Istorija - tai ne tik įvykių chronologija, bet ir žmonių, formavusių pasaulį, gyvenimai bei veikla. Istorijos dalykas siekia padėti suprasti politinę, socialinę ir kultūros istoriją bei susieti istorijos (asmenybių, įvykių, reiškinių, reikšmingų tekstų) pažinimą su dabarties problemomis, istorinės kultūros, istorijos sklaidos ir paveldo pažinimo veiklose. Šiame straipsnyje apžvelgsime, kodėl svarbu pažinti istorines asmenybes, kokią reikšmę jos turi ugdant istorinį mąstymą ir kaip tai padeda orientuotis šiuolaikiniame pasaulyje.
Istorijos svarba ir jos tikslai
Istorijos dalyko paskirtis - ugdyti istorinį mąstymą, suteikiantį mokiniams galimybę orientuotis įvairiose kasdienėse situacijose, kuriose susiduriama su įvairiopa kultūrine aplinka, socialinėmis institucijomis, politinėmis problemomis. Istorija padeda formuoti(s) istorinio proceso chronologinės sekos vaizdą, ugdyti(s) gebėjimus identifikuoti reikšmingiausių istorijos asmenybių, įvykių, procesų ir reiškinių sąsajas su dabartimi.
Istorinis mąstymas apima istorijos supratimo, tyrimo ir kūrimo gebėjimus: laiko tėkmės ir pokyčių kaitos nustatymą, priežasčių ir pasekmių ryšių analizę, istorijos šaltinių įrodymų tikslumo ir nepatikimumo atskyrimą, skirtingų istorijos aiškinimo perspektyvų supratimą, interpretavimą ir vertinimą. Istorijos dalykas yra tiesiogiai susijęs su kompetencijomis, kurios lemia pamatinių žmogiškųjų vertybių (supratimo, empatijos, individo vertės, bendruomeniškumo) suvokimą ir plėtojimą.
Istorinių asmenybių vaidmuo
Istorinių asmenybių fiksavimas istorijos bendrojo ugdymo programoje atskleidžia siekį mokyti antropologiškai suvokiamos istorijos, kurioje veikia ir kuria ne tik visuomenės grupės, bet ir individai, asmenybės. Pasirinktos tos asmenybės, be kurių indėlio neįmanoma tinkamai suvokti politinės raidos procesų ir įvykių, ideologijų genezės, socialinių-ekonominių reformų bei lūžio momentų, kultūros pasiekimų.
Nagrinėjant konkrečias istorines problemas ir skirtingų istorinių laikotarpių žmogiškąsias patirtis, mokiniams sudaromos galimybės suvokti kitą ir kitaip mąstantį asmenį, identifikuoti istorinius žmonijos pasiekimus ir klaidas, palyginti dabarties aktualijas su istorinės praeities įvykiais ir reiškiniais. Kiekvieno koncentro turinys ir siekiniai formuluojami, atsižvelgiant į mokinio kognityvinius gebėjimus, žinias ir nuoseklų istorinio mąstymo formavimąsi.
Taip pat skaitykite: Apie žymius XX a. žmones
Istorinio pasakojimo kūrimas
Ugdyti(s) gebėjimus kurti istorinį pasakojimą, kuris būtų pagrįstas istorijos žiniomis, šaltinių identifikavimu ir analize, kultūriniu kontekstu ir argumentais, grindžiamais demokratijos, humanizmo, empatijos ir žmogiškojo solidarumo vertybėmis. Istorinis pasakojimas yra žodinė struktūra, kuriai būdinga prozos forma.
Istorinių sąvokų ir terminų reikšmė
Istorinės sąvokos, terminai reiškia istorinius pasakymus arba jų grupes. Programoje istoriniais terminais laikomi specialūs istoriografijoje naudojami pasakymai bei universalios tarpdalykinės sąvokos, vartojamos įvairių humanitarinių mokslų kalboje. Siekiama, kad mokinys žinotų analizuojamos temos kontekste pateiktus terminus, gebėtų juos apibūdinti, paaiškinti jų prasmę.
Probleminiu mokymu grįstame istorijos ugdyme žinoti terminus reikia dėl kelių priežasčių. Pirma, tai yra fundamentali istorinių žinių struktūros dalis. Antra, be jų išmanymo sudėtinga suprasti ir nagrinėti istorinius šaltinius, tekstus, kurie parašyti konkrečios istorinės epochos kalba ir naudojant tos epochos terminiją.
