Depresija yra rimta liga, kuri paveikia milijonus žmonių visame pasaulyje. Jei jūsų draugas serga depresija, natūralu, kad norite jai padėti. Tačiau gali būti sunku žinoti, ką pasakyti ar ką daryti. Šiame straipsnyje pateikiami patarimai, kaip palaikyti draugą, sergantį depresija, ir kaip išrinkti tinkamą dovaną, kuri parodytų jūsų rūpestį ir supratimą.
Depresijos supratimas
Prieš ieškant dovanos, svarbu suprasti, kas yra depresija ir kaip ji veikia žmogų. Depresija nėra tiesiog liūdesys ar bloga nuotaika. Tai yra rimta psichikos sveikatos būklė, kuri gali paveikti žmogaus mąstymą, jausmus ir elgesį.
Nerimas ir depresija
Sunku apibrėžti, kas yra nerimas. Dažniausiai sakome - tai toks nemalonus, neaiškus jausmas, įtampa, baimė, nelaimės, grėsmės nuojauta. O blogiausia, jog kuomet nerimaujame, iš tiesų nelabai žinome, kodėl taip prastai jaučiamės. Lyg ir nėra aiškios, konkrečios priežasties, arba ji neatrodo mums tokia didelė ir reikšminga, kad šitaip sujauktų savijautą ar apskritai gyvenimą. Nerimas yra neatsiejama žmogiško patyrimo dalis, tačiau kartais jo būna tiesiog per daug, jis ateina kaip panika, siaubas, nerimo priepuolis ar dvasinės pusiausvyros sutrikimas.
Įkyrios mintys ir fiziniai simptomai
Kartais tai būna įkyrios, nerimastingos, pasikartojančios ir visiškai neracionalios mintys:
- ar tikrai užrakintos durys?
- ar užsuktas čiaupas?
- ar gali nutikti kas nors baisaus?
- gal važiuojant automobiliu nuleis padangą?
- ar bute neįvyks gaisras bute kol atostogausiu?
- gal artimieji susirgs sunkia ir nepagydoma liga?
Nerimas turi savo somatinę išraišką - fizinius kūno poūčius, kurie gali tiksliai kopijuoti sunkios fizinės ligos simptomus. Tai dusulys, smaugimo, krūtinės spaudimo jausmas, skausmai širdies plote ir tachikardija (širdies plakimas), kąsnio kakle jausmas, viduriavimas ar vidurių užkietėjimas. Rečiau: dažnas šlapinimasis, kūno raumenų tonuso pakitimai: staiga jis išnyksta ir žmogui „pakerta kojas“ arba apima nervinis drebulys, tirpsta oda ir galūnės, ištinka šalčio ir karščio bangos ir t.t.
Taip pat skaitykite: Ką dovanoti sergant depresija
Emocijų slėpimas
Jei kada nors ir jūs jautėte ką nors panašaus, greičiausiai tai susiję su jausmais slypinčiais „už užuolaidos“. Psichikos darbą galime palyginti su teatru. Jame yra ryškiai apšviesta scena, traukianti dėmesį, užkulisiai, sėdintys salėje žiūrovai ir t.t. Teatro scenoje vyksta veiksmas, vaidinamos pjesės ir įgyvendinami mūsų gyvenimo scenarijai. O psichikoje veikiantys aktoriai dažniausiai yra jausmai, išgyvenimai ir būsenos. Scena traukia dėmesį, o nereikalingi jausmai nukišami į užkulisius arba „už užuolaidos“. Iš tiesų mes visi turime kažką, į ką išmokome nekreipti dėmesio ar net gyventi lyg to visai nėra. Kiekvienas jau iš savo šeimos, iš vaikystės atsineša rinkinį tokių išgyvenimų ir būsenų kurių įprato nerodyti kitiems, o sunkesniais atvejais taip stipriai nerodyti, kad ir patys pamiršo, jog tokie iš viso egzistuoja.
