Išsiskyrimas - neišvengiama santykių dalis, nes visi santykiai, kaip ir pats gyvenimas, turi pradžią ir pabaigą. Nors filosofinis požiūris ne visada sumažina skausmą, šis straipsnis skirtas padėti išgyventi poros santykių žlugimą, neatsižvelgiant į tai, ar jie truko savaites, ar metus. Išsiskyrimas skauda, nes netenkame ne tik to, kas buvo, bet ir to, ko nebuvo, tačiau galėjo būti.
Netektis ir Tapatybės Krizė
Žlungant santykiams, netenkama vilčių, svajonių, iliuzijų ir fantazijų, todėl gali atrodyti, kad miršta visas pasaulis. Visi "mes" ir "mūsų" nustoja galioti. Santykiai gali būti varginantys, tačiau kol jie yra, jaučiamės didesni ir pilnesni. Mūsų "Aš" yra tarsi stipresnis, kai šalia jo - "MES". Tas "MES" gali atrodyti labai svarbus, būtinas ir nepakeičiamas. Tada darosi nesvarbu, kad "AŠ" jaučiasi prarytas ar sugniuždytas, užmirštas, o gal ir visai nematomas… Susiliejimas gali būti toks stiprus, kad nuosavas "aš" ir partneris išgyvenami kaip to paties kūno dalys. O kas gi norės atsisakyti savo kojos?..
Psichoanalitikai sunkumus skiriantis sieja su ankstyvosios vaikystės traumomis. Dėl nesaugaus prieraišumo ir šilto, mylinčio ryšio stokos vaikas gali išmokti bijoti vienatvės, įsisavinti apleistumą ir bejėgiškumą, nesijausti pajėgiu priimti gyvenimo iššūkius. "Mama mane atvesdavo į darželį dar prieš jam atsidarant. Sargo kambaryje laukdavau, kol jis atsidarys. /…/ Niekada nežinodavau, kada ir kas mane pasiims. Visaip būdavo. Vaikui sunku įtakoti situaciją. Jis yra priklausomas ir bejėgiškas.
Kūniškumo Svarba ir Santykių Įtaka Savigarbai
Savita skausmo dozė formuojasi ir tuomet, jei pora turėjo seksualinius santykius, ypač jei jie buvo pirmieji. Esame kūniškos būtybės. "I’m somebody, I’m body", - pabrėžė geštaltinės psichoterapijos metras F.Perlzas. Nors šiandieninė kultūra propaguoja vartotojišką, kasdieninį požiūrį į lytinius santykius, pasąmonėje ši patirtis lieka susieta su asmeniškiausiais, giliausiais išgyvenimais, netgi sakralumu ir gyvenimo prasmės paieškomis. Sunku paleisti tą, su kuriuo susiję esminės, transformuojančios patirtys. Be to, kūniški ryšiai, aistringas įsitraukimas trukdo iš tikrųjų matyti ir pažinti partnerį. Dėl tos priežasties pasirinkimai gali būti netinkami, kartais akys užmerkiamos netgi prieš akivaizdžius ir nesuderinamus skirtumus.
Išsiskyrimas dažnai tampa skaudžiu smūgiu savigarbai. Gali iškilti kaltės ir gėdos jausmai, apnikti mintys, kad esate blogas, nesugebate bendrauti, išlaikyti santykių… Šios mintys bus ypač gajos, jei ir iki išsiskyrimo turėjote abejonių dėl savo vertės, nepasitikėjote savimi. Situaciją apsunkina ir tai, jei į išsiskyrimą, santykius ir patį gyvenimą žiūrite ne kaip į procesą, bet kaip į rezultatą, ir skubate rašyti sau pažymį, įvertinti save kaip "šaunuolį" ar "nevykėlį". Nejautrios aplinkinių pastabos ar klausimai taip pat gali žadinti kaltės jausmą ar gailestį sau.
Taip pat skaitykite: Apšvietos epochos gyvenimo prasmės
Kaip Įveikti Skausmą?
