Įvadas
Infliacija ir nedarbas yra dvi pagrindinės makroekonominės problemos, kurios daro didelį poveikį tiek atskiriems asmenims, tiek visai ekonomikai. Šiame straipsnyje nagrinėjama infliacijos ir nedarbo tarpusavio priklausomybė, remiantis įvairiomis teorijomis ir empiriniais duomenimis. Straipsnyje aptariama Filipso kreivė, jos trumpojo ir ilgojo laikotarpio interpretacijos, kaštų sąlygojama infliacija ir darbo užmokesčio-kainų spiralė. Taip pat nagrinėjami infliacijos ir nedarbo problemų sprendimo būdai, įskaitant nedarbo lygio mažinimą, pajamų politiką ir antiinfliacinę politiką.
Infliacija: Teorija ir Samprata
Infliacijos apibrėžimas ir rūšys
Infliacija - tai pinigų nuvertėjimas, kuris pasireiškia prekių ir paslaugų kainų kilimu. Ji reiškia, kad kyla bendras visų prekių ir paslaugų kainų lygis, o ne tam tikrų prekių ar jų grupių kainų dydis. Be to, tai ne vienkartinis kainų pakilimas, o nuolatos besitęsiantis reiškinys, kuris trunka gana ilgą laikotarpį. Tačiau kai kurių prekių kainos net ir infliacijos sąlygomis gali išlikti nepakitusios.
Infliacija yra žinoma nuo seniausių laikų, nes jos bruožai pradėjo ryškėti kartu su pinigais. Tačiau iš esmės ji susiformavo tik XIX a. antroje pusėje. Tikima, kad infliacijos terminas (iš lotynų k. - išpūtimas) pirmą kartą pavartotas JAV pilietinio karo metais, kuomet į apyvartą buvo išleista daug popierinių pinigų. Infliacija ankstesniais laikais buvo tik laikino pobūdžio, o dabartiniu metu ji tapo įprastu reiškiniu ir viena iš sudėtingiausių socialinių - ekonominių problemų. Kainos dažniausiai keičiasi didėjimo linkme. Tačiau kainų pokyčio laipsnis labai nevienodas atskirais laikotarpiais bei skirtingose šalyse.
Infliacijos priešingybė - defliacija. Tai bendrojo visų prekių ir paslaugų kainų lygio smukimas. Defliacija gali būti dviejų rūšių:
- Tikroji (technologinė) - tai teigiama defliacija, kuri kyla dėl technologinės pažangos sąlygojamo darbo našumo didėjimo.
Infliaciją galima skirstyti įvairiais požiūriais. Pagal vietą (lokalinė ir pasaulinė), reiškimosi pobūdį (atvira ir paslėpta), intensyvumą (šliaužiančioji, šuoliuojanti, hiperinfliacija). Plačiau aptarsime pastarąsias:
Taip pat skaitykite: Infliacijos priklausomybė nuo VKI
- Šliaužiančioji infliacija, arba saikingoji - tai infliacija, kai kainos kyla lėtai ir pastoviai. Nors ji trunka ilgai, tačiau nedideliais tempais. Tokiu atveju pinigų perkamoji galia beveik nepakinta. Jos augimas išsivysčiusiose šalyse 2-4 %, neišsivysčiusiose 10-30 %.
- Šuoliuojančioji infliacija pasireiškia, kai kainos kyla staigiai ir didėja. Pasireiškus šio tipo infliacijai, pinigai greitai nuvertėja ir žymiai paspartėja paklausa prekėms, užsienio valiutai, brangiesiems metalams ir prabangos prekėms. Jos augimas yra 25 - 30% per metus.
- Hiperinfliacija - infliacija, kuri pasižymi itin dideliais tempais. Labai sparčiai auga kainos. Esant jai, visiškai paraližuojamas šalies ūkinis gyvenimas, nesustabdomai krenta pragyvenimo lygis, sustingsta investicinis procesas sustabdomos statybos.
