Įvadas
Humanistinė psichologija, atsiradusi Jungtinėse Amerikos Valstijose po Antrojo pasaulinio karo, iškilo kaip alternatyva bihevioristinėms ir psichoanalitinėms kryptims. Ši srovė atsigręžė į tokias žmogiškas vertybes kaip laisvė, saviraiška, kūrybiškumas, meilė ir užuojauta. Humanistinė psichologija, kartais vadinama „trečiąja jėga“, pabrėžia žmogų kaip esybę, turinčią laisvę, kūrybines galias, sąmoningumą ir poreikį suteikti savo egzistencijai dvasinę prasmę. Ši kryptis neatsirado staiga - jai artimos idėjos buvo plėtojamos jau XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje, tokių psichologų kaip Viljamas Džeimsas, Vilhelmas Diltėjus ir Eduardas Šprangeris.
Šiame straipsnyje išnagrinėsime humanistinės psichologijos principus, jų raidą ir įtaką šiuolaikiniam žmogaus supratimui. Aptarsime, kaip šios krypties idėjos padeda pažinti save ir kitus, suvokti santykius tarp žmonių ir juos valdyti, suprasti, kaip formuojasi santykiai, kaip vystosi asmenybė ir kokia humanistinio požiūrio į ugdymą svarba.
Humanistinės psichologijos esmė ir pagrindiniai principai
Humanistinė psichologija remiasi įsitikinimu, kad kiekvienas žmogus yra unikalus, vertingas ir turi neišmatuojamą potencialą augti ir tobulėti. Šios krypties atstovai teigia, kad žmogaus prigimtis iš esmės yra pozityvi, o neigiamos savybės atsiranda dėl nepalankių aplinkybių. Humanistinė psichologija padeda suprasti, kad asmeniui būdingas pastovus tapsmas (tapimas asmenybe), kad asmuo yra aktyvus, autonomiškas, linkęs pasirinkti, galintis prisitaikyti ir kintantis. Kiekvienas žmogus yra vertybė, jo asmenybė - nepakartojama, unikali.
Pagrindiniai humanistinės psichologijos principai:
- Holistinis požiūris: Žmogus suvokiamas kaip nedaloma visuma, o ne atskirų dalių rinkinys. Svarbu atsižvelgti į visus asmens aspektus: fizinius, emocinius, intelektualinius ir dvasinius.
- Unikalumas: Kiekvienas žmogus yra nepakartojamas ir unikalus. Nėra dviejų vienodų žmonių, todėl svarbu vertinti individualius skirtumus ir poreikius.
- Laisvė ir atsakomybė: Žmogus yra laisvas pasirinkti savo gyvenimo kelią ir prisiimti atsakomybę už savo sprendimus.
- Asmeninis augimas: Žmogus nuolat siekia tobulėti, realizuoti savo potencialą ir tapti tuo, kuo gali būti geriausiu.
- Subjektyvi patirtis: Svarbiausia yra tai, kaip žmogus pats suvokia ir interpretuoja savo patirtį.
- Savirealizacija: Aukščiausias žmogaus tikslas yra savirealizacija - pilnas savo gebėjimų ir potencialo atskleidimas.
- Besąlygiškas priėmimas: Kiekvienas žmogus turi būti priimtas toks, koks jis yra, be jokių išlygų ar sąlygų.
Humanistinė psichologija pripažįsta spontanišką asmenybės raidą, kurią skatina ,,čia ir dabar” įsisąmoninimas. Humanistinės psichologijos požiūriu, pozityvi žmogaus prigimtis savaime skleidžiasi per autentiško buvimo savimi akimirkas, tarsi sustojant tyloje ir visiškai įsisąmininant, kas manyje vyksta. Tai pirmasis asmenybės tapsmo dėsningumas, kuriuo vadovaudamiesi, branginame buvimą dabarties momentu (,,čia ir dabar”), įsisąmonindami save. Antrąjį asmenybės tapsmo dėsningumą galima taip nusakyti: asmenybė sparčiau auga, įveikdama vidinį prieštaravimą tarp subjektyvaus suvokimo (,,koks esu”) ir savęs - trokštamo (,,koks noriu būti”) - įsivaizdavimo. Suvokimas trokštamo savęs ateityje yra pasikeitimų manyje dabar priežastis. Savęs determinavimo tendencija pasireiškia kiekvieno žmogaus sugebėjimu pasirinkti tai, kas gerins jų gyvenimą.