Istorijos mokymosi etapai
Istorijos dalykas pradedamas nagrinėti, atsispiriant nuo asmeninės patirties ir gyvenamosios vietovės, pereinant prie esminių Lietuvos ir visuotinės istorijos temų (5-6 klasės). Toliau (7-10 klasėse ir I-II gimnazijos klasėse) chronologiškai nuosekliai nagrinėjami Europos ir pasaulio istorijos klausimai. Galiausiai (III-IV gimnazijos klasėse) pabrėžiamas probleminis istorijos mokymas(is), susitelkiama į konkrečią istorinę problemą ir jos istoriškumą (kaitą).
5-6 klasės
5-6 klasėse išlaikomas nuoseklus perėjimas nuo asmeninės ir gyvenamosios vietovės istorijos prie Lietuvos, Europos ir pasaulio istorijos pažinimo. 5 klasės kursas supažindina su istorijos mokslo pradmenimis, yra orientuotas į Lietuvos istorijos siužetus, bet kontekstualiai susietas ir su visos Europos istorija. 6 klasėje mokiniai gilina ir plečia savo istorinį pažinimą, nagrinėdami konkrečius kultūros ir kasdienybės istorijos siužetus. Šiose klasėse mokiniai susipažįsta su istorija kaip su disciplina ir istorijos mokymosi būdu pažinti pasaulį, atveriantį galimybes suprasti ir šiandieną.
Taip pat skaitykite: Istorinių figūrų portretai literatūroje
7-10 klasės ir I-II gimnazijos klasės
7-10 klasėse ir I-II gimnazijos klasėse toliau plėtojamos ir gilinamos žinios, gebėjimai ir kompetencijos.
III-IV gimnazijos klasės
III-IV gimnazijos klasėse istorijos mokymo turinys formuluojamas, siekiant analitiškai atskirti esminius žmogiškosios veiklos ir patirties istorijoje pjūvius. Mokymo turinys yra sudarytas, pabrėžiant konkrečią problemą, kuri nagrinėjama, vadovaujantis Europos istorijos periodizacija. Atskirai dėmesio skiriama istoriografijos, jos sampratos, naratyvų formų ir istorinės kultūros problematikai. Toks mokymo(si) turinys ir jo forma yra orientuoti į mokinių analitinių įgūdžių plėtojimą ir integralų pasaulio suvokimo formavimą(si), kuris grindžiamas siekiu tarpusavyje susieti skirtingas istorines problemas. Koncentruotas kiekvieno atskiro teminio bloko mokymas(is) sudaro mokiniui palankesnes galimybes geriau suvokti konkrečią problemą, jos istoriškumą, kaitą laike. III-IV gimnazijos klasių istorijos dalyko turinį sudaro 50 proc. Europos ir pasaulio istorijai skirtų temų, 50 proc. Lietuvos istorijai skirtų temų.
Kompetencijų ugdymas
Įgyvendinant Programą ugdomos šios kompetencijos: pažinimo, kūrybiškumo, komunikavimo, skaitmeninė, pilietiškumo, socialinė, emocinė ir sveikos gyvensenos, kultūrinė.
Žinių ir įgūdžių taikymas
Mokiniai, remdamiesi įgytomis žiniomis, apibūdina nagrinėtus Lietuvos, Europos (atskirais atvejais ir pasaulio) praeities įvykius ir reiškinius, asmenybes. Apibūdina esmines istorijos epochas, pateikia jų savitumo pavyzdžių ir atspindžių šiandienos pasaulyje. Mokiniai, remdamiesi įgytomis žiniomis, istorijos šaltiniais, tekstais ir šiuolaikinėmis medijomis mokosi paaiškinti, kodėl dabarties reiškinių ir problemų ištakos gali glūdėti praeities įvykiuose ir reiškiniuose.
Analizė ir interpretacija
Tyrinėdami savo gyvenamosios vietovės, Lietuvos, Europos ir pasaulio istorinę praeitį, mokiniai analizuoja politinę, socialinę ir kultūrinę visuomenės raidą, suvokia, kodėl istorikai praeities įvykius gali interpretuoti skirtingai. Remdamiesi įgytomis žiniomis, paaiškina svarbias praeities problemas ir jų kontekstus Lietuvos ir Europos istorijoje, pagrindžia istorijos pamokų aktualumą dabarčiai.