Pažeidžiamumą galite sumažinti stiprindami savivertę ir autonomiškumą, užsiimdami širdžiai miela veikla, laiką leisdami su tais, kurie jus supranta ir palaiko. Stenkitės būti jautrūs patys sau ir suvokdami, kad situacija tikrai sunki, kuo gražiau ir maloniau su savimi elkitės. Tačiau nepulkite ir į kitą kraštutinumą - neužsidarykite nepaguodžiamos ir nekaltai nuskriaustos aukos vaidmenyje. Noras atkeršyti, pyktis ir priekaištai, bandymas dar ir dar kartą aiškintis santykius būtų taip pat neproduktyvios strategijos, rišančios prie praeities ir trukdančios keliauti toliau. Geriau pripažinkite, kad santykių metu būta visko.
Norėdami padėti sau, pažvelkite į situaciją plačiau: geriau įsižiūrėkite į tai, ko santykyje išmokote, ką verta buvo daryti kitaip. Rekonstruokite santykių istoriją, atskirkite savo ir partnerio indėlį. Pastebėkite, ką gavote ir ką davėte, ką darytumėte kitaip ir pamatykite save paaugusį, brandesnį. Klauskite savęs: "Ką man davė šie santykiai? Kaip jie mane praturtino? Ko aš išmokau? Ką gavau? Ką praradau?..“ Bandykite kurti perspektyvą ir atitolinti savo kančią. Įsivaizduokite, kad statote filmą apie jūsų santykius ir išsiskyrimą. Koks būtų to filmo žanras? Kam jis skirtas?
Skiriantis labai paaštrėja dabarties išgyvenimas, sulėtėja laiko tėkmė ir kyla klausimas, kiek dar tai tęsis?.. Išties viskas lengviau ištveriama, kai bent apytikriai žinomos laiko ribos. Pusiau juokais sakoma, kad santykių žlugimo žaizdoms užgydyti reikia pusės to laiko, kurį pora išbuvo kartu. Visgi labiau pagrįsta nuomonė, kad išsiskiriant galioja krizėms įprasti dėsniai, ir praėjus 2 - 3 mėnesiams po santykių nutraukimo pasijusite geriau. Emocinės žaizdos negali gyti, kai žlugusių santykių taip ir nepavyksta iki galo nutraukti, ir po to, kai pora JAU išsiskyrė, jis ir ji vėl susieina, susitikinėja ar kitaip bendrauja. Nesvarbu, kad jie konfliktuoja. Konfliktas tokiu atveju leidžia išlaikyti santykius ir netgi juos sustiprina. Susitikimai leidžia išlaikyti iliuzija, kad santykiai gali tęstis, kad jie turi ateitį. Čia reiktų sąžiningai atsakyti į klausimą, kaip matote save po penkių, dešimties, penkiolikos metų?.. Kur esate ir ką veikiate?.. Kas yra šalia jūsų?..
Kartais išsiskyrimą labai apsunkina tai, kad santykius bandoma nutraukti tuo pačiu būdu kaip jie ir buvo kuriami - bendradarbiaujant. Ieškoma susitarimo, laukiama iš partnerio išlaisvinančių žodžių, bandoma likti draugias. Kartais taip iš tikrųjų nutinka, tačiau tai pakankamai reti atvejai. Bendradarbiavimo strategija trukdo nutraukti ryšius, nes išsiskyrimas reikalauja autonomijos. Leiskite sau pykti.
Dažnai manoma, kad tiesiog kartu gyvenusioms poroms skirtis yra lengviau nei toms, kurios gyveno susituokę. Tačiau taip manyti nėra tikslu. Suprantama, viskas labai individualu, tačiau skirtis tiesiog pagyvenus kartu gali būti daug sunkiau nei tuomet, kai buvo užregistruota santuoka. Atrodo formalumas, tačiau per jį santykiai įgauna socialiai patvirtintą struktūrą ir aiškesnes ribas, skiriantis randama daugiau pavyzdžių, su kuriais galima tapatintis. Panašu, kad sunkiausia skirtis toms poroms, kurios kurį laiką gyveno kartu ir kūrė bendrus, ilgalaikius planus. Santykiams žlungant tokios poros tarsi pakimba ore.