Vartotojų kainų indeksas (VKI) parodo, kiek pasikeitė kainų lygis ir kiek nuvertėjo pinigai, jei lyginama vienetais. Valstybė iš infliacijos turi naudą: daugelyje valstybių yra progresyvinė mokesčių sistema, didėjant infliacijai ir nominalioms pajamoms, realios pajamos gali visai nekilti arba net ir mažėti. Tuomet infliacijos metu laimi materialaus turto savininkai. Tada labia palanku įsigyti nekilnojamo turto. Valstybė laimi spausdindama pinigus - tos pajamos vadinamos senjoražas. Tokiu atveju, pinigų spausdinimas vadinamas infliacijos mokesčiu. Juo gali būti dengiamas biudžeto deficitas. Senjoražas leidžia sumažinti valstybės skolą.
Nedarbas: Teorija ir Samprata
Nedarbo apibrėžimas ir rūšys
Bedarbystė apibūdinama kaip dalis darbingų asmenų, kurie šiuo metu neturi darbo, tačiau intensyviai jo ieško: registruojasi darbo biržoje, kreipiasi į darbdavius, seka skelbimus spaudoje ar kitais būdais dalyvauja darbuotojų atrankose. Paprastai nedarbo lygis šalyje nustatomas kas mėnesį, remiantis darbo biržos duomenimis arba anketų pagalba, užduodant painius klausimus.
Ekonomistai tyrinėja nedarbą norėdami nustatyti jo lygį, priežastis, makroekonominius ir mikroekonominius nedarbo nuostolius, parengti ir tobulinti vyriausybės užimtumo politiką. Nagrinėjamos įvairios su nedarbu siejamos problemos, tokios kaip: kokios jėgos veda prie bedarbystės, kas lemia įvairius nedarbo tipus, ką vyriausybė turėtų daryti, kad sumažintų žmogaus ir visos ekonomikos nedarbo kaštus ir daug kitų problemų.
Bedarbiams nepriskiriami:
- vaikai iki 16 metų amžiaus, kurie dar nėra darbo jėga;
- asmenys, kurie esamu laiku priklauso tam tikrai įstaigai: kareiviai, kaliniai, psichiniai ligoniai;
- pensininkai; akademinis jaunimas; laikinai nedirbantys; namų šeimininkės ar asmenys, auginantys nepilnamečius vaikus;
- gyventojai, kurie nedirba ir neieško darbo, kadangi yra nusivylę ir netiki galimybe jį rasti. Šiai žmonių grupei priskiriami vyresnio amžiaus žmonės, žemesnę kvalifikaciją turintys asmenys, degradavę šalies piliečiai.
Natūralu, kad nedarbą sukelia pastovus darbo išteklių judėjimas į nedarbą ir iš jo, kurį galima išreikšti formule:
Taip pat skaitykite: Kraujo judėjimo iššūkiai
L = E + U;
U/L=nedarbo lygis procentais (%)
L - visuminė darbo jėga;
E - dirbančiųjų žmonių skaičius;
U - neturinčių darbo žmonių skaičius.
Taip pat skaitykite: Pacientų agresijos tyrimai
Tačiau norint tiksliai apskaičiuoti bedarbių skaičių, susiduriama su nemažai keblumų:
- žmonės registruojasi bedarbių biržoje tik tikėdamiesi gauti kai kurių lengvatų ar bedarbio pašalpą;
- užsiregistravę darbo biržoje asmenys gali priklausyti ir dirbti šešėlinėse struktūrose, tik tam, kad gautų socialines garantijas;
- į darbo biržas jau nebesikreipiantys žmonės, kadangi netiki savo šansais rasti darbą ir nebandantys jo ieškoti degraduoja.
Bedarbystė gali būti laisvanoriška bei priverstinė. Laisvanoriška - kai darbuotojas nesutinka dirbti už siūlomą darbo užmokestį arba ieško geresnio darbo. Priverstinė - tradicinė, kai norinčiųjų dirbti bei darbo vietų skaičius neatitinka arba darbo kvalifikacija skiriasi nuo tos, kurios pageidauja darbdaviai.
Tradicikai, nedarbas skirstomas į šias nedarbo rūšis:
- Tekamasis nedarbas - tai savanoriškas nedarbas, susijęs su tuo, kad žmonės laikinai nedirba ieškodami geresnio darbo; keičia gyvenamąją vietą; veda ar išteka; gimdo ar augina vaikus. Kai kuriais atvejais šį nedarbą galime vadinti - laukimo nedarbu, kuriam didžiausią ir tiesioginę įtaką turi darbo užmokestis, neatitinkantis darbo jėgos paklausos bei pasiūlos pokyčių. Teoriškai, pagal rinkos modelį, darbo paklausa ir pasiūla turi balansuotis ir pusiausvyros taškas suformuoja darbo užmokestį, tačiau realusis darbo užmokestis taip greitai nekinta ir neretai yra aukštesniame lygyje nei pusiausvyra. Tekamasis nedarbas daugiau būdingas jaunimui, tačiau bendrąją prasme, šiam nedarbui priskiriami visi asmenys, kurie tikisi darbą susirasti artimiausiu laiku.