Taip pat skaitykite: Istorinių asmenybių atspindžiai lietuvių literatūroje
Tyrimo ir kūrybos gebėjimai
Ugdymo procese mokiniai mokosi kelti probleminius klausimus, formuluoti nesudėtingo tyrimo tikslą ir uždavinius, planuoti tyrimo eigą, tinkamai pasirinkti reikiamus informacijos šaltinius, suformuluoti išvadas. Mokiniai geba atskirti ir apibūdinti istorijos šaltinius, tekstus (istoriografiją) ir šiuolaikinėse medijose randamą informaciją.
Kultūrinis sąmoningumas
Remdamiesi istorijos šaltiniais, tekstais ir šiuolaikinėmis medijomis, analizuoja ir aptaria Lietuvos ir Europos (atskirais atvejais ir pasaulio) kultūros istorijos reiškinius ir jų visumą: žmonių vertybes, idėjas, kultūros formas ir simbolius, meno kūrinius, kasdienybės ir gyvenamosios aplinkos istoriją. Aiškinasi kultūros istorijos vaidmenį XXI a. žmogaus pasaulėvaizdžiui ir tapatybei. Vertina tautų, religijų ir įvairių kultūrų paveldą, prisideda prie jo išsaugojimo. Suvokia ir vertina Lietuvos tautų, konfesijų, bendruomenių tradicijas, kultūrinį palikimą, puoselėja Lietuvos valstybingumo tradiciją ir paveldą. Suvokia kitas tautas ir kultūras kaip unikalų žmonijos istorinės raidos rezultatą; skiria dėmesio kultūrinio „kito“ pažinimui, suvokimui ir priėmimui bei kultūrinės įvairovės kaip vertybės suvokimui. Supranta istorines ir šiuolaikines Lietuvos, Europos (atskirais atvejais ir pasaulio) kultūrinės raiškos formas, atpažįsta menines praeities įvykių ar reiškinių interpretacijas. Mokiniai analizuoja įvairią gyvenamosios vietovės (aplinkos) istorinę (kraštotyrinę) medžiagą.
Vertybių puoselėjimas
Mokiniai puoselėja ir reflektuoja visuomenės gyvenime praeityje susiformavusias, o šiandienos gyvenime tokias svarbias vertybes, kaip demokratija, humaniškumas, empatija, bendruomeniškumas, tautiškumas, valstybingumas ir kt. Analizuoja aktualias žmogaus ir visuomenės problemas susijusias su globalizacija, žmogaus teisėmis, ekologija, skurdu, terorizmu ir kt.). Aptaria demokratinės visuomenės puoselėjimo svarbą ir iššūkius, Lietuvos valstybingumo tradiciją, pilietybės instituto kaitą istorijoje. Analizuoja Lietuvos ir Europos demokratijai kylančius iššūkius.
Informacijos vertinimas ir kritinis mąstymas
Aptaria ir kritiškai vertina įvairiose žiniasklaidos priemonėse (ir šiuolaikinėse medijose) pateikiamą informaciją, apibūdina informacijos išsamumą, patikimumą ar tendencingumą; nagrinėja istorinės propagandos pavyzdžius. Vertina individo ir visuomenės bendrabūvio būdus, bendruomeniškumo ir pilietiškumo sąsajas, įsitraukia į Lietuvos visuomenei aktualių istorinių klausimų aptarimo diskusijas. Puoselėja Lietuvos valstybingumo tradiciją, ugdo patriotinę savimonę.
Istorinio pasakojimo kūrimas ir interpretavimas
Mokiniai savarankiškai kelia klausimus, kurie padeda įžvelgti ir suprasti nagrinėjamų laikotarpių problemas. Kuria istoriją pasakojantį žemėlapį, jame lokalizuoja įvykius ir reiškinius, aiškina jų eigą, aptaria veiksnius, lėmusius vienokius ar kitokius rezultatus, naudoja vaizdinę ir tekstinę medžiagą pasakojimui iliustruoti, argumentuoti; rengia gyvenimo praeityje rekonstrukcijas ir aptarimus (muliažus, instaliacijas, parodas, maketus, disputus, teatralizuotas diskusijas, vaidinimus ir kt.). Remdamiesi istoriniais šaltiniais, tekstais ir kitomis medijomis kuria įvairių tipų pasakojimus (esė, CV, santraukas, komentarus, recenzijas, biografijas ir pan.), vizualizacijas (garso ar vaizdo pasakojimus, schemas, asmenybių, reiškinių ar įvykių grafinius paveikslus, genealoginius medžius ir pan.) ir interpretacijas, atlieka įvairius tiriamuosius ir kūrybinius darbus. Kūrybos rezultatus pristato pasirinktu būdu: žodžiu, raštu, piešiniu, kompiuterine grafika, nuotraukomis, schema ar kitokiu būdu. Išskiria ir apibūdina svarbiausių epochų kultūrinius bruožus, nurodo mokslo ir kultūros reikšmingiausius darbus ir jų autorius. Seka istorinių kūrinių ir reiškinių šiuolaikines interpretacijas. Geba įgytas istorines žinias sieti su literatūros, meninio ugdymo ar kitų mokomųjų dalykų žiniomis.