Taip pat skaitykite: Savarankiško gyvenimo namai Lietuvoje
Gedėjimo Fazės ir Ritualai
Išsiskyrimo skausmas dažnai lyginamas su netektimi ir gedėjimo išgyvenimu. Šveicarų mokslininkė Elizabeth Kubler - Ross, dirbdama su mirtinai sergančiais ligoniais, išskyrė 6 reakcijos į netektį fazes. Jos gali atitikti ir išsiskyrimo išgyvenimą. Iš pradžių išsiskyrimas šokiruoja (I fazė - šokas). Tada bandoma jį nuneigti (II fazė - neigimas). Vėliau kyla pyktis, bandymai derėtis ir išvengti išsiskyrimo, galiausiai ateina depresija (pyktis, derybos, depresija - III, IV, V fazės). Galime sakyti, kad liūdesys ir sielvartas, kurį jaučiame išsiskirdami yra artumo kaina. Šie jausmai rodo, kad turėjome kažką labai vertingo… Įveikus liūdesį, ateina priėmimas ir susitaikymas (VI fazė). Šios fazės dažniausiai būna labai susimaišiusios. Tai nėra atskiros pakopos, kurias įveikiant nuo apatinės sklandžiai peršokama ant viršutinės.
Išsiskyrimo sukeltą skausmą sumažinti padeda ir ritualai bei simboliniai veiksmai. Jie suteikia išsiskyrimui struktūrą, mažina bejėgiškumą, žadina stabilumo ir tapatumo išgyvenimus, primena apie gyvenimo tėkmę. "Kai skyrėmės ir man buvo labai sunku, aš keldavausi kuo anksčiau ir važiuodavau į darbą. Atrodė, kad negaliu liautis apie jį galvoti. Buvo labai gaila savęs, kartu praleisto laiko, to kiek jam daviau… Vieną vakarą buvo labai sunku. Verkiau /…/ paėmiau telefoną ir norėjau jam paskambinti, bet žinojau, kad neverta to daryti… Atrodė, kad man skaudės visą gyvenimą /…/ Bet aš nusprendžiau, kad turiu iš to išeiti. Sėdau ir parašiau jam laišką. Tiesiog surašiau viską /…/ Paskui padariau iš jo lėktuvėlį ir išmečiau pro langą /…/ Tas laiškas buvo labai svarbus.
Priklausomybės Įveikimas ir Naujo Puslapio Vertimas
Jei išsiskyrimo kančios vis tęsiasi ir atrodo neįveikiamos, išsiskyrimą galima lyginti su priklausomybės įveikimu. Gali būti, kad skirtis sunku, nes per santykį susiformavo priklausomybė, kurią įveikiant tenka išgyventi abstinancijos sindromą ir kitas kovos su priklausomybe stadijas. Priklausomybė santykiuose, kaip ir kitos priklausomybės formos, skatina žmogų veržti prie aistros objekto, negalvojant apie pasekmes ir žalą. Priklausomas žmogus nepajėgia pasirūpinti savimi: savo mityba, miegu, sveikata, kitais poreikiais. Apsėdimas toks stiprus, kad atrodo dingsta gebėjimas brėžti ribą ir priimti tikrovę. Meilė, kurią tiksliau vadinti priklausomybe, gali nepaprastai įtraukti. Žmogui ima atrodyti, kad visas gyvenimas - tai santykiai su mylimu žmogumi. Jei jo nėra - nėra gyvenimo, nėra džiaugsmo. Tokiu atveju sunkiausia yra pati pradžia ir tai, kad kartais žmogus iš tikrųjų nenori visiškai atsisakyti pražūtingų įpročių ir jų mesti.
