Įvadas
Šis straipsnis skirtas aptarti profesoriaus Algirdo Dembinsko reikšmę Lietuvos psichiatrijos raidai, remiantis jo biografijos faktais, profesine veikla ir indėliu į psichiatrijos mokslą bei praktiką. Straipsnyje bus apžvelgta profesoriaus veikla įvairiose psichiatrijos srityse, jo pedagoginis talentas, darbas su studentais ir rezidentais, taip pat jo indėlis į psichikos sveikatos priežiūros sistemos kūrimą Lietuvoje.
Vadovėlio „Psichiatrija“ svarba
Po ilgos pertraukos, 1935 m. išleidus prof. J. Blažio „Įvadą į psichiatriją“, pasirodė naujas, Lietuvos psichiatrų parašytas vadovėlis „Psichiatrija“. Šis vadovėlis tapo reikšmingu įvykiu Lietuvos psichiatrijos istorijoje. Jį rengė Vilniaus universiteto Psichiatrijos klinikos darbuotojų kolektyvas. Knygoje nuosekliai nagrinėjami psichikos ligonių tyrimo metodai, pagrindiniai psichikos sutrikimų simptomai ir sindromai, atskirų psichikos sutrikimų etiologija, patogenezė, diagnostika bei gydymas. Atskiruose skyriuose aprašomos darbo, karo ir teismo psichiatrinės ekspertizės, medicinos etika psichiatrijoje, psichikos sutrikimų genetika, psichofarmakoterapija bei kiti gydymo metodai. Vadovėlis skirtas gydytojams psichiatrams, psichoterapeutams, rezidentams, medicinos, psichologijos ir teisės studentams.
Tradicinės ir psichodinaminės psichiatrijos sintezė
Iki šiol Lietuvoje psichikos sutrikimai ir jų samprata bei gydymas dažniausiai rėmėsi aprašomosios, arba biologinės, psichiatrijos standartais. Lietuviškos knygos šiai temai aiškiai atstovavo tokiam požiūriui. Tačiau pastaraisiais metais psichologijai ir psichoterapijai skirtus darbus papildė kitoks požiūris į psichikos sutrikimus bei patologinius asmenybės bruožus. Vis dėlto, psichiatrai tokios knygos neturėjo.
Pasaulyje psichodinaminė psichiatrija radosi kaip atsvara įprastinei - biologinei, arba aprašomajai - psichiatrijai. Psichiatrui reikalingos abi „akys" - atstovaujančios biologiniam ir dinaminiam požiūriams. Kitaip sakant, kad geriau suprastų savo pacientą ir suteiktų jam visavertę pagalbą, psichiatras turėtų ne tik mokėti pažinti simptomus ir jungti juos į sindromus bei suvokti biologiniame kūne vykstančius procesus, bet ir suprasti, kaip sąveikauja sąmonėje ir pasąmonėje veikiančios jėgos, kokie psichikos konfliktai lemia blogą žmogaus savijautą ar dar smarkiau sutrikdo jo sveikatą ir kodėl vaikystės patirtys sukuria vienokią ar kitokią psichikos struktūrą.
XX amžiaus pradžioje gimusi psichoanalizė pradėjo naujosios psichiatrijos erą. Iki tol vyravusį psichikos sutrikimų gydymą fizioterapiniais ar kitais sunkiai pagrindžiamais būdais pakeitė sisteminiu požiūriu į psichikos formavimąsi ir funkcionavimą - ne atsitiktinumais, bet psichikos dinamika - pagrįsti gydymo būdai. Antroje XX amžiaus pusėje suklestėjusi psichofarmakologija atvertė dar vieną psichiatrijos puslapį, o psichoanalizę pamažu buvo pradėta stumti į pašalį. Tačiau kaip ir gyvenime, taip ir moksle kraštutinumai nėra tinkamiausias pasirinkimas. Tad netrukus suprasta, kad psichologija neatsiejama nuo biologijos ir psichiatrijos. Taip psichiatrijoje įsitvirtino psichologinis, vadinamasis psichodinaminis, požiūris. Psichodinamikos sąvoka atspindi nuolat kintančių jėgų sąveiką psichikoje, leidžia pažinti ne tik hormonų ar kitų cheminių medžiagų įtaką jai, bet ir suprasti dvasinę žmogaus prigimtį bei įvertinti giluminę gydytojo ir paciento santykių prasmę. Dinaminė psichiatrija ne tik nagrinėja psichikos formavimąsi bei jos sutrikimus, bet ir paaiškina, kaip ją veikia santykiai su kitais žmonėmis ir net kokią prasmę pacientui įgyja medikamentinis gydymas.
Taip pat skaitykite: Psichoanalizės teorija
Psichodinaminės psichiatrijos veikalas Lietuvoje
Pasaulyje psichodinaminė psichiatrija yra aprašyta ne vienoje populiarioje ar mokslinėje knygoje. Deja, Lietuvoje to nebuvo. Todėl svarbu, kad ši knyga yra originalus lietuviškas psichodinaminės psichiatrijos veikalas, tiek Vilniaus, tiek Lietuvos sveikatos mokslų universitetuose pripažintas kaip metodinė mokymo priemonė. Jo autoriai atstovauja tiek teorinei, tiek praktinei psichiatrijos sritims ir abiem psichiatrus rengiančioms Lietuvos aukštojo mokslo įstaigoms.
