Jurgis Savickis - išskirtinė figūra lietuvių literatūroje, modernistas, kurio kūryba atvėrė naują puslapį prozos istorijoje. Jo kūriniai, ypač apsakymai, pasižymi netradicine pasakojimo sandara, individualia būties samprata ir savitu stiliumi. Aptarkime J. Savickio kūrybos bruožus, atkreipiant dėmesį į novelių rinkinį „Raudoni batukai“ ir kitus žymiausius kūrinius.
Savickio kūrybos kontekstas: tarpukario Lietuva ir Vakarų Europa
Pirmasis Jurgio Savickio novelių rinkinys "Šventadienio sonetai" išėjo 1922 metais, tais pačiais metais, kaip ir Vinco Krėvės "Šiaudinėj pastogėj". Tačiau skirtingai nei Krėvės, Savickio knyga iš pradžių liko nepastebėta. Savickis nesilaikė atsilikimo nuo savo epochos distancijos ir buvo nubaustas, kad drįso pasirodyti, dar ne visiems lietuvių literatūros "seniesiems" klasikams savo pagrindinius veikalus išleidus. "Šventadienio sonetai" būtų buvę "laiku" tik apie 1930 metus. Žvelgiant iš laiko perspektyvos, debiutinis Savickio veikalas stovi kaip milžiniškas medis neaiškios ir gana skurdžios augmenijos plotuose. "Šventadienio sonetai" buvo pirmas realus lietuvių dailiosios prozos kontaktas su Vakarų literatūra.
Savickis priklauso pirmai ir paskutinei mūsų rašytojų kartai, kuri susiformavo europinės kultūros dvasioje ir, nepriklausomybę atgavus, kontakto su šia kultūra nenutraukė, nes turėjo šiam reikalui pakankamai priemonių. Tuo tarpu pirmosios nepriklausomos Lietuvos rašytojų kartos minėto kontakto nebeturėjo, o atramos, bent iki naujų ryšių sudarymo, turėjo jieškoti kitur.
Adomas Jakštas, recenzuodamas "Šventadienio sonetus", pastebėjo, kad autorius, nors ir turįs talento, bet klaidžiojąs pavojingais modernizmo šunkeliais. Išėjo "Ties aukštu sostu", "Atostogos", "Truputis Afrikos", "Kelionės", bet Savickio "situacija", t. y. jo santykis su publika mažai ką tepasikeitė. Vėlesnieji Savickio vertintojai visuomet pabrėždavo jo aristokratiškumą, stiliaus kultūrą, originalumą, bet taip pat, nors ne taip aiškiai, jo nereikalingumą mums, mužikų vaikams.
Savickio intelektualinis lopšys, galima sakyti - tėvynė, yra Europa, arba toji epocha, kurioje Stravinskio muzikos, Picasso tapybos, Rene Clair filmų ir poezijos revoliucijų fone pražydo ir išsigimė buržuazinė kultūra. Savickio, kaip rašytojo, laikysenoje nieko nebėra iš romantiškai suprastos šios profesijos atstovų pczos. Jis yra greičiau vienas iš tų, kurie parausta, pavadinti rašytojais ar poetais, kuriems, Jean Paulhan žodžiais tariant, "atrodo, kad neįmanoma būti garbingu literatu, nejaučiant pasibjaurėjimo pačia literatūra".
Taip pat skaitykite: Savickio novelės: psichologinis žvilgsnis
Savickio prozos reforma: nuo natūralizmo prie modernios estetikos
Savickis atliko pirmąją lietuvių dailiosios prozos reformą, pradėdamas naują, "poklasikinę" jos epochą. Vietoj natūralinės senųjų estetikos Savickis atnešė naują, teoretiniais samprotavimais pagrįstą estetiką. Nebepripažino modelio neliečiamybės ir "matė kitaip", t. y. savomis, nebe tradicijos akimis. Savickis yra griežtas antinatūralistas, nepripažįstąs gamtai jokių grožinių kvalifikacijų, tuo tarpu beveik visi mūsų senieji yra gamtos vaikai ir jos garbintojai. Kūrybinio proceso metu jis yra daugiau panašus į teatro režisierių, organizuojantį savo spektaklį, negu į tradicinį lyriką.