Taigi, pirmiausia būtinas jūsų pačių tvirtas apsisprendimas, kad norite ne tik nutraukti santykius, bet ir išsivaduoti iš emocinės priklausomybės. Priklausomybės pripažinimą ir sprendimą iš jos vaduotis turėtų sekti tikrųjų jausmų rekonstrukcija ir grįžimas prie savęs, santykių su savimi taisymas. Išsiskiriant, kaip ir įveikiant priklausomybę, labai svarbu rasti atsakymą, kodėl aš nutraukiu santykius. Nesvarbu ar esate tas, kuris palieka, ar paliktasis - vis tiek būtina rasti atsakymą, kodėl nusprendėte trauktis?.. Atsakymas sustiprins jūsų motyvaciją atsiskirti ir versti naują puslapį. Priminkite sau, kad esate ne vienintelis, kuriam tenka išgyventi išsiskyrimo skausmą. Savitą išsiskyrimų kelią praeina kiekvienas žmogus. Daugybė, taip pat kaip ir jūs, kankinosi nutrūkstant šiems saitams. Pabandykite atsitraukti ir dėmesį, kuris buvo prikaustytas prie partnerio ir savųjų išgyvenimų, skirkite kitiems. Išgyvenant skausmą ir kančią, prasminga atsisukti į kitus ją patiriančius žmones ar gyvūnus. Nuolat sau priminkite, kad meilės pripildyti gali būti ne tik romantiški polėkiai ir partnerystė, bet ir kiti santykiai bei pati kasdienybė. Juk meilė gali būti amžina.
Nuovargis Ar Išsekimas?
Norint atskirti ar esate išsekę, ar pavargę, reikia įvertinti simptomų trukmę ir poveikį. Visi esame retkarčiais patyrę didžiulį nuovargio jausmą - nuo žiovulio iki troškimo lįsti į lovą pietų metu. Įprastą nuovargį dažniausiai sukelia įtempta diena arba prastas nakties miegas, ir jį paprastai galima pašalinti pailsėjus. Kita vertus, nors tokie žodžiai kaip "pavargęs" ar "išsekęs" neretai vartojami pakaitomis, yra svarbus skirtumas tarp išsekimo ir nuovargio. Nuovargio jausmą gali sukelti įvairūs veiksniai, kurių vienas dažniausių kaltininkų yra prasta miego higiena. Mat būtent nereguliarus miego grafikas gali sutrikdyti vidinį laikrodį. Vėlgi, nuovargį įtakoja ir prasta miego aplinka, stresas, fizinio aktyvumo bei maistinių medžiagų trūkumas. Nors daliai žmonių nuovargis yra lėtinė liga, laimei, daugeliui jo galima išvengti einant anksčiau miegoti, įtraukiant fizinį aktyvumą į kasdienę rutiną bei tinkamai maitinantis.
Taip pat skaitykite: Psichoanalizė ir dailės terapijos metodai
Jei geras nakties miegas arba trumpas poilsis padeda sumažinti nuovargį, greičiausiai esate pavargę. Priešingai, išsekimą gydyti gali būti sunkiau. Tai gali apimti lėtinių sveikatos būklių valdymą, psichikos sveikatos problemų gydymą arba papildų vartojimą maistinių medžiagų trūkumui ištaisyti.