Neigiami jausmai
Panika, siaubas, išgąstis, pyktis, seksualinis jaudulys, bejėgiškumas, įniršis, baimė būti atstumtu ar vienišu, troškimas sunaikinti konkurentus, visagalybės ir totalios situacijos kontrolės poreikis - tai tokie jausmai kurių nenorėtume jausti, suprasti, išgyventi. Jie priklauso „neliečiamų“ arba „išstumtų“ jausmų kategorijai, kurių taip ir norisi nejausti. Mūsų psichikoje jie dažniausiai laikomi už tam tikros užuolaidos, paslėpti tačiau ir „ne visai“. Jų nenorime matyti, tačiau tam tikrą ryšį su jais vis tik galime turėti. Na, jei jie ir už užuolaidos, jų nesimato, tačiau paslėpta negiliai - kai jie pradeda nerimti, triukšmauti, rėkauti, trypti kojomis ar kaip nors kitaip apie save praneša, mes imame jausti nerimą, o gal baimę ir ypač nenorą kad kas nors pasikeistų - neduok Dieve, jie išlys iš užuolaidos - sujauks taip seniai nusistovėjusį gyvenimo ritmą.
Emocijų ignoravimo pasekmės
Ilgą laiką laikomi atskirti nuo gyvenimo intensyvūs pergyvenimai pasikeičia, - jie „sulaukėja“ - tampa neatpažįstami, ryšys su jais nutrūksta, o žmogaus gyvenimui ima trūkti svarbių spalvų, jis nusenka ir tampa nuobodus, pilkas. Ir antra - kad ir kaip nesinorėtų, bet gyvenimas yra sudėtingas ir kelia pačių įvairiausių išgyvenimų, todėl užuolaida yra nepatikima - gyvenimo vėjai ją nuolat pakelia ir bent jau banguoja, štai tada į sceną išsiveržia laukiniai ir nekontroliuojami išgyvenimai ir dar ne blogiausias variantas jei tą ištrūkusį Džiną pavyksta sugauti ir uždaryti panikos atakos butelyje.
Panikos atakos
Kuomet mus staiga užlieja panika, siaubas, nerimas, į tai tiesiog negalima nekreipti dėmesio. Tai svarbus vidinis signalas: „sustok, ką tu su manimi darai?“ - sako mums mūsų siela. Kartais man rodosi, jog būtent panikos atakos rodo susiklosčiusią ribinę gyvenimo situaciją - kuomet žmogus žūt būt stengiasi gyventi nematydamas ir nejausdamas to, kas yra tiesiog neišvengiama ir tai panašu į bandymą paneigti realybės principus ir rėmus. Iš tiesų, panašiai kaip žuvis bandytų iššokusi iš vandens įrodyti, kad ji gali egzistuoti ore. Tik šiuo atveju mums kyla noras paneiti kažką labai svarbaus mus supančiuose artimuose santykiuose su kitais žmonėmis. Juk mes gimstame, gyvename ir judame šeimose, bendruomenėse, grupėse - visoje sudėtingoje ir persipynusioje tarpasmeninių jausminių ryšių matricoje kaip savotiškoje gyvybinėje mus saugančioje ir maitinančioje terpėje. Natūralu jog jei bandome ją paneigti ir iš jos išsiplėšti, siela reaguoja taip, lyg ją statytume į mirtiną pavojų, - prarasti savo vidinį identitetą, labai esminę žmogiškumo dalį, o kartu ir savęs jausmą.
Ką daryti ištikus panikos atakai
- Nerimo priepuolis yra skambutis į duris, kažkas jūsų gyvenime vyksta tikrai svarbaus, laikas sustoti ir apmąstyti kas gi tai galėtų būti.
- Prisiminkite, kad nors panika yra tikrai labai nemalonus ir bjaurus patyrimas, dėl paties nerimo priepuolio jūs niekuomet neprarasite sąmonės, neišprotėsite ir nenumirsite. Jūsų negali ištikti nei insultas, nei infarktas, nei mirtinas dusulys ar širdies smūgis.
- Beužsivedančios mintys apie onkologines ir kitas sunkiai pagydomas ar retas ligas yra nerimo sutrikimo dalis ir tai patiria daugelis žmonių.
- Nerimo jausmas auga lyg sniego gniūžtė riedanti nuo kalno. Kol ji dar neįsibėgėjo sustabdyti ją yra nesunku, kai ji įgavo pagreitį, padėti gali tik vaistai. Pirmiausia aiškiai sau įsivardinkite ko jūs konkrečiai bijote ir ką galėtumėte padaryti, kad būtų ramiau. Jei patiriate fizinius simptomus, būtinai pasikonsultuokite su bendrosios praktikos gydytojais ir atlikite visus paskirtus tyrimus.
