Įvadas
Lenkiškumas tarpukario Lietuvos Respublikoje buvo jautri tema, kurios problemiškumą atspindi literatūrinis lenko paveikslas. Tai sudėtingas vaizdinių kompleksas, nulemtas istorinių, socialinių ir politinių aplinkybių, folkloro tradicijos ir baudžiavos istorinės atminties, romantinės XIX a.
Lenko įvaizdžio lūžis XIX amžiuje
Algis Kalėda ir Paulius Subačius atkreipė dėmesį, kad literatūrinis lenko vaizdavimas Lietuvoje lūžį patyrė XIX a. pirmoje pusėje. Iki tol bajoriškos kilmės lietuvių autorių tekstuose lenkai dažniausiai buvo traktuojami kaip broliai, to paties istorinio likimo bendrai. Literatūrinis įvaizdis ėmė šlyti išplitus Simono Daukanto idėjoms apie negatyvų lenkų vaidmenį Lietuvos valstybės istorijoje.
Literatūros įtaka tautinių įvaizdžių formavimui
XX a. pradžioje lietuvių grožinė literatūra turėjo didelę įtaką formuojant tautinius įvaizdžius, mat Lietuvoje palyginti vėlai susikūrė profesionalioji istoriografija ir jos plėtotei skirtos institucijos. Tai sukūrė prielaidas „savo kultūrinę vaizduotę ilgam įkalinti literatūrinių praeities įvaizdžių lauke“. Nors 1922 m. įkūrus Lietuvos universitetą Kaune ėmė augti profesionalių istorikų gretos, tačiau tarpukario lietuvių visuomenės istorinę sąmonę daugiausia tebeformavo literatūros, dailės ir teatro sukurti mitologizuoti Lietuvos praeities vaizdiniai. Daukanto, bet dar labiau jo idėjas perėmusių ir išpopuliarinusių literatų dėka lietuvių tautos ir valstybės „aukso amžiumi“ tarpukariu laikyta LDK epocha iki unijos su Lenkija, vėlesnis laikotarpis vienareikšmiškai traktuotas kaip nuosmukis, Maironio žodžiais tariant, „penketas amžių - naktis be aušros“. Būtent ikiunijinei LDK epochai pašlovinti yra skirta dauguma tarpukario istorinių dramų.
Ikikrikščioniškosios Lietuvos heroizavimas
Nors Lietuvos Respublika buvo katalikiškas kraštas, o kunigai anuomet vaidino svarbų vaidmenį šalies politiniame, visuomeniniame ir kultūriniame gyvenime, tai nė kiek netrukdė istoriniame naratyve, literatūroje ir teatro scenoje heroizuoti ikikrikščioniškosios Lietuvos laikų. Romantinės istoriografijos stipriai paveikta tarpukario dramaturgija vaizdavo „dorus laukinius“ - lietuvius pagonis - priešpriešoje su krikščionybę kaip politinės manipuliacijos priemonę naudojančiais lenkų diplomatais (ryškiausias pavyzdys - Vinco Krėvės drama Skirgaila).