- Struktūrinis nedarbas - apima bedarbius, kurie neteko darbo ilgam laikotarpiui ir turi mažai vilties jį rasti. Struktūriniam nedarbui priskiriami žmonės, kurie neteko darbo dėl ūkio struktūrinių pokyčių, kuriuos iššaukia techninė pažanga. Struktūrinis nedarbas paprastai egzistuoja ir tada, kai tuo pačiu metu yra laisvų darbo vietų, tačiau darbo netekusių profesinis pasirengimas neatitinka reikalaujamos kvalifikacijos. Šio nedarbo mažinimui kuriamos gyventojų perkvalifikavimo programos, vis labiau populiarėja dirbk ir mokykis įmonių politika dirbančiųjų atžvilgiu.
- Ciklinis nedarbas - susijęs su verslo cikliškumu. Šis nedarbas atsiranda esant nepakankamai darbo paklausai ciklo recesijos fazėse.
Filipso Kreivė: Infliacijos ir Nedarbo Ryšys
Ryšį tarp šių dviejų makroekonomikos problemų - infliacijos ir nedarbo - atskleidė anglų ekonomistas Albanas Viljamas Filipsas. Jis įrodė, kad esant mažesniam nedarbo lygiui, infliacijos tempai būna aukštesni, ir atvirkščiai. Tai yra - kad tarp nedarbo lygio ir nominalaus darbo užmokesčio kylimo tempų yra atvirkštinė priklausomybė.
Filipso kreivė - priklausomybė tarp nedarbo ir infliacijos, parodanti, kad kuo mažesnis nedarbas, tuo didesnė infliacija, ir atvirkščiai. Tam tikrą laiką ekonomistai Filipso kreivę naudojo kaip priemonę parinkti atitinkamą politiką.
Trumpojo Laikotarpio Filipso Kreivė
Filipso kreivė rodo, kad trumpuoju laikotarpiu didesnį infliacijos lygį atitinka mažesnis nedarbo lygis, ir priešingai.
Ekonomikos pusiausvyra pažymėta tašku E, kuriame infliacija lygi nuliui, o nedarbas yra natūralaus lygio. Didėjant bendrajai paklausai, ekonomika vystosi, judėdama Filipso kreive link taško A. Šiame taške kainos pakilusios ir išaugusi bendroji paklausa, o nedarbo lygis pasiekęs arti visiško užimtumo. Kai nedarbas pradeda viršyti natūralųjį lygį, infliacijos tempai mažėja. Dėl smarkiai išaugusio darbo jėgos poreikio, pakyla ir darbo užmokestis, tuo pačiu metu didindamas įmonių gamybos kaštus. Todėl pakilusios kainos ima mažinti bendrąją paklausą. Jos sumažėjimas apribos bendrąją pasiūlą ir didins nedarbą. Taigi ekonomika judės Filipso kreive žemyn, nuo taško A į savo ilgalaikės pusiausvyros padėtį taške E.
Visas šis procesas įmanomas ir atvirkščiai. Jei staiga sumažėja bendroji paklausa, tada mažėja gamybos apimtis ir didėja nedarbas. Aukštas nedarbo lygis sąlygoja darbo užmokesčio kritimą, dėl to mažėja gamybos kaštai ir kainos. Tuomet infliacija tampa neigiama. Ekonomika juda Filipso kreive į tašką B. Tačiau kainų kritimas padidins bendrąją paklausą, dėl kurios didės gamyba ir užimtumas. Taip ekonomika pamažu grįš iš taško B į tašką E - natūralųjį užimtumą ir nulinę infliaciją.
Ilgojo Laikotarpio Filipso Kreivė
A. Filipso išvados ir jo atskleista priklausomybė tarp nedarbo ir infliacijos pasitvirtino tik trumpuoju laikotarpiu. M. Fridmenas teigė, kad ilguoju laikotarpiu sąryšio tarp infliacijos ir nedarbo nėra, nes tiek gamybos apimtis, tiek nedarbas prisiderina prie infliacijos lygio.
