Įvadas
Martynas Mažvydas (apie 1510-1563 m.) - iškili istorinė asmenybė, lietuviškosios raštijos pradininkas, pirmosios lietuviškos knygos autorius. Jo gyvenimas ir veikla, paženklinti atsidavimo lietuviškam žodžiui ir tautos švietimui, įkvėpė ne vieną rašytoją. Šiame straipsnyje aptarsime M. Mažvydo gyvenimą, jo kūrybą ir jo atspindžius lietuvių literatūroje, ypač Justino Marcinkevičiaus dramoje „Mažvydas“.
Martyno Mažvydo Biografija ir Veikla
Martynas Mažvydas gimė Vakarų Žemaitijoje, tikėtina, Švėkšnos, Žemaičių Naumiesčio ar Gardamo apylinkėse. Apie jo pradinį išsilavinimą žinoma nedaug. Manoma, kad jis galėjo dalyvauti Abraomo Kulviečio įsteigtoje kolegijoje Vilniuje, kurioje buvo skelbiamos evangelikų idėjos. Dėl savo pažiūrų M. Mažvydas patyrė persekiojimą ir 1546 m. buvo pakviestas Prūsijos kunigaikščio Albrechto atvykti į Karaliaučių.
Karaliaučiuje M. Mažvydas įstojo į universitetą ir 1548 m. gavo bakalauro laipsnį. 1549 m. jis buvo paskirtas kunigauti lietuviškoje Ragainės parapijoje, kur aktyviai įsitraukė į liuteronų kunigo veiklą. Jis rūpinosi parapijiečių švietimu, platino krikščioniškas tiesas ir stengėsi atitraukti žmones nuo pagoniškų papročių. M. Mažvydas kunigo darbą suprato kaip pašaukimą ir jautėsi atsakingas Dievui už jo įgyvendinimą.
M. Mažvydas gerai mokėjo lietuvių, lenkų ir lotynų kalbas, o gyvendamas Prūsijoje išmoko vokiečių kalbą. Išliko 13 jo lotyniškų laiškų, rašytų 1548-1560 m. Prūsijos kunigaikščiui Albrechtui, kuriuose jis aprašė religinę parapijos situaciją, lietuvių religinį neišprusimą ir savo pastangas šviečiant žmones.
Martyno Mažvydo Kūryba
M. Mažvydas priklauso pirmajai Lietuvos evangelikų kartai, kurios tikslas buvo kurti lietuvišką raštiją ir rengti knygas lietuvių kalba. Gyvendamas Prūsijoje, jis parengė ir išleido pirmas penkias lietuviškas knygas, kurių nemažą dalį ruošė ir kiti bendradarbiai.
Taip pat skaitykite: Apie žymius XX a. žmones
- Katekizmas (1547 m.) - pirmoji lietuviška knyga, išleista Karaliaučiuje. Ją sudaro lotyniška ir lietuviška prakalbos, elementorius, katekizmas ir 11 giesmių rinkinėlis. Katekizme skelbiamos protestantizmo ir liuteronizmo idėjos. Eiliuota lietuviška prakalba („Knygelės pačios bylo lietuvinykump ir žemaičiump“) kreipiasi į visą lietuvių tautą, pabrėždama lietuviškos knygos atsiradimą kaip svarbų istorinį reiškinį. Katekizmą sudaro originalūs ir verstiniai tekstai. Elementorius parengtas pagal lotynišką Georgo Sauromano elementorių, katekizmas - derinant du lenkiškų šaltinių vertimus, o giesmės verstos iš lenkų, lotynų ir vokiečių kalbų.
- Giesmė šv. Ambraziejaus bei Augustino (1549 m.) - trijų velykinių giesmių rinkinėlis su gaidomis.
- Forma krikštymo (1559 m.) - krikšto apeigų knyga, versta iš vokiškos agendos Kirchenordnung.
- Giesmės krikščioniškos (1566, 1570 m.) - pirmasis lietuviškas giesmynas, išleistas po M. Mažvydo mirties. Jį baigė rengti Baltramiejus Vilentas. Giesmyne buvo daugiau kaip 100 giesmių ir apie 30 biblinių psalmių, verstų iš lotynų, vokiečių ir lenkų kalbų.
- Parafrazis, permanytina poteriaus malda - maldynėlis, kuriame aiškinama malda „Tėve mūsų“. Jį 1589 m. paskelbė Jonas Bretkūnas.
Katekizme išspausdinta eiliuota lietuviška prakalba „Broliai, seserys“ laikoma pirmuoju lietuvišku eilėraščiu, parašytu sintaksine-intonacine eilėdara.
Martynas Mažvydas Lietuvių Literatūroje
Martyno Mažvydo asmenybė ir jo veikla įkvėpė ne vieną lietuvių rašytoją. Vienas žymiausių kūrinių, vaizduojančių M. Mažvydą, yra Justino Marcinkevičiaus drama „Mažvydas“.
Justino Marcinkevičiaus Drama „Mažvydas“
Justinas Marcinkevičius lietuvių literatūroje užima savitą vietą. Jo kūryboje svarbios temos yra Lietuva, lietuvių kalba ir gamta. Istorinė drama „Mažvydas“ yra vienas iš svariausių J. Marcinkevičiaus kūrinių, liudijančių poeto tautinę savimonę.