- Geriausia sutelkti mintis į tai, ką tuo metu darote, galvoti tik apie paprastus konkrečius dalykus, jei nepavyksta, susitelkite į savo kvėpavimą ir sąmoningai kvėpuokite santykiu 4:6. Skaičiuodami iki keturių įkvėpkite, iš naujo skaičiuodami iki šešių iškvėpkite.
- Jums reikalingas žmogus su kuriuo galėtumėte aptarti tai kas vyksta jūsų gyvenime. Tai gali būti jūsų artimas draugas, pažįstamas arba psichoterapeutas.
- Jei vis tiek jaučiatės blogai, išgerkite raminančių vaistų. Juos gali išrašyti šeimos gydytojas arba psichiatras. Šie vaistai puikiai veikia ir „iš kišenės“ - vien žinojimas kad juos turi padeda išvengti beprasidedančios panikos atakos.
- Nebijokite papasakoti artimiesiems apie tai, kas jums nutiko ir ieškoti pagalbos. Gyd.
Kaip palaikyti draugą, sergantį depresija
Svarbiausia, ką galite padaryti, tai būti šalia. Leiskite savo draugui žinoti, kad jums rūpi ir kad esate pasirengęs klausytis.
Taip pat skaitykite: Vaikų dovanų gidas
Ką daryti ir ko nedaryti
- Būkite supratingi ir kantrūs. Depresija nėra kažkas, ką galima tiesiog „išgydyti“. Tai yra liga, kuriai reikia laiko ir gydymo.
- Neteiskite ir nekritikuokite. Jūsų draugas jaučiasi pakankamai blogai. Nereikia daryti dar blogiau.
- Pasiūlykite pagalbą, bet neprimygtinai. Galbūt galite padėti susirasti terapeutą arba nuvežti į susitikimus. Tačiau gerbkite savo draugo sprendimą, jei jis nenori pagalbos.
- Neniekinkite savo draugo jausmų. Nesakykite: „Atsipalaiduok“ arba „Viskas bus gerai“. Tai gali atrodyti nepagarbiai ir neįvertinti.
- Neduokite nepageidaujamų patarimų. Jei nesate apmokytas specialistas, geriausia neduoti patarimų apie gydymą.
- Būkite kantrūs. Gali prireikti laiko, kol jūsų draugas pasijus geriau. Būkite šalia ir palaikykite ją.
Tinkamos dovanos pasirinkimas
Dovana draugei, sergančiai depresija, turėtų būti apgalvota ir parodyti jūsų rūpestį. Tai neturėtų būti kažkas, kas pabrėžia jos ligą, bet kažkas, kas gali suteikti jai komfortą, atsipalaidavimą ar įkvėpimą.
Dovanų idėjos
- Komfortą teikiančios dovanos: minkštas pledas, patogi pagalvė, aromaterapinis difuzorius su raminančiais aliejais (levandų, ramunėlių).
- Atsipalaidavimo dovanos: vonios druska, eteriniai aliejai, masažo kuponas, meditacijos programėlės prenumerata.
- Įkvėpimo dovanos: knyga su įkvepiančiomis istorijomis, meno reikmenys (pieštukai, dažai, bloknotas), sodinukas su gražiu vazonu.
- Praktinės dovanos: maisto gaminimo paslaugos, namų tvarkymo paslaugos, transporto paslaugos.
- Laikas kartu: praleistas laikas kartu gali būti pati geriausia dovana. Nueikite į kiną, pasivaikščiokite parke, išgerkite kavos. Svarbiausia, kad būtumėte šalia ir klausytumėte.
Ko vengti renkant dovanas
- Dovanos, kurios pabrėžia ligą: nereikėtų dovanoti knygų apie depresiją, nebent jūsų draugas pats to prašo.
- Dovanos, kurios reikalauja daug energijos: venkite dovanų, kurios reikalauja daug pastangų ar energijos, pavyzdžiui, sudėtingų konstruktorių ar sporto abonementų.
- Dovanos, kurios gali sustiprinti neigiamas emocijas: venkite dovanų, kurios gali priminti apie praradimus ar nesėkmes.