Taip pat skaitykite: Studijų krypties aprašymas: psichologija
Humanistinės psichologijos tiesas šiandien patvirtina psichoterapinio darbo, pagrįsto geštaltinės psichologijos (psichologijos krypties, psichikos procesus laikanti vientisais ir neskaidomais elementais) principais, ir psichosintezės, kaip praktinės humanistinės psichologijos srities, patirtis. Savireguliacija - tai pripažinimas, kad kiekvienas žmogus turi įgimtą saviraidos ritmą. Kaip negalima pakeisti upelio tėkmės, taip pašaline jėga negalima pakeisti žmogaus raidos. Šis principas leidžia kiekvienam žmogui laisvai pasirinkti savo mintis, norus ir jausmų būdus. Jei kito žmogaus siūlomos paslaugos nesiderina su jo kryptingumu ir ritmu, jis jų nepriims.
Humanistinės psichologijos kryptys
Humanistinė psichologija padarė didelę įtaką įvairioms gyvenimo sritims:
- Psichoterapija: Humanistinė psichoterapija orientuota į kliento asmenį, jo patirtį ir poreikius. Terapeutas siekia sukurti saugią ir palaikančią aplinką, kurioje klientas galėtų tyrinėti savo jausmus, mintis ir elgesį, atrasti savo stipriąsias puses ir realizuoti savo potencialą. Žymiausi humanistinės psichoterapijos atstovai yra Karlas Rodžersas ir Abrahamas Maslou.
- Pedagogika: Humanistinė pedagogika akcentuoja vaiko individualumą, jo poreikius ir interesus. Mokytojas turėtų būti ne tik žinių perteikėjas, bet ir pagalbininkas, kuris padeda vaikui augti, tobulėti ir realizuoti savo potencialą.
- Vadyba: Humanistinė vadyba orientuota į darbuotojų poreikius ir motyvaciją. Vadovas turėtų sukurti tokią darbo aplinką, kurioje darbuotojai jaustųsi vertinami, gerbiami ir galėtų realizuoti savo potencialą.
Abrahamas Maslow ir poreikių hierarchija
Abrahamas Maslow sukūrė garsiąją poreikių hierarchijos teoriją, kuri teigia, kad žmogaus poreikiai yra išdėstyti hierarchine tvarka, nuo žemiausių (fiziologinių) iki aukščiausių (savirealizacijos). Pagal Maslow, žmogus negali siekti aukštesniųjų poreikių, kol nėra patenkinti žemesnieji. Ši teorija padeda suprasti žmogaus motyvaciją ir elgesį.
- Fiziologiniai poreikiai: Tai pagrindiniai poreikiai, būtini išgyvenimui: maistas, vanduo, miegas, oras ir kt.
- Saugumo poreikiai: Tai poreikis jaustis saugiai, apsaugotam nuo pavojų ir grėsmių.
- Socialiniai poreikiai: Tai poreikis priklausyti grupei, būti mylimam ir priimtam.
- Pripažinimo poreikiai: Tai poreikis būti gerbiamam, vertinamam ir pripažintam.
- Savirealizacijos poreikiai: Tai poreikis realizuoti savo potencialą, tapti tuo, kuo gali būti geriausiu.
