Kiekvienas žmogus siekia jaustis vertingas. Tai esminis poreikis, lemiantis mūsų pasitenkinimą gyvenimu, santykius su kitais ir netgi sėkmę darbe. Tačiau kaip atrasti tą vidinį jausmą, kad esi vertingas kaip asmenybė? Šiame straipsnyje panagrinėsime įvairius aspektus, kurie padeda susiformuoti šiam jausmui, remiantis psichologinėmis teorijomis ir praktiniais patarimais.
Laimė darbe ir asmenybės vertė
Laimingo darbo institutas sukūrė 10-ies punktų sąrašą, kuris padeda susiorientuoti ne tik einant į naują darbą, bet ir norint pasitikrinti esamą. Tai padeda nesivadovauti emocijomis ir nepulti į kraštutinumus, kai viskas atrodo arba labai gerai, arba labai blogai. Pasitikrinus gali paaiškėti, kad blogi yra tik kokie du dalykai ir kad juos galima lengvai pataisyti. Atlikti šį tyrimą naudinga ir darbdaviui, nes tai padeda suprasti įmonės pranašumus ir trūkumus, ieškant naujų darbuotojų. Taigi kokie kriterijai lemia, ar jaučiamės laimingi darbe?
Prasmingas darbas
Į darbo rinką įsiliejusiems Z kartos atstovams kur kas svarbesnis tapo klausimas - kokia viso to prasmė? Ar darbas prasmingas, jiems neretai svarbiau nei tai, kiek už jį mokama. Suprantama - juk jaustis reikalingam yra vienas esminių žmogaus poreikių. Net ir geriausias atlyginimas ilgainiui nustos teikti laimę, jei nelaikysime darbo vertingu ir reikalingu. Nesunku darbo prasmę įžvelgti, jei dirbi gydytoju, mokytoju, esi politikas ar menininkas, bet kaip ją atrasti, jei dienų dienas pildai duomenų blankus ar dėlioji skaičiukus? Tokiais atvejais gelbsti suvokimas, kad prisidedate prie bendro įmonės tikslo. Verslo konsultantai, kalbėdami apie bet kokio darbo įprasminimą, labai mėgsta pateikti pavyzdį apie du katedrą statančius akmentašius. Nors jie abu daro tą patį, vienas paklaustas, ką veikia, atsako, kad tašo akmenis, o kitas - kad stato katedrą.
Darbo ir asmeninio gyvenimo dermė
Dauguma darbdavių džiaugiasi matydami, kaip darbuotojai visu 100 proc. - aukodami savo laisvus vakarus ir savaitgalius - atsiduoda profesinei veiklai. Deja, tas džiaugsmas trunka trumpai, nes žmogus perdega. „Labai svarbu įvertinti, ar jūsų krūvis yra pakeliamas, - sako I. Daugintaitė. - Nieko gera, jei žmogui dėl darbo tenka aukoti asmeninį gyvenimą, atsisakyti laisvalaikio pomėgių ar laiko su šeima, draugais. Tokia auka įmonei duoda tik trumpalaikę naudą, nes ilgainiui atsiranda nepasitenkinimas darbu, krenta motyvacija ir našumas.“ Ypač svarbu šį punktą peržiūrėti pasikeitus asmeninio gyvenimo aplinkybėms - gimus vaikams, užsiėmus papildoma veikla, pradėjus studijuoti, prireikus ką nors slaugyti ir pan. „Pati auginu du mažamečius vaikus, tad šiuo metu asmeninio ir profesinio gyvenimo dermė man yra vienas svarbiausių prioritetų, - sako pašnekovė. - Ne visada įmanoma sumažinti krūvį, tad tenka ieškoti kitų būdų atrasti tą dermę. Jei įmonė yra sudariusi galimybes dirbti nuotoliniu būdu ir jei gali jaustis rami dėl duomenų saugumo, būtent tai galėtų pagelbėti. Gerai, kai sukauptus viršvalandžius galima iškeisti į trumpesnę darbo dieną tada, kai jos prireikia. Jei papildomos priemonės problemos neišsprendžia, galbūt tikrai geriau paieškoti kitų pareigų toje pačioje ar kitoje įmonėje.“