Svarbiausia - būti šalia
Dovana gali būti gražus gestas, bet svarbiausia yra jūsų palaikymas ir supratimas. Būkite šalia, klausykite, būkite kantrūs ir supratingi. Jūsų draugystė yra didžiausia dovana, kurią galite padovanoti savo draugei, sergančiai depresija.
Papildoma pagalba
Jei manote, kad jūsų draugui reikia profesionalios pagalbos, paskatinkite ją kreiptis į specialistą. Psichoterapeutas ar psichiatras gali padėti įveikti depresiją ir pagerinti gyvenimo kokybę.
Egoizmas ir altruizmas
Gyvename pasaulyje, kai ne tik materiali, bet ir dvasinė pagalba nesitikint atlygio tampa retenybe. Labdara pasidarė proginė pirmųjų ponių ir grožio konkursų nugalėtojų privilegija. Visur ieškome naudos sau, galvojame apie save, o vienas kitą kaltiname egoizmu. Savimylos teisina save, sakydami, kad meilė sau yra brandžios asmenybės bruožas. Tačiau psichologai teigia, kad iš tiesų savanaudžiai, egoistiški žmonės nemyli savęs. Atvirkščiai - jie yra dvasios skurdžiai, atėmę iš savęs patį tyriausią jausmą - džiaugsmą teikti dovanas ir nesavanaudišką pagalbą. Maža to - egoistai pasmerkti vienatvei ir apleistumui. Tačiau nuo šios bjaurios ydos yra vaistų.
Savanaudiškumo paradoksas
Savanaudžiai, egoistiški žmonės daro didžiulę klaidą, manydami, kad, besirūpindami tik savimi, myli save. Žinomas psichoanalitikas Erichas Fromas tvirtina, kad savanaudis žmogus iš tiesų savęs nemyli. „Savanaudiškumas ir meilė sau ne tik netapatūs, bet iš tikrųjų vienas kitam priešingi dalykai. Savanaudis žmogus myli save ne per daug, o per mažai. Savanaudžiai žmonės iš tiesų nėra pajėgūs mylėti kitų, bet lygiai taip pat jie nepajėgūs mylėti ir savęs“, - teigia E.Fromas. Savanaudis žmogus klaidingai mano, kad ką nors duoti kitam ar suteikti pagalbą be atlygio, vadinasi, save apgauti, ką nors prarasti, ko nors atsisakyti. Egoistas įsitikinęs, kad duoti materialių gėrybių kitam - nuskursti pačiam. Teikti dvasinę išmintį - pačiam susilpnėti dvasiškai, prarasti savo jėgą. Skirti savo laiką kitam - vadinasi, apvogti save, nes verslo pasaulyje laikas yra pinigai.
Taip pat skaitykite: Dovanų Reikšmė Vaikams
Nesavanaudiškumo džiaugsmas
Iš tiesų nesavanaudiškas davimas ar pagalba yra dovana kitam žmogui. O dovana, džiaugsmingas, savanoriškas davimas - tai žmogaus vidinių galių išraiška, teikianti tyrą džiaugsmą. Todėl, ką nors dovanodamas kitam, apdovanoji ir save. Tikrasis altruizmas, meilė žmogui - meilė ir pagarba Dievui, sau pačiam ir savo žmogiškumo esmei. Todėl darantieji gera kitiems paprastai veikia tyliai, nesigirdami, nesireklamuodami.