Tyrinėdamas sėkmingiausius, brandžiausius visuomenės narius Maslow išskyrė tokius jiems būdingus bruožus: Pilnesnis realybės suvokimas. Dažniausiai skiriami žemesnieji (biologiniai, fiziologiniai) ir aukštesnieji (socialiniai, dvasiniai) poreikiai. Daugelį metų klinikoje stebėjęs ir tyręs savo pacientus jis išskyrė asmenybės poreikių 5 lygmenis. Pirmasis (žemiausias) lygmuo yra fiziologiniai poreikiai (oro, vandens, alkio, troškulio, miego, šalčio, šilumos ir kitų), kurių patenkinimas būtinas gyvybei palaikyti. Antrasis lygmuo - saugumo poreikiai (aiškumo, tvarkos, emocinės, fizinės ir psichinės grėsmės, baimės, skurdo nebuvimo ir kitų) - stipriausiai pasireiškia ankstyvojoje vaikystėje arba sergant neuroze. Trečiasis lygmuo - meilės ir emocinių ryšių poreikiai (socialiniai), kuriuos žmogus tenkina bendraudamas su kitais žmonėmis, prisirišdamas prie jų, mylėdamas, priklausydamas įvairioms grupėms ir kolektyvams. Ketvirtasis lygmuo - savigarbos ir pagarbos poreikiai, kurie reiškiasi pastangomis įgyti gerą vardą, būti kitų žmonių vertinamam, gerbiamam, pripažįstamam. Penktąjį (aukščiausią) lygmenį sudaro savirealizacijos poreikis - siekimas tobulėti, ieškoti gyvenimo prasmės, atskleisti visus savo gabumus ir gebėjimus. A. H. Maslow teigė, kad žmogus turi įgimtą norą tenkinti poreikius. Pasak jo, žemesnėje hierarchijos pakopoje esančių poreikių patenkinimas sudaro sąlygas kilti aukštesnės pakopos poreikiams. Bent iš dalies patenkinus visus žemesniuosius poreikius galima siekti patenkinti aukštesnės pakopos poreikius. Kuo poreikiai aukštesnės pakopos, tuo vėlesniu asmenybės raidos etapu jų atsiranda ir tuo sudėtingesne, įvairesne veikla patenkinami.
Jungtinių Amerikos Valstijų psichologas C. P. Alderferis 1972 išplėtojo A. H. Maslow poreikių hierarchijos teoriją ir ją pavadino egzistencijos, giminingumo ir raidos teorija (anglų kalba Existence, Relatedness and Growth Theory, vadinamoji ERG teorija,). Jis išskyrė 3 poreikių lygmenis: egzistencijos, santykių ir augimo (asmenybės ugdymo). Pasak jo, žmogus kyla arba leidžiasi poreikių hierarchijos laiptais: patenkinus egzistencinius poreikius tampa reikšmingesni santykiai su aplinkiniais ir savirealizacija ir, priešingai, nepavykus realizuoti aukštesniųjų poreikių, prasideda regresija (grįžimas prie žemesnio lygio poreikių tenkinimo) ir frustracija.
Taip pat skaitykite: Socialinės krypties asmenybės teorijos
Jungtinių Amerikos Valstijų psichologas D. McClellandas teigė, kad poreikis laimėti yra ypač svarbus atliekant darbo užduotis. Jis pabrėžė asmeninių laimėjimų (rezultatų), įtakos kitiems žmonėms (valdžios), draugiškų ir artimų žmogiškųjų santykių (priklausymo) svarbą.
Kitų terapijų įtaka humanistinei psichologijai
- Egzistencinė terapija: Egzistencinė terapija gimė iš filosofijos, kuri kėlė klausimus apie žmogaus būties trapumą, atsakomybę ir prasmę. Tokie mąstytojai kaip Søren Kierkegaard ar Jean-Paul Sartre kalbėjo apie žmogaus laisvę, pasirinkimus ir baimę. Psichoterapijoje šias idėjas išplėtojo Viktor Frankl, Rollo May ir Irvin Yalom.
Frankl, išgyvenęs koncentracijos stovyklą, sukūrė logoterapiją, kuri teigia, kad žmogaus stiprybė kyla iš gebėjimo rasti prasmę net sunkiausiomis aplinkybėmis. Jis rašė: „Kas turi dėl ko gyventi, ištvers bet kokį kaip.“ Šios idėjos giliai įaugo į koučingo audinį. Koučeris neretai padeda klientui sustoti ir paklausti ne tik „ką noriu pasiekti?“, bet ir „kodėl tai man svarbu?“, „kokia yra to prasmė?“. Egzistencinė terapija koučingui padovanojo kelis esminius principus: laisvės ir atsakomybės dialektiką - kiekvienas pasirinkimas yra mūsų laisvė, bet kartu ir atsakomybė; prasmės paiešką - žmogus kaip asmenybė auga tik tuomet, kai randa gilesnį „kodėl“; autentišką gyvenimą - drąsą gyventi pagal savo vertybes, o ne pagal kitų lūkesčius.