Galimybė augti
Galimybė augti yra vienas svarbiausių Y kartos reikalavimų, tačiau tai aktualu ir visiems kitiems. Tiesa, pati augimo sąvoka keičiasi ir plečiasi. Ilgai supratome tai tik kaip galimybę lipti karjeros laiptais, vėliau išpopuliarėjo vadinamosios horizontaliosios karjeros idėja, kai darbuotojas, net ir eidamas tas pačias pareigas, gali tobulėti kaip savo srities profesionalas. Tokie darbuotojai neretai yra labiau vertinami ir uždirba daugiau net už savo vadovus. Pastaruoju metu profesinį tobulėjimą papildė asmeninio augimo poreikis. „Dabar populiarėja ne tik profesinio tobulėjimo, bet ir asmenybės ugdymo, savęs pažinimo kursai, nes tampa aišku, kad asmeninių problemų turintis žmogus nebus ir geras darbuotojas. Vargu ar būsi dėmesingas klientui, jei išgyveni skyrybų dramą, - sako I. Daugintaitė. - Įmonė netgi galėtų apmokėti psichologo paslaugas norėdama padėti darbuotojui išspręsti asmenines problemas.“ Be abejo, įmonės suteikiamos galimybės augti turi sutapti su darbuotojo noru tai daryti. Jei pareigos reikalauja geresnių užsienio kalbos įgūdžių ar mokėti dirbti naujesne kompiuterio programa, o darbuotojas nenori to mokytis, tai gali padaryti jį ne mažiau nelaimingą nei tą, kuris trokšta tobulėti, bet neturi galimybių.
Taip pat skaitykite: Kaip atpažinti depresiją paaugliams
Atlygis
„Atlygis vis dar yra viena jautriausių temų, - teigia I. Daugintaitė. - Paklaustas, kiek nori uždirbti, žmogus neretai 5 sakiniais išvardija išlygas. Nes tai - ne tik pinigų, bet ir profesinės bei apskritai žmogiškosios vertės klausimas. Kad ir kaip jūsų pasiekimus liaupsintų darbdavys, jei jis moka vos daugiau už minimalią algą, sunku jaustis vertingam.“ Kai kuriems darbuotojams, ypač X kartos, galimybė užsidirbti yra vertingiausias darbo aspektas, tačiau darbdaviai kaip tyčia nori pataupyti, tad, užuot mokėję gerą atlygį, prikuria naujų verčių - investuoja į šiuolaikiškus biurus arba siunčia darbuotoją į kursus tikėdamiesi, kad iš to bus naudos ir jam, ir įmonei. Vis dėlto jei žmogus negauna oraus, jo kompetenciją atitinkančio atlygio, šios papildomos vertės jį gali tik erzinti, nes atrodo kaip neprotingas lėšų švaistymas. Pasak I. Daugintaitės, tai, kas yra orus atlyginimas, kiekvienas supranta skirtingai. Be to, ir atlygis už tokį pat darbą įvairiose įmonės gali skirtis net tris kartus. „Laimi tie, kurie nebijo pasidomėti ir moka save parduoti“, - sako ji. Lengviau pinigų klausimas sprendžiamas įmonėse, kuriose yra labai aiški atlygio kėlimo ir premijų sistema. Ten jis peržiūrimas kasmet, o darbuotojas nepatiria nei didelių staigmenų, nei nusivylimų. Kitur tenka kaskart derėtis iš naujo. Tiesa, I. Daugintaitė pabrėžia, kad atlygio vertę tiek darbuotojai, tiek darbdaviai neretai sureikšmina. Algos pakėlimas trumpam gali suveikti palankiai, bet susiruošusio iš darbo išeiti žmogaus tai dažniausiai nesulaiko.