Gyvenimo prasmė
Viena moteris nuoširdžiai slaugė savo sergančią kaimynę. Paklausta aplinkinių, kodėl eikvoja savo laiką ir jėgas svetimam žmogui, turinčiam suaugusių vaikų, kurių pareiga slaugyti motiną, atsakė: „Elgiuosi taip, kaip liepia mano sąžinė, ir tikiu, kad elgiuosi teisingai, ir kad Dievui patinka tai, ką aš darau. Koks būtų pasaulis, jeigu jame neliktų žmoniškumo, nesavanaudiškos pagalbos vienų kitiems? Pagalba, tarnavimas žmogui man teikia didžiulį pasitenkinimą, ir mano gyvenimas įgauna prasmę. Egoistai nesupras, ir jiems neverta net aiškinti, kodėl taip darau. O žmonės, kurie turi širdy artimo meilę, kurie pasitiki Dievo išmintimi ir meile, mane supranta be žodžių. Dievo priesaką mylėti savo artimą galime realizuoti tik per kitą žmogų. Aš tikiu nematomo dieviško pasaulio galia ir stengiuosi gyventi pagal jo dėsnius. Nesavanaudiškai mylėdamas kitą, žmogus prilygsta Dievui. Padarykite nors vieną nesavanaudišką darbą dėl kito žmogaus, ir patirsite didžiulį, tikrą džiaugsmą. O žmogus, kuriam laiku ir vietoje suteikėte pagalbą, jūsų nepamirš visą gyvenimą.“ Save atiduodamas, padėdamas kitam, žmogus įprasmina savo egzistenciją, paverčia ją realia. Žmogaus dvasios turtai yra materialių turtų priešingybė: kuo daugiau turto išdaliji, tuo mažiau jo lieka tau. O kuo daugiau savęs atiduodi kitiems, tuo daugiau savęs susikuri, tuo labiau save puoselėji, augini savąjį gerąjį „aš“.
Pagalba vietoje gailesčio
Aplink mus daugybė nelaimingų žmonių. Vieniems trūksta sveikatos, kitiems - pinigų, tretiems - sėkmės, ketvirtiems - meilės. Bet daugumai jų trūksta galimybės būti išklausytiems ir suprastiems. Sakoma, kad bet kokia kančia ir skausmas sumažėja perpus, jeigu juo gali pasidalyti su kitu žmogumi. Tikra pagalba nelaimių sugniuždytam žmogui - ne užuojautos žodžiai, tegul ir nuoširdūs, bet galimybė išsisakyti, išlieti savo skausmą artimam žmogui, draugui ar net nepažįstamajam. Vietoje gailesčio, kuris kartais žemina, žmogui daug reikalingesnė konkreti dvasinė ar materiali pagalba. Deja, mūsų skubančiame pasaulyje vis mažiau tokių, kurie turi valandėlę laiko išklausyti kitą žmogų, jam nesavanaudiškai padėti. Ar ne todėl tiek daug sergančiųjų depresija ir kitais psichikos sutrikimais, tiek savižudybių?
Motinos Teresės įžvalgos
Motina Teresė, tapusi pasiaukojimo ir meilės vargšams simboliu yra sakiusi, kad pasaulyje daug kitokios rūšies skurdo, kuris neturi nieko bendra su badmiriavimu, varganomis gyvenimo sąlygomis. Tai žmoniškumo ir dėmesio kitam žmogui stoka, egoizmas ir savanaudiškumas. Šis skurdas ypač klesti turtinguose namuose, kurie pertekę materialiomis gėrybėmis, tačiau vaikams tuose namuose šalta ir nejauku, nes trūksta tėvų laiko, meilės ir dėmesio. Jie jaučiasi apleisti ir nemylimi. O seni, paliegę tėvai ar neįgalūs šeimos nariai ten atskirti nuo jaunųjų ir sveikųjų, ir pasmerkti viskuo aprūpintai, bet karčiai vienatvei.
Kaip tapti geru žmogumi
Dvasiškai skurdžioje šeimoje auga savanaudžiai vaikai. Jie elgiasi ne taip, kaip jiems sakoma mokykloje, bažnyčioje ar rašoma gero elgesio vadovėliuose. Jie mokosi iš suaugusiųjų pavyzdžių - tėvų ar tų žmonių, kuriuos laiko savo autoritetais, elgesio ir juos mėgdžioja. Nepatyręs tėvų, ypač motinos, meilės vaikas nemokės mylėti savęs ir kitų. Be meilės šeimoje nebus ir žmogiškos visuomenės. Vaikas, kurį šeimoje supa meilė ir pagarba, kuris mato savo tėvus gerbiančius ir mylinčius vienas kitą, padedančius aplinkiniams, vėliau lygiai taip pat elgsis ir su kitais: su savo šeima ir vaikais, su kolegomis, su nelaimės ištiktais žmonėmis. Tapti geram yra vilties net ir sužeistos sielos individui, kuris išaugo be meilės ir atjautos. Kiekvienas žmogus turi sąžinę, kiekviename yra gėrio ir žmogiškumo daigų, kuriuos galima išauginti į gražų meilės artimui žiedą. Vienam žmogui reikia gilių išgyvenimų, sukrėtimų, kad jis pasikeistų, kitas pasikeičia, kai pats patiria nesavanaudiškos meilės pavyzdį, kitiems padeda atsivertimas, įtikėjimas Dievu.