Vilniaus netektis ir "klastingojo lenko" įvaizdis
Antilenkiška lietuvių istorinė vaizduotė peno sėmėsi ne tik iš romantinės istoriografijos, bet ir iš trauminės Vilniaus netekties situacijos, kurią lietuviai vienareikšmiškai traktavo kaip tarptautinius susitarimus pažeidžiančios Lenkijos užsienio politikos padarinį. Šią temą gausiai eskaluojanti tarpukario Lietuvos propaganda stipriai prisidėjo prie itin radikalaus lenko įvaizdžio demonizavimo. Klasta ir išdavyste kaltinta ne tik Lenkija, bet ir unijinius sentimentus demonstravę vietiniai lenkai. Priešiškumą jiems dar labiau paskatino didžiulį rezonansą Lietuvos vidaus gyvenime sukėlusi žinia apie 1919 m. Lietuvos žvalgybos susektą Lenkų karinės organizacijos (lenk. Polska Organizacja Wojskowa) rengtą valstybės perversmą. Minėti įvykiai lėmė, kad lietuvių visuomenė Lenkiją ėmė traktuoti kaip klastingą, mažojo kaimyno teritorijos besigviešiančią valstybę, o vietinius lenkus - kaip tėvynės išdavikus. Tokia savo gyvenamojo meto įvykių traktuotė pagimdė viešajame tarpukario Lietuvos diskurse įsigalėjusį „klastingojo lenko“ įvaizdį. Vienas charakteringų pavyzdžių, kaip šis įvaizdis buvo įtvirtinamas kolektyvinėje lietuvių sąmonėje, yra vadinamojo Juodojo paminklo atvejis. Minint Vilniaus praradimo dešimtąsias metines, 1930 m. spalio 9 d., pagrindinėje oficialių valstybinių iškilmių vietoje, Karo muziejaus sodelyje Kaune, buvo atidengtas gedulingas juodo granito obeliskas, ant kurio aukso raidėmis iškaltas tekstas: „Atmink, lietuvi, kad klastingas lenkas, pasirašęs Suvalkų sutartį 1920 m. spalio m. 7 d.
Taip pat skaitykite: Apie žymius XX a. žmones
"Klastingojo lenko" įvaizdis istorinėse dramose
„Klastingojo lenko“ įvaizdis taikytas ne tik tuometiniams Lietuvos ir Lenkijos santykiams apibūdinti, bet ir retrospektyviai formavo lietuvių visuomenės požiūrį į Lenkijos vaidmenį Lietuvos istorijoje. Vilniaus praradimo šviesoje naujai aktualizuota ilgaamžė tarpusavio santykių raida kaip „istorinė lenkų skriauda“ Lietuvos valstybingumui. Lietuvis mokėjo atremti kryžiuotį, atėjusį su kardu rankoj. Bet lenkas, kai pamatė, kad kardu padaryti nieko negalima, pasiėmė kryžių rankon, pasipuošė skolintos civilizacijos plunksnomis ir tokiu būdu įsiveržė Lietuvon. Prisidengęs kryžiumi, evangelija ir savo pseudocivilizacija, jis paskelbė žūtbūtinę kovą lietuvybei. Pasidarbavę tokiu būdu apie tris amžius lenkai pakirto lietuvybės šaknis ir jos vietoje išugdė lenkystę. Jie užkrėtė drausmingus kadaise lietuvius anarchijos nuodais. Klasta ir veidmainyste grįsta Lenkijos politika vaizduojama ir istorinėse tarpukario dramose. Neatsitiktinai jose dominuoja kunigaikščio Vytauto laikų siužetai. Šis valdovas tapo svarbiausia tarpukariu konstruoto tautinio istorinio naratyvo figūra, mat jis ne tik laikytas geriausiu visų laikų Lietuvos politiku ir karo vadu, bet ir principingiausiu LDK autonomijos nuo Lenkijos karalystės gynėju. O tai tapo itin aktualu turint omenyje nuolat rusenusį konfliktą su Lenkija dėl Vilniaus krašto.