Profesoriaus Algirdo Dembinsko gyvenimo kelias
Profesorius Algirdas Dembinskas gimė 1939 metais liepos 6 dieną Joniškėlyje. Profesoriaus protėviai buvo bajorai, todėl jam buvo suteikti Lietuvos Didžiosios Kunigaikšystės bajoro, pobogas herbo titulas. Jaunystėje profesorius ypač išsiskyrė geru mokslu, 1963 metais baigė Vilniaus universitetą Medicinos fakultetą ir pasirinko psichiatro kelią. Psichiatrija tapo neatsiejama profesoriaus gyvenimo ir šeimos (žmona Laisvė Dembinskienė - psichiatrė) dalis.
Profesoriaus savybės ir talentas
Ypatingas gydytojo talentas, nuolatinis žinių siekimas, meilė knygoms, neišsemiama klausytojo kantrybė, užduodami taiklūs klausimai, begalinė tolerancija, argumentuotos įžvalgos, pagarba kito nuomonei, ramus balsas - tai savybės, kurios kiekvienam bendraujančiam palikdavo ypatingą jausmą, norą vėl susitikti ir vėl gauti gyvenimui naudingą pamoką.
Profesorius buvo ypatingas pedagogas. Jo paskaitų susirinkdavo klausytis pilnos auditorijos žmonių iš įvairių universitetų, jo paskaitų laukdavo visose gydymo įstaigose. Ypatingai aukšta kalbos kultūra, originaliai perteikiamos žinios visiems išlikdavo visam gyvenimui. Profesoriaus erudicija, žinios ir klinikinė patirtis buvo neįkainuojamos dovanos visiems jo mokiniams, nes jis dalinosi jomis dosniai ir geranoriškai. Ypatingas profesoriaus talentas buvo užduoti klausimus, į kuriuos rasti atsakymą tekdavo įdėjus daug darbo ir pastangų, bet su visais smalsiais jis leisdavosi į gilias ir nepaprastai pamokančias diskusijas, o jo klinikinė patirtis ir pedagoginis talentas skatindavo mokytis ir sekti juo. Šios Mokytojo savybės išugdė visą plejadą psichiatrijos praktikų ir mokslininkų, kurių širdyse jo atminimas išliks visiems laikams.
Indėlis į psichiatrijos mokslą
Lietuvos psichiatrijos mokslas neįsivaizduojamas be profesoriaus Algirdo Dembinsko indėlio. Profesorius domėjosi visomis psichiatrijos kryptimis: nuo genetikos, psichopatologijos, psichofarmakologijos iki epidemiologijos, psichoterapijos, socialinės psichiatrijos. Apgintos dvi biomedicinos mokslų srities disertacijos: „Šizofrenija sergančių vilniečių klinikinės ir epidemiologinės ypatybės“ (1970 m.) bei „Girtavimo ir alkoholizmo medicininės ir socialinės priežastys“ (1993 m.), publikuota apie 200 mokslinių straipsnių, bendraautorius penkių monografijų. Jam vadovaujant apgintos 11 disertacijų. Profesoriaus darbas suicidologijos srityje XIX pasauliniame suicidų prevencijos kongrese Adelaidėje buvo apdovanotas didžiuoju prizu.
Taip pat skaitykite: Teisės psichologijos svarba
Veikla psichiatrų bendruomenėje ir valstybinėse institucijose
Profesorius buvo labai aktyvus psichiatrų bendruomenės narys. Daug metų vadovavo Lietuvos psichiatrų asociacijai, įkūrė ir vadovavo Lietuvos suicidologijos asociacijai, buvo Europos psichiatrų asociacijos narys, Tarptautinės savižudybių prevencijos asociacijos narys. Profesorius ilgą laiką buvo Lietuvos respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos vyriausias psichiatras, konsultantas, pagrindinių profilaktikos programų ir psichinės sveikatos priežiūros normų rengėjas. Taip pat buvo mokslinių ir praktinių žurnalų redakcinės kolegijos nariu: „Psichiatrijos žinios“, „Medicinos teorija ir praktika“, „Biologinė psichiatrija ir psichofarmakologija“, „Psichiatrija“, „Psichiatrija ir Neuropologija“. Jo švietėjiška veikla televizijoje, radijuje, žurnaluose, laikraščiuose, kviestiniai pranešimai įvairiose bendruomenėse yra nesuskaičiuojami.
Pomėgiai ir šeima
Profesorius taip pat pasižymėjo lengvojoje atletikoje ir alpinizme. Būdamas moksleiviu tapo Kauno miesto bėgimo čempionu. Ypatingai produktyvi profesoriaus veikla, didelis užimtumas niekada neatitolino meilės ir rūpesčio šeimai.
Taip pat skaitykite: Apie Juozo Blažio "Įvadą į psichiatriją"
tags: #ivadas #i #psichiatrija #dembinskas