Išsekimas, kitaip dar vadinamas perdegimu, gana dažna problema pasaulyje, garsėjančiame skubėjimu, didelėmis darbų apkrovomis ir konkurencija. Kita vertus, žmogus, patiriantis daug streso, gali prieiti liepto galą, sumanydamas mesti tai, ką pradėjo: darbą, kuriame užėmė aukštas pareigas ar mokslus, kurių siekė ilgą laiką. Kai nerimas pradeda kalti į paširdžius, o įkyrios mintys neleidžia miegoti, tai aiškus signalas susiimti - atrasti perdegimo priežastis tam, kad iš nemalonios būsenos išsivaduoti. Nuo jo labiausiai nukenčia žmonės, kurie nuolat bando žongliruoti įtempto profesinio bei asmeninio gyvenimo pavymui. Pirmi išsekimo požymiai įprastai būna motyvacijos stoka ir beviltiško jausmas. Nors atsigavimas po perdegimo gali labai skirtis pradedant keliomis savaitėmis ar net mėnesiais bei metais, atsigauti yra įmanoma, su nauja jėga grįžtant į subalansuotą gyvenimą. Vis dėlto, verta atsiminti, jog kuo ilgiau patyrėte perdegimą, tuo daugiau laiko gali prireikti atsigauti - sulėtinant gyvenimo tempą ir ieškant paramos.
Išskiriama keletas bendrų perdegimą lydinčių simptomų, į kuriuos reikia atkreipti dėmesį:
- Nuolatinis nuovargio jausmas
- Motyvacijos trūkumas
- Padidėjęs dirglumas ar nekantrumas
- Koncentracijos nebuvimas
- Sutrikęs virškinimas, galvos skausmas, pakilęs kraujospūdis ir pan.
Būsenos kitimas įprastai apima kelias fazes. Tačiau tam, kad iš anksto susigaudyti ir neatsidurti paskutiniojoje, verta susipažinti su bendrais perdegimo bruožais.
- Medaus mėnesio fazė. Kai pradedate naują darbą ar projektą, paprastai užplūsta energija ir entuziazmas, dėl ko galite dirbti ilgiau arba imtis papildomų užduočių. Tačiau reikėtų nepulti stačia galva ir išlaikyti šaltą protą.
- Streso pradžia. Galite patirti nedidelių streso simptomų, tarkime, retkarčiais jausti nerimą ar miego sutrikimus. Tai reiškia, jog atėjo laikas praktikuoti streso valdymo metodus, tokius kaip reguliarios pertraukėlės, subalansuoto gyvenimo būdo užtikrinimas ir artimųjų ar specialistų pagalbos ieškojimas.
- Lėtinis stresas. Streso lygis didėja, o streso simptomai tampa ryškesni bei dažnesni: galite jausti nuolatinį spaudimą, dirglumą ar nuovargį. Šiame etape labai svarbu ieškoti pagalbos.
- Perdegimas. Simptomai daro įtaką gebėjimui efektyviai veikti asmeniniame ir profesiniame gyvenime. Be to, galite jausti tuštumą, išsekimą. Į šį etapą patartina žiūrėti rimtai, imantis reikšmingų pokyčių, pasikonsultuojant su profesionalais bei permąstant darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyrą.
- Chroniškas perdegimas. Perdegimas gali tapti įsišaknijusia gyvenimo dalimi, sukeldamas lėtinių psichinės, fizinės bei emocinės sveikatos problemų. Norint išvengti ilgalaikės žalos sveikatai ir gerovei, būtini reikšmingi gyvenimo būdo pokyčiai, profesionali pagalba bei parama.
Nepaisant to, jog gali būti dienų, kai jausite, kad nepadarėte jokios pažangos, svarbu, jog nesustotumėte. Susizgribus taip pat svarbu atsiriboti nuo stresorių - tai gali būti tiek žmonės, tiek vietos ar įpročiai. Tai taipogi gali reikšti užduočių delegavimą darbe, trumpą pertrauką ar atostogas. Kitaip tariant, svarbu pirmenybę teikti fizinei ir psichinei sveikatai: pakankamai miegoti, tinkamai maitintis, užsiimti fizine veikla bei skirti sau laiko atsipalaiduoti darant mėgiamus dalykus. Nes rūpinimasis savimi nėra savanaudiškas - tai yra būtinybė norint pasveikti. Perdegimas iš tikrųjų rodo, kad kažkas jūsų gyvenime neatitinka jūsų vertybių. Tad galbūt vertėtų iškelti naujus tikslus arba pakoreguokite esamus, kad jie atitiktų asmeninius bei profesinius siekius.