Tarpukario lietuviškojo nacionalizmo mentalinės erdvės simboline kvintesencija, pasak Dangiro Mačiulio, laikomas 1932 m. Kaune pastatytas paminklas Vytautui vaizduoja Vilniaus kryptimi atsisukusį kunigaikštį, kurį ant savo pečių laiko simbolinės įveiktų jo priešų figūros: kryžiuotis, rusas, totorius ir lenkas. Jie vaizduojami prislėgti ir sulinkę po Vytauto simbolinės galios našta. Tiek viešajame diskurse, tiek istorinėse tarpukario dramose ryškus Lenkijos vykdomos valstybinės politikos ir lenko kaip tautinio tipažo tapatinimas: jie abu esą klastingi, veidmainiški, be principų, be idealų. Vytauto laikus heroizuojančioje Balio Sruogos dramoje Milžino paunksmė (1932) geografinė ir tautinė erdvė koreliuoja su morale: esminė konflikto linija kerta dvi valstybes - Lenkiją ir Lietuvą, kurios sujungtos politiškai, bet atsietos kaip moraliai priešingi pasauliai. Lietuva heroizuojama kaip stipri ir vieninga valstybė, susitelkusi apie savo lyderį Vytautą. Jai priešpriešinama tarpusavyje besiriejančių, vienas kitą skundžiančių, šnipinėjančių, tik turto, galios ir malonumų siekiančių lenkų didikų valdoma Lenkija kaip sugedusių papročių ir anarchijos erdvė. Tokį Lenkijos ir lenko bajoro įvaizdį formavo viena svarbiausių lietuvių istorinio pasakojimo nuostatų, esą ATR žlugo dėl perdėm plačių bajorijos laisvių, kuriomis jie naudojosi paisydami ne valstybės, o asmeninių interesų. Priešprieša tarp atkakliai ir pasiaukojamai valstybę ginančių lietuvių bei asmeninės naudos siekiančių, politines stovyklas kaitaliojančių lenkų regima daugelyje tarpukario lietuvių istorinių dramų.
Lenko įvaizdis tarpukario visuomenės moralės kontekste
„Klastingojo lenko“ tipažas pasirodo ne tik istorinėse dramose. Antai tarpukario Lietuvos miesto visuomenės moralines problemas narpliojančiame Juozo Grušo romane Karjeristai (1935) kuriama priešprieša tarp valstiečių kilmės lietuvių inteligento Domanto ir lenkakalbio bajorų kilmės valdininko Nikolskio. Nors abu yra Lietuvos krikščionių demokratų partijos nariai, bet skirtingai nei nuoširdžiai demokratinėmis vertybėmis tikintis ir uoliai tautos labui besidarbuojantis Domantas, Nikolskis vaizduojamas tik apsimetąs Lietuvos patriotu, nes iš tikrųjų jis niekina prie valstietiškų šaknų prisirišusius lietuvius, laiko juos primityvia ir nekultūringa tauta. Priešpriešinamos ne tik šių dviejų personažų pažiūros, bet ir vertybių sistema. Priešingai Domanto principingumui, Nikolskis vaizduojamas esąs prisitaikėlis ir aferistas, besivadovaująs šūkiu „kas tau pinigus moka, tu tam […] ir priklausai“. Be to, romano pabaigoje paaiškėja, kad Nikolskis nuslėpė buvęs Lenkų karinės organizacijos rengto antivalstybinio sąmokslo dalyvis, o tapęs įtakingu valdininku visomis išgalėmis siekia tarpusavyje supjudyti Lietuvos politines jėgas.
Nacionaliniai įvaizdžiai ir socialinė tikrovė
Tarpukario lietuvių literatūroje nacionaliniai įvaizdžiai yra susidubliavę su socialiniais: žydai dažniausiai vaizduoti kaip prekeiviai, lenkai - kaip bajorai dvarininkai, lietuviai - kaip valstiečiai arba iš valstiečių kilę inteligentai. Išimtį sudaro istorinės dramos, kuriose vaizduojama ikiunijinės LDK diduomenė. Lenko ir dvarininko tapatinimas iš dalies buvo nulemtas socialinės tikrovės: 1919 m. lenkai sudarė 66,4 proc. stambiųjų Lietuvos žemvaldžių. Jį politiniais tikslais skatino ir lietuvių propaganda, antilenkiškoms nuotaikoms kurti pasitelkusi istorinę baudžiavos atmintį ir luominį valstietijos priešiškumą dvarininkams. Valstiečių kilmės elito vadovaujama tarpukario lietuvių visuomenė savo šaknis siejo su gimtąją kalbą išsaugojusiu valstietijos luomu ir jo kultūrine tradicija, todėl kolektyvinėje lietuvių atmintyje itin stipriai pasireiškė keturis amžius trukusios baudžiavos trauminė patirtis. Lenkakalbė bajorijos kultūra laikyta svetima, nepriklausančia lietuvių kultūrinei savasčiai. Kadangi lietuvių bajorijos perėjimas į lenkų lingvistinę-kultūrinę erdvę vyko apytikriai kartu su baudžiavos įsigalėjimo procesu, tarpukario lietuvių istorinėje vaizduotėje lenkakalbė vietos diduomenė demonizuota kaip išdavusi tautą ir politine, ir socialine prasme: esą po unijos susibroliavę su Lenkijos diduomene ir lojalumą Lietuvai išmainę į meilę Lenkijai, jie nusigręžė nuo savo „tikrųjų brolių“, lietuviškai kalbančių valstiečių, paversdami juos savo vergais. Tarpukariu pasirodė nemažai istorinių socialinių romanų ir dramų, vaizduojančių baudžiavinio ir pobaudžiavinio kaimo situaciją, kurios centre - socialinis lenko dvarininko ir lietuvių valstiečių konfliktas. Nuorodų į baudžiavos laikų dvarininkų savivalę gausu net ir tuose kūriniuose, kuriuose vaizduojami jau tarpukario Lietuvos dvarininkai.