Savo noveles "organizuodamas", Savickis pirmoje eilėje pakeičia senas "dekoracijas" ir senovinį "apšvietimą". Scenovaizdis irgi naujas - miestas. Jam visiškai teisingai priklausytų vienintelio autentiško miesto ir jo žmogaus vaizduotojo vardas lietuvių literatūroje. Jurgio Savickio miestas yra tikras, ekspresionistinėmis linijomis pagyvintas, su visomis epochos spalvomis ir nuotaikomis. Tose novelėse, kuriose veiksmas vyksta kaimo aplinkoje, Jurgis Savickis davė ir keletą labai ryškių gamtovaizdžių. Jų spalvos ir linijos iš esmės skiriasi nuo ankstyvesnių šios rūšies pavyzdžių mūsų literatūroje. Jis ir čia yra daugiau dekoratorius, negu aprašinėtojas. Ir tų dekoracijų nedaugiau, negu reikia jo rodomai dramai. Jų nuotaika suderinta su personažo psichologija.
Ypatingą dėmesį Jurgis Savickis skiria formos problemai. Savickis kone pirmas (jei neskaityti Igno šeiniaus) nueina formalistinių eksperimentų keliu mūsų dailiojoje prozoje. Visi didieji mūsų literatūros stilistai - Donelaitis, Valančius ir iš dalies Vaižgantas su Krėve-savo stilių susikūrė instinktyviai, jokiais eksperimentais ar teoretiniais samprotavimais nesiremdami. Savickis, priešingai, sąmoningai jieško ir stengiasi sukurti savo paties interpretacijai tinkamą instrumentą. Savickis šiuo požiūriu ypač iškel-tinas dar ir dėl to, kad visa mūsų posavickinė beletristika pasižymėjo totaliu stiliaus nejautimu.
"Raudoni batukai" ir kitos novelės: žmogaus prigimties atspindžiai
Po ilgos atostoginės intermedijos, kurią sudarė jau minėta kelioninė literatūra, Savickis išleido naują novelių rinkinį - "Raudonus batukus". Aptarkime keletą būdingiausių: "Kapinėse", "Nukryžiuotoji", "Mėnesiena" "Jono Graužos nuotykiai" ir "Raudoni batukai".
"Kapinėse": žiaurumo drama kaimo gelmėse
Pirmojoje novelėje autorius parodo šiurpią savo materialistiniu šaltumu "menschliches Elend" dramą mūsų kaimo gelmėse. Veiksmo ekspozicijoje Savickis supažindina su pagrindiniais personažais, nelyginant moderninėje dramoje, parodydamas visus juos prie duobės kaimo kapinėse, visam vaidinimui realybėje jau pasibaigus. Savickis rodo, kaip šis primityvus žmogus (tėvas), savo tamsumo ir rakto padedamas, beviltiškai kovoja prieš nepermaldaujamą santarvę, žmonos, sūnaus ir marčios sudarytą prieš jį, ir pagaliau griūva, kaip žiauraus determinizmo ir istorinės bei socialinės logikos auka. Tai yra faktiškai to paties Vaižganto ar Krėvės vaizduojamo gamtos žmogaus portretas. Tik į jį pažiūrėta iš kito taško ir kitais matais jis čia matuojamas. Ne tradicijos paneigimas nužudo Savickio personažą, bet žmogiškų aistrų susikirtimas. Savickis savojo personažo neidealizuoja. Jis jam yra baisus pri-mityvas, ir visi šio žmogaus veiksmai jam tėra įdomus spektaklis.