- Kognityvinė terapija: XX a. antroje pusėje psichiatras Aaron Beck iškėlė idėją, kuri sujudino visą psichoterapijos pasaulį: mūsų emocijas ir elgesį lemia ne tiek išorinės aplinkybės, kiek tai, kaip mes jas interpretuojame. Kitaip tariant, problema slypi ne pačiame įvykyje, o mūsų mintyse apie jį. Kognityvinė terapija parodė, kad žmogaus gyvenimą stipriai formuoja automatinių minčių ir įsitikinimų rinkinys. Jei žmogus galvoja „aš nesugebu“, jis jausis menkas ir elgsis atitinkamai. Jei jis galvoja „aš galiu išmokti“, atsiranda visiškai kitokia emocinė būsena ir veiksmai.
Kognityvinė terapija koučingui padovanojo keletą svarbių principų: mąstymo schemos formuoja realybę - keisdami mąstymą, keičiame ir elgesį; ribojančių įsitikinimų atpažinimas yra kelias į proveržį; naujos perspektyvos kūrimas atveria kelią naujam elgesiui ir rezultatams.
Elgesio terapija: Elgesio terapija gimė iš B. F. Skinner ir kitų elgesio psichologų darbų. Jie tyrinėjo, kaip mūsų elgesį formuoja aplinka, pastiprinimas ir įpročiai. Elgesio terapija koučingui padovanojo keletą svarbių principų: įpročių galia - pokytis atsiranda tada, kai naujas elgesys kartojamas; mažų žingsnių metodas - dideli tikslai pasiekiami nuosekliai, mažais etapais; atsakomybės prisiėmimas - koučeris padeda klientui įsipareigoti konkrečiam veiksmui.
Pozityvioji psichologija: XX a. pabaigoje psichologas Martin Seligman, tapęs Amerikos psichologų asociacijos prezidentu, iškėlė klausimą: kodėl psichologija taip dažnai koncentruojasi tik į problemas ir sutrikimus? Jis pasiūlė naują kryptį - pozityviąją psichologiją, kuri tyrinėja ne tai, kas yra negerai, o tai, kas žmogų daro laimingą, stiprų ir klestintį.
Taip pat skaitykite: Apie humanistinės psichologijos kryptis
Pozityvioji psichologija koučingui padovanojo kelis esminius principus: stiprybių atradimą - pokyčiai pavyksta, kai remiasi į tai, kas žmogui natūraliai sekasi; dėmesio perkėlimą nuo problemų prie galimybių - vietoj klausimo „kas blogai?“ atsiranda klausimas „kas veikia?“; klestėjimo (flourishing) sampratą - žmogaus gyvenimo tikslas nėra tik išgyventi, bet gyventi pilnavertį gyvenimą.
- Gestalt terapija: Gestalt terapija, sukurta Fritz Perls XX a. viduryje, išsiskyrė savo unikaliu požiūriu į žmogų. Jos esmė - dėmesys čia ir dabar patirčiai. Užuot pernelyg gilinusis į praeities traumas ar abstrakčius ateities planus, Gestalt terapija kviečia žmogų pajausti, kas vyksta jo viduje šiuo momentu: kokios mintys, emocijos, kūno pojūčiai pasirodo dabar.
Gestalt terapija koučingui padovanojo kelis esminius principus: čia ir dabar - tikroji jėga slypi dabarties akimirkoje; sąmoningumo ugdymas - kai žmogus pamato, ką jaučia ir daro, atsiranda galimybė rinktis kitaip; eksperimentavimas - drąsa išbandyti naujus elgesio modelius, net jei jie atrodo neįprasti.
- Sisteminis požiūris: XX a. viduryje psichoterapijoje pradėjo formuotis naujas matymas: žmogaus negalima suprasti atskirai nuo jo aplinkos. Šią kryptį plėtojo šeimos terapijos pradininkai - Murray Bowen, Salvador Minuchin, Virginia Satir. Jie pabrėžė, kad individas yra tik vienas visumos elementas, o jo sunkumai dažnai kyla ne tik iš vidaus, bet ir dėl santykių su kitais žmonėmis.
Sisteminis požiūris teigia, kad mes visi gyvename santykių tinkle - šeimoje, organizacijoje, bendruomenėje. Jei vienas sistemos elementas keičiasi, keičiasi ir visa sistema. Kitaip tariant, asmens pokyčiai veikia aplinkinius, o aplinkinių reakcijos veikia jį patį.