Bajoriškosios lietuviškos tapatybės samprata
Tiesa, nepriklausomybės laikų literatūroje būta retų atvejų, kai dvarininkai vaizduoti be išankstinės negatyvios nuostatos, perteikiant bajoriškąją lietuviškos tapatybės sampratą ir tokiu būdu eliminuojant etninę perskyrą tarp lenkiškai kalbančių dvarininkų ir lietuvių valstiečių. Vis dėlto priešingai autorinėms intencijoms tarpukario skaitytojas bajoriškos kilmės literatūrinius veikėjus vis tiek buvo linkęs traktuoti kaip „kitą“, priešpriešindamas „aš“ kategorijai priskiriamam valstietijos luomui. Ryškiausias tokio literatūros teksto adresanto ir adresato nesusikalbėjimo atvejis buvo bajorų kilmės romanisto Fabijono Neveravičiaus sukurtos XVIII a. Lietuvos dvarininkų šeimos sagos Blaškomos liepsnos (1936) recepcija. Romaną recenzentai kritikavo už tai, kad jo socialinė erdvė apsiriboja vien bajorijos luomu, o liaudis pasakojime dalyvauja tik kaip nereikšmingi masinių scenų statistai: „Romano medžiaga būtų įvairi ir įdomi, bet lietuviui skaitytojui toks svetimas ir nemielas yra tasai sulenkėjusių bajorų, mūsų prosenelius baudžiauninkus engusių, dykaduoniškas gyvenimas. Jis [skaitytojas, - V. Š.] pasigenda valstiečių gyvenimo vaizdų“. Daug palankiau tarpukario skaitytojai vertino Šatrijos Raganos apysakoje Sename dvare (1922) sukurtą XIX-XX a. sandūros lenkakalbių Žemaitijos dvarininkų šeimos paveikslą.
