Psichologinė sveikata apima emocinę, psichinę ir socialinę gerovę, apimant gebėjimą susidoroti su stresu, palaikyti santykius su kitais ir spręsti problemas. Emocijų valdymas yra esminė šios sveikatos dalis, nes mokėjimas atpažinti ir tinkamai reaguoti į savo emocijas gerina mūsų psichologinę būseną.
Emocijų Samprata
Emocijos yra sudėtingi psichologiniai procesai, kuriuos gali sukelti įvairūs vidiniai ir išoriniai dirgikliai. Jos apima tiek fiziologines reakcijas, tiek subjektyvius jausmus, kurie gali turėti didelę įtaką mūsų elgesiui ir psichologinei sveikatai. Daugelio autorių pateikiamuose apibrėžimuose, emocijos suprantamos kaip santykio su pasauliu išgyvenimas. Anot S. Rubinšteino, emocijos - tai žmogaus santykis su pasauliu, su tuo, ką jis patiria ir veikia. A. Jacikevičius teigia, kad emocijos - žmogaus santykio su pažįstamais daiktais, reiškiniais, kitais žmonėmis ir pačiu savimi išgyvenimas. Carlson‘as ir Haffield‘as emocijas apibrėžia, kaip tendenciją išgyvenimais ir fiziologiškai reaguoti į tam tikrus išorinius ir vidinius kintamuosius. Taigi, emocijas sudaro:
- Subjektyvus, sąmoningas išgyvenimas (kognityvinis komponentas), lydimas:
- fiziologinio sužadinimo (fiziologinis komponentas) ir:
- būdingos išraiškos (elgesio komponentas).
Emocijos yra labai asmeninis, subjektyvus patyrimas. Paprastai, perteikti savo jausmus kitam žmogui yra be galo sunku. Žmonės interpretuoja savo jausmus, vertina, kiek jie yra malonūs ar nemalonūs ir pan.. Tai kognityvinio emocijų komponento pasireiškimas. Fiziologinis emocijų komponentas - tai gausybė emocijas lydinčių fiziologinių pakitimų. Elgesio emocijų komponentas - tai emocijų atsiskleidimas per kūno reakcijas (veido išraišką, pozą). Emocijų psichologijoje gausu terminologinių skirtumų. Skirtingi autoriai vienus ir tuos pačius emocinius reiškinius vadina skirtingai. Jau kasdieninėje kalboje baimę vadiname emocija, afektu, jausmu ar pojūčiu. Pavyzdžiui, kai kurie autoriai emocijų ir jausmų terminus laiko sinonimais, kiti - jausmų terminą naudoja aukštosioms emocijoms (etinėms, intelektualinėms, estetinėms) , o emocijų terminą - žemosioms emocijoms reikšti. Todėl be galo svarbu, nepamiršti terminų sąlyginumo.
Emocijų Klasifikacija
Klasifikuojant emocijas, galima remtis įvairiais kriterijais. Viena iš populiariausių klasifikacijų yra Paulio Ekmanno pasiūlyta emocijų teorija, kurioje išskiriamos šešios pagrindinės emocijos - džiaugsmas, liūdesys, pyktis, baimė, nustebimas ir neapykanta. Be to, emocijos gali būti skirstomos į teigiamas ir neigiamas. Teigiamos emocijos, tokios kaip džiaugsmas ir meilė, paprastai skatina socialinę sąveiką ir bendravimą, o neigiamos emocijos, tokios kaip pyktis ir baimė, gali būti apsauginės, padedančios individui išvengti pavojų. Kita vertus, emocijos gali būti skirstomos pagal jų intensyvumą ir sudėtingumą. Paprastos emocijos, tokios kaip smalsumas ar nuostaba, gali greitai pasireikšti, tačiau sudėtingesnės emocijos, pavyzdžiui, gėda ar kaltė, gali būti derinamos ir sukelti įvairius jausmų derinius. Emocijų dinamiką taip pat veikia kultūriniai ir socialiniai veiksniai, kurie gali nulemti, kaip žmonės patiria ir išreiškia savo jausmus. Kiekviena kultūra turi savo normas ir vertybes, kurios gali daryti įtaką emocijų interpretavimui ir reakcijai į jas.
