Jonas Biliūnas - XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios lietuvių rašytojas, kurio kūryba išsiskiria dėmesiu žmogaus vidiniam pasauliui, moralinėms problemoms ir painioms emocinėms situacijoms. Biliūno kūryboje itin svarbūs žmonių santykiai, sąžinės, atsakomybės temos, plėtojami neteisybės, skriaudos ir kaltės motyvai. Rašytojas daugiausia dėmesio skiria žmogaus vidiniam pasauliui, moralinėms problemoms ir painioms emocinėms situacijoms. J. Biliūnas - itin ryški XX a. pradžios lietuvių visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo figūra. Tai išties plačių interesų asmenybė, suspėjusi per trumpą laiką ir neįmanomai sunkiomis sąlygomis padaryti darbų, kuriais mūsų kultūra visada galės pasiremti.
Jono Biliūno Gyvenimo Kelias
Jonas Biliūnas gimė 1879 m. balandžio 11 d. Niūronyse, Anykščių valsčiuje, pasiturinčių ūkininkų šeimoje ir buvo paskutinis, aštuntas vaikas. Biliūnas mokėsi Liepojos gimnazijoje, kurioje įsitraukė į visuomeninę ir politinę veiklą, subūrė slaptą būrelį. 1893 m. mirė Biliūno tėvai, o jis pats atsisakė stoti į kunigų seminariją. Biliūnas baigė Šiaulių gimnaziją ir įstojo į Tartu universiteto Medicinos fakultetą, iš kurio už riaušes buvo pašalintas. Panevėžyje rašytojas subūrė Lietuvos socialdemokratų partijos grupę ir kurį laiką jai vadovavo. Čia begyvendamas vertėsi pamokomis, rašė į lietuviškus laikraščius. 1903 m. Tais pačiais metais Biliūnas įstojo į Leipcigo aukštąją prekybos mokyklą, bet neapleido domėjimosi literatūra. Susirgęs džiova, 1904 m. vasarą perstojo į Ciuricho universitetą studijuoti literatūros, rašė literatūros kritikos darbus, publicistiką ir meninę prozą. Čia jis parašė ir bene reikšmingiausią savo kūrinį - alegorinę pasaką „Laimės žiburys“, o 1905 m. grįžo į Lietuvą, bet dirbti nenustojo. Sulaukęs 28 - erių poetas mirė ant žmonos rankų ir buvo palaidotas Zakopanės kapinėse. 1953 m. Po spaudos draudimo panaikinimo išsiplėtė periodika, radosi galimybė prozai, pasirodė pirmieji almanachai, legalūs laikraščiai ir kūrėsi draugijos bei teatrai.
Kūrybos Bruožai ir Temos
Literatūrinę veiklą J. Biliūnas pradėjo korespondencijomis, kuriose aprašydavo įvairias neteisybes, gynė skriaudžiamus ir nelaimingus žmones. Pamažu imama kalbėti apie tautos gyvenimą, individualumą, asmenybę, skatinamas individo, bet ne kolektyvo reiškimasis. Tą paliudija ir J. Biliūno gyvenimas ir kūryba. Didžiąją kūrybos dalį Biliūnas parašė po spaudos draudimo panaikinimo (1904 - 1907). Poetas rašė ir literatūros kritikos bei istorijos, publicistikos straipsnius, mokslo populiarinimo, politinio pobūdžio brošiūras.