Ryšiai su vadovu
„Daug darbuotojų ateina dėl įmonės, o išeina dėl vadovų“, - taikliai pastebi I. Daugintaitė. Norint jaustis darbe laimingam, labai svarbu, ar vadovas jums yra autoritetas, ar susikalbate su juo. „Iš vadovo pirmiausia tikimasi teisingumo ir gebėjimo konkrečiai įvardyti užduotis, - sako organizacijų psichologė. - Kai žmogus nežino, ko konkrečiai iš jo tikimasi, o vadovas piktinasi ir jaučiasi nusivylęs, kad tai, ko tikėjosi, nebuvo padaryta, prasideda esminis nesusikalbėjimas. Būna, kad darbuotojas nori grįžtamojo ryšio, sulaukti įvertinimo, o vadovui atrodo, kad gerai dirbti yra savaime suprantama, tad kalbėti apie tai neverta. Jam atrodo, kad svarbiau išsakyti kritiką, kai darbas netenkina. Sunku jausti pasitenkinimą darbu, kai esi tik kritikuojamas…“ Būna ir kitaip - žmogus yra labai savarankiškas, atsakingas, bet vadovas nori, kad pasakotų apie kiekvieną žingsnį. Tai darbuotojas vertina kaip kontrolę ir nepasitikėjimą. „Būtent tai ir yra sunkiausia - pažinti kiekvieną žmogų bei suprasti, koks vadovavimo stilius jam tinkamiausias. Kur kas paprasčiau visus kirpti pagal vieną kurpalį, tačiau labiausiai laimi tie, kurie sugeba atskirti, kokios kompetencijos, brandos yra jų komandos nariai, ir pagal tai skirsto užduotis, parenka darbo formas“, - sako I. Daugintaitė. Organizacijų psichologė sutinka, kad savo pavaldinius gebančių išgirsti vadovų yra mažiau, nei norėtųsi. Dar mažiau tokių, kurie, sulaukę grįžtamojo ryšio, būtų pasiruošę keistis patys, o ne tik keisti savo darbuotojus. „Sunku kalbėtis, jei vadovas nė nesiklauso, ką sakai, bet ne ką geriau, jei sudaro įspūdį, kad išklausė, ir vis tiek elgiasi savaip, tad niekas nesikeičia, - sako psichologė. - Aišku, ir darbuotojų yra visokių. Vieni nuolat kelia bangas ir iš kiekvienos musės pučia dramblį, nes jiems trūksta dėmesio. Kiti nekalba ir nenori kalbėti - jiems svarbiausia, kad niekas nekliudytų. Štai kodėl standartinė metinių pokalbių idėja neturėtų būti taikoma aklai. Po tokių formalių pokalbių darbuotojo motyvacija gali netgi sumažėti, nes, eidamas šnekėtis su vadovu, jis turi lūkesčių - gal tikisi aukštesnių pareigų, didesnio atlyginimo ar tiesiog pagyrimo už gerai atliekamą darbą, o sulaukia tik formalaus pokalbio ir naujų užduočių.“
Ryšys su kolegomis
Dirbant su komanda, kolegų indėlis į laimės pojūtį irgi yra labai svarbus. Vos vienas bendradarbis, jei jus sieja įtempti santykiai ar atviras priešiškumas, gali kaip šaukštas deguto apkartinti visą statinę medaus. Iš kolegų, kadangi su jais bendraujame nuolat, neretai tikimės netgi daugiau nei iš vadovo - palaikymo, tolerancijos, panašių vertybių, humoro jausmo… Be abejo, kuo bendradarbiai profesionalesni, tuo sklandžiau dirbate, taigi net ryškiausia charizma diletantizmo ar tinginystės neatpirks. Svarbu, kad su kolegomis galėtumėte pajuokauti, pabendrauti ne tik profesinėmis temomis, bet ir apie asmeninį gyvenimą, matytus filmus ar politiką. „Jei įmonėje turi nors vieną draugą, tai jau gerai“, - sako I. Daugintaitė. Bendrumo jausmas - viena iš priežasčių, kodėl kai kurie (ypač jaunesni) vadovai stengiasi aplink save sutelkti bendraamžius. „Jei komanda labai jauna, žmonės linkę juokauti, kreipiasi vienas į kitą „tu“, vyresnis žmogus gali sukelti tam tikros įtampos, nes jam galbūt juokingi ir įdomūs visai kiti dalykai, - sako pašnekovė. - Vis dėlto produktyviausios yra tos įmonės, kurios telkia įvairaus amžiaus, lyties, patirties ir charakterio darbuotojus. Tokia įvairialypė terpė palanki originalioms idėjoms tarpti, ir joje kiekvienas naujokas lengviau atranda savo vietą.“ Vertinant šį kriterijų, reikėtų atsakyti sau į klausimą, ar tarp kolegų jaučiatės kaip balta varna, ar jūsų netenkina tik vieno ar kito elgesys. Norint, kad pastarasis pasikeistų, kartais užtenka nuoširdaus pokalbio.