Bendravimo dovana
Altruizmas, mokėjimas duoti ir išklausyti ypač reikalingas šeimoje. Egoistų šeimos paprastai išyra, nes sutuoktiniai anksčiau ar vėliau ima rūpintis tik savo interesais. Kol du žmonės aistringai įsimylėję, natūralu, kad jie pasirengę vienas dėl kito atiduoti save. Ši nuostata turi išlikti ir tuomet, kai įsimylėjimas praeina, meilė tampa brandi. Šeimoje davimo sąvoka turi kiek kitokią prasmę nei įprasta. Duoti - tai nereiškia duoti ką nors materialaus, praktiško. Šią klaidą ypač dažnai daro vyrai. Jie nuperka brangią dovaną žmonai ar vaikui ir klaidingai mano, kad to užtenka. Iš tiesų pats turtingiausias, pats brangiausias dalykas, kurį galime duoti savo šeimai, esame mes patys. Užuot nupirkę dovaną, praleiskime vakarą ar laisvadienį su šeima - tai bus tikrai neįkainojama dovana. Tai nereiškia aukoti savo laiką ar net gyvenimą už kitą, tai reiškia perteikti kitam savo džiaugsmą, svajones, troškimą gyventi, įrodyti, kad tie, su kuriais esame drauge, yra mums brangūs ir mylimi. Ir iš jų gausime tas pačias dovanas. Vadinasi, toks savęs davimas kartu reiškia gavimą. Santuoka turi tapti dovana sau pačiam ir kitam. Tuomet du žmonės pasirengę dalytis, atsiverti, atleisti, mylėti.
Vienatvė ir bendravimas
Nors aplink egoistus daugybė žmonių, jie jaučiasi vieniši. Vienatvės ir apleistumo jausmas yra daugelio psichikos bei fizinių ligų ir net ankstyvos mirties priežastis. Vienatvė pasaulyje šiandien tapo tikra epidemija. Nuo vienatvės gelbsti tik nuoširdus bendravimas. Savanaudiškus žmones nuo aplinkinių izoliuoja jų požiūris: jie nesugeba atsiverti, nemoka mylėti, nesugeba atjausti, nesupranta kito skausmo, nemoka tarti kelių padrąsinančių paguodos žodžių, nemoka duoti. Jiems neįdomūs kitų reikalai, jų problemos ir skausmas. Jie tik laukia, kol kiti ims jais domėtis. Tačiau tie kiti paprastai būna labai užsiėmę, turi savų rūpesčių ir darbų. Toks žmogus skundžiasi, kad jo niekas nemyli, niekam jis nerūpi, niekas nepadeda, niekam neįdomios jo bėdos nei džiaugsmai. Žmogus jaučiasi, apleistas, vienišas, nelaimingas, nes pats save pastatė už meilės, šviesos ribų.
Kaip įveikti vienatvę
Yra puikūs „vaistai“ nuo tokios būsenos: užuot laukę nesulaukę kitų meilės, dėmesio ir pagalbos, pirmąjį žingsnį ženkite patys. Pamynę savo egoizmą, eikite kitų link. Apsižvalgykite aplink - kiek aplink jus vienišų, ligotų, bejėgių žmonių, kurie daug kartų nelaimingesni ir labiau apleisti už jus. Niekada ne vėlu pradėti keistis gerumo linkme - užsibrėžkite kasdien padaryti nors vieną gerą darbą, apie kurį niekas nežino, ypač tas, kuriam tai padarėte. Pamatysite, kaip šilta pasidarys širdyje, kokie geri, kilnūs ir reikalingi pasijusite.
Motinos terorizmas
Vakarėlio įkarštyje jums paskambina mama ir klausia, ką šiandien valgėte. Atsakingo susirinkimo metu ji paskambinusi pareiškia, kad ją visai pamiršote. Kai apsilankote pas ją svečiuose, išvystate ją gulinčią lovoje ir sergančią mažiausiai penkiomis ligomis… Jūsų mama bet kokiais būdais stengiasi dalyvauti jūsų gyvenime? O gal ji įžūliai į jį braunasi? Tuomet ją kamuoja sindromas, kuris vadinasi „mamyčių terorizmu“. „Šis fenomenas apibrėžiamas įvairiai, bet aš jį vadinu „mamiškasis terorizmas“.
