Asmenybės samprata yra sudėtingas ir daugialypis konstruktas, nagrinėjamas įvairių disciplinų, įskaitant psichologiją ir filosofiją. Nors abi sritys siekia suprasti žmogaus esmę, jos tai daro skirtingais metodais ir perspektyvomis. Šiame straipsnyje bus nagrinėjami psichologinių ir filosofinių asmenybės sampratų skirtumai, atsižvelgiant į jų pagrindinius principus, metodologijas ir įtaką.

Įvadas

Norint išsiaiškinti bet kokios žmogaus veiklos priežastis, neįmanoma aplenkti žmogaus asmenybės analizės, taip pat ir tiriant nusikalstamą elgesį. Kriminologija tiria nusikalstamumą. Daugelis kitų mokslų irgi vienaip arba kitaip pateikia informaciją apie nusikaltimus ir nusikalstamumą. Psichologai, sociologai ir istorikai atlieka nepaprastai įdomius nusikaltimų tyrimus. Tačiau kiekvienas šių mokslų domisi vienu kuriuo nors nusikalstamumo aspektu. Kriminologija gi integruoja įvairių kitų mokslų tyrimus ir išvadas, apibendrina jas. Psichologija nagrinėja žmogaus psichinius procesus ir kitus psichinius reiškinius, svarbus jos tyrimų objektas yra psichologiniai žmonių skirtumai, todėl psichologijai tenka ypač atsakingas vaidmuo ieškant atsakymo į labai svarbų klausimą, ar yra psichologinių skirtumų tarp nusikaltėlių ir žmonių, kurie nepadarė nusikaltimo. Taigi iš psichologijos kriminologija gauna tam tikrų kriminologijos tyrimams būtinų žinių apie asmenybės bruožus, sąlygojančius vienokį ar kitokį žmogaus elgesį. Taigi psichologijos mokslo atliekamų tyrimų įtaka kriminologijos mokslui yra akivaizdžiai svarbi.

Psichologinės asmenybės sampratos

Psichologija, kaip mokslas, apibrėžia asmenybę remdamasi empiriniais stebėjimais ir eksperimentiniais tyrimais. Psichologai siekia nustatyti asmenybės struktūrą, bruožus, vystymosi etapus ir veiksnius, turinčius įtakos asmenybės formavimuisi. Psichologijoje egzistuoja įvairios asmenybės teorijos, kurios skiriasi savo požiūriu į žmogaus prigimtį ir asmenybės struktūrą.

Asmenybės apibrėžimo probleminis aspektas psichologijoje

Žmogaus kūnas yra sudarytas iš 60 milijardų ląstelių. Jis yra veikiamas pačių įvairiausių įtakų, o jo istorija individuali, kupina nenusakomų derinių. Atsakyti į klausimą - kas yra asmenybė? - galima bendrai - t.y. „asmenybe galime vadinti kiekvieną žmogų, suvokiantį aplinką bei save ir kontroliuojantį savo veiksmus“; galima atsakyti buitiškai - t.y. „asmenybe vadinami žmonės, savo veikloje pasiekę reikšmingų rezultatų“; ir galima atsakyti psichologijos mokslo kontekste. Individas yra ne tik psichologijos, bet ir daugelio kitų mokslų tyrimo objektas. Šiame darbe mus domina asmenybės psichologija, kuri sutelkia dėmesį į atskiro žmogaus ypatumus. Tad kokie yra šie ypatumai? Atsakyti į šį atrodo tokį paprastą klausimą, neįmanoma vienareikšmiškai. Individas tiriamas tam tikrais atžvilgiais: kaip vienovė jis išskaidomas, iškeliamos ir tikrinamos atskiros teorijos. To išdava - paini požiūrių įvairovė: kiekvienas psichologas susikuria savo teoriją apie asmenybę, pateikia savo apibrėžimą. Jau nuo 1927 metų psichologas G.B. Olportas psichologinėje literatūroje surado net 50 skirtingų asmenybės sąvokos apibrėžimų. Taip pat ir skirtingi vadovėliai vadovaujasi kurio nors vieno autoriaus požiūriu ir asmenybę aprašo tik tuo tam tikru aspektu.