Atminkite, jog tiek pervargimo, tiek išsekimo atveju pirmenybę turėtumėte teikti sveikai mitybai ir geram miegui - 7-9 valandoms kiekvieną naktį. Reguliarus miego grafikas ir atpalaiduojanti rutina prieš miegą, pavyzdžiui, knygos skaitymas ar šilta vonia, gali taip pat pagerinti miego kokybę. Kasdienė rutina, tokia kaip ekranų apribojimas, kavos atsisakymas, meditacija, mankšta bei gilus kvėpavimas, taipogi žymiai sumažins streso lygį. Taip pat svarbu atrasti laiko linksmybėms, suplanuojant reguliarų laiką pomėgiams ar veiklai, kuri teikia džiaugsmo. Dar vienas efektyvus metodas - dėkingumo praktikavimas kasdien, pavyzdžiui, pagalvojant apie tris dalykus, už kuriuos esate dėkingi.
Kaip jau supratote, nuovargis dažnai kyla dėl intensyvios fizinės ar protinės veiklos, ir paprastai yra išsprendžiamas poilsiu. Priešingai, perdegimas yra emocinio, fizinio ir psichinio išsekimo būsena, kurią sukelia užsitęsęs stresas. Šiuo atveju reikia visapusiškesnio požiūrio, įskaitant gyvenimo būdo pokyčius, streso valdymą bei profesionalią pagalbą.
Psichologinė Pagalba: Kada Kreiptis?
"Depresijos įveikimo centro" įkūrėjas, psichologas Antanas Mockus pastebi, jog nors neturime vieno vaisto ar metodo, kuris išspręstų visus psichikos sveikatos sunkumus, tačiau yra daugybė veiksmingų būdų padėti sau: "Svarbu, kad su depresija susiduriantis žmogus žinotų, kaip konkrečiai pasirūpinti savimi, o taip pat kuo anksčiau sulauktų kompleksinės ir asmeniškai jam pritaikytos specialistų pagalbos".
Psichologas padeda žmogui suvokti, kodėl jis patiria sunkumus ir kaip galima juos įveikti. Žinoma, labai daug kas priklauso nuo žmogaus nusiteikimo - ar jis pasiryžęs pokyčiui, nes darbas su psichologu išties gali pareikalauti nemažai jėgų ir laiko, galų gale, ir drąsos susidurti su savo rūpesčiais akis į akį, ir juos įveikti. Išties, kartais kelias į palengvėjimą gali būti sunkus, bet tuo pačiu metu jis išlieka šviesus ir viltingas, o žinojimas, kad galiu padėti, man teikia prasmės pojūtį.
Geras psichologas pirmiausia yra tas, kuris gerbia žmogaus orumą, ir supranta savo profesinę bei mokslinę atsakomybę, laikosi psichologo etikos standartų. Taip pat geras psichologas nuolat atnaujina žinias ir išmano savo ribas, nepailsdamas jų plėsti. Būtent savirefleksiją laikau vienu esminių profesionalaus psichologo įrankių. Pavyzdžiui, gebėjimą atpažinti savo ir kitų išankstinius nusistatymus, ir pastebėti, kaip jie gali veikti mūsų sprendimus.
