausimų, paauglystėje patiria daugiausiai trinties ir perversmų. Socialinių mokslų daktaras Visvaldas Legkauskas savo knygoje „Vaiko ir paauglio psichologija“ rašo: „paauglys su susižavėjimu atranda, kad niekas nieko jam negali įrodyti, jei jis nenorės būti įtikintas, kad kiekvienam argumentui galima rasti kontrargumentą ir kad norint ginčytis, tai galima daryti be galo. Visa tai išbandyti kartais pasirodo taip smagu, kad ima atrodyti, jog ginčijimasis ir atsikalbinėjimas tapo smagiausiu paauglio užsiėmimu“.
Tačiau tai nevyksta be tikslo - gebėjimas konfrontuoti savo autoritetams, tapimas savarankiškesniu, savo ribų įtvirtinimas ir atsiskyrimas nuo tėvų yra vienas pagrindinių paauglystės siekinių. Skirtingi savasties vaidmenys išbandomi eksperimentuojant, tad kartais paauglių elgesys gali būti itin kontrastingas. Aprašyti raidos procesai yra natūralūs, jie padeda išmoktos vaikiškos moralės tiesoms peraugti į gyvą suaugusio asmens etiką, formuoja vidinius įsitikinimus ir vertybes.
Jei raidos procesas sklandus, vaidmenys tarpusavyje integruojami į vientisą tapatumą, nebelieka sumaišties, išryškėja gyvenimo kryptis, vyrauja pusiausvyros, saugumo ir laimės jausmas. Tuomet jaunas suaugęs žmogus tampa brandus, geba priimti kitus asmenis ir jų požiūrius, nepaisant skirtumų, gali užmegzti artimą ryšį. Iš kitos pusės, jei ši raidos stadija klostosi nesėkmingai, gyvenime įsivyrauja vaidmenų sumaištis.
Šiuolaikiniai Paaugliai: Nauji Iššūkiai
Pastaraisiais dešimtmečiais pastebimas fizinės akceleracijos procesas - vaikų bei paauglių fizinio brendimo greitėjimas, lyginant su ankstesnėmis kartomis. Kita vertus, mąstymo raida lyginant su praeities kartomis lėtėja. Pavyzdžiui, 2009 m. Didžiojoje Britanijoje atlikto tyrimo duomenimis, tarp 13-14 m. paauglių gebančių abstrakčiai mąstyti yra daug mažiau nei prieš 30 m. Tai paaiškinti galima tuo, kad vaikai ilgiau išlieka priklausomi nuo tėvų, yra ilgiau finansiškai išlaikomi, patiria mažiau gyvenimo nepatogumų, dėl kurių reiktų kovoti, neugdo savarankiškumo.
Išmaniųjų technologijų populiarėjimas leidžia greičiau pasiekti reikalingą informaciją, įdedant mažiau pastangų. Vyksta mažiau socialinių sąveikų - nuo pat mažens vaikai su bendraamžiais rečiau žaidžia vaidmenų ar sportinius žaidimus, nes šiuos keičia kompiuteriniai žaidimai. Taip įgyjama mažiau gyvenimiškos patirties.
Kalbant apie kūniškus pokyčius ir jų keliamus emocinius iššūkius, daliai vaikų jie prasideda gana staigiai ir greitai, greičiau nei įmanoma juos įsisąmoninti ir priimti. Kūnui keičiantis vaikai patiria nepatogumo, gėdos, pasimetimo jausmus, gali nuvertinti savo išvaizdą ar skirti labai daug laiko grožio ritualams. Pastarieji padeda lengviau išbūti būsenoje, kurios nekontroliuoji, padeda pažinti savo kūną ir su juo susidraugauti. Tėvų požiūris į šiuos klausimus gali padėti arba dar labiau apsunkinti paauglio kūno pokyčių priėmimo procesą.
Gana įprasta tėvų ar senelių reakcija yra tiesmukai komentuoti pastebimus pokyčius. Svarbu suprasti išvaizdos klausimų jautrumą ir gerbti asmeninę paauglio erdvę, negalima pašaipiai komentuoti lūžinėjančio dėl mutacijos balso, atsirandančio plaukuotumo, apvalėjančių klubų ar kitų lytinės brandos požymių. Šiuo laikotarpiu itin svarbu stiprinti tarpusavio vaikų ir tėvų ryšį, kad, esant poreikiui, suaugęs būtų prieinamas pokalbiui bet kokiomis temomis. Tai įgyvendinti padėtų bendros smagios veiklos kartu: maži bendri grožio ritualai, pramogos, pokalbiai nepatogiomis temomis patogioje, saugioje aplinkoje, filmų žiūrėjimas ir aptarimas, kelionės ir t. t.