Karlo Rodžerso teorija
Kitas JAV psichologas K. Rodžersas sukūrė humanistinę asmenybės teoriją ir psichoterapijos sistemą (nedirektyvioji psichoterapija). Pagrindiniu asmenybės veiklos ir brendimo šaltiniu jis laikė savirealizacijos poreikį. Jis teigė, kad savirealizacija glūdi pačioje žmogaus prigimtyje, ,,žmogui įgimta siekti, panaudoti savo sugebėjimus, praturtinti savo asmenybę, vystytis. Taip pat žmogui yra įgimtas gėrio ir blogio suvokimas, kuriuo jis vadovaujasi“ (Psichologija studentui, 2000, p. 170). Jo manymu, tėvų meilė vaikui be jokių išlygų, būtina harmoningam vystymuisi. Per dideli, nepagrįsti reikalavimai slopina vystymąsi, iškreipia žmogaus savęs suvokimą. Karlas Rodžersas atsisakė jam neįdomios psichologijos teorijos ir plėtojo savo 19-os teiginių „terapijos, asmenybės ir tarpasmeninių santykių teoriją“, kurią pristatė 1951 m. knygoje Client-Centered. Rodžersas teigė, kad žmogus turi įgimtą polinkį tobulėti ir siekti savirealizacijos. Geras gyvenimas - tai ne galutinis punktas, o kryptis, kuria žmogus juda pagal savo prigimtį. Atvirumas išgyvenimams.
Gordono Allporto teorija
Brandi asmenybė pagal Gordon Willard Allport (1897-1967). Žmogaus brendimas - tai visą gyvenimą trunkantis procesas. Nebrandžių žmonių elgesys kyla dėl neįsisąmonintų motyvų, dažniausiai ateinančių dar iš vaikystės.
Juliano Rotterio teorija
Julianas Roteris, vienas iš žymiausių 20-ojo amžiaus psichologų sukūrė socialinio išmokimo teoriją, kuri siekia prognozuoti žmogaus elgesį įvairiose situacijose. Mūsų elgesys paprastai yra nukreiptas į kažkokį tikslą. Tikslą lemia: suvokimas, lūkesčiai ir vertybės.
Alberto Banduros teorija
Bandura teigė, kad žmogus mokosi stebėdamas kitų elgesį.
Eriko Eriksono psichosocialinės raidos teorija
E. Eriksonas išskyrė aštuonias asmenybės psichosocialinės raidos stadijas. Kiekvienoje iš jų individas susiduria su nauju konfliktu ar krize, kurią reikia įveikti. Šios krizės skatina asmenybę arba tobulėti, arba regresuoti. Autoriaus nuomone, žmogus savo gebėjimus realizuoja tik tada, kai priimtinu būdu įveikia tam tikras krizes ir išsprendžia esmines psichosocialines problemas.
Kiekviename raidos etape žmogus išgyvena savitą psichosocialinę krizę, kurios turinį lemia tiek biologinė individo branda, tiek socialiniai reikalavimai, keliami tam tikro amžiaus individui. Visos krizės tarpusavyje susijusios. Kiekviena krizė geriausiai išryškėja tam tikroje stadijoje, tačiau, kad ir ne tokia stipri, ji trunka visą gyvenimą. E. Eriksonas apibūdino du ribinius krizės sprendimus, bet pripažino, kad yra daugybė tarpinių sprendimų ir kad dauguma žmonių renkasi kurį nors iš jų.
- I stadija. Pasitikėjimas arba nepasitikėjimas (nuo gimimo iki 1 m.).
- II stadija. Autonomija arba abejonė (1 3 m.).
- III stadija. Iniciatyva arba kaltė (3 6 m.).
- IV stadija. Darbštumas arba nepilnavertiškumas (6 11 m.).
- V stadija. Tapatybė arba vaidmenų painiava (paauglystė).
- VI stadija. Intymumas arba vienatvė (jaunystė: 20 30 m.).
- VII stadija. Tęstinumas arba uždarumas (vidutinis amžius: 40 65 m.).
- VIII stadija. Vientisumas arba nusivylimas (senatvė iki mirties).