Ilgalaikė Filipso kreivė rodo, kad vykstant infliacijai ekonomika kartais grįžta prie natūralaus nedarbo lygio. Ilguoju laikotarpiu kyla tik kainos, todėl nedarbas nemažėja.
Jeigu paklausa ribojama, siekiant sulaikyti infliaciją iki 2% lygio, tai bandoma rasti pusiausvyrą taškuose L, M, N ar toliau. Taškas G - stabilios pusiausvyros taškas, kuriame infliacijos tempai lygūs nuliui. Jei galima vėl pasiekti 2 % infliaciją, esant 2 kartus didesniam nominaliam uždarbiui, tai taškas N bus nauja pusiausvyra. Jame tokios pat sąlygos kaip ir taške G, tik taške N pakyla kainos. Taigi, taškai N ir G yra vienas virš kito ir juose nedarbo lygis yra vienodas.
Jeigu nespėjama sustabdyti infliacijos ir ji pasiekia 4%, tai ekonomika pasieks tašką R, o jei infliacija bus 6% - tai tašką T. Visi tie taškai yra stabilios pusiausvyros taškai, kiekviename iš jų žmonės prisitaikė prie esamų infliacijos tempų. Taigi, ilgalaikio periodo pusiausvyros taškai sudaro vertikalią tiesę - ilgalaikio periodo Filipso kreivę.
Tačiau ilgą laiką negalima palaikyti infliacijos ir nedarbo pusiausvyros. Tas dirbtinis paklausos skatinimas per trumpą laikotarpį (taške H), leidžia išlaikyti žemesnį nedarbo lygį. Tai nestabilus laikas, kuriame nėra pusiausvyros.
Kaštų Sąlygojama Infliacija ir Nedarbo Ryšys
Stagfliacija - tai ekonominė situacija, kuriai tuo pat metu būdingi didelis nedarbo lygis ir aukšti infliacijos tempai. Viena iš stagfliacijos priežasčių - kaštų sąlygojama infliacija, kuri atsiranda tuomet, kai, kylant darbo užmokesčio ir kitų kaštų elementų kainoms, kyla ir pardavimo kainos.
Jei vyrauja kaštų poveikis ir Filipso kreivė kyla aukštyn, bendroji paklausa nekinta, ir todėl didėjant kaštams, išauga ir nedarbas, ir infliacija (poslinkis iš taško J į K). Jei valdžia nutaria, kad infliacija negali didėti, tai ji turi apriboti bendrąją paklausą. Dėl to, taškas J pasislenka į tašką L, kuriame infliacija yra tokio pat lygio, tik didesnis nedarbo mastas. Beto, jei valdžia stengiasi apriboti nedarbo augimą, tai ji turi kaip nors skatinti bendrąją paklausą.
Darbo Užmokesčio - Kainų Spiralė
Filpso kreivės nestabilumą paaiškina ir žmonių lūkesčiai. Kreivė slenka aukštyn, kai įsisiautėja infliacija.
Pradinę ekonomikos situaciją vaizduoja taškas G, kuriame infliacija lygi nuliui. Tarkime, vyriausybė nusprendė aktyvinti monetarinę ir fiskalinę veiklą, siekdama padidinti bendrąją paklausą ir tuo pačiu sumažinti nedarbą iki lygio UT. Padidėjus paklausai, reikia samdyti daugiau darbuotojų. Tuomet plečiasi gamybos mastai ir mažėja nedarbas, bet taip pat ir keliamos kainos. Prasideda infliacija, bet ji dar neatitinka nominalaus darbo užmokesčio lygio. Kainos ir darbo užmokestis pakyla nežymiai. Ekonominė situacija keičiasi (į tašką H). Tačiau jis nėra pastovus, nes pradinė kreivė PC vaizduoja darbo užmokesčio sutartis, sudarytas tuo metu, kai niekas dar nelaukė kainų kilimo. Bet kainos auga ir darbininkai reikalauja, kad atlyginimai būtų derinami su pragyvenimo lygiu. Kadangi paklausa vis didėja, darbdaviai kelia atlyginimus ir kartu kelia kainas. Infliacija greitėja, ekonominė situacija pereina iš taško H į tašką J. Prasideda naujos derybos dėl darbo užmokesčio dydžio.