Taip pat skaitykite: Istorinių figūrų portretai literatūroje
Nacionalinių įvaizdžių formavimas
Ideologinė tarpukario Lietuvos terpė formavo stiprų imperatyvą susidubliavusius etninius-socialinius lietuvio valstiečio ir lenko bajoro tipažus paversti moralinėmis kategorijomis. Nacionaliniai įvaizdžiai formuojami ne vieno, bet daugelio tekstų veikimo būdu, todėl viename kūrinyje pakanka nedidelės užuominos į kitą, gilią kultūrinę tradiciją turintį tekstą, kad skaitytojas savo vaizduotėje susikurtų visuminį (kelių tekstų ir intertekstų sąveikos nulemtą) vaizdinį. Kuo labiau paplitęs ir įsigalėjęs yra tam tikras stereotipas, tuo mažiau užuominų pakanka duoti konkrečiame tekste, kad skaitytojas pats papildytų likusį nacionalinio tipažo paveikslą. Lenkakalbių dvarininkų demonizavimas Lietuvoje rėmėsi stipria folklorine tradicija. Valstietiškam tarpukario mentalitetui būdingą kritišką dvarininko vertinimą dar labiau stiprino romantinės istoriografijos suformuota nuostata, esą lenkų bajorijos papročius perėmusi lietuvių aukštuomenė patyrė moralinį nuosmukį. Anot Daukanto, po unijos su Lenkija Lietuvos didikai nebeužsiėmė jokiais valstybės reikalais, vien tik mėgavosi malonumais ir puikavosi aukšta kilme. Degeneravusių vietos didikų mitas buvo nepaprastai gajus ir įtakingas tarpukario Lietuvoje. Tarpukario literatūroje rasime visą seriją „išsigimusio dvarininko“ tipažų. Tradicijos požiūriu bene įtakingiausias tokio tipo personažas yra lenkakalbis dvarininkas Sviestavičius iš Vaižganto Pragiedrulių (2 d., 1918-1919). Sviestavičiaus portretas romane kuriamas kaip apibendrintas visos dvarininkų socialinės grupės paveikslas. Esminė jo charakteristika yra dvasinis išsigimimas, kurį tariamai užkodavo prigimtinį prieraišumą ir įsipareigojimą savo gimtinei (Lietuvai) nuslopinusi bajoriška politinės tautos samprata.
Lenkakalbių bajorų "atlietuvėjimo" modeliavimas
Kadangi lenkakalbius bajorus tautinio lietuvių atgimimo ideologai laikė suklaidintais, tautiškai dar nesusipratusiais lietuviais, jie puoselėjo viltį, kad senasis krašto elitas galiausiai atsisakys „kentauriškos“ lenkiškai-lietuviškos savimonės ir perims „natūralią“ etnolingvistinę lietuvybės sampratą kartu su demokratiniais visuomeninio gyvenimo principais. Tarpukario rašytojai noriai modeliavo šį lenkakalbės dvarininkijos „atlietuvėjimo“ procesą. Vaižganto Pragiedruliuose „išgyti“ nuo bajoriško „apsigimimo“ dvarininkui Sviestavičiui padeda lietuvis gydytojas Gintautas (svarbi jo pavardės etimologija: ginti tautą), kuris yra ne tik medikas pagal profesiją, bet ir tautinio atgimimo veikėjas, taigi visuomenės gydytojas. Sumanaus jo plano dėka didžiąją gyvenimo dalį užsienyje praleidęs dvarininkas pamažu pamilsta tėviškę ir pirmą kartą gyvenime atsidūręs tarp lietuvių valstiečių akimirksniu jais susižavi. Ūmaus praregėjimo ištiktas Sviestavičius patetiškai atgailauja dėl ligšiolinio nusišalinimo nuo savo krašto ir jo žmonių bei prisiekia nuo šiol tarnauti lietuvių liaudžiai.
"Atlietuvėjimo" proceso realijos ir literatūrinis entuziazmas
Vis dėlto tarpukario rašytojų modeliuotas lenkakalbių dvarininkų „atlietuvėjimo“ procesas mažai tesisiejo su XX a. pradžios Lietuvos tikrove. Priešingai lietuvių tautinio atgimimo veikėjų lūkesčiams, didžioji dalis dvarininkų nepripažino naujojo, iš valstiečių kilusio lietuvių elito vadovavimo ir nepanoro būti jų „išgydyti“. Nors dalis tautiškai nusiteikusių bajorų dalyvavo lietuvių tautinio atgimimo procese ir nepriklausomos Lietuvos Respublikos kūrime, dauguma kilmingųjų nepanoro atsisakyti lenkų kalbos ir kultūros. Lietuvių iliuzijas dėl savanoriško lenkakalbės bajorijos asimiliavimosi prasklaidė vietos dvarininkijos parama Lenkijos kariuomenei Nepriklausomybės kovų metu ir dalyvavimas prieš Lietuvos valstybę nukreiptame Lenkų karinės organizacijos sąmoksle. Žvelgiant chronologiškai matyti, kad per dvidešimt nepriklausomybės metų lietuvių rašytojų entuziazmas dėl lenkakalbių dvarininkų „atsivertimo“ palaipsniui blėso, o ryškiausiu literatūrinio dvarininko tipažo bruožu tapo obskurantizmas, arba priešiškumas pažangai.