Ankstyvuoju laikotarpiu Biliūnas rašė eilėraščius, taip pat apsakymus „Pirmutinis streikas“ 1903 m., „Be darbo“ 1904 m., kuriuose dominuoja socialinė problematika ir protesto vaizdai. Biliūnas pirmasis įvedė darbininko ir miesto paveikslą. Eilėraščiai buvo rašyti siekiant propagandinių tikslų. Vėlyvuoju laikotarpiu rašytojas atsisakė visuomeninių idėjų. Parašomos novelės „Kliudžiau“, „Vagis“, „Žvaigždė“ ir kitos. J. Biliūno novelių centre - atstumta, nereikalinga būtybė, kuriai nebėra vietos kasdieniniame gyvenime. Šio etapo apsakymuose ryški etinė psichologinė problematika, su užuojauta parodomas skriaudžiamo, nelaimingo žmogaus likimas, potekstėje pasakoma, kad laimė pasiekiama per aukas („Laimės žiburys“). Paskutiniais savo gyvenimo metais, jau sirgdamas, J. Rašytojas davė pradžią moderniai prozai. Iki Biliūno lietuvių prozoje vyravo epinis pasakojimo būdas, kurį puoselėjo Motiejus Valančius, Lazdynų Pelėda, Žemaitė, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, bet Biliūnas sutelkė dėmesį į vidinius konfliktus ir pasaulį. J. Biliūno kūryba egocentrinė (tą į kūrybą įvedė A. Kūryboje itin svarbus pasakotojas. Biliūno pasakotojas - stebėtojas ir yra linkęs vertinti veikėjų elgesį, samprotauti, išsakyti savo nuomonę - jis visažinis. Prozoje dažniausiai pasakojama pirmuoju asmeniu, todėl neretai jaučiamas ir autoriaus vertinimas, ir pasakotojo nuotaikos bei jausmai. J. Biliūno pasakotojas subjektyvus, todėl nuolat jaučiamas jo buvimas šalia arba jis pats yra veikėjas. Rašytojo pasakojimą būtų galima lyginti su Žemaitės: Žemaitė peizažą mato, o Biliūnas - jaučia, Žemaitės pasakotojas - „jis“, o Biliūno - „aš“. Panašius palyginimus galima daryti ir dėl pasakojimo perspektyvos: Biliūnas siekia išsakyti, o Žemaitė - parodyti. Į Biliūno kūrybą ateina reliatyvumas, nėra aiškios ribos tarp gėrio ir blogio, rašytojas viename ir tapačiame žmoguje įžvelgia ir gėrio, ir blogio pradus. Novelių centre - kenčiantis žmogus ir jo vidinis konfliktas. Rašytojo lyrizmas gimsta iš gilaus humanizmo - noro suprasti ir užjausti. Kūryboje gausu autobiografinio konteksto. J. Biliūno kūryba davė pradžią lietuvių lyrinei psichologinei novelei, turėjo poveikį lietuvių prozos raidai.
Skriauda ir Atjauta Kūryboje
Skriauda ir atjauta - tai labai svarbios, bet sudėtingos emocijos. Skriauda - tai kito asmens žalojimas ar neteisingas poelgis, o atjauta - jautrumas kito žmogaus nelaimėms ir gailestis. Šias visiškai priešingus vienas kitam veiksmus žmogus patiria bent kartą gyvenime, taip suvokia žmogiškumą ir gyvenimo ritmą, supranta, kad užuojauta ir gailestis negali egzistuoti be skriaudos. Šiandien patirti ar suteikti atjautą yra visai nesunku, tačiau, deja, nuskriausti kitą žmogų yra lygiai taip pat lengva. Skriaudos ir atjautos prasmę puikiai perteikia realizmo rašytojas Jonas Biliūnas, lietuvių literatūros klasikas, kurio kūryboje yra sudėtingų emocijų tematika, skriaudos, kaltės ar nuoskaudų motyvai. Būtent J.Biliūno kūriniuose ,,Ubagas“ ir ,,Kliudžiau“ aiškiai vaizduojamas skausmas ir gailestis, neteisybė ir užuojauta, parodomas jų poveikis ir esmė žmogui.
Taip pat skaitykite: Kalbos ritmo suvokimas: apžvalga
Jono Biliūno kūryboje skriaudos ir kaltės tema atskleidžiama per siužetą, kada nuskriaustasis atleidžia skriaudusiajam jo kaltes. Nors kartais gyvenime pasitaiko atvejų, kada skriauda, rodosi, yra pakankamai didelė, žmogus renkasi pernelyg nesureikšminti ir atleisti žmogui jo kaltes. Toks atleidimas rodo, kad žmogus yra atlaidus, nepaisant to, kokią skriaudą galėjo patirti. Tai susiję su žmogaus vertybiniu požiūriu, gal netgi kiek ir charakterio savybėmis. Tačiau tai bet kokiu atveju žmogų paverčia ypač harmoningu, nuoširdžiu ir atlaidžiu žmogumi. Juolab, kad būtent toks aspektas atskleidžia skriaudos ir kaltės temą. Taigi žvelgiant į Jono Biliūno bibliografiją, vienas tokių kūrinių, tokiu principu atskleidžiantis skriaudos ir kaltės temą - tai novelė, pavadinimu „Lazda“. Novelės siužete matoma, kad pasakodamas Biliūnas remiasi būtent tuometinio, baudžiavinio kaimo vaizdu, kuriame svarbiausias tėvas.