Asmenybė vystosi palengva, jos tapsmas yra dinamiškas procesas. Galima tapti asmenybe, tačiau asmenybė taip pat gali virsti individu (pvz.: dėl psichinės ligos sutrinka jos ryšiai su aplinka ir deformuojasi savęs suvokimas ir žmogus praranda savimonę). Asmenybė yra visų žmogiškųjų savybių viršūnė, o individualybė - asmenybės kaip veiklos subjekto „giluma“. Tikroji asmenybė pasireiškia ten ir tada, kai savo veiksmais sukuria produktą, kurio rezultatas žavi ir visus kitus. Asmenybė savo esme yra žmogus, sąlygotas visuomenės ir jo santykių su visuomene. Asmenybė formuojasi bendraudama su kitais žmonėmis, tuo ji ne tik patenkina poreikį bendrauti, bet ir reguliuoja savo elgesį. Žmogus gimsta be veidrodžio rankoje ir be filosofinio apmąstymo „aš esu aš“, todėl pirmiausia jis turi įsižiūrėti į kitą žmogų kaip į veidrodį; tik tuomet jis ima žiūrėti į save kaip į žmogų. Asmenybė, kaip ir intelektas, yra abstrakti sąvoka. Jos neįmanoma pamatyti, apčiuopti arba tiesiogiai pamatuoti. Tai savita ir pastovi žmogaus mąstysena, jausena ir veiksena.

Taip pat skaitykite: Įdomiausios knygos apie psichologiją

Individo struktūra. Vieni mokslininkai bando apibūdinti individo vidinę struktūrą (pagal savybes) t.y. sekdami Aristoteliu skiria sielos lygius: vegetacinė, juslinė ir dvasinė siela (pastaroji, anot Homero, tam tikra laiką po mirties dar lieka gyva kaip astralinė siela gyvųjų atmintyje). Kiti individą apibūdina per skirtumus nuo kitų žmonių. T.y. remiasi individo vientisumu, ir jį, kaip lyginamąją struktūrą (pagal aplinkybes), gretina su tipiškai kitų žmonių skirtumais.

Svarbiausi individą sąlygojantys veiksniai žmones domino jau nuo senų laikų. Antikinės psichosofijos žmogų traktavo kaip pavaldų likimui, kaip Dievo gyvavaizdį, kaip politinį gyvūną, kaip gamtos dalį etc. Šios žmogaus sampratos Naujųjų laikų pradžioje išsiplėtojo į daugybės charakterių sampratą. Ankstesnioji charakterologija bandė nusakyti žmogaus esmę. Dabar manoma, jog toks tikslas nepasiekamas. Daugiau tiriamos sudėtingos individo sąsajos, t.y. kūno ir aplinkos sistema. Galima sakyti, kad žmogus priklauso nuo 3 pagrindinių dalykų: fizinio kūno, socialinės aplinkos, savireguliacijos. Savireguliacija aiškinama įvairiai - kaip žmogaus Aš priklauso nuo transcendentinių jėgų arba nuo jo paties raidos ypatumų ir su tuo susijusių gyvenimo problemų bei konfliktų sprendimo pobūdžio.

Sakoma, kad konkuruojančios žmogaus jėgos papildo viena kitą: energija (pagrindinė psichinė jėga), instinktai (genetinis susitelkimas), orientacija (automatiškas dėmesys aplinkai), imprintingas (paveldėti reakcijų impulsai jautriais raidos etapais), entelechija (Antikoje - nukreiptumas į tikslą, šiandien - saviraiška), žinių kaupimas, motyvacija, socializacija (nepastebimi prisirišimai prie visuomenės), kognicija (proto skvarbumas, gyvenimo gairių numatymas), homeostazė (psichofiziologinė pusiausvyra).

Atskirų psichologinių asmenybės teorijų apžvalga

Kiek yra psichologų - tiek yra teorijų.

Tipų teorija

Ši teorija tiria tai, kas apjungia visus individus. Pati seniausia iš jų Hipokrato, kuris iškėlė keturių pagrindinių temperamentų hipotezę: choleriko, sangviniko, melancholiko ir flegmatiko. santykis. Pakankamai pilna buvo V.G. Šeldono tipų teorija. Jis teigė, kad kūno tipai yra glaudžiai susiję su asmenybės vystymusi.