Informacinių technologijų taikymas
Mokiniai įvairiais būdais ir formomis, naudodamiesi informacinėmis technologijomis, mokosi pateikti savąjį istorijos supratimą ir jį pagrįsti. Kuria savo istorijos pasakojimą, tinkamai vartoja istorijos sąvokas, remiasi istorijos šaltiniais, tekstais ir šiuolaikinėmis medijomis. Mokiniai mokosi atsirinkti patikimą informaciją apie istorijos įvykius, reiškinius ir jų vertinimus, ją palyginti ir panaudoti, atliekant užduotis, kuriant istorinį pasakojimą. Remdamiesi istorine medžiaga, mokiniai atlieka tyrimus, kuria projektus, rengia jų pristatymus, diskutuodami įsiklauso į kito nuomonę, kelia klausimus apie istorinius įvykius, asmenybes, laisvai reiškia savo nuomonę, pagrįsdami ją argumentais.
Empatija ir tolerancija
Per istorijos pamokas mokiniai mokosi pažinti praeities žmogaus gyvenseną, suprasti jo mąstyseną, jauseną, tikėjimą, veikseną, jo vertybių ir idėjų pasaulį. Per istorijos pamokas ir ypač per fizines išvykas (į muziejus, archeologinių tyrimų ekspedicijų vietas, materialaus kultūros paveldo objektus, pažintines ekspedicijas ir pan.) susipažįsta su savo gyvenamosios vietovės (aplinkos), Lietuvos, Europos bei pasaulio istorijos praeitimi, ugdosi empatiją, kritišką santykį su praeities kartų palikimu, identifikuoja žmonių panašumus ir skirtumus. Tuos pačius istorinius įvykius gali suvokti iš skirtingų perspektyvų; kritiškai vertina istorijos šaltinių, tekstų ar šiuolaikinių medijų patikimumą ir argumentuotai išreiškia savo poziciją istorijos įvykių ar asmenybių vertinimo klausimais. Analizuodami istorinius laikotarpius, išskiria stereotipų, išankstinių nusistatymų ir diskriminacijos kilmę, neigiamą jų poveikį tautoms, etninėms, religinėms ar socialinėms grupėms. Gerbia skirtingų socialinių, kultūrinių ar etninių grupių žmones.
Biografijų analizė
Nagrinėja istorinių asmenybių biografijas: jų darbus, pasirinkimus, pasiekimus ir klaidas.
Skaitmeninis raštingumas
Atlikdami istorinį tyrimą, kurdami istorinį pasakojimą, ieškodami informacijos, mokiniai naudojasi šiuolaikinėmis medijomis, skaitmeniniais archyvais, bibliotekomis, virtualiomis parodomis (kita muziejų sukaupta medžiaga), geba jais naudotis per paieškos ir filtravimo sistemas, kritiškai ir tikslingai pasirenka medžiagą, ją analizuoja. Pritaikydami šiuolaikinių technologijų galimybes (žemėlapių kūrimo platformas, mobiliąsias programėles ir kt.), mokosi kurti istoriją pasakojantį žemėlapį, maršrutą nagrinėjamai temai atskleisti: įkelia nurodytos ar pasirinktos istorinės temos ar tyrimo faktus, įvykius, šaltinius, vizualinę medžiagą, komentarus į skaitmeninį žemėlapį, jį pristato. Sėkmingai naudojasi skaitmeniniu turiniu, kurdami įvairių tipų tekstus.