Organizacijos stabilumas
„Nemažai žmonių noriau nei mažas renkasi dideles, ilgametę istoriją turinčias ir žinomus produktus gaminančias kompanijas. Jiems patinka būti tokio svarbaus mechanizmo dalimi, net jei yra tik nedideli šio sraigteliai“, - teigia I. Daugintaitė. Įmonės stabilumas suteikia saugumo jausmą, tad jei nuolat girdite dejavimus, kaip įmonei trūksta pinigų, tai gerokai sumažina laimės pojūtį ir padidina norą ieškoti stabilesnės vietos. Tad nenuostabu, kad kai kurie vadovai, žinodami šią tendenciją, sunkumus stengiasi nuslėpti. Pasak I. Daugintaitės, iš tarptautinių įmonių atklydusi skaidrumo praktika turi ir privalumų, ir trūkumų. Informacija tiek apie augantį įmonės pelną, tiek apie patiriamus sunkumus, jei vadovas nemoka jos tinkamai pateikti, gali sumažinti motyvaciją, Jei darbdavys giriasi, kad pelnas kasmet didėja, o darbuotojai iš to negauna jokios naudos, tai gali tik supykdyti, nes tampa aišku, kieno sąskaita tai vyksta. Vis dėlto I. Daugintaitė mano, kad skaidrumas dažniausiai atsiperka. „Jei žmonės būtų labiau įtraukiami į įmonės reikalus, jei su jais būtų dalijamasi pelnu, jie noriau dalytųsi ir sunkumų našta. Kai trūksta skaidrumo, visa energija, užuot būtų skiriama bendroms išgyvenimo strategijoms kurti, sutelkiama į spėliones, apkalbas ir gandus“, - sako pašnekovė.
Tyrimai rodo, kad net 70 proc. lietuvių labiau norėtų dirbti tarptautinėse, o ne lietuviško verslo įmonėse. Ir ne tik dėl jų stabilumo, bet ir dėl kitokios darbo kultūros. „Tarptautinės organizacijos smarkiai pakeitė lietuvių darbo kultūrą, - teigia pašnekovė. - Lietuvos įmonės į tai reagavo trejopai. Vienos prasidėjus naujiems vėjams pasakė: „Mums gerai sekasi, todėl dirbsim toliau, kaip dirbom.“ Ir dalis jų išties sėkmingai važiuoja toliau. Kitos nori būti vakarietiškos, todėl nebijo keistis iš esmės ir perima visai kitokią darbo kultūrą. Tai kainuoja laiko, jėgų ir resursų, bet, žvelgiant į ilgalaikę perspektyvą, atsiperka. Blogiausia yra toms, kurios sako, kad nori būti kaip tarptautinės, tačiau keistis nenori. Į tokią įmonę atėjęs žmogus jaučiasi apgautas, nes tikėjosi viena, o rado ką kita.“ Organizacijų psichologė nelinkusi įmonių skirstyti į blogas ir geras, mat tai, kas tinka vienam darbuotojui, kitam gali netikti. „Prie direktyvinio vadovavimo ir streso įpratusiam vyresnės kartos darbuotojui pirmojo tipo įmonė gali tikti net labiau nei tarptautinė, - sako I. Daugintaitė. - Žmogus, kuris ateina į darbą tik atidirbti valandų ir pasiimti savo atlygio, galbūt visai nenorės dalyvauti komandos formavimo renginiuose, kursuose ar kurti bendrų strategijų.“
Taip pat skaitykite: Kaip atrasti save?
Pašnekovė siūlo kritiškai priimti tai, kas ateina iš Vakarų, ir išsaugoti lietuviško verslo savitumą. „Ne viskas mums tinka. Tarkim, tie aiškūs reglamentai, griežta struktūra, privalomi metiniai pokalbiai, ataskaitų rašymas galbūt ir naudingi didelėse tarptautinėse įmonėse, tačiau nebūtini mažose Lietuvos, - tvirtina I. Daugintaitė. - Mes esame ne tik darbštūs, bet ir greiti. Pajutę pučiant vėją iš kitur gebame greitai pakreipti bures ir taip laimime prieš tuos, kurie griežtai laikosi reglamentų.“
Darbo aplinka
Nemažai Lietuvos įmonių, bandydamos atrodyti šiuolaikiškesnės, negaili investicijų į naujus biurus. Atviri „akvariumai“, kuriuose darbuojasi 30 ar daugiau žmonių, įrengti vasarą menkai vėdinamuose, o žiemą šalčio kaustomuose dangoraižiuose iš pirmo žvilgsnio visiems siejosi su geresniu gyvenimu ir vakarietiška prabanga. Ilgainiui ir patys atsikandome tokių biurų, ir tyrimai parodė, kad juose darbo našumas krenta. Pasak I. Daugintaitės, tai - dar vienas įtaigus pavyzdys, kad iš svetur atklystančios idėjos neturėtų būti taikomos aklai. Nepatogi darbo vieta, nuolat tvyrantis šaltis ar karštis, kolegų keliamas triukšmas ar net tai, kad kasryt sunku rasti vietą automobiliui pastatyti, kelia papildomą stresą ir mažina laimės pojūtį. Jei prie šio punkto rašome minusą, verta paieškoti būdų, kaip problemą išspręsti: gal įmanoma gauti izoliuotą darbo vietą ar pastatyti pertvarą, įmonės sąskaita naudotis taksi paslaugomis ar gauti nuolatinę automobilio stovėjimo vietą, gal dažniau galima dirbti iš namų ir pan.