J. Biliūnas - vienas žymiausių XX a. Pradžios liūdnos prozos kūrėjų. Skriauda ir skausmas J. Biliūno kūrybos dėmesio centre. Pagrindinis J. Biliūno humanizmo bruožas - lyrizmas ir emocingumas. J. Biliūno kūryba pasižymi aiškiu žmogaus vidinių išgyvenimų pavaizdavimu, tauriu humanizmu, jautriais ir lyriškais darbo žmonių paveikslais. Pamatinis visų kūrinių motyvas - žmogiškumas. J. Biliūnui didelę įtaką darė gyvenimo našta, kuri rašytoją slėgė visą amžių. Rašytojas aplinkui matė prislėgtus, išnaudojamus, skriaudžiamus ir niekinamus žmones, kurios ir aprašė savo kūriniuose. Rašytojas dėmesį pirmiausia kreipia į žmogų, į jo dvasinius išgyvenimus, nesirūpindamas tuo, kuriam luomui ar socialiniam sluoksniui tas žmogus priklauso. Mažą katytę ar seną šeimininko žudomą brisių j. Biliūnas aprašo su tokiu pat liūdesiu, kaip graudų žąsiaganio joniuko likimą. Apsakyme Joniukas pasakojami skaudūs našlaičio piemenuko išgyvenimai, susidūrus su neteisybe. Joniukas dar nesupranta aplinkinio pasaulio, jį supančių žmonių santykių. Tačiau šešių metų piemuo - gyvas, judrus vaikas, kuris viską stebi, ieško, kuo galėtų pasidžiaugti, visai užmiršdamas savo pareigas, ir todėl labai skaudžiai nukenčia. Pirmą kartą gyvenimas parodė jam savo nagus, pirmą kartą jo maža širdelė atjautė žmonių neteisybę ir sunkią nelaimę Apsakyme brisiaus galas vaizduojama, kaip valstietis nušauna pasenusį šunį: negali būti?! Brisius netiki. Tai tik pasijuokti iš jo nori.
Kaltės Suvokimas ir Atlaidumas
Jono Biliūno kūryboje yra svarbūs žmonių santykiai, sąžinės, atsakomybės temos, plėtojami neteisybės, skriaudos ir kaltės motyvai. Novelėje „Kliudžiau“ yra pasakojamas mažo berniuko vaikystės patirtas išgyvenimas, kuris atskleidžiamas itin atvirai. Lauke vaikas pamato baltą, sulysusią katytę. Rankoje laikydamas lanką, jis vedamas smalsumo savo mintyse ėmė teisinti kilusią mintį paleisti strėlę į nekaltą gyvūnėlį. Būtent šis mažo vaiko veiksmas atveda prie skaudžių ir rimtų vidinių išgyvenimų bei pasekmių. Nušovęs nekaltą katytę, vaikas išsigandęs prie jos pribėga, numeta į šalį lanką ir pajaučia neapsakomą kaltės jausmą, slegiantį jį . Kūrinyje rašoma: „Širdyje jaučiau skausmą ir sunkumą: tarsi didelė didelė našta slėgė krūtinę“, − rašytojas akivaizdžiai parodo jog vaikas yra slegiamas kaltės jausmo. Svarbiausia yra tai, jog vaikas supranta padaręs didelę klaidą, kurios kaltė jį slegia iki šiol: „Tai buvo vienintelis mano gyvenime šūvis. Bet laimingas: aš jį lig šiolei dar tebenešioju savo krūtinėje…“
J. Biliūnas leidžia suprasti, kad dar viena moralinė vertybė - atlaidumas. Atlaidumo tema geriausiai yra atskleidžiama jo kūrinyje „Lazda“. Šiame kūrinyje pasakotojas aprašo metus, po baudžiavos laikotarpio. Panaikinus baudžiavą, urėdas netenka tarnybos ir pastogės. Tėvas apgyvendina jį mažame namelyje, seklyčioje. Jis negali keršyti silpnesniam ir bejėgiui, nes supranta, kaip svarbu yra atleisti. Išvažiuodamas urėdas tėvui paliko lazdą, kuria baudžiavos laikais, taip jį sumušė, kad šis tris savaites lovoje gulėjo. Tačiau tėvas su atlaidumu priima lazdą, o į vaikų priekaištus atsako liūdna šypsena. Liūdnas nusišypsojimas reiškia ne tik gyvenimo patirtimi pagrįstą išmintį, bet ir gilų žmogiškos prigimties supratimą.