Kol neturėjome įrankių stebėti giliausius smegenų sluoksnius, buvo sunku paneigti nusiteikimą, jog yra kaip yra, smegenys taip susiformavo, vienam pasisekė, kitam - ne taip, ir taškas. Tačiau naujausi smegenų plastiškumo tyrimai rodo, jog visuomet yra erdvės augimui ir pokyčiui, o terapija turi poveikį ne tik mūsų mąstymui, elgesiui, bet ir smegenims. Pavyzdžiui, tirdami nerimo sutrikimus, ypatingai socialines baimes, mokslininkai devynias savaites taikė kognityvinę elgesio terapiją ir tuo pat metu magnetinio rezonanso pagalba stebėjo, kaip reaguoja smegenys. Nustatyta, jog po kognityvinės elgesio terapijos gydymo periodo sumažėjo tiek smegenų migdolinio kūno pilkoji masė, tiek jo reaktyvumas į socialinius stimulus, kurie keldavo nerimą ar baimę. Tai yra puikus smegenų neuroplastiškumo, tai yra, gebėjimo prisitaikyti, pavyzdys. Tai matoma ir, pavyzdžiui, stebint vaikus, kurie auga pasiturinčioje aplinkoje - pastebėta, kaip daugėja jungčių jų smegenyse, ir, žinoma, kaip jos gali nunykti esant nepritekliui, badui. Vadinasi, svarbu suvokti, jog mūsų kasdieniai pasirinkimai, mąstymas, aplinka turi tiesioginį poveikį ir mūsų smegenims.
Taip pat pastebėta sąsaja tarp psichinės sveikatos ir kūno uždegiminio atsako. Pavyzdžiui, pastebėta, jog depresija yra susijusi su padidėjusiais uždegiminiais rodikliais ir žmonės, kurie serga depresija, yra labiau linkę sirgti įvairiomis kitomis ligomis. Ir atvirkščiai, dažniau sergantieji kitomis ligomis turi didesnę riziką susirgti depresija. Taigi, rūpestis savo psichine sveikata turi poveikį ne tik smegenims, bet ir visam kūnui, reaguojančiam į mūsų gyvensenos pasirinkimus, ir jeigu, sakykime, patiriame ilgalaikį stresą ir mūsų endokrininės bei imuninės sistemos rodikliai išsireguliuoja - tai galiausiai atsiliepia ir psichinei sveikatai.
Psichologinį atsparumą galime lyginti su imunine sistema - niekas negimsta jau turėdamas tobulai išvystytą atsparumą. Kaip imunitetas stiprėja susiduriant su virusais ir bakterijomis, taip ir psichologinį atsparumą kaupiame nevengdami sudėtingų gyvenimiškų situacijų, bet mokydamiesi jose būti, į jas sveikiau reaguoti. Atsparumas - kaip raumuo, kurį galima ištreniruoti, o "išmankštintas" jis ne tik teikia jėgų augimui, bet ir padeda išbūti sunkumuose, neprarasti prasmės, išlaikyti gyvenime kryptį. Vienas esminių dalykų - tai bendravimas su kitais, buvimas tarp tų, kurie mus supranta, užjaučia, nori išklausyti ir su mumis būti. Gali padėti ir iš pažiūros visai paprastos pastangos pasirūpinti savo kūnu, kaip miego ir valgio ritmo, dienotvarkės palaikymas. Taip pat net ir visai nedidelių tikslų išsikėlimas, suteikiantis jausmą, kad kažką pasiekėme, ir kartu mokymasis pasidžiaugti tuo, ką pavyko pasiekti. Atsparumą gali stiprinti ir ryžtas dirbti su psichologu ar įsijungti į savanorišką veiklą, atsigręžti į dvasinį gyvenimą. Tai gali būti labai įvairūs dalykai, kurie nuolat papildytų senkantį mūsų jėgų rezervuarą.
Biblioterapija: Literatūra Kaip Pagalba
Biblioterapija - tai metodas, kurio metu naudojama literatūra, įprastai kartu su tradiciniais terapijos metodais. Leidyklos pastebi, kad didėja populiariosios psichologijos knygų pardavimai, taip pat platėja jų temos: nuo psichologinio ryšio su gamta iki žmogaus jautrumo. "Alma littera" skaičiuoja, kad populiariosios psichologijos knygų pardavimai sudaro ketvirtadalį visų negrožinių knygų pardavimų. "Sakyčiau, kad tokį susidomėjimą lemia sudėtingas pasaulis, kuriame susiduriame su didžiulėmis, iki tol nepatirtomis negandomis, tokiomis kaip karas ar pandemija.
tags: #gyvenimo #traukinys #psichologine #metodika