A.H. Maslow požiūris į pedagogiką
A.H. Maslow teigė, jog, jei pažvelgtume į švietimą mūsų visuomenėje, pamatytume du labai skirtingus dalykus. Pirma, dauguma pedagogų yra mokytojai, direktoriai, programų sudarytojai, mokyklų inspektoriai, pasiryžę perteikti žinias, kurių reikia vaikams, norintiems gyventi mūsų industrinėje visuomenėje. Jie nėra nei labai lakios vaizduotės, nei labai kūrybingi, nei dažnai klausia savęs, kodėl jie moko tų dalykų, kurių moko. Svarbiausias jų rūpestis - produktyvumas, t.y. kuo daugiau faktų įskiepyti kuo didesniam skaičiui vaikų su minimaliomis laiko, lėšų ir pastangų sąnaudomis. Mokymas klasėje visuomet turi tikslą, apie kurį nekalbama - įtikti mokytojui. Paprastai vaikai klasėje labai greitai sužino, kad už kūrybingumą baudžiama, o už įsimintą atsakymą - apdovanojama, ir rūpinasi tuo, ką mokytojas nori iš jų išgirsti, o ne kaip problemą suprasti. Mąstymas iš tikrųjų dažnai nereikalingas neesminiam, išoriniam išmokimui.
Frazė ,,užsitarnauti laipsnį” apibendrina visas į išorę orientuotos pedagogikos blogybes. Studentas savaime gauna savo laipsnį, investavęs universitete tam tikrą skaičių valandų, vadinamų įskaitomis. Visos universitete suteikiamos žinios turi įskaitų ,,perkamąją galią”, kuri nepriklauso arba mažai priklauso nuo pačių universitete dėstomų dalykų. Idealiame koledže, anot A.H.Maslow, neturėtų būti įskaitų, laipsnių ir privalomų kursų. Žmogus mokytųsi to, ko nori.
Idealiame koledže esminis išsilavinimas būtų prieinamas kiekvienam norinčiajam, nes kiekvienas gali tobulėti ir mokytis. Jame mokytųsi ir kūrybingi, protingi vaikai, ir suaugusieji; ir genijai, ir silpnapročiai (nes ir silpnapročiai gali emociškai bei dvasiškai mokytis). Koledžas turėtų būti visur - t.y. jo turėtų neriboti pastatai ir tam tikras laikas, ir mokytojais galėtų būti bet kas, kas norėtų su kitais kuo nors pasidalyti. Koledžas turėtų tęstis visą gyvenimą, nes mokytis galima visą gyvenimą. Idealus koledžas turėtų būti tam tikras lavinimosi prieglobstis, kad atsisyrę pamėgintume save atrasti, sužinoti, ką mėgstame ir ko norime, ką sugebame ir ko nesugebame. Žmonės rinktųsi įvairius dalykus, lankytų visokius seminarus, gerai net nežinodami, kur jie eina, bet judėtų link pašaukimo suradimo, ir kai jau jį surastų, tada galėtų gerai pasinaudoti technologiniu švietimu. Idealaus koledžo pagrindiniai tikslai turėtų būti tapatumo ir kartu pašaukimo atradimas, realūs jūsų norai ir savybės, bei sugebėjimas gyventi taip, kad juos išreikštumėte.
Jūs išmokstate būti autentiškas, sąžiningas ta prasme, kad leidžiate savo elgesiui ir kalbai būti savo vidinių jausmų teisinga ir spontaniška išraiška. Kitas tikslas, kurio turėtų siekti mokyklos ir mokytojai - padėti rasti pašaukimą - dalią ir lemtį. Iš dalies sužinodami, kas esate, iš dalies sugebėdami girdėti savo vidinius balsus, suvokiate, ką savo gyvenime norėtumėte nuveikti. Savo tapatybės atradimas yra beveik sinonimas savo užsiėmimo suradimui, nurodantis koks tas aukuras, ant kurio žmogus save aukos. Užsiėmimo visam gyvenimui suradimas šiek tiek primena savo poros suradimą.