Socialinė atsakomybė
Socialinė atsakomybė labai susijusi su darbo prasmės kriterijumi. Jei nori įnešti savo indėlį į įmonės kuriamą produktą, svarbu tikėti jo verte ir nauda. Pozicija „koks skirtumas, iš kur pinigai, svarbiausia - kad laiku mokėtų atlyginimą“ tampa atgyvena. Žmonėms svarbu, kad įmonė, kurioje dirba, turėtų gerą reputaciją, sąžiningai mokėtų mokesčius, neišnaudotų žmonių, nekenktų gamtai, gamintų naudą teikiančius produktus, nebūtų įsivėlusi į nusikalstamą ar korupcinę veiklą. „Vis dažniau pastebiu, kad į darbą kandidatuojantys jauni žmonės teiraujasi, ar įmonė dalyvauja savanorystės projektuose, ar rūpinasi gamtosauga. Anksčiau tokių klausimų nekildavo beveik niekam“, - naujomis tendencijomis džiaugiasi organizacijų psichologė.
Smagumas dirbti
„Smagumas dirbti yra euforinė dalis, kuri įeina į laimės darbe sąvoką, - sako I. Daugintaitė. - Tyrimai rodo, kad žmonės vis labiau ieško smagumo. Galimybė pasijuokti, kartu papramogauti, patirti malonių staigmenų, atsipalaiduoti gali tapti svaria priežastimi kiekvieną rytą į biurą eiti su šypsena. Įmonių vadovai tam skiria vis daugiau dėmesio - organizuoja komandos formavimo renginius, bendras išvykas, laisvalaikio pramogas, penktadienio pietus ar pirmadienio arbatėlę, leidžia atsivesti naminių gyvūnėlių ar vieną dieną per savaitę sugalvoja kokį nors juokingą aprangos kodą. Kai kurie tyčia pasamdo dirbti aktorių ar kitokių charizmatiškų asmenybių, kad suteiktų daugiau džiaugsmo ir lengvumo.“
Vaiko raida ir vertės jausmas
Vaikystė yra kritinis laikotarpis, kai formuojasi mūsų savivertė ir jausmas, kad esame vertingi. Psichologė Vaida Platkevičiūtė pabrėžia, kad norint gauti išsamų atsakymą apie vaiko vystymąsi bei jį skatinančius veiksnius, vertėtų perskaityti ne vieną knygą, kurioje nagrinėjamas vaiko auginimas ir auklėjimas. Tačiau pabandysime trumpai išskirti mažylių vystymosi sritis, joms būdingus pokyčius ikimokykliniame amžiuje ir pagrindinius vaiko poreikius, kurių patenkinimas padeda vaikui augti ir tobulėti.
Taip pat skaitykite: Saugus kačių nagų kirpimas
Socialinė ir emocinė raida
Eric Rickson išskiria tris psichinės - socialinės raidos etapus, kurie pasak jo, susiję su sėkmingu vystymusi ankstyvojoje vaikystėje: pasitikėjimo jausmo, savarankiškumo bei iniciatyvumo ugdymasis. Jūsų vaiko išgyvenamas amžiaus tarpsnis pasižymi tuo, jog bendraudamas su kitais žmonėmis jis siekia vis didesnio savarankiškumo, iniciatyvumo ir tuo pačiu kuria savigarbos jausmą, pradeda priimti save kaip vyriškos lyties atstovą, įgyja savikontrolės įgūdžius (laikytis taisyklių, emocijų reiškimo kitiems priimtinu būdu). Dalyvaujant kitų vaikų grupėje, bendraujant su suaugusiais vaikas pamažu mokosi tokių socialinių įgūdžių kaip savo ir kitų jausmų atpažinimo bei nusakymo, skirtingumo suvokimo ir priėmimo, gebėjimo dalytis, prisiimti atsakomybę, padėti kitiems, spręsti problemas. Kad vaikas viso to galėtų mokytis, jam labai svarbu jaustis saugiam ir patirti sėkmę, bent jau kur kas dažniau nei nesėkmę.