Atleisti, manau, gali tik stiprūs žmonės, tokie kaip Juozapas iš novelės „Lazda“ arba Petras Sabaliūnas iš novelės „Ubagas“. Šiuose kūriniuose aprašomas jaunų žmonių nesupratingumas, nepagarba seniems žmonėms. Juozapas, dirbdamas ponui Dumbrauckui, iš jo pasiima mažą dobilų kuokštą savo jaučiams. Bet tada pamatęs ponas sumuša vyrą su savo obeline lazda. Juozapas lieka vos gyvas, bet nepuola teisti Dumbraucko, o prisiima visą kaltę sau ir atleidžia ponui.
Taip pat skaitykite: Teksto suvokimas: aspektai
"Ubagas": Skaudi Senatvės Istorija
Novelėje „Ubagas“ yra pasakojama ypač jautri seno, niekam nebe reikalingo žmogaus istorija. Gyvenimo pradžioje, Petras Sabaliūnas buvo svarbus žmogus, geras bitininkas, visi jį mylėjo ir gerbė. Jis nuoširdžiai rūpinosi savo vaikais, tačiau kai paseno, tapo niekam nereikalingas. Skaudžiausia yra tai, jog jį iš jo paties namų išvarė jo sūnus, mat tėvas jam buvo tik papildomas, sunkus vargas, našta, kuria norėjo kuo greičiau atsikratyti. Tėvui buvo nepaprastai sunku - tiek metų augintas sūnus jį išvarė iš jo paties namų ir šis nebeturėjo nieko. Šiame kūrinyje pateikiamas pavyzdys rodo, kad tokia moralinė vertybė kaip meilė, atsidavimas tėvams nėra atitinkamai vertinama.
J. Biliūno Publicistika: Socialinės Nelygybės Atspindys
J. Biliūno publicistikoje, mokslo populiarinimo darbuose galima surasti svarbių mūsų praeities politinio, kultūrinio gyvenimo atgarsių, susekti tas problemas, kurios jaudino būsimąjį rašytoją, formavo jo asmenybę. Į tos rūšies darbus jis buvo įsitraukęs 1902 - 1903 m., t. y. laikotarpiu tarp studijų Tartu universitete ir mokymosi Leipcige, kai, gyvendamas Šiauliuose ir Panevėžyje, suartėjo su revoliuciniu darbininkų judėjimu. Rašytojo publicistikoje atsispindi artėjančios 1905 - 1907 m. revoliucijos atmosfera. Vienas pagrindinių jos motyvų - neapykanta carizmui, kurią jautė pažangioji lietuvių visuomenė dėl jo sankcionuojamos socialinės nelygybės, tautinės priespaudos, ta neapykanta, kuri netrukus siūbtelėjo aukšta revoliucijos banga.
Publicistikoje J. Biliūnas imasi įvairiausių temų - darbininkų ir valstiečių išnaudojimo, švietimo, nacionalinių teisių varžymo, biurokratijos savivalės ir kt., bet juo toliau, juo blogio reiškiniai aiškiau siejami su vis carizmo santvarka. Rašydamas net apie tokį reiškinį, kaip girtuokliavimas, jis pabrėžia, kad ši blogybė valdžios skatinama. Apskritai J. Biliūno publicistika pasižymi pastoviu carizmo neigimu, net smulkius tos santvarkos reiškinius jis suvokia kaip didelės visumos, kuri trukdo kiekvieną gerą visuomenės iniciatyvą, žlugdo pažangą, gimdo neteisybę.
J. Biliūno publicistikoje reikalavimai, kuriuos kėlė demokratinis, revoliucinis kovos frontas, netrukus su ginklu stojęs prieš carizmą buržuazinės - demokratinės revoliucijos metais. Dažnai čia skamba „sočiųjų ir alkanųjų”, antagonistinio jų priešiškumo tema, ypač straipsniuose, spausdintuose darbininkų spaudoje („Valdžia pamokė” , „Sotieji ir alkanieji” , „Valdžios pilvas”).. Daugelyje straipsnių keliamos švietimo idėjos. J. Biliūnas ne vien ragina beraštį skaityti ir rašyti, leisti vaikus į mokyklą ir pan. „Apšvietimo” reikalai J. Biliūno publicistikoje paprastai nagrinėjami plačia prasme - kaip darbo žmogaus bendro visuomeninio sąmoningo ugdymas.