Taip pat skaitykite: Jono Biliūno "Skriauda" analizė
"Nukryžiuotoji": spindulys pilkoje kasdienybėje
"Nukryžiuotosios" pagrindinė tema nėra ekskursija į Prancūziją, kaip gali iš pirmo žvilgsnio atrodyti. Faktiškai tai yra ekskursija iš tragiškai pilkos kasdienybės, mažas spindulys pikto voro materialistiniame tinkle laikomos moters gyvenime. Jos giliai paslėptos, vos tesuvokiamos svajonės staiga ima ir realizuojasi, bet po to ir vėl reikia grįžti į tinklą. Nors Jurgis Savickis kiekviena proga ir dievagojasi nesąs psichologas ir dvasios gyvenimo analizė esanti tik specialistų reikalas, jis čia pasirodo gilus "mažojo žmogaus" žinovas.
"Mėnesiena": meistriškumo triumfas banalybėje
"Mėnesiena" yra pati "mopasaniškiausia" Jurgio Savickio novelė. Ji yra taip pat vienas iš pačių meistriškiausių šio žanro kūrinių. Banalus siužetas, banalūs personažai. Viskas banalu. Bet taip pat ir meistriška. Ji gerokai primena daugelį Maupassant novelių, vaizduojančių šventadienines jaunų valdininkų iškylas ir pikantiškas meilės avantiūras, kurios dažniausiai taip pat prasideda: "Jis buvo valdininkas Paštų Ministerijoje. Ji - modistė viename madų salione . . ." ir t. t. Bet Jurgis Savickis iš banalybės pilkumos ir beprasmiškumo ją iškelia į meno kūrinio aukštumas. Tai lyg ir parodomoji novelė. Savickis, tarytum, stovi estradoje ir moko, kaip stilistinės ir konstruktyvinės magikos pagalba iš nieko galima padaryti meno kūrinį ir dar kartą priversti publiką tikėti, kad "Ji buvo - viskas.
"Jono Graužos nuotykiai": grįžimas į tėvynę su kartėlio prieskoniu
"Jono Graužos nuotykiuose" Savickis pirmuoju asmeniu pasakoja savo herojaus išgyvenimus mažame pietų Lietuvos miestelyje, tik grįžus iš užsienio. Tai, galima sakyti, graudi ir lyriška istorija, kurią autorius tačiau praveda šiek tiek humoristinėje atmosferoje. O graudi ši istorija yra dėl to, kad tai yra ne vien tik Jono Graužos, bet ir daugelio iš mūsų grįžimas, - grįžimas visų tų. kurie, kaip ir Jonas Grauža, išvengė "šiltos vietos" ir vedybų su ruse Olga, kuri "savo žirklėmis ir savo fasonu būtų iškirpusi, kaip kokį žmogeliuką iš nudėvėto popierio". Pasinaudodamas Jono Graužos nesėkme (visi traukiniai yra išėję), Jurgis Savickis piešia kasdieniškas šio ramaus miestelio scenas karštą vasaros dieną. Tie nykūs vaizdai ir yra pats įdomiausias dalykas visoje novelėje. Apsakyme „Jono Graužos nuotykiai“ pagrindinis veikėjas, Vakaruose dirbantis inžinierius, iš pirmo žvilgsnio išsilavinęs, plačių pažiūrų, draugiškas, išprusęs, užsienyje dirbantis, Kaune šeimą turintis lietuvis. Tačiau iš susitikimo su ponia Račiene paaiškėja, kad Grauža - lovelasas, linksmybes pamėgęs, bijantis kam nors įsipareigoti paviršutiniškas žmogelis, o rūpinimasis patrauklia išvaizda, lanksčiu kūnu reikalingi tik tam, kad pritrauktų vis naujas aukas - naivias, patiklias moteris.