Bandymų suklasifikuoti emocinius reiškinius yra nemažai, tačiau vieningos klasifikacijos kol kas nėra. Daugumoje klasifikacinių schemų emocinių reiškinių skirstymo kriterijai yra prieštaringi ir nevienareikšmiai. Emocijos klasifikuojamos pagal modalumus (teigiami ir neigiami), intensyvumą, trukmę, įsisąmoninimo lygį, genetinę kilmę, atliekamas funkcijas, poveikį organizmui, pasireiškimą skirtinguose psichikos lygiuose, išraiškos ypatumus, poreikius, turinį, kryptį ir t.t.
Taip pat skaitykite: Psichologinė pagalba sergant vėžiu
V. Miasiščevas emocinius reiškinius skirsto į tris grupes:
- emocinės reakcijos (jų metu kitų išgyvenimai yra tiesiogiai susiję susiję su jas sukėlusiomis aplinkybėmis)
- emocinės būsenos (joms būdingi bendri neuropsichinio tonuso pokyčiai)
- emociniai santykiai arba jausmai.
V. Viliūnas emocijas siūlo klasifikuoti pagal jų atliekamas funkcijas. Jis išskiria vedančias ir situacines (išvestines) emocijas. Vedančios emocijos nuspalvina poreikių objektus ir paverčia juos motyvais. Jos nukreipia veiklai. Situacinės (išvestinės) emocijos atsiranda veiklos procese, jau esant vedančiai emocijai. Šios emocijos išreiškia subjekto santykį į tam tikras sąlygas, trukdančias ar padedančias patenkinti poreikį. Išvestinės emocijos yra universalios ir nepriklauso nuo poreikio specifikos, jos gali kilti tenkinant bet kokį poreikį. Kai tuo tarpu vedančių emocijų klasifikacija atitinka poreikių klasifikaciją.
Emocijų Ryšys su Pažintiniais Procesais
Emocijos lydi, nuspalvina pažintinių procesų atspindintį turinį, įvertina ir išreiškia subjektyvią turinio reikšmę. Mes žavimės arba piktinamės, liūdime arba didžiuojamės kažkuo konkrečiu. Taigi, emocijos yra subjektyvus santykis į pažintinių procesų atspindimą turinį. Tačiau emocijos ne tik pasyviai lydi pažintinius procesus, bet ir yra svarbiausias pažinimo procesų reguliavimo faktorius. Emocinis fonas yra vienas iš veiksnių, sąlygojančių nevalingą dėmesį ir įsiminimą. Emocijų faktorius gali palengvinti ar apsunkinti valingą šių procesų reguliavimą. Emocijos turi įtakos vaizduotei, jei žmogus atsipalaiduoja ir leidžia sau fantazuoti. Tuomet į galvą ateina tai, kas jam svarbu, pažymėta emocijom. Tačiau pernelyg intensyvios emocijos gali iškreipti suvokimo procesus. Nuo emocijų priklauso kalba, mąstymo procesas. Taigi, apžinimo procesai nukreipia emocijas į reikšmingus žmogui įvykius ir tuo pačiu metu patys yra emocijų nukreipiami, kad būtų galima geriau tuos įvykius išnagrinėti ir surasti optimalų elgesio būdą. Taip bendradarbiaujant emocinei ir pažintinei sferoms yra pasiekiamas poreikių patenkinimas.
Emocijų Teorijos
Emocijomis domėjosi jau senovės Graikijos filosofai. Nuo to laiko, vieningos emocijų teorijos dar nėra sukurta. Skirtingos teorijos aiškina skirtingus emocinio gyvenimo aspektus. Aptarsime evoliucinį, psichofiziologinį, neurologinį, kognityvinį, oponuojančio proceso ir integratyvųjį požiūrius į emocijas.