Dramos kūrėjui Martynas Mažvydas rūpėjo ne kaip istorinė asmenybė, bet kaip žmogus, išgyvenantis vidinę dramą - blaškymąsi tarp pareigos ir jausmo. Kūrinyje sutelktas dėmesys į herojaus vidinį konfliktą, jo abejones ir ieškojimus.
Dramos pradžioje pastorius prabyla apie nerimą, žvelgiant į šalnų pakaustytą dirvą. Bandydamas nušviesti Mažvydo mintis, jo pašnekovas prabyla apie Katekizmą, kuris anot jo - titaniškas darbas. Tačiau Mažvydas jaučiasi prislėgtas šio darbo, jam atrodo, kad jis lyg Sizifas, stumiantis akmenį į kalną.
Taip pat skaitykite: Istorinių figūrų portretai literatūroje
Mažvydas kenčia prasmės ieškojimo agoniją. Jis abejoja, ar teisingai pasielgė atsisakydamas Lietuvos ir pasirinkdamas tarnauti dievui Prūsijoje. Tačiau jis suvokia, kad jo pareiga yra žodis, kad jis sukurtas būti žodžio kalviu.
Dramos metu Mažvydas prisimena prūsų kunigaikščio žodžius: „Per dievą, sako, - Lietuvą atvesiu į Prūsiją“. Šie žodžiai jam buvo kaip peilis į širdį. Jis supranta, kad negali tarnauti svetimšaliams, kad jo pareiga yra lietuvių tauta.
Mažvydas tvirtai nusprendžia grumtis dėl kiekvieno žodžio. Jis tiki, kad jo darbas nėra beprasmis, kad jis paliks pėdsaką istorijoje.
Dramoje Mažvydas parodomas kaip kenčiantis, ieškantis ir abejojantis žmogus, išgyvenantis vidinį konfliktą. Atsiskleidžia jo vidiniai prieštaravimai tarp tikėjimo ir žmogiškumo, bažnyčios ir tautos. Visą talentą ir jėgas atidavęs tėvynei bei žmonėms, herojus lieka nelaimingas ir pasmerktas. Pareiga žodžiui, tėvynei, žmonėms tampa sunkia našta. Tačiau mes šiandien esame tikri, kad kūrėjo kančia nebuvo beprasmė - reikalinga Pirmoji lietuviška knyga.
Istoriniai Faktai ir Meninė Išmonė
Justinas Marcinkevičius, kurdamas dramą „Mažvydas“, rėmėsi biografiniais faktais ir menine išmone. Kūrinyje Martynas Mažvydas vaizduojamas neturtingas, studijuodamas Karaliaučiuje jis universiteto rektoriaus prašydavo drabužių iš kunigaikščio fondo, tapęs Ragainės parapijos klebonu kreipdavosi tiesiogiai į kunigaikštį prašydamas geresnės žemės arba gyvenimo pabaigoje išlaikymo iš valstybės iždo. Sunki finansinė padėtis slėgė dar ir todėl, kad pagal papročius Mažvydas turėjo vesti savo pirmtako žmoną ar dukrą ir išlaikyti visą šeimą.
Taip pat skaitykite: Istorinių asmenybių atspindžiai lietuvių literatūroje
Šiomis detalėmis pasinaudojo ir Just. Marcinkevičius: Mažvydas parduoda knygą, kad galėtų nupirkti stiklo ir žvakių, kalbėdamas su žmona stebisi, kaip sugeba išlaikyti 9 asmenų šeimą. Šios detalės leidžia manyti, kad Just. Marcinkevičius buvo gerai susipažinęs su M. Mažydo biografijos faktais ir išlikusiais laiškais.
Kurinyje „Mažvydas“ be šių istorinių faktų vaizduojamas ir Mažvydo vidinis pasaulis, apie kurį istorijos šaltiniuose nėra kalbama.
Kitos Istorinės Asmenybės Lietuvių Literatūroje
Be Martyno Mažvydo, lietuvių literatūroje vaizduojamos ir kitos istorinės asmenybės. Pavyzdžiui, Vinco Krėvės dramoje „Skirgaila“ vaizduojamas XIV amžiaus Lietuvos valdovas Skirgaila, kuris jaučiasi įsipareigojęs šaliai ir dėl to nepaiso savo norų.
Skirgaila, kaip valdovas jaučiasi įsipareigojęs šaliai, dėl to jis nepaiso savo norų, išsižada pagonybės, apsimetinėja, kad sudarytų gerą ispūdį. Jis uždaro Lydos kunigaikštytę Oną Duonutę, vykstančią pas sužadėtinį Lenkijoje, savo pilyje, nes nenori, jog dalis Lietuvos žemių, kaip kraitis, atitektų lenkams. Siekdamas gero valstybei, Skirgaila nepaiso doro elgiasio. Žinoma, širdyje jis nėra toks rūstus, tačiau jo poelgiai apie jį byloja visai priešingai. Kunigaikštį nuolat lydi dvilypumas, jo pasirinkimai dažnai klaidingi, tačiau jis tik nori gero savo šaliai, dėl to jis priėmė krikštą ir palaiko ryšius su kryžiuočiais, kad daugiau nebūtų pralietas nė vienas kraujo lašas Lietuvoje. Istorinės, politinės ir asmeninės aplinkybės neleidžia Skirgailai atsiskleisti, parodyti jautrumo, gerumo.
tags: #istorines #asmenybes #lietuviu #literaturoje #martynas #maz