Socialinės ir asmenybės šaknys
„Mamyčių terorizmo“ šaknys dvejopos: socialinės ir asmenybės. Socialinė šio reiškinio pusė - tai tradicijos, kultūra, papročiai. Pavyzdžiui, Italijoje visi gyvena su tėvais, ten nėra senelių namų. Tikėtina, kad ten yra stiprus mamos diktatas. Tai neišvengiamai susiję su tradicijomis, kultūra ir papročiais. Jungtinėse Amerikos Valstijose, vos sulaukę pilnametystės, vaikai palieka namus, ir tėvai tai priima kaip normalų dalyką, nesipriešina ir net skatina. Be to, ten pilna senelių namų, kuriuose vyresnio amžiaus amerikiečiai laimingai gyvena.
Tradicijos įtaka
„Sovietmečiu buvo įprasta gyventi su tėvais, sklido kraupios istorijos apie vargšų senelių gyvenimą senelių namuose. Ir dėl socialinių priežasčių (prasta daugelio finansinė padėtis, gyvenamojo ploto trūkumas) ištisos kartos buvo priverstos gyventi kartu. Ši tradicija paliko gilų pėdsaką mūsų sąmonėje. Dabar mes keičiamės, linkstame į amerikietišką gyvenimo tipą ir norime kurti savo gyvenimą atskirai nuo tėvų. Tačiau tėvai, augę bei gyvenę sovietmečiu tokių tradicijų nesupranta ir joms nepritaria. Vien dėl to kyla nemažai nesusipratimų ir nesutarimų. Tokie tėvai, augindami vaikus, savo ateitį siejo su jais, todėl dabar neįsivaizduoja, kad gali būti atskirti nuo vaikų.
Emocinis prisirišimas
Yra ir asmens problema šioje temoje. Apie tokias mamas sakoma, kad jos negali „nukirpti bambagyslės“. Vaikų paleisti nenori tos mamos, kurios pačios nebuvo paleistos. Kiek dažniau tai būna vienišos mamos. Jos neturi antros pusės, jos visas viltis sudeda į vaiką. Jeigu jis nepateisina jos vilčių, t.y. Norėdamos išsaugoti vaikų dėmesį, mamos vykdo „teroristinius išpuolius“.
Smulkmeniškumas ir kritika
Gydytoja psichiatrė Aušra Deksnytė smulkmenomis vadina mamų burbėjimus, tokius kaip „ne tokius miltelius nupirkai“, „lėkščių vėl švariai neišplovei“, „tavo kepsniai visada per sūrūs“, „nepaskambinai“, „nieko nepasakoji“, „tu visada man prieštarauji“ ir t.t. „Tas burbėjimas yra šventas įsitikinimas, kad tik pagyvenęs žmogus yra teisus. Tai reiškia, kad tik ji gali būti teisi, o visi kiti nemoka gyventi. Tad jos išmintis yra neįkainojamai vertinga. Iš tiesų nėra daug asmenų, kurie, sulaukę vyresnio amžiaus, būtų tokie išmintingi, kad su jais nedrįstume net ginčytis. Yra toks juokingas posakis „ne visada išmintis ateina senstant, kartais amžius ateina vienas“. Manau, tai skaudu pripažinti, bet dažnai taip ir yra. - šypsosi gydytoja. - Juk išmintis apima daug dalykų. Tai ir tolerancija, ir kitos nuomonės paisymas, ir įsiklausymas, asmenybės branda, vidinė inteligencija. Tai sudėtinė sąvoka.
Vaikų auginimas ir kontrolė
Kol vaikas mažas, tėvai turėtų juo rūpintis, nukreipti jį, kad jis imtų suvokti, kas yra gerai, kas blogai. Formuotų jo vertybes. Vėliau vaikas suauga, jis pats suvokia, kas yra gerai, kas yra tinkama, kas ne. Pasak gydytojos A. Deksnytės, tėvai turi suvokti šį pasikeitimą ir, gal net gi su skausmu viduje, liautis laikyti jį vaiku.
#