- Evoliucinis požiūris. Šio požiūrio pradininkas - Ch. Darwin‘as. Jis pateikė daugybę paralelių tarp žemesniųjų gyvūnų ir žmonių reakcijų į įvykius. Ch. Darwin‘as teigė, jog emocijos padeda išlikti, nes jos moko tinkamai reaguoti į pavojų. Šio požiūrio šalininkas ir modernus teoretikas R. Plutchik‘as. Jis išskiria aštuonias biologiškai sąlygotas emocijas: baimę, nuostabą, liūdesį, pasibjaurėjimą, pyktį, laukimą, džiaugsmą, priėmimą. Jis taip pat mano, kad emocijos padeda prisitaikyti. Pavyzdžiui, baimės emocija padeda išvengti pavojaus. Jo nuomone, baimės emocija evoliucijos eigoje susiformavo, todėl, kad tam tikromis aplinkybėmis bijoti buvo naudinga. Kartojantis šioms aplinkybėmis ir kyla baimė. R. Plutchik‘as išskiria sudėtines (complex) emocijas, kurios yra bazinių poreikių kombinacijos. Pavyzdžiui, meilės jausmas susideda iš džiaugsmo ir jausmų priėmimo, panieka - iš pykčio ir pasibjaurėjimo. Bazinės emocijos yra kaip bazinės spalvos, kurias maišant galima išgauti įvairius atspalvius.
- Psichofiziologinis požiūris. Žymiausi šio požiūrio atstovai - W. James‘as ir C. Lange‘as (todėl ši teorija pavadinta James - Lange emocijų teorija). Priešingai nei evoliucinio požiūrio atstovai, kurie domisi emocijų funkcijom, šio požiūrio atstovai ieško emocijų priežasčių. Šis požiūris emocijas aiškina kaip psichologinę reakciją į fiziologinius reiškinius. Sveikas protas siūlo tokią seką: įvykis - emocija-fiziologinė reakcija (pvz., pamatom lokį - išsigąstam - bėgam). Tačiau W. James‘as ir C. Lange‘as teigia, jog ši seka turėtų būti atvirkštinė: įvykis - fiziologinė reakcija - emocija, t.y. pamatom lokį - bėgam - išsigąstam. Pagal juos, emocija - tai kūno fiziologinių reakcijų suvokimas. Ši teorija svarbi tuo, kad paskatino atkreipti dėmesį į kūno ir emocijų ryšį.
- Neurologinis požiūris. Žymiausi atstovai: B. Cannon‘as ir Ph. Bard‘as. Šis požiūris taip pat siekia paaiškinti emocijų priežastis. B. Cannon‘as nesutiko su psichofiziologiniu požiūriu. Jis teigia, kad fiziologiniai pokyčiai, atsirandantys tam tikroje situacijoje nėra skirtingi kiekvienai emocijai. Taigi, jei šie pokyčiai yra emocijų pagrindas, kaip atskirti emocijas? Net jei ir yra fiziologiniai skirtumai, tai nėra rimtos priežasties tikėti, kad žmonės yra jiems jautrūs. B. Cannon‘as manė, kad už emocijas yra atsakingos smegenys. Jis teigė, kad atsakydama į tam tikrą stimulą, smegenų žievė sukelia pakitimus kūne ir emocijas. Jo nuomone, reakcija ir emocijos išgyvenimas vyksta ne paeiliui, o vienu metu. Ph. Bard‘as išvystė šias B. Cannon‘o idėjas ir dabar šis požiūris vadinamas Cannon - Bard emocijų teorija. Neurologiniam emocijų pagrindui išsiaiškinti atlikta daug tyrimų. Daugumos tyrimų rezultatai rodo, jog už emocijas atsakinga limbinė sistema.
- Kognityvinis požiūris. S. Schachter‘is ir J. Singer‘is pasiūlė dviejų faktorių emocijų teoriją. Pirmasis faktorius - fiziologinis sužadinimas. Jie teigia, kad šios emocijos vienodą fiziologinį pagrindą. Kokią emociją žmogus bepatirtų, baimę, pyktį, meilę, pasibjaurėjimą ar džiaugsmą, fiziologija yra ta pati - sužadinimas. Antrasis faktorius - tai mūsų priskiriama šiam sužadinimui etiketė. Vienu atveju, mes traktuojame tą sužadinimą kaip pyktį, kitu atveju - kaip baimę ar meilę. S. Schachter‘is ir J. Singer‘is teigia, kad žmogus, esantis sužadinimo būsenoje, ieško jos priežasties. Kartais priežastis yra akivaizdi, o kartais žmogui prireikia atsakymo ieškoti aplinkoje. Jei čia vyksta kažkas žeidžiančio, žmogus gali šį sužadinimą suprasti kaip pyktį, o jei vyksta kažkas linksmo - suprasti kaip euforiją. Ši teorija geriausiai pritaikome, kai emocinių reakcijų priežastys yra neaiškios, dviprasmiškos. Ši teorija… svarbi, nes emocijas susiejo su pažinimo procesu.