Taip pat skaitykite: Kaip įveikti psichologinę krizę?

Bruožų teorija

Ši teorija tiria tai, kas skiria vieną individą nuo kito. Visi šiai teorijų grupei priskiriami teoretikai rėmėsi teiginiu, kad žmogaus asmenybė yra tam tikrų bruožų arba asmeniui būdingų elgimosi būdų, jausmų, minčių, reakcijų ir t.t. visuma. Ankstyvosios bruožų teorijos asmenybę apibrėžė būtent per šias savybes. Viena iš įtakingiausių naujųjų teorijų - R.B. Kettello teorija, kurios pagrindas taip vadinami „giluminiai“ bruožai. Kiekvienas individas turi begalę „giluminių“ bruožų, formuojančių ir apibrėžiančių asmenybės struktūrą. Jų pagalba galima sukurti individualią bruožų matricą ir atlikti spėjimus kaip žmogus su vienokiais ar kitokiais „giluminiais“ bruožais elgsis tam tikroje situacijoje.

Bruožus tiriantys mokslininkai apibūdina žmogaus polinkius, nuo kurių priklauso jo veiksmai. Daugeliui šių savybių turi įtakos biologiniai veiksniai, iš kurių išskiriami genetiniai polinkiai, autonominės nervų sistemos reaktyvumas. Nors žmonių bruožai per ilgesnį laiką atrodo nesikeičia, žmogaus elgesys labai įvairuoja kintant aplinkybėms, tačiau visgi vidutinis žmogaus elgesys skirtingomis aplinkybėmis išlieka gana pastovus.

Psichodinaminės ir psichoanalitinės teorijos

Apjungia daug požiūrių: klasikines Froido ir Jungo teorijas, socialines Fromo, Adlerio, Chorni teorijas, modernesnes Perlzo ir Leingo teorijas. Tarp šių teorijų yra daug skirtumų, bet visos jos turi svarbią, bendrą idėją: asmenybė jose visose charakterizuojama per integracijos sąvoką. Ypač akcentuojamas vystymosi faktorius - suaugusi asmenybė vystosi palaipsniui bėgant laikui, priklausomai nuo to, kaip vyksta atskirų faktorių integracija. Psichoanalitinio tyrimo tikslas yra atskleisti nesąmoningus asmenybės aspektus, ką ir darė šios teorijos atstovas Zigmundas Froidas. Gydydamas emocinius sutrikimus, jis padarė išvadą, kad juos sukelia pasąmonėje vykstantys procesai. Jis manė, kad žmogaus asmenybė susideda iš trijų dalių: „malonumo siekiančių psichinių impulsų (Id), į tikrovę nukreiptos vykdomosios dalies Ego ir pasisavintų idealų (Superego)“. Froidas teigė, kad vaikas vystosi tam tikromis stadijomis. Svarbu kaip žmogus išsprendė su šiomis stadijomis susijusius konfliktus ir ar neliko jis fiksuotas ties kuria nors stadija, nes tai turi įtakos vėliau jo asmenybei.

Daugeliui Froido idėjų pritarė ir Jungas. Nereikia pamiršti, kad Froidas atkreipė psichologų dėmesį į pasąmonę, į pastangas įveikti nerimą bei seksualumą ir į konfliktą tarp biologinių impulsų bei socialinių ribojimų.

Biheviorizmo teorijos

Nėra nei vienos įtakingos biheviorizmo teorijos, tačiau šios krypties indėlis tyrinėjant asmenybės problemas taip pat svarbus. Biheviorizmo teorijų atstovai kelia probleminį klausimą - kuris iš žmogaus demonstruojamo elgesio yra paveiktas pagrindinių žmogaus bruožų ar tipų, o kuris jį supančios pastovios aplinkos.

Taip pat skaitykite: Psichologinės priežastys, lemiančios moterų seksualinę disfunkciją

#

tags: #psichologines #asmenybes #sampratos #skirtumai #nuo #filosofines