Kad vaikas galėtų iš bendravimo perimti tam tikrus ypatumus, jam svarbu jaustis vertingam. Dėl to tėvų elgesys su vaiku čia labai reikšmingas: priimti vaiką tokį, koks jis yra, rodyti jam meilę, padėti jam jaustis reikalingu. Tai, kaip vaikas jaučiasi namuose, santykiuose su tėvais, susiję su jo atvirumu bendraamžių grupėje, su jo perkeliamu elgesiu ir gebėjimu plėsti savo bendravimo įgūdžius. Taigi norint skatinti vaiko socialinę ir emocinę raidą, pirmiausia verta patenkinti mažylio poreikį būti mylimu ir reikšmingu, o tai geriausiai gali padaryti jo tėvai.
Kitas svarbus veiksnys yra žaidimas. Tokio amžiaus mažyliai būtent jo metu tobulėja, mokosi naujų elgesio, bendravimo formų, išbando gautą informaciją, kurią vėliau panaudoja realybėje. Žaidimas svarbus ne tik emocinei bei socialinei raidai, bet ir kalbos, pažintiniam bei fiziniam vystymuisi. Taigi jūsų amžiaus vaikas turi kuo daugiau žaisti, tiek individualiai, tiek bendraamžių grupėje, tiek laisvą žaidimą, tiek su tam tikromis taisyklėmis.
Dar vienas svarbus veiksnys šiame kontekste yra vaiko elgesio reguliavimas. Kad mažylis jaustųsi saugus ir galėtų tobulinti savo socialinius įgūdžius, svarbu, jog jis žinotų, kokios taisyklės, elgesio normos ir jų nevykdymo pasekmės egzistuoja jo aplinkoje. Vaikui tai suteikia apibrėžtumą, konkretumą, pastovumą, kuris yra reikalingas tiek šiame, tiek vėlesniame amžiuje. Net jei atrodo, jog vaikai priešinasi riboms, jų nebuvimas juos verčia jaustis didelėje sumaištyje ir pasimetime, kuriame sunkiai gali vykti žmogaus augimas ir tobulėjimas.
Kalbos raida
Kalbą sudaro klausymasis, kalbėjimas, skaitymas ir rašymas. Pagrindinė jūsų amžiaus vaiko užduotis yra ugdyti pirmąsias dvi. Skaitymas ir rašymas šiame amžiuje jau yra reikalavimas, priklausantis nuo to, kokiu požiūriu vadovaujatės, ugdydami sūnų. Kalbos raidos pagrindą sudaro klausymasis. Nepakankami jo pagrindai pablogina visus kitas žodinės raiškos formas. Kad vaikas galėtų tobulinti savo klausymosi ir kalbėjimo įgūdžius, svarbu su juo kuo daugiau bendrauti apie jam suprantamus ir jį dominančius dalykus.
Norint skatinti vaiko kalbinius gebėjimus, vertėtų skirti kuo daugiau laiko kokybiškam bendravimui su mažyliu, kurio metu reikėtų: būti dėmesingais ir aktyviais klausytojais; kalbėti aiškiai ir išraiškingai; kalbant daryti pertraukas, kurių metu vaikas galėtų sureaguoti; kalbėti apie šiuo metu vykstančius įvykius; stengtis kuo mažiau kalbėti patiems, o inicijuoti vaiko minčių reiškimą. Tokio amžiaus vaikams neuždavinėti daug klausimų, kurie prasideda žodžiais „kodėl”, „kas”, „kur”, „kada”, svarbiau pateikti atvirus klausimus „Gal galėtum papasakoti apie tai?”, „Kaip tai įvyko?” Būdai, kurie padeda vaikui tobulinti jo kalbą, yra jo atliekamų veiksmų apibūdinimas; jo pasakytų teiginių pakartojimas teisingai arba praplečiant juos, norint parodyti savo supratimą; vaidmeninių žaidimų skatinimas; atvirų klausimų pateikimas.