- Oponuojančio proceso požiūris. Šio požiūrio atstovai: R. Solomon‘as ir J. Corbit‘as. Emocijos kinta laikui bėgant. Šie autoriai emocijų kitimą aiškina naudodami homeostazės sąvoką. Kai mes susiduriam su tam tikra situacija, sukeliančią tam tikrą emociją, mes reaguojame tuoj pat ir intensyviai. Vėliau emocijos išblėsta. Tai kodėl gi emocijos kinta? Minėti autoriai teigia, kad kai mes išgyvenam tam tikra emociją, tuo metu yra pažeidžiama mūsų organizmo homeostazė. Todėl įgimti fiziologiniai procesai ima slopinti šiuos jausmus, kad būtų atstatyta pusiausvyra. Kadangi šie procesai trukdo (priešinasi) pradinei emocijai, ši teorija pavadinta oponuojančio proceso teorija. Oponuojantis procesas ne tik grąžina jausmus į pradinę padėtį (neutralizuoja), jis pats sukelia priešingą pradinei emocijai emocinę reakciją. Pvz., šokant iš parašiuto apima stipri baimė, krentant ji mažėja ir galiausiai, nusileidus ant žemės, virsta atsipalaidavimu ir baimės nebelieka. Taigi, pradinis baimės jausmas pakeičiamas priešingu - atsipalaidavimu.
- Integratyvus požiūris. Šio požiūrio atstovas: S. Tomkins‘as. Visos iki šiol minėtos teorijos palieka skirtingus svarbius emocijų aspektus. S. Tomkins‘as bandė sukurti teoriją, kuri integruotų šiuos požiūrius. Ši teorija nurodo emocijų ir motyvacijos ryšį. S. Tomkins‘as teigia kad emocijos padeda sustiprinti kūno poveikius tuo pačiu padarydamos juos akivaizdesniais. Pvz., jei kažkas užspaudžia mums nosį ir burną taip, kad negalime kvėpuoti, mes puolam į paniką - kovojam, kad galėtumėm įkvėpti. Taigi, S. Tomkins‘as teigia, kad emocijos išryškina poreikius ir yra tikrosios elgesio priežastys. Ne fiziologinis deguonies poreikis, o panika ir nerimas verčia mus kovoti dėl oro gurkšnio, kai negalim kvėpuoti. Poreikiai informuoja, bet emocijos užtikrina, kad mes į tą informaciją atsižvelgtumėme. S. Tomkins‘as išskiria dešimt bazinių emocijų: susidomėjimas, džiaugsmas, nustebimas, liūdesys, baimė, gėda, pasibjaurėjimas, pyktis, neapykanta, kaltė. Jis mano, kad jos visos turi įgimtą fiziologinį pagrindą. Taipogi S. Tomkins‘as manė, kad veidas yra labai svarbus, nes jis išreiškia mūsų emocijas ir tuo pačiu motyvus. Galimybė perteikti kitiems žmonėms savo poreikius, norus yra labai svarbi. Tam tarnauja veido išraiška. Pažintiniai procesai čia taipogi svarbūs.