Darbo užmokesčio - kainų spiralė: kol paklausa keliama, siekiant palaikyti nedarbą taške UT, tol infliacija greitės, pereidama iš taško H į taškus J, K ir t.t.
Natūralus Nedarbo Lygis
Natūralus nedarbo lygis - nedarbo lygis, susidarantis esant stabiliam infliacijos lygiui, tuo pačiu gaminant potencialųjį bendrąjį nacionalinį produktą. Natūralų nedarbo lygį 1968m. į ekonomikos teoriją įvedė M. Fridmanas. Kaip jau buvo minėta nagrinėjant Filipso kreivę, Fridmanas pasitelkęs natūralaus nedarbo lygio sąvoką, įrodė, kad sąryšis tarp infliacijos ir nedarbo gali būti tik trumpame laikotarpyje. Ilguoju laikotarpiu infliacija nieko bendro neturi su natūraliu nedarbo lygiu. Patį natūralų nedarbo lygį M.Fridmanas apibūdino, kaip nedarbo lygį, atitinkantį realias sąlygas esančias darbo rinkoje. Nedarbas trumpu laikotarpiu faktiškai gali nukrypti nuo natūralaus nedarbo lygio, bet laikui bėgant nedarbas atsistato į pradinį lygį. T.y., kai tik ekonomika pasiekia vidutinį infliacijos lygį, nedarbo lygis sugrįžta į „natūralų” lygį. Didesnė infliacija neatneša naudos siekiant mažesnio vidutinio nedarbo, ir atvirkščiai, mažesnė infliacija neužtikrina didesnio vidutinio nedarbo lygio. Tuo tarpu, darbo rinkos makroekonominė struktūra bei namų ūkių ir firmų sprendimai įtakoja darbo paklausą ir pasiūlą, ir tokiu būdu sąlygoja natūralų nedarbo lygį. Kitaip tariant, natūralus nedarbo lygis yra griežtai sąlygotas darbo jėgos paklausos.
Infliacijos ir Nedarbo Problemų Sprendimas
Nedarbo Lygio Mažinimas
Viena svarbiausių makroekonomikos problemų yra nedarbas. Nedarbo problema yra taip pat politinių ir ekonominių diskusijų objektas. Daugelis žmonių netekę darbo, praranda pajamų šaltinį, patiria pragyvenimo lygio smukimą, psichologinį diskomfortą. Visiškas užimtumas yra visų šalių ekonominis tikslas, tačiau nedarbas šiais laikais yra didelio masto problema, tokia kaip ir kainų kilimas - infliacija, kuri kelia žmonėms didelį nerimą. Ankstesniais laikais infliacija buvo laikino pobūdžio. Dabartiniu metu infliacija įgavo visuotinį pobūdį, tapo pasaulinio masto, įprastu reiškiniu ir viena opiausių socialinių problemų. Taigi vienas didžiausių ekonominės politikos tikslų yra nedarbo ir infliacijos mažinimas.
Net jei pasiekiamas visiškas užimtumas, liks tam tikras nedarbo lygis. Visiškai užimtais laikomi tik tie, kurie dirba pilną darbo dieną. Tie, kurie norėtų dirbti pilną darbo dieną, bet dirba tik dalį darbo dienos, laikomi nepilnai užimtais. Taip pat yra žmonių, kurie norėtų dirbti, bet negali susirasti darbo. Visi jie gali būti laikomi priverstiniais bedarbiais.
Yra tam tikrų grupių žmonių, kuriems sunku susirasti darbą. Tai yra paaugliai, kurie darbą randa sunkiai.
Nedarbo lygio mažinimo būdai
Svarbiausios priemonės, kurias vyriausybė gali naudoti nedarbui mažinti:
- Švietimas ir mokymas: Vyriausybė gali investuoti į švietimą ir mokymą, kad padidintų darbuotojų įgūdžius ir kvalifikaciją. Tai padės jiems susirasti darbą ir sumažins struktūrinį nedarbą.
- Darbo rinkos politika: Vyriausybė gali įgyvendinti darbo rinkos politiką, kad padidintų darbo jėgos lankstumą ir sumažintų nedarbo trukmę. Tai gali apimti bedarbio pašalpas, darbo paieškos pagalbą ir perkvalifikavimo programas.