Kaip jau minėjau, vaikui svarbu mokėti ne tik kalbėti, bet ir klausytis. Dėl to pravartu klausti mažylio apie tai, ką jis išgirdo, tarkime, jūsų pasakojime, skaityti knygas, prašyti perpasakoti tam tikrą dienos patirtį, įvykį ir panašiai. Tai duoda žinią mažajam, jog svarbu ne tik tai, kokią informaciją jis pateikia, bet ir kokią gauna.
Pažinimo gebėjimų raida
Ikimokyklinio amžiaus vaikams yra labai svarbus domėjimasis pasauliu ir jo tyrinėjimas. Jie patys kuria savo žinių sistemą. Pojūčių ir psichinių procesų pagalba mažyliai aplinkoje ieško prasmės, ryšių. Dėl to turi būti stimuliuojami visi vaiko pojūčiai: rega, klausa, lytėjimas, uoslė, skonis, judėjimo ir pusiausvyros jutimas. Ugdant šiuos gebėjimus, vaikams yra svarbus suaugusiųjų pavyzdys, galimybė manipuliuoti kuo įvairesniais objektais, psichologinis saugumas ir įveikiamos užduotys, kurios skatina dėmesio, suvokimo ir atminties funkcijų lavėjimą.
Galima naudoti įvairius ugdomuosius žaidimus, kurių yra gausu prekyboje arba galima pasigaminti, remiantis tam tikromis pedagoginėmis sistemomis. Taip pat vaiko pažinimas gali vykti natūraliu būdu stebint ir tyrinėjant natūralią aplinką. Čia galima pasitelkti gamtos pažinimą, įvairių meninių gebėjimų ugdymą, tam tikrų procesų nagrinėjimą, įvairių patirčių išgyvenimą, skirtingų aplinkų patyrimą.
Fizinė raida
Čia reikėtų paminėti, jog vaiko vystymuisi yra svarbu viso kūno judesių bei akies - rankos koordinacijos raida. Viso kūno judesius galima formuoti ir tobulinti, skatinant vaiką žaisti aktyvius žaidimus, skatinti daug judėti, vaikščioti, nešioti jam adekvatus svorio daiktus, šokinėti, ropoti, šokti, groti tam tikrais muzikos instrumentais (kad ir barškučiais) ir panašiai. Akies - rankos koordinacija lavėja atliekant veiksmus su smulkiais daiktais, naudojant lėles - pirštines, dėliojant įvairias kaladėles, tam tikrais būdais (užmaunant, suneriant, dedant vieną ant kitos ir taip toliau).
Apibendrinant visgi norėčiau pabrėžti, jog bet kokiam vaiko raidos aspektui svarbiausia yra vaiko patiriama emocinė būsena. Mažylis, kuris jaučiasi saugus, mylimas, reikšmingas, priimamas savo tėvų bus kur kas atviresnis mokymuisi. Kitas svarbus dalykas yra pačių tėvų pavyzdys. Jei jie yra pakankamai pasitikintys savimi, aktyvūs ir leidžiantys vaikui įsitraukti į jų atliekamą veiklą, mažylis taip pat turės erdvę tobulinti savo įgūdžius įvairiose srityse. Dar vienas svarbus aspektas - tai supratimas, kad lygiai taip pat, kaip vaikui reikalingas naujumas ir įvairūs išgyvenimai, jam yra svarbu patirti pastovumą, aiškumą, kad galėtų vykti mokymasis ir tobulėjimas, tai reiškia, jog vaiko nevertėtų apkrauti įvairia informacija ar specialiu ugdymu. Jūsų sūnui svarbu daug žaisti ir bendrauti su tėvais bei kitais žmonėmis, tai yra pagrindiniai jo poreikiai, per kurių patenkinimą vyksta mažylio raida.
Sportas ir motyvacija: kelias į asmenybės tobulėjimą
Sportas yra puiki platforma asmenybės ugdymui. Sportininkas nuolat dirba, mokosi, kuria, tobulėja, patiria, suvokia, išgyvena, kenčia, supranta, griūna, keliasi ir vėl eina pirmyn tuo vingiuotu gyvenimo keliu. Kas verčia vienu ar kitu atveju taip mus elgtis? Iš kur kiekvieną rytą prabudę mes turime norą veikti arba ne? „T-Coach“ projekto rengėjai nori pasidalyti suvokimu apie žmogų veikiamus motyvus ir plačiau paanalizuoti, kas iš tiesų yra motyvacija.