"Raudoni batukai": šviesus prisiminimas iš praeities
Antraštine knygos novele "Raudoni batukai" skamba kaip šviesus prisiminimas iš dar šviesesnes impresionizmo epochos. Ji skamba šiandien kaip savotiškas disonansas, kaip perdaug šviesi spalva tamsiame šių dienų "Littérature noire" fone. Dabartiniam skaitytojui sunku net beįsivaizduoti, kad Savickio vaizduojama epocha realybėje būtų egzistavusi - berūpesčių, be skausmo, be konvulsijų. Šiandien mes šią novelę galėtumëm pavadinti, žinoma, ironiškai, fantastine, nes jos šviesa mūsų prie tamsos pripratusiom akim įgyja fantazijos vertę. Todėl, be kita ko, "Raudoni batukai" yra dar ir puikus anos optimistinio dekadanso epochos dokumentas, praskleidžiantis labai charakteringos jai diplomatines komedijos absurdiškumą, komedijos, kurią mes dažnai laikėme ar buvome priversti laikyti rimčiausiu dalyku. "Raudonuose batukuose" Jurgis Savickis dar kartą pasirodo esąs neginčijamas impresionistines atmosferos sukūrimo meisteris ir bene autentiškiausias lietuvių impresionistas, nors visą Savickį būtų sunkoka patalpinti šios literatūrines sektos rėmuose.
Demoniška žmogaus prigimtis ir stojiška laikysena
Negatyvi individo prigimtis, vaizduojama įvairiuose J. Savickio apsakymuose. Apsakyme „Vagis“ - tai pasiturinčio, visų kaime gerbiamo ūkininko žiaurumas jau sumuštam, surištam, todėl negalinčiam pasipriešinti arkliavagiui. Tačiau ūkininkas atsiskleidžia tik tada, kai niekas iš aplinkinių nemato. Apsakyme „Ad astra“ apnuoginamas dar vieno veikėjo, turtingo ūkininko Dalbos, žiaurumas, atvirai neišsiveržę priekaištai kaimynams. Apsakyme „Kova“ negatyvi prigimtis atsiskleidžia kaip vergavimas savo instinktams: šeimos motina mėgsta triukšmingas svetimų vyrų draugijas, jos vyras jaučiasi nelaimingas, todėl geria. Apsakyme „Fleita“ autorius panaudoja transformacijos principą ir „apverčia“ nuo antikos laikų žinomą pasakėčią apie skruzdes ir žiogą. Lengvabūdis pasakėčios žiogas apsakyme tampa nelaimingu menininku Žiogu, o darbštuolės skruzdės - godžiais ir žiauriais giminaičiais Viksvomis.
Taip pat skaitykite: Provincialumas, Meilė ir Tapatybės Paieškos
Tačiau J. Savickio apsakymai nėra beviltiškai niūrūs, nes negatyviai prigimčiai kai kurie apsakymų veikėjai priešinasi laikydamiesi stojiškai, t. y. oriai. Jie padaro viską, ką gali, ir susitaiko su tuo, ko negali pakeisti. Toks yra ūkininko sūnus iš apsakymo „Vagis“. Netyčia pamatęs tėvo žiaurumą, nusivilia autoritetu. Sukrėstas artimo žmogaus žiaurumo, subręsta tiek, kad ima savarankiškai veikti - ryžtasi išlaisvinti arkliavagį. Stojiškai savo likimą pasitinka apsakymo „Kova“ veikėjas - mažasis instinktų valdomų tėvų sūnelis. Jis nekaltina savo gimdytojų, bet beviltiškai mėgina juos gelbėti iš instinktų valdžios. Nepavykus susitaiko su esama padėtimi.
Pasaulėžiūra ir stilius
Sunku būtų kalbėti apie Savickio pasaulėžiūrą. Jisai save novelėse ją kaip tik galėdamas slepia. Vis dėlto galima teigti, kad pasaulėžiūrinį jo pagrindą sudaro tam tikra estetizmo rūšis. Estetiniai motyvai yra ir jo etikos normos. Kiekvienas jo kūrybinio pasaulio aktas yra daugiau ar mažiau subordinuotas estetiniam momentui. Gyvenimas jam tėra teatras, cirkas, pramogų vieta, su gerai ir blogai vaidinančiais aktoriais, su įdomiomis ir mažiau įdomiomis situacijomis. Jam mažai įdomūs "kiti" jo stebimųjų dramų ar komedijų motyvai, išskyrus konstruktyvinius.