- Fiskalinė politika: Vyriausybė gali naudoti fiskalinę politiką, kad padidintų bendrąją paklausą ir sukurtų daugiau darbo vietų. Tai gali apimti mokesčių mažinimą ir vyriausybės išlaidų didinimą.
- Monetarinė politika: Vyriausybė gali naudoti monetarinę politiką, kad sumažintų palūkanų normas ir paskatintų investicijas. Tai gali padidinti bendrąją paklausą ir sukurti daugiau darbo vietų.
Pajamų Politika
Pajamų politika - tai priemonės, kuriomis vyriausybė siekia reguliuoti darbo užmokestį ir kainas, kad sumažintų infliacijos spaudimą. Vyriausybė kelis kartus taikė pajamų politikos priemones. Tačiau šių politikų aplinkybės ir tikslai buvo skirtingi.
Keliamos problemos pajamų politikoje:
- Veiksmingumas: Kai kainos kontroliuojamos ilgą laiką, gali susidaryti prekių stygius. Paklausą turinčios prekės patektų į juodąją rinką, kurioje kainos nereguliuojamos. Pardavėjai žino, kad pažeidžia įstatymus ir todėl parduoda prekę brangiau, norėdami kompensuoti riziką. Todėl kainų kontroliavimas gali pagilinti infliaciją.
- Alokacinis efektyvumas: Šiuo atveju vyriausybinės agentūros kontroliuoja kainas ir daro išimtis. Tuomet vyriausybė gali spausti tuos, kurie jiems nepriimtini politiškai.
- Ekonominė laisvė: Tuomet reikia rinktis ar suteikti laisvę verslininkams ir profsąjungų vadovams, ar stengtis, kad nebūtų bedarbių.
Antiinfliacinė Politika
Antiinfliacinė politika yra fiskalinės ir monetarinės politikos priemonių visuma, naudojama infliacijai mažinti. Infliaciją sukelia bendrosios paklausos padidėjimas ir bendrosios pasiūlos mažėjimas. Todėl infliacija gali būti įveikiama, ribojant bendrąją paklausą ir didinant bendrąją pasiūlą.
Bendrosios paklausos mažinimas: mažinamos vyriausybės išlaidos ir mažinama pinigų pasiūla.
Panagrinėsime atvejį, kai bendroji paklausa mažėja. Kartu ribojant, sumažėja ne tik kainos, bet ir realioji gamybos apimtis. Gana greitai atleidžiami iš darbo darbuotojai. Padidėja nedarbas.
Kiti Infliacijos Mažinimo Būdai
- Darbo užmokesčio indeksavimas: darbo užmokestis būtų pritaikomi prie infliacijos tempų.
- „Dalyvavimas pelnuose”: Vienas iš būdų - tai tiesioginis „dalyvavimas pelnuose”.
Empirinė Bazė ir Tyrimo Metodologija (2002-2004 m.)
Šio tyrimo empirinę bazę sudaro 2002-2004 metų duomenys apie infliaciją, nedarbą, vidutinį mėnesinį bruto darbo užmokestį ir BVP pokyčius. Tyrimo metodologija apima aprašomąją statistiką, kuri leidžia apibendrinti ir interpretuoti duomenis.
Aprašomoji Statistika
Aprašomoji statistika naudojama bendrai 2002-2004 metų nedarbo lygio, infliacijos, vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio ir BVP pokyčių apžvalgai ir Filipso kreivei sudaryti. Aprašomosios statistikos skaičiavimas leidžia įvertinti pagrindinius šių rodiklių parametrus, tokius kaip vidurkis, standartinis nuokrypis, mediana ir kt.
Konvergencijos Kriterijai ir Euro Įvedimas
Lietuvos ir Slovėnijos patirtis siekiant įsivesti eurą atskleidžia konvergencijos kriterijų svarbą. Šalys, norėdamos įstoti į euro zoną, privalo atitikti Mastrichto sutartyje numatytus konvergencijos kriterijus. 2006 m. Slovėnija pirmoji iš naujųjų ES narių įsivedė eurą, o Lietuvai to padaryti nepavyko dėl infliacijos rodiklio viršijimo.
tags: #infliacijos #ir #nedarbo #tarousavio #priklausomybe