Vilniaus įvaizdis šių dienų poezijoje
Apie Vilnių rašyta daug, ypač eilėraščių. Todėl ir įdomu bent jau pro raktų skylutės didumo plyšį pažvelgti į sostinės įvaizdį šių laikų poezijoje. Savaime suprantama, jog Kazio Bradūno Vilnius skiriasi nuo Aido Marčėno Vilniaus ir Alfonso Nykos - Niliūno miestas nepanašus į Juliaus Kelero miestą. Skirtingos kartos mato skirtingai, todėl ir kyla klausimas, kaip ir kodėl miestas matomas kitu kampu.
Praeitis vs. Dabartis
Šiaurės Atėnai. Šiaurės Jeruzalė. Europos kultūros sotinė. Baroko miestas. Sapno miestas. Vilniui galima prilipdyti daug etikečių, remiantis tuo, kuo jis buvo, yra ar turėtų būti. Tai miestas, turintis daugybę skirtingų veidų, arba, kaip rašė Marcelijus Martinaitis, daug miestų mieste. Įvairios socialinės, tautinės, kultūrinės grupės čia turėjo po savo Vilnių, taip pat ir poetai. Anot Nyčės, menininkas niekada neatsisakys galimybės gyvenimą interpretuoti savaip, niekada neatsižadės fantastinių, mitinių elementų, simbolių, netgi trupučio melo. O Josifas Brodskis dar pridurtų, jog menas tuo ir skiriasi nuo realaus gyvenimo, kad vengia kartoti tuos pačius dalykus, nes bematant bus pavadintas kliše. Tenka sutikti ir su filosofu, ir su poetu - unikalumas menininkui būtinas norint palikti žymę. Vėl grįžtu prie Nyčės: menas atlieka konservavimo funkciją, apjuosia epochas ir atgaivina jų dvasias. O atgaivinti tikrai yra ką: miesto istorija, mitas, žinomi žmonės, menininkai, intelektualai, gyvenę sostinėje. Vilnių kaip Šiaurės Jeruzalę mena Alfonsas Nyka - Niliūnas, vaizdingai aprašantis nacistinės Vokietijos okupaciją, kurios metu didžioji dalis mieste gyvenusių žydų buvo išžudyta. Šią temą paliečia ir Tomas Venclova, kurio tekstuose istorinės užuominos apskritai yra dažnos. Tai svarbus Vilniaus istorijos puslapis. Nemažiau reikšmingas ir kitas - Vilniaus įkūrimas. Tai, kad praeitis jiems atrodo vertinga, rodo ir dažnos poetų aliuzijos į kunigaikščius (ypač Gediminą ir Vytautą), žinomų istorinių asmenybių paminėjimai, okupacijos metų atspindžiai ir nepriklausomybės apdainavimas arba kuklesnis, bet vis tiek užsiminimas apie ją. Tačiau esama poetų, kurių darbuose praeitis asimetriška dabarčiai: ji nuvertinama arba pernelyg trokštama į ją sugrįžti, nes jaučiamasi svetimu šiandieniniame Vilniuje. Pavyzdžiui, Aido Marčėno poezija persmelkta Gorkynės (Pilies gatvė sovietmečiu vadinosi M. Gorkio gatve) mitologijos: jaunystės nuotykių ir draugų, alkoholio, dabar nebeveikiančių kavinių. Vilnius piešiamas su bohemišku atspalviu, su šiokia tokia nostalgija jaunystei ir naktinėjimams mieste. Kai kurių kitų poetų tekstuose taip pat ryškus Vilniaus kaip jaunystės ir ypač - kaip studijų laikų miesto įvaizdis. Minimas Vilniaus universitetas, dažnai, tikriausiai aišku kodėl, ir centriniai rūmai. Visgi praeities šmėklų vaikosi ne visi, ypač jaunosios kartos. Vis daugiau dėmesio sukoncentruojama ties istorijomis iš gyvenimo, kurios, žinoma, slepia gilesnes prasmes, tačiau mažėja aliuzijų į herojiškus laikus ar netgi visai nesenas tautos patirtis.