Tačiau mūsų mokyklose daug profesijos konsultantų neturi supratimo, kokie gali būti žmogaus egzistavimo tikslai, ar net ko būtinai reikia, kad jaustumeisi laimingas. Visi šie konsultantai atsižvelgia tik į tai, kad visuomenei reikia kosmoso inžinierių ar dantų gydytojų. Apibendrinant galima teigti: mokyklos turėtų padėti vaikams pažvelgti į save ir iš šio savęs pažinimo kildinti vertybių grupę. Šalia daugelio humanistinės pedagogikos teorijos sąlygotų pasekmių yra kitokia savasties samprata. Tai labai sudėtinga samprata , kurią sunku apibūdinti trumpai, nes ji pirmą kartą prabyla apie šimtmečius susiformavusią vidinę esmę, vidinę prigimtį, rūšinę kilmę, tam tikrą gyvūniškąją prigimtį. Ji ryškiai kontrastuoja su Europos egzistencialistais, ypač su J.P.Sartre’u, kuriam žmogus yra visiškas savo paties projektas, visiškas tik jo paties sutartinis, savarankiškas valios produktas.
Vienas iš pedagogikos tikslų, kaip mano A.H.Maslow, turėtų būti mokymas branginti gyvenimą. Jei gyvenime nebūtų džiaugsmo, gyventi būtų neverta. Deja, daug žmonių niekada nepatiria džiaugsmo, šių nedažnų gyvenimą įtvirtinančių momentų, kuriuos vadiname kulminaciniais išgyvenimais. Žinome, kad vaikams būdingi kulminacinai išgyvenimai ir kad vaikystėje jie dažni.
Žvilgsnis į žmogaus prigimtį
Pozityvi žmogaus prigimtis skleidžiasi savaime, jei bręsdamas, augdamas jis gali įgyvendinti savo pagrindinius fiziologinius (būti aktyvus, ilsėtis, maitintis, saugiai jaustis ir kt.) ir dvasinius poreikius - pirmiausia poreikį būti pastebėtam, išgirstam, išklausytam, poreikį būti suprastam ir priimtam tokiu, kok…
Humanistinis ugdymas mokykloje
Humanistinio mokymo stilius mokyklose atsirado dar visai neseniai. ,,Pirmuoju šių laikų humanistinės krypties pedagogu turbūt laikytinas A. S. Neilas, įkūręs Anglijoje visiškai naujo tipo Samerhilo mokyklą (A. S. Neill, 1960)“ (N. L. Gage, D. C. Berliner, 1994, p. 384). Šioje mokykloje K. Rodžersas stengėsi įgyvendinti savo nedirektyviosios psichoterapijos principus. Tačiau psichologinį pagrindą davė A. Maslou motyvacijos koncepcija. Beveik visi humanistinės krypties praktikai ir teoretikai yra įsitikinę, kad vaikui yra būdinga įgimta išmintis ir realizmas.
Paskatintos humanistinių idėjų mokyklos diegė įvairias reformas. Britanijos pradinėse mokyklose buvo priimtos programos, kurių ,,bendras bruožas - individualizuotas požiūris į pradinį mokymą“ ( L. Gage, D. C. Berliner, 1994, p. 390). Tai atvirųjų klasių sistema. Ji rėmėsi savitu požiūriu į mokymasį, jo aplinką, mokinių veiklą, mokinio vertinimą, laiko panaudojimą ir mokytojo vaidmenį. Kitose mokyklose ,, imta taip akcentuoti vaikų jausmus, asmenybės ugdymą, kad pažintinis ugdymo aspektas atsidūrė antrajame plane, jam buvo skiriama per mažai dėmesio. Nuostata, kad svarbiausias mkyklos uždavinys - ugdyti vaiko jausmus, jo asmenybę, buvo tiek pat nevaisinga, kaip ir dalykinių žinių reikšmės pervertinimas. Mėginant sujungti humanistinės psichologijos nuostatas ir tradicinius mokyklos uždavinius, gimė susiliejančio ugdymo idėja“ (V. Lepeškienė, 1996, p. 17). Šios idėjos įgyvendintojas yra Georgas I. Brownas. ,,Taigi susiliejantis ugdymas - tai pedagoginis procesas, kai jausmų ir pažintinės sferos teka kartu, tarsi dvi vienos upės srovės, tai afektinės sferos (emocijų, noustatų, vertybių) integravimas su kognityvine sfera (intelektu)“ (V. Lepeškienė, 1996, p. 21).
tags: #humaniztines #krypties #teoriju #poziuris #i #asmenybe