Emocijų Poveikis Psichologinei ir Fizinei Sveikatai
Psichologinė sveikata yra esminis veiksnys, turintis didelę įtaką mūsų fizinei būklei. Stresas, nerimas ir depresija yra dažniausiai pasitaikančios psichologinės problemos, kurios gali paveikti fizinę sveikatą. Ilgalaikis stresas sukelia organizme hormoninius pokyčius, ypač kortizolio lygio padidėjimą, kuris gali turėti neigiamą poveikį imunitetui, širdies ir kraujagyslių sistemai bei medžiagų apykaitai. Emocinės būsenos taip pat gali paveikti mūsų elgesį ir gyvenimo būdą. Pavyzdžiui, žmonės, patiriantys didelį stresą ar nerimą, dažnai linkę į nesveiką mitybą, mažesnį fizinį aktyvumą ir blogesnius miego įpročius. Tai gali sukelti svorio padidėjimą, raumenų silpnumą arba kitus sveikatos sutrikimus.
Taip pat skaitykite: Kaip padėti vaikui suprasti emocijas
Psichologinė sveikata taip pat gali turėti įtakos mūsų kūno atsigavimo procesams. Tyrimai rodo, kad žmonės, turintys teigiamą požiūrį ir optimizmą, dažniau pasveiksta greičiau po ligų ar traumų. Dar vienas svarbus aspektas yra socialinė sąveika. Pasitikėjimas savimi ir socialiniai ryšiai gali turėti teigiamą poveikį psichologinei sveikatai, o kartu ir fizinei.
Psichologinės sveikatos ir fizinių pokyčių sąsaja yra sudėtinga ir daugialypė. Emocijos turi gilią įtaką mūsų kūnui, nes jos ne tik atspindi mūsų psichologinę būseną, bet ir gali sukelti fizinius pokyčius. Pavyzdžiui, kai patiriame stresą, organizmas reaguoja išskirdamas streso hormonus, tokius kaip kortizolis ir adrenalinas. Šie hormonai gali padidinti širdies ritmą, kraujospūdį ir suaktyvinti raumenis, pasiruošdami „kovoti“ arba „bėgti“. Be streso, kitos emocijos, tokios kaip liūdesys ar baimė, taip pat gali turėti fizinį poveikį. Liūdesys gali sukelti energijos trūkumą, nuovargį ir netgi fizinį skausmą, dažnai apibūdinamą kaip „širdies skausmas“. Teigiamos emocijos, kaip džiaugsmas ir meilė, gali turėti priešingą poveikį. Jos gali skatinti endorfinų, kurie yra natūralūs organizmo „laimės hormonai“, gamybą. Tai gali padėti sumažinti skausmą, pagerinti nuotaiką ir bendrą savijautą.
Emocijų valdymas taip pat yra svarbus aspektas, turintis įtakos fizinei sveikatai. Asmenys, kurie sugeba efektyviai valdyti savo emocijas, dažnai patiria mažiau sveikatos problemų. Kūno reakcijos į emocijas yra sudėtingos ir individualios. Kiekvienas žmogus gali skirtingai reaguoti į tas pačias emocijas, priklausomai nuo asmeninių patirčių, genetikos ir aplinkos. Todėl svarbu atkreipti dėmesį į savo emocinę būklę ir išmokti valdyti ją, kad būtų užtikrinta geresnė fizinė sveikata.
Praktiniai Patarimai Emocijų Valdymui
- Emocijų atpažinimas: Pirmiausia reikia išmokti atpažinti savo emocijas. Tai gali būti sunku, nes ne visada esame linkę pripažinti, ką jaučiame.
- Emocijų įvardijimas: Kai atpažįstame emociją, svarbu ją įvardinti. Tai padeda mums geriau suprasti, ką jaučiame, ir lengviau apie tai kalbėti.
- Emocijų išreiškimas: Svarbu išreikšti savo emocijas, tačiau tai reikia daryti tinkamai. Negalima slopinti emocijų, nes tai gali sukelti neigiamų pasekmių. Tačiau taip pat negalima leisti emocijoms užvaldyti mūsų ir daryti tai, ko vėliau gailėsimės.
- Emocijų valdymas: Emocijų valdymas apima gebėjimą kontroliuoti savo reakcijas į emocijas. Tai reiškia, kad mes galime pasirinkti, kaip reaguoti į emocijas, ir nesileisti, kad jos mus valdytų.
#
Taip pat skaitykite: Kaip suprasti vaiko emocijas
tags: #emocijos #ir #jausmai #emociju #klasifikacija