Dauguma J. Biliūno Publicistikos orientuota į carizmo užguitą, į vairiai engiamą žmogų, vis dėlto jau norintį - kartais net ne sąmoningai - suprasti savo padėtį ir išsivaduoti iš žlugdančių sąlygų. Žmonių tamsumas, prietarai, nuolankumas engėjams - reiškiniai, apie kuriuos J. Biliūnas rašo su pasipiktinimu, tačiau neretai užjausdamas tuos, kurie neturi kitokio supratimo apie gyvenimą, kurie pasyviai tebesilaiko dar baudžiavos įdiegtų elgesio su ponais normų, tebetiki seniai mokslo atmestomis nesąmonėmis, leidžiasi perėjūnų apgaudinėjami.
Taip pat skaitykite: Suvokimo reikšmė
J. Biliūno publicistikos idealas - mokslinis gamtos ir visuomenės reiškinių supratimas, savo žmogiškosios vertės jutimas ir pagaliau - visuomeninis aktyvumas, kurio tikslas - nuversti carizmą, pakeisti jį ddemokratine santvarka. Toks idealas atsispindėjo ir vėlesnėje J. Biliūno grožinėje kūryboje. Juo vadovaudamasis, J. Kovą su priespauda skatina ir tokie J. Biliūno publicistiniai darbai, kur aprašomi praeities įvykiai: „Kaimiečių kovos su ponais Belgijoje ir Prancūzijoje XIV amžiuje”, „Iš mūsų praeities”, „Užmušimas caro Aleksandro II”. Praeities medžiaga juose - pretekstas revoliucinei agitacijai, švietimui. Istorinės medžiagos aktualizavimas J. Tokia publicistika sudaro geroką visų J. Biliūno straipsnių dalį. J. Biliūnas bus vienas iš tų, kurie daugiausia nuveikė šiame lietuvių publicistikos bare. Tai krypčiai priklauso ir „Aukso karės dievui”, „Ūgis miestų ir pramonės ir jų įtekmė ant mūsų sodiečių”. Istoriniai faktai, ekonominės istorijos duomenys, išreikšti skaičiais, apibendrinti kaip gyvenimo raidos tendencijos, remia teiginius, kuriais autorius daro nuosprendį carizmui, socialinei priespaudai. Tokiuose darbuose juntami mąstymo, argumentavimo įgūdžiai, J.
J. Biliūno korespondencijose nemaža aprašymo, reportažo elementų. Pačioje pirmojoje korespondencijoje iš Liepojos aprašomas bedarbis, iš nevilties nusižudęs - faktas, panašus į tą, kuris paimtas apsakymo „Be darbo” pagrindu. Ankstyvosiose korespondencijose J. gobšumą, priešiškumą lietuvių nacionaliniams siekiams ir pan. Vėliau jam daugiausia rūpi carinės biurokratijos tipai, jų „veikla”. Korespondencijose jis yra palikęs įdomios buitinės medžiagos, apibūdinančios to laiko biurokratiją - detaliai papasakotų įvykių, ne vieno žmonių engėjo, kyšininko kontūrų. Šitokie faktai pateikiami ne tik bendriausia socialine prasme, bet ir su konkrečiomis aplinkybėmis, detalėmis. Pvz., vienoje korespondencijoje iš Anykščių J. Aprašymas, reportažas - viena jungtis, siejančių J. Biliūno publicistiką su jo grožine kūryba, ypač ankstyviausiąja. Galima drąsiai sakyti, jog jie J. Biliūnui - išeities taškas į beletristiką. Kaip ir visa publicistika, aprašymai ne tik lavino būsimojo rašytojo plunksną, bet ir buvo tarsi medžiagos „pirminio apdorojimo” etapas. Neatsitiktinai tarp publicistikos ir grožinės kūrybos nemaža lietimosi taškų. Kai kuriuose ankstyvuosiuose jo kūriniuose, kaip „Betėvis”, „Klebonas”, „Per sapną”, „Kaip caras Aleksandras Tretysis važiavo”, iš dalies „Be darbo” ir kt., publicistika ir grožinė proza taip susipynusios, kad kūriniai gali būti pavyzdžiais, iliustruojančiais ne tik J. Biliūno prozos formavimąsi, bet ir mūsų beletristikos išskyrimą iš laikraštinių žanrų. Buitinių vaizdų intarpai čia palydimi tokių pat komentarų, išvadų, kaip ir „grynojoje” publicistikoje, neretai iš panašių žodžių. Komentarai nnet platesni už vaizdus. Gretinant kūrinėlį „Kaip caras Aleksandras Tretysis …