Šiuolaikiniai paaugliai susiduria su specifinėmis problemomis, nes lytiškai bręsti pradeda anksti, o emociškai, protiškai, dvasiškai subręsta bent dešimtmečiu vėliau. Be to, viešoje erdvėje jie mato daug seksualizuotos informacijos, erotinio turinio, kas taip pat veikia jautrų jauno žmogaus mąstymą. Visa tai susiję su įvairiomis rizikomis: per anksti pradėti romantinius santykius, dar negebant išsaugoti ir puoselėti ilgalaikio ryšio, nenumatyti galimų pasekmių, būti emociškai sužeistam, pradėti lytinį gyvenimą, neplanuotai pastoti, užsikrėsti lytiškai plintančiomis ligomis ir kt.
Tyrimais įrodyta, kad ankstesnis pirmųjų lytinių santykių amžius siejasi su šeimos problemomis, pvz., tėvų skyrybomis ar nutolusiu santykiu su vaikais, taip pat žalingais įpročiais, netgi tam tikrais paauglio asmenybės bruožais, kaip labiau išreikštu impulsyvumu, neurotiškumu, mažesniu sąmoningumu. Šiame kontekste krikščioniškas ugdymas, kuriame daug dėmesio skiriama temoms apie pagarbą savo kūnui, atsakomybę už kitą ir emociškai saugius monogamiškus santuokinius lytinius santykius, paremtus abipuse meile, įgyja dar gilesnę prasmę.
Šios dorybės negali būti primestos iš išorės tėvų ar ugdytojų. Gėdinimas, priekaištai dėl išvaizdos ar elgesio paauglius gali pastūmėti elgtis provokuojamai ir maištauti. Bet kokia kritika vaiko išvaizdai ar aprangai turėtų būti išsakoma nesumenkinant jo orumo - švelniai ir išmintingai. Juk daugybė paauglių tiesiog nežino, kaip įsipatoginti pasikeitusiame savo kūne, jiems nelengva atrasti, kokia apranga jiems tinka, kaip galėtų jaustis laisvai.
Kiekvienas bręstantis asmuo rizikingas situacijas gali numatyti, jei įsiklauso į savo širdį. Mūsų kūnas per natūralius drovumo ar kuklumo jausmus nuo pat mažens suteikia natūralią apsaugą ir padeda orientuotis pasaulyje, brėžti saugesnes ribas santykiuose su aplinka, saugoti savo ir kitų vertę ir orumą. Apskritai, kuklumas ar drovumas neturėtų būti siejami su nepasitikėjimu savimi, suvaržymais ar saviraiškos apribojimais. Jie, priešingai, atveria kelius į didesnę laisvę jaunam žmogui augti, bręsti, skleistis, patirti „čia ir dabar“ momentus, tačiau neišbarstyti savęs.
Juk paauglystė skirta susidraugavimui su savimi ir visais savo jausmais, saugiems pasaulio tyrinėjimams, profesinio pašaukimo paieškoms, kūrybai, ilgiems pokalbiams, pirmiems įsimylėjimams, kelionėms, talentams, sportui, nuotykiams, asmenybės išsiskleidimui - tikrų tikriausiam sužydėjimui.
Besiformuojantis Suaugęs: Tarp Paauglystės ir Suaugystės
„Priešingai nei mokslinėje aplinkoje, kurioje jau pripažinta ir sutarta, kad ši gyvenimo fazė yra unikali, visuomenėje nėra aiškaus įvardijimo, kas tai ir kaip turėtų elgtis to etapo amžiaus žmonės. Iš to ir atsiranda jausmas, jog lyg nepriklausai nei ten, nei ten“, - aiškina Mykolo Romerio universiteto psichologijos instituto lektorius, raidos psichologas Rimantas Vosylis. Pašnekovas pasakoja, kaip šiuolaikinis jaunimas pasaulyje ir Lietuvoje supranta tapsmą suaugusiuoju ir kokius kriterijus laiko svarbiais tam, kad pasiektų šį gyvenimo etapą iš, rodos, vis labiau užsitęsusio paauglystės tarpsnio.
Universalūs Suaugimo Kriterijai: Ar Jie Egzistuoja?
Pastarųjų kelių dešimtmečių tyrimai, nagrinėjantys panašius klausimus rodo, jog jokių universalių kriterijų, kalbant apie žmogaus tapsmą suaugusiuoju, nėra. Paauglystės pradžią gana aiškiai parodo prasidėję biologiniai pokyčiai, sietini su pubertatinio periodo pradžia, tačiau nusakyti jos pabaigą ir ypač, kada asmuo tampa suaugusiuoju, nebėra taip lengva.