Taip pat skaitykite: Folkloras ir tapatybė literatūroje
Teritorinis Vilniaus įvaizdis
Į klausimą, kas svarbiausia Vilniuje teritoriškai, atsakyti lengva. Senamiestis. Ir tikrai yra pluoštai eilėraščių, apdainuojančių senamiesčio gatves (dažniausiai, žinoma, Pilies) ir architektūrą (įvairios bažnyčios, sinagogos, jų bokštai, arkikatedra, seni namai, universiteto rūmai, Gedimino pilis) bei netoliese esančius gamtinius objektus (Bekešo kalnas, Sereikiškių parkas, Neris). Dar viena versija - senamiestis kaip sakralinis centras. Visos šventyklos poezijoje iškyla kaip dievoieškos ženklai. Kol vieni poetai tikėjimo ieško gamtoje ar savyje, kiti randa jį Vilniuje, Šv. Petro ir Povilo bažnyčios baroke ar katedros pavėsy. Ir nors senamiestis - miesto pulsuojantis branduolys, jame darosi ankšta. Daugėja aukštų modernių pastatų, kurie suvienodina Vilnių su kitais didmiesčiais, juose įsikuria biurai, prekybos centrai. O menininkai traukiasi iš senamiesčio, plečiasi ir poezijos erdvės. Vis dažniau eilėraščio erdve tampa vienas iš Vilniaus rajonų. Poezijos rinktinėse įsirašė ir Santariškės, ir Viršuliškės, ir Justiniškės. Žinoma, ir kitoks Užupis su savo angelu, ne vienam poetui sukeliančiu minčių. Žvėrynas ir Antakalnis taip pat dažnai minimi, jau turintys savo kaip poetiškų rajonų vardą. Net saulė, anot Vlado Braziūno, leidžiasi už Pašilaičių. Taigi eilėraščių istorijos vis dažniau nutinka Vilniaus rajonuose, kur nors prie namų, kur svarbūs kaimynai, netoliese augantys medžiai, benamės katės ir kieme žaidžiantys vaikai. Poetizuojami vienodi daugiabučiai, autobusų stotelės, į miestą žvelgiama iš pakraščių.
Ne viename tekste minimas Kalvarijų turgus, gailint, o gal ir piktinantis neribotu materialinių gėrybių poreikiu. Liudvikas Jakimavičius Vilniaus legendos parafrazėse taikliai susieja turgų mieste su vergo metafora. Įdomu tai, jog eilėraščiuose atskleidžiamos ir ne pačios maloniausios Vilniaus vietos. Pavyzdžiui, sąvartynas netoli Belmonto, fabrikai, neišvaizdžios laiptinės, asfalto karstodangtis (anot Domanto Razausko), grafiti ant sienų. Pasakojamos ne pačios gražiausios istorijos. Pavyzdžiui, Donatas Petrošius porina, kaip buvo apvogtas troleibuse. Skaitant poeziją, skirtingi Vilniaus vaizdiniai pasipila kaip iš gausybės rago: sakralus, mitinis, istorinis Vilnius ir atvirkščiai - purvinas, neišvaizdus, ankštas Vilnius. Taigi besikeičiantis miesto veidas keičia ir tekstus. Bet svarbiausia tai, kad apie Vilnių, Vilniui ar įkvėpti Vilniaus eilėraščiai teberašomi, o poetai tapatinasi su miestu, kuriame gyvena. Rytas mano mieste, rašo Kazys Bradūnas, o Algimantas Baltakis atitaria: tai yra mano miestas.