Žymios Lietuvos istorinės asmenybės
Lietuvos istorija yra turtinga įvairių asmenybių, kurios paliko ryškų pėdsaką šalies politiniame, socialiniame ir kultūriniame gyvenime. Štai keletas iš jų:
- Teodoras Narbutas (1784-1864): Istorikas romantikas, tautosakos ir kultūros tyrinėtojas. Pirmasis paskelbė išsamiausią Lietuvos metraščio variantą “Bychovco kroniką” (1846), “Kyburgo dienoraštį” (1856), rinko istorinius šaltinius, vienas pirmųjų ėmė juos skelbti. Svarbiausias veikalas - “Lietuvių tautos istorija” (1835-1841, devyni tomai).
- Joachimas Lelevelis (1786-1861): Vilniaus universiteto profesorius, raginęs lietuvius studentus studijuoti savo kalbą ir istoriją, buvo istorinių tyrimų Vilniaus universitete iniciatorius.
- Simonas Daukantas (1793-1864): Pirmasis istorikas, rašęs apie Lietuvos istoriją lietuvių kalba, lietuvių tautinio sąjūdžio ideologas. Savo veikaluose aprašė Lietuvos praeitį nuo seniausių laikų iki Liublino unijos.
- Adomas Mickevičius (1798-1855): Kilme, gyvenimu ir kūryba su Lietuva susijęs žymiausias lenkų literatūros romantikas. Istorinėse poemose “Gražina”, “Konradas Valenrodas” išaukštino lietuvius, kovojusius su kryžiuočiais, jų valingumą, patriotizmą.
- Motiejus Valančius (1801-1875): Lietuvių tautinio atgimimo pradininkas. Žemaičių vyskupas (1850). Steigė parapines mokyklas, kuriose mokyta lietuvių kalba. Uždraudus lietuvišką spaudą rūpinosi lietuviškų raštų leidimu Prūsijoje ir jų platinimu Lietuvoje. Istorinis veikalas “Žemaičių vyskupystė” (1848) buvo pirmas mokslo veikalas lietuvių kalba.
- Laurynas Ivinskis (apie 1811-1881): Pirmųjų lietuviškų kalendorių rengėjas. Jo kalendoriuose buvo populiarinamos mokslo žinios, teikiami praktiniai patarimai valstiečiams, skelbiama grožinė literatūra, vertimai ir tautosaka.
- Juzefas Ignacas Kraševskis (1812-1887): Rašytojas, leidėjas, istorikas. Jo kūriniuose aprašoma Lietuvos istorinė praeitis, yra lietuvių mitologijos ir tautosakos motyvų.
- Eustachijus Tiškevičius (1814-1873): Archeologas, muziejininkas. Pirmasis Lietuvos ir Lenkijos istorijos laikotarpį iki rašto paminklų atsiradimo suskirstė į akmens, žalvario ir geležies amžių.
- Antanas Juška (1819-1880): Tautosakininkas, etnografas. Sukaupęs apie 30 tūkst. šnekamosios lietuvių liaudies kalbos žodžių, parengė aiškinamojo žodyno elementų turintį lenkų-lietuvių kalbų žodyną.
- Antanas Mackevičius (1828-1863): Kunigas. Vienas iš 1863 m. sukilimo vadų.
- Antanas Baranauskas (1835-1902): Pirmasis atskleidė lietuvių kalbos grožį ir galimybes. Reikšmingiausias kūrinys - romantinė poema “Anykščių šilelis”.
- Žemaitė (1845-1921): Pirmoji žymi moteris rašytoja, realizmo srovės lietuvių literatūroje pradininkė.
- Jurgis Bielinis (1846-1918): Sukūrė lietuvių nelegalios spaudos platinimo tinklą.
- Petras Vileišis (1851-1926): Finansavo draudžiamos lietuvių spaudos leidimą, organizavo jos platinimą.
- Jonas Basanavičius (1851-1927): Lietuvių tautinio sąjūdžio ideologas, pirmojo nelegalaus tautinio atgimimo laikraščio “Aušra” (1883 m.) įkūrėjas ir redaktorius.
- Tadas Vrublevskis (1858-1925): Rūpinosi buvusios LDK žemių likimu, stengėsi surasti sprendimus gresiantiems tose žemėse tautiniams konfliktams išvengti.
- Vincas Kudirka (1858-1899): Vienas iš lietuvių tautinio sąjūdžio ideologų, Lietuvos himno (Tautiškos giesmės) autorius.
- Jonas Jablonskis (1860-1930): Lietuvių bendrinės kalbos normintojas ir ugdytojas.
- Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875-1911): Įžymus dailininkas, kompozitorius.