Šių laikų mokslininkai vis labiau pabrėžia, jog skirtingose kultūrose egzistuoja skirtingi rodikliai, nusakantys asmens tapsmą suaugusiuoju. Vakarų kultūrose tapsmas suaugusiuoju siejamas daugiau su asmeninėmis savybėmis - savarankiškumu, nepriklausomybe nuo tėvų. Kituose pasaulio kraštuose gali būti visai kitaip, pvz., Kinijoje, yra taip pat labai vertinamas gebėjimas rūpintis savo gimdytojais ir kitais artimaisiais.
Suaugystės Suvokimas Lietuvoje
Mūsų jaunimas suaugystę suvokia panašiai kaip ir jų bendraamžiai Vakarų Europoje - labiausiai akcentuojami nepriklausomybės, savarankiškumo ir atsakomybės ženklai, tokie kaip buvimas finansiškai bei emociškai nepriklausomiems nuo tėvų ir gebėjimas prisiimti atsakomybę už savo veiksmus ir jų pasekmes. Kita vertus, mūsų jaunuoliai akcentuoja ir gebėjimą pasirūpinti savo naujai sukurta šeima, kas, mano nuomone, yra dar vienas gebėjimo prisiimti atsakomybę ženklas.
Kita vertus, 18-25 metų jaunuoliai, gyvenantys tiek Lietuvoje, tiek įvairiose Vakarų šalyse, nurodo, kad darbinės karjeros pradžia ar santuoka nėra aktualūs tapsmo suaugusiuoju kriterijai. Įdomu tai, kad jauni suaugusieji (30-35 metų žmonės), paklausti, kada pradėjo jaustis suaugusiais, visgi nurodo ir įvairius pereinamuosius įvykius ir suaugusiojo vaidmenis (pvz., santuoka, pirmojo vaiko gimimas), po kurių jų gyvenimas tapo pastovesnis. Anot jų, tais gyvenimo momentais, jų, kaip suaugusiųjų, jausmas tapo stipresnis.
Savęs, kaip Suaugusiojo, Jausmas: Kintantis ir Plastiškas
Tiesa ta, jog savęs, kaip suaugusio jausmas, yra kintantis, plastiškas. Tai yra ne tik kultūriškai specifiška, bet ir keičiasi bėgant laikui, t.y. skirtingo amžiaus žmonės įvardina kiek skirtingas savybes ir įvykius, turinčius reikšmės tapsmui suaugusiuoju. Gali būti taip, jog jaunuoliui ne išgyvenant, o tik įsivaizduojant būsimą šeimos sukūrimą ar darbo susiradimą, yra per sunku įvertinti tikrąją šių įvykių reikšmę jo tapimui suaugusiuoju. Ir tik per patirtį atsiranda supratimas kokią reikšmę tapsmui suaugusiuoju turi įvairūs gyvenimo įvykiai.
Išsitęsusi Paauglystė: Ar Dviejų Dešimtmečių Jaunuoliai Vis Dar Paaugliai?
Tiesa, jog žiniasklaidoje pasigirsta teiginių, jog turime išsitęsusį paauglystės laikotarpį. Tačiau skirtumai tarp 16-mečio ir 22-jų metų asmenų yra per daug dideli, jog ir vienus, ir kitus galėtume laikyti paaugliais. Pabaigus vidurinę mokyklą jaunuolio gyvenime atsiranda daugybė naujų iššūkių bei lūkesčių iš aplinkinių.
Tarp asmens raidą tyrinėjančių psichologų yra gana išplitęs „besiformuojančio suaugusiojo“ terminas, kuriuo apibūdinamas gyvenimo tarpsnis prasidedantis apie 18-us gyvenimo metus ir pasibaigiantis 25-29-ais gyvenimo metais. Tai tarpsnis, kurio metu jaunuolis palaipsniui tampa (išsineria iš paauglystės) suaugusiuoju. Daugelis tokio amžiaus jaunuolių gyvena atskirai nuo tėvų, turi žymiai daugiau nepriklausomybės, o kartu jau neša atsakomybę už savo gyvenimą. Anot raidos psichologų, šio amžiaus jaunuolis sprendžia vieną esminę raidos užduotį - sugebėti atsistoti ant savo kojų, t.y. tapti nepriklausomu, savarankišku, savimi pasirūpinti gebančiu asmeniu.
Psichologiniai Iššūkiai Tarp Paauglystės ir Suaugystės
Priešingai nei mokslinėje aplinkoje, kurioje jau pripažinta ir sutarta, kad ši gyvenimo fazė yra unikali, visuomenėje nėra aiškaus įvardijimo, kas tai ir kaip turėtų elgtis to etapo amžiaus žmonės. Iš to ir atsiranda jausmas, jog lyg nepriklausai nei ten, nei ten (nei paauglys, nei suaugęs). Šis jausmas daugeliui jaunuoliui nėra malonus ir, manoma, jį sukelia šiam gyvenimo etapui būdingas neapibrėžtumas.
Besiformuojančios Suaugystės Atsiradimo Priežastys
Viena pagridinių priežasčių - ekonominė. Itin sumažėjo darbų, kurie nereikalauja išsilavinimo, o tai reiškia, jog norint gauti geresnį darbą, jaunuoliai po mokyklos privalo mokytis ilgiau - edukacinis laikotarpis išsitęsia. Taip pat yra pasikeitusi darbo kultūra. Anksčiau, sovietmečiu, žmogus būdavo „paskiriamas“ ir dažniausiai toje pačioje vietoje pradirbdavo visą savo likusį gyvenimą. Dabartinėje darbo rinkoje rasti pastovų darbą nebėra taip lengva- jaunuoliai ieško ne tik tinkančio, bet ir patinkančio darbo. Dėl to darbus jaunuoliai dažnai keičia, ieško geriau apmokamo bei labiau tokio, kurį norisi dirbti.
Abu šie pokyčiai skatina ir kitų svarbių pereinamųjų įvykių - santuokos, šeimos kūrimo - atidėliojimą. Pastariesiems reikia finansinio saugumo. Nors tiesa, jog daugelis jaunuolių turi romantinius santykius, tačiau dažnai santuoka ir šeimos kūrimas atidedami vėlesniam laikui. Šios tendencijos yra ryškiai matomos: 1991 m. sutuoktinių amžiaus vidurkis buvo 22 m., dabar įprasta šioje statistikoje matyti 30-32 m. žmones.
Santuoka Jaunuoliams: Ar Nebėra Vertybė?
Nemanau, kad taip yra. Daugelis jaunuolių, galvodami apie savo ateitį, tikrai mato ir šeimos kūrimą. Retas renkasi vienatvę, tačiau šeimą kurti, kai nėra stabilumo karjeroje, ir turint gana menkas pajamas, yra gana sunku ir nesaugu. Dėl to daugelis teikia prioritetą karjerai, o santuoka ir šeima atidedama vėlesniam laikui. Beje, kalbant apie pačią santuoką, jos reikšmė jaunimui tiek Lietuvoje, tiek daugelyje Vakarų Europos šalyse yra vis mažesnė. Daugelis porų pradeda gyventi kartu dar iki vestuvių, dalis apskritai nusprendžia nesituokti, tačiau kurti šeimą. Tikėtina, kad Lietuvoje, gyvenimas kartu nesusituokus taps vis ryškiau matoma tendencija, bet tai nereiškia, jog šeima, kaip vertybė, taps mažiau svarbi.
Lyčių Skirtumai ir Suaugimo Suvokimas
Ryškių skirtumų tikrai nėra. Jeigu paimtume visą populiaciją, rastume nežymių skirtumų - tikiu, jog daugiau merginų įvardytų šeimos vaidmenis, o vaikinai prioritetą skirtų darbinei karjerai. Tačiau nemanau, jog šie skirtumai yra tokie ryškūs, kad būtų labai aktualūs. Kalbant apie socialinius vaidmenis, verta paminėti, jog moteris juos „prisiima“ anksčiau, nei vaikinai. Jos ankstesniame amžiuje susituokia, susilaukia pirmo vaiko. Šią tendenciją gali paaiškinti tai, jog daugiau merginų nei vaikinų renkasi tradicinę gyvenimo eigą. Tačiau šie skirtumai tarp lyčių išaiškėja nebent tada, kai kalbame apie kraštutines tendencijas - labai ankstyvą arba vėlyvą brandą. Itin ankstyvos brandos atvejai (kai tuokiamasi ir kuriama šeima labai anksti) būdingesni merginoms, o išsiskiriančiai vėlyva branda (ilgas gyvenimas tėvų namuose) pasižymi daugiau vaikinų.
Savęs Atradimas: Svarbus Suaugimo Bruožas
Psichologinėje literatūroje „atrasti save“ yra apibūdinamas kaip vienas iš esminių tapsmo suaugusiuoju požymiu. Tai - tapatumo formavimasis. Tai yra ir „atsistoti ant savo kojų“ užduoties dalis. Žmogui tada tampa aišku, ko jis nori iš savo gyvenimo, atranda nišą visuomenėje ir santykiuose. Tapatumo formavimasis prasideda ir itin aktyviai vyksta paauglystėje. Tai matosi iš dažnai keičiamos aprangos, mėgstamos muzikos, apskritai viso gyvenimo stilius. Bet tas pats tapatumo paieškos procesas vyksta ir vėliau - besiformuojančios suaugystės - etape, tik savęs paieškos yra susijusios su darbo ir santykių sfera, t.y. jaunuoliai bando įvairius darbus, romantinius partnerius ir t.t.
#
tags: #gyvenimo #tarpsniai #psichologija