Miesto likimas
Jei miestas yra vienas iš asmens savasties aspektų, žmogui turėtų rūpėti miesto likimas. Ir rūpi. Evaldas Ignatavičius rašo apie mirštantį miestą, kuriame trupa tinkas ir šimtmečių tyla spengia akmenyse. Kieno šitas miestas? tiek amžinybės! Arvydas Juozaitis yra sakęs, jog didžiausi žygiai ir netgi valstybės tampa beprasmiški, jei nėra aprašomi. O Vilnius istorija, įprasminta poezijoje, įgauna ypatingos reikšmės. Visi tekstai, vienaip ar kitaip bylojantys apie šį miestą, gali būti suverti į vėrinį, iš kurio galima spręsti ne tik apie mieste įvykusias permainas ar jame gyvenančių generacijų skirtumus, bet ir procesus visuomenėje. Prisimenant Aristotelį, miestas (o vėliau ir valstybė) nėra vien tik teritorinis dydis, bet tam tikra bendrumo forma.
Barboros Radvilaitės įvaizdis literatūroje
Jau ne vieną šimtmetį apie Barborą Radvilaitę yra rašomos istorinės knygos, kuriamos eilės, dramos ir statomi spektakliai. Turbūt nerastumėme kitos Lietuvos istorinės asmenybės, kuriai skirta tiek dėmesio. Naujosios savo knygos „Raganos širdis“ R. Šerelytė nėra linkusi vadinti istoriniu romanu, nors istorinių faktų ir veikėjų joje pateikta nemažai. „Vienas ryškiausių fiktyvių personažų - Barboros Radvilaitės patikėtinė Magdalena. Būtent jai yra taikomas raganos epitetas ir apie jos tamsią širdį yra kalbama romane. Man labai reikėjo tokio gaivališko veikėjo, kuris veržtųsi iš istorinio veikėjo rėmų ir kuriam būtų viskas galima“, - pasakoja R. Autorė atskleidžia, kad pagrindinis knygos „Raganos širdis“ veiksmas vyksta Vilniuje ir Krokuvoje, tačiau siužeto vingiai aprėpia ir kitus istorinius LDK miestus. Knyga „Raganos širdis“, anot R. Šerelytės, atsirado iš kino filmo scenarijaus. Autorė teigia neplanavusi rašyti šios knygos, tačiau žmonės, kartu su ja dirbę prie šio scenarijaus, pasiūlė jo pagrindu parašyti romaną. „Nenorėjau vaizduoti Barboros Radvilaitės kaip ankstyvojo feminizmo pranašės, todėl bandžiau įsigyventi į jos charakterį tiek, kiek tai įmanoma. Jaučiau, kad kažkas svarbaus dar liko nepasakyta, nes Barbora tebėra paslaptinga, nesuprasta ir neįmenama siela. Tokios istorinės asmenybės yra kur kas įdomesnės už šiuolaikines žvaigždes ir netgi už pačius istorinių romanų autorius“, - sako R. R. Šerelytės knyga „Raganos širdis“ bus pristatyta Vilniaus knygų mugėje.
Moters įvaizdis lietuvių literatūroje
Visais laikais lietuvių literatūroje buvo kuriamas moters įvaizdis. Lietuvių rašytojai moterį stengėsi perteikti kaip labai svarbią asmenybę. Vieni rašytojai moterį parodė kaip namų židinio kūrėją, kuriai namai ir šeima yra gyvenimo pagrindas, o ji pati - neatsiejama to dalis. Kiti ją vaizdavo kaip tvirtą, pasitikinčią savimi, protingą ir taip pat gundančią. Dar kitiems šių amžių kūrėjams moteris - tai mūza, įkvėpimo šaltinis. XX amžiaus lietuvių rašytojų romanuose buvo vaizduojama moterų daroma įtaka kūrėjams. Iš tiesų, dailiosios lyties atstovės darė didelę įtaką kūrėjams ir jų kūrybai.
tags: #istorines #asmenybes #vieta #lietuviu #literaturoje