Įvadas
Islamofobija - terminas, kuris nuolat pasirodo viešojoje erdvėje, dažnai sukeldamas karštas diskusijas. Kas iš tiesų slypi po šiuo žodžiu? Ar tai nepagrįsta baimė, ar pagrįsta kritika? Šiame straipsnyje gilinamės į islamofobijos esmę, jos istoriją, apraiškas ir galimas priežastis, siekdami suprasti šį sudėtingą ir prieštaringą reiškinį.
Islamofobijos apibrėžimas ir kilmė
Islamofobija - tai terminas, kilęs iš dviejų žodžių: "islamas" ir "fobija". Apibūdina baimę, priešiškumą ar neigiamą požiūrį į islamą, musulmonus arba su islamu susijusias praktikas. Islamofobija yra sudurtinis žodis, kur pirmoji dalis, "Islam", kilusi iš arabų kalbos žodžio "الإسلام" (al-islām), kuris reiškia „pateikimą Dievui“, „pritarimą Dievo valiai“. Antrasis komponentas, "phobia", kilęs iš graikų kalbos žodžio „φόβος“ (phobos), reiškiančio baimę.
Nors terminas "islamofobija" atrodo naujas, jo ištakos siekia Prancūzijos kolonijinę imperiją XIX-XX amžių sandūroje. Vėliau sąvoka buvo primiršta ir vėl atgaivinta XX amžiaus devintajame dešimtmetyje britų musulmonų, kai Irano revoliucijos vadas Ajatola Chomeinis išleido fatvą prieš Salmaną Rushdie, romano „Šėtoniškos eilės“ autorių.
Islamofobija: Dvi skirtingos reikšmės
Sąvoka „islamofobija“ apima dvi skirtingas reikšmes: tikinčiųjų persekiojimą (nusižengimas) ir tikėjimo turinio kvestionavimą (teisėta). Prisidengiant musulmonų gynimu, siekiama nutildyti vakariečius, postuluojančius lyčių lygybę ir tikėjimo laisvę, bei arabų ar musulmonų intelektualus, siekiančius modernizuoti savo tikėjimą.
Islamofobija kaip įbauginti skirtas ginklas
Sąvoka „islamofobija“ yra galingas įbauginti skirtas ginklas, kuriuo siekiama užkirsti kelią atviriems debatams bei išvengti klausimų dėl egzistuojančių dogmų. Kaltinimas islamofobija užkerta kelią islamo kritikai. Revizionistinėmis gudrybėmis mėginama kiekvieną musulmoną paversti auka ir musulmonų padėtį prilyginti žydų likimui XX amžiaus ketvirtajame-penktajame dešimtmetyje.
Taip pat skaitykite: Efektyvūs skrydžio fobijos gydymo būdai
Kalbos įtaka ir pasaulinis prasimanymas
Įsisavinti kalbą reiškia įgyti valdžią prieš dvasias, pakreipti mąstymą tam tikra linkme. „Netikusiai įvardyti dalykus reiškia pasaulyje padauginti blogio“, - rašė Albert‘as Camus. Esame pasaulinio masto prasimanymo liudininkai, panašaus į tą, kurį kadaise Sovietų Sąjunga buvo sukūrusi apie tautos priešus. Kalba eina apie stigmatizavimą jaunų moterų, kurios siekia atsisakyti musulmoniškos aprangos ir be gėdos plika galva išeiti į gatvę, kurios norėtų pačios išsirinkti vyrą, užuot ištekinamos giminaičių valia.
Islamo bendradarbiavimo organizacijos spaudimas
Jau daugiau nei dešimt metų Islamo bendradarbiavimo organizacija spaudžia JT apriboti žodžio laisvę islamo atžvilgiu - šį reikalavimą kelia organizacija, finansuojama dešimčių musulmoniškų valstybių, kurios pačios persekioja žydus, krikščionis, budistus ir induistus. Jų skundas grindžiamas tuo, esą islamas pernelyg vienašališkai ir negatyviai vaizduojamas kaip moterų priespaudos bei agresyvaus prozelitizmo židinys.
Islamas kaip etninė grupė?
Pastanga transformuoti islamą į etninę grupę yra keblus uždavinys. Laikantis tokios logikos, kritikuoti islamą reiškia įžeisti visus musulmonus, pasikėsinti į jų intymiausius įsitikinimus. Tačiau nutolti nuo savo bendruomenės, kvestionuoti dogmas, kurios atrodo absurdiškos ar neteisingos - tai yra dvasinio gyvenimo pagrindas.
Religinės pažiūros ir rasizmas
Rasizmas nukreiptas į arabus, žydus, juodaodžius, azijiečius, baltuosius, kurių kaltė vien ta, kad jie yra tie, kas yra. Tačiau religinės pažiūros gali išsiskirti. Čia kalbame apie įsitikinimus, doktrinos detales, kurias turi būti įmanoma bet kada interpretuoti ir diskutuoti. Tuo tarpu JT darbuotojų pasiūlyta sąvoka „kristianofobija“ nesusilaukia nė menkiausio atgarsio, nors krikščioniškosios mažumos daugelyje musulmoniškų šalių yra diskriminuojamos, persekiojamos, žudomos ir varomos iš namų - iki 2050 metų jų gali visai nebelikti.
Satyra ir žodžio laisvė
Prancūzijoje, kaip ir visoje Europoje, galima šaipytis iš Mozės, Jėzaus, popiežiaus, Dalai lamos, vaizduoti juos groteskiškiausiose situacijose. Tačiau islamui, vieninteliam iš visų pasaulio religijų, užgintas satyriškas vaizdavimas! Žudikai laimėjo. Nė vienas pasaulio laikraštis šiandien nebedrįsta vaizduoti Pranašo, - iš baimės tapti žudynių taikiniu.
Taip pat skaitykite: Fobijų priežastys ir simptomai
Kairiųjų frakcijų dalyvavimas ginant islamo konservatyviuosius
Europos ir Amerikos kairiųjų frakcijos dalyvauja ginant islamo konservatyviuosius. Galima kalbėti apie neobolševistinį fanatizmą, kuriam pasidavę suklaidinti marksizmo pasekėjai. Šiems nusivylusiems aktyvistams Pranašo religija tapo paskutiniąja utopija - komunizmo ir dekolonizacijos pakaitalu. Istorijos gerųjų subjektų kategorijoje musulmonui tenka vaidmuo, kurį kadaise atliko proletarai, guerilos ir žemės prakeiktieji. Jis įkūnija socialinio teisingumo čia, žemėje, viltį ir formuoja naujojo sukilimo smaigalį. Ši politinė laikysena pasireiškia per nepajudinamą pagarbą musulmoniškoms praktikoms, ypač reikalavimui dengti kūną, kuris tiesiogine žodžio prasme yra sudievinamas, iškeliamas iki dangaus - taip aukštai, kad kai kuriems komentatoriams neprisidengusi musulmonė tėra išdavikė, paminanti savo kultūrą.
Geriausia islamui - indiferentiškumas
Geriausia, ko galima palinkėti islamui - tai ne „fobija“ ar „filija“, bet geranoriškas indiferentiškumas dvasingumo rinkoje, kuri yra atvira visoms religijoms ir tikėjimo pakraipoms. Tačiau kaip tik šito ir nenori integristai, Musulmonų brolija, vahabitai ir salafitai. Esą tada islamas taptų religija kaip kitos - ir tai, jų akimis, būtų nepakeliama, nes juk Pranašo tikėjimas yra pranašesnis už visas kitas religijas, ir taip liks per amžius.
Statistika ir kalbos spąstai
Skaičiai yra iškalbingi: 42% prancūzų islamą mato kaip grėsmę ir 68% mano, kad musulmonams nepavyksta integruotis visuomenėje; Prancūzijoje yra nuo 5 iki 6 milijonų musulmoniškos kilmės arba kultūros žmonių, įskaitant 2 milijonus praktikuojančių. Akivaizdu, kad mums koją kiša ir kalbos spendžiami spąstai. Iš tikrųjų, mes nelabai atskiriame sąvokų, kai paminimas islamas ir islamizmas. Islamas yra religija, o islamizmas - religinis ektremizmas, terorizmas.
Fobija: Iracionali baimė ar perdėta reakcija?
Psichologijoje fobija - tai iracionali baimė, nebūtinai visada iracionali, bet visada perdėta. Pavyzdžiui, baimė skristi lėktuvu ir patekti į lėktuvo katastrofą. Lėktuvai krenta, tai tiesa, bet ne visi. Kas islamo religijoje mums kelia baimę? Terorizmas, invazija populiacijos su kitokiomis tradicijomis ar moters visuomenėje vietos pasikeitimas?
Santykiai su islamu: Dviprasmiškumas ir kaltės jausmas
Mūsų santykiai su islamu pažymėti dviprasmiškumo ženklu. Mes didžiuojamės skelbdami savo teisę į malonumą ir jausmingumą, tačiau, kai išgirstame ekstremistų pareiškimus apie vakariečių begėdiškumą, mes, visgi, kartais pajuntame kažkokią miglotą kaltę. Daniel Sibony - psichoanalitikas, filosofas bei autorius ,,Islamofobija ir kaltumo jausmas‘‘, savo bloge rašo, kad labai svarbu nepasiduoti tokiai islamofobijos formai, kuri skatina save cenzūruoti ir vengti bet kokios islamo kritikos dėl baimės būti pavadintam islamofobu. Norint išsivaduoti iš savo baimių, reikėtų pasipriešinti savo emocijoms, savo psichikai, o ne mėginti nuo jų pabėgti.
Taip pat skaitykite: Kova su fobijomis
Kur prasideda islamofobija?
Kur iš tikrųjų prasideda islamofobija? Kai mokytoja prašo studentės nusiimti savo šydą egzamino metu, ar tai jau antimusulmoniškas aktas? Kai kurie atsakys teigiamai, teigdami, kad tai yra laisvės pažeidimas atspindėti savo religines pažiūras. Esame įtakoti psichoanalitinio diskurso: atsiribojame nuo savo istorijos ir siekiam unikalumo. Mes niekada arba beveik niekada negalvojam apie savo krikščioniškas šaknis, norint apibūdinti savo esatį.
Arabo musulmono dvasinė visata
Tiesa sakant, mes net nesam įgalūs suvokti kokią vietą užima islamas arabo musulmono dvasinėje visatoje: vienu ir tuo pačiu metu religija, kultūra, identiteto ištakos. Taigi, mes negalime suprasti kodėl visa musulmonų visuomenė jaučiasi įžeista, kai savaitraštis nupiešia pranašo karikatūrą. Mums neatrodo svarbu, jei pasijuokiama iš popiežiaus, Jėzaus Kristaus ar mergelės Marijos. Keletas ekstremistų, kurie, keršys už savo Dievo garbę, padegdami žurnalo piktžodžiautojo redakciją, tik sustiprins mūsų įspūdį, jog ši religija labai tamsuoliška.
Ekonominė krizė ir tapatybės krizė
Nieko nepakeisi, ekonominė krizė, kurią patyrėm, kaip ir visi staigūs ir nerimastingi istorijos šuoliai mažina mūsų toleranciją ir atlaidumą. Kai mūsų pajamos mažėja, gyvenimas destabilizuojasi, auga baimės, o kartu su jomis ir tapatybės krizė: ,,Aš esu savo paties namuose, o aplink tiek svetimšalių, kurie gyvena iš mano mokamų mokesčių pinigų‘‘ - užsiplieks ne vienas. Tad šiandien mūsų neužtikrintumas atsiduria priešais musulmonų pasaulį, kuris tikslingai eina savo kultūros ir tradicijų kryptimi.
Kaip pasipriešinti baimėms ir prietarams?
Kaip pasipriešinti savo baimėms ir prietarams? Galima paminėti Harvardo universiteto politikos mokslų profesorių Samuel P. Huntington, kuris tikrai prisidėjo prie islamofobijos su žymiąja savo knyga ,,Civilizacijų šokas‘‘, kurioje musulmonų pasaulį pristato kaip uždarą visatą, sustingusią, stovinčią ant silpnaprotystės slenksčio.
Sensacingi vaizdai ir atsakingi suaugusieji
Įsivaizduokime, matome sensacingus vaizdus per televizijos laidą, kurie mus šiurpina: iki mirties staugiantys fanatikai ir moterys su burkomis, juodas šešėlis be veido arba priemiestis, esantis šalimais - zona be galiojančių įstatymų, kuriai vadovauja jaunuolių grupė, niekinanti juos palikusius tėvus. Stebint tokius šou, kaip galima tikėtis, kad miesteliuose augantys vaikai vėliau taps atsakingi suaugusieji, einantys atsakingas ar net vadovaujančias pareigas?
Pykčio išraiškos ir dekolonizacijos portretas
Pykčio išraiškos pasireiškia tam tikrais laiko intervalais: mizoginija, antisemitizmas, homofobija. Anot sociologo Albert Memmi ,,Dekolonizacijos portretas‘‘ autoriaus, jų žiaurumas gali būti adresuotas ir Prancūzijos visuomenei per lėtai integruojant jaunimą, nes yra priežasčių, leidžiančių jaustis paženklintiems ir išbrauktiems. ,,Jūs mūsų nenorite? Mes galime duoti jums pretekstą mus atmesti‘‘ - jie atkirs mums. Baimė, kuri mus įkvepia yra tam tikra malonumo forma, detalizuoja sociologas.
Integracijos problemos ir salafizmas
Reikia išskirti dar vieną integracijos problemų pasekmę: jau keletas metų, kai kurie jauni musulmonai, išgyvenantys savo tapatybės krizę, tiki radę sprendimą salafizme. Salafizmas - tai religinis fundamentalistų judėjimas, kilęs iš Persijos įlankos šalių. Jie teigia perduodantys vienintelį ,,tikrąjį islamą‘‘, taip kaip nurodė pirmieji imamai. Savo nuostatus jie laiko aukščiau įstatymo, šių jaunų žmonių superego yra sugedimo ženklas. Anot sociologo ir ,,Salafizmas šiandien‘‘ autoriaus Samir Amghar, jie yra tarp dvylikos - keturiolikos tūkstančių Prancūzijoje, kurie pasirinko šį religinį modelį.
Baimė ir sociologų patikinimai
Taigi, kai pamatome jauną barzdotą jaunuolį, vilkintį ilgus baltus marškinius, lyg raginami reflekso, mes pradedame jaustis nepatogiai ir net jaučiame grėsmę, ypač jei susiduriame aerouoste: ar tik neketina susprogdinti lėktuvo? Nekreipiant dėmesio į mūsų būgštavimus, sociologai patikina, kad didžioji dauguma salafistų yra apolitiški ir pasitenkina skaitydami koraną. Jie priklauso daug liberalesniems, tokiems, kurie nedalyvauja jokiuose smurtiniuose veiksmuose.
Šydas: Priklausomybė ar pasitikėjimas savimi?
Sunku nepastebėti, kad didžiuosiuose miestuose vis daugiau moterų, dėvinčių skaras, o kartais ir šydus. Mes suvokiam jas kaip aukas, priklausomas nuo siaubingų vyrų, kurie nekenčia moterų, arba, kad jos aukojasi savanoriškai. O nutinka, be abejo, įvairiai. Visgi, įdomu, nes labai dažnai šydas yra pasitikėjimo savimi ženklas. Paradoksalu: maždaug 1960 metais tokiu pat pasitikėjimo ženklu mums tapo mini sijonas.
Konkretūs veiksmai situacijos apmalšinimui
Albert Memmi pastebi: ,,Šydas tapo lyg priežasties vėliava. Jums nepatinka musulmonai? Jūs susierzinate, kai juos pamatote? O jeigu mes pamėgintume atsiriboti nuo išvaizdos? Situacijos apmalšinimui reikalingi konkretūs veiksmai: sukurti padorias gyvenamąsias vietas, permąstyti mokyklos vaidmenį, teigia istorikas Benjamin Stora. ,,Man atrodo, kad mes galėtume nugalėti šiuos senuosius islamo demonus: mizoginiją, homofobiją, antisemitizmą ir ksenofobiją. Šie demonai klesti tam tikrose srityse ir tuo pačiu metu siunčia žinią, norint priminti, kad būtinas svetingumas, kilnumas ir pilietinė lygybė.‘‘ Tai, galbūt, puiki galimybė iš esmės permąstyti mūsų požiūrį į atvykstančius svetimšalius. Tikriausiai yra būdas, kuris leistų skirtingiems žmonėms kartu gyventi, o skirtumai teiktų malonumą.
Michel Houellebecq ir "Pasidavimas"
M.Houellebecq'o pavardė vėl žiniasklaidos akiratyje. Naujoje knygoje „Pasidavimas“ (Soumission) autorius aprašo viziją, kuomet šalyje į valdžią ateina musulmonai. Ši knyga didelio dėmesio Prancūzijoje sulaukė dar ir todėl, kad ji pasirodė tą pačią dieną, kai užpuolikams įsiveržus į „Charlie Hebdo“ redakciją Paryžiuje buvo nužudyta 12 žmonių. Po šios atakos rašytojas, dėl kategoriškų pasisakymų musulmonų atžvilgiu jau sulaukęs jų įtūžio, imtas saugoti policijos.
M.Houellebecq: Ar jis islamofobas?
M.Houellebecq'as sako, kad grįžus po 10 metų į Prancūziją, didžiausias pastebėtas pokytis buvo tai, kiek daug benamių atsirado gatvėse. Jį taip pat nustebino ir tai, kiek daug žiniasklaida rašo apie islamą. Į klausimą, ar jis nekenčia islamo, rašytojas atsakė: „Aš labai mažai apie tai galvoju“. Į tiesų klausimą, ar jis yra islamofobas, rašytojas atsakė: „Taip, turbūt. Tačiau žodis fobija greičiau reiškia baimę nei neapykantą, - sako autorius.
Istorinės paralelės ir pamokos
Istorikas Williamas Jamesas Durantas rašo: „Didžioji civilizacija neužkariaujama iš išorės iki tol, kol pati nesunaikina savęs iš vidaus.“
Islamo kritika ir žodžio laisvė
Jei vyriausybė nori sėkmingai įgyvendinti savo naujas priemones islamo ekstremizmui pažaboti, tai ji privalo skatinti žmones atvirai aptarti šiuos klausimus nepaisant to, kad kas nors gali įsižeisti. Visa tai grąžina mus prie to, ką galvoje turėjo Johnas Stuartas Millis. Didžiausią įžeidimą sukelia ne klaida, o tiesa.
Klasikiniai islamo filosofai ir diskusijos poreikis
Klasikiniai islamo filosofai, ankstyvieji juristai ir sufijų poetai - visi bandė interpretuoti Koraną taip, kad jis derėtų su gyvenimu realiame pasaulyje. Tačiau jų pastangoms vis labiau buvo nepritariama, o dabar ortodoksų sunitų gretose plačiai laikomasi požiūrio, kad interpretacija nebėra leidžiama, arba, kaip kad sakoma, „idžtichado vartai užsivėrė“. Negalima diskutuoti apie jokias realias problemas. Tačiau būtent dabar, kai islamas susiduria su Vakarų demokratija, šios diskusijos reikia labiausiai. Musulmonai, kaip ir mes visi, privalo prisitaikyti prie kintančių mūsų gyvenamojo laikotarpio aplinkybių. Mes prisitaikome keldami klausimus, klausdami, ar šis įsitikinimas yra teisingas, ar privalomas. Iš esmės mes atveriame savo širdis kitų žmonių argumentams ir bandome juos suderinti su savo pačių argumentais. Žodžio laisvė nėra aplink mus augančių įtampų priežastis, tačiau vienintelis sprendimas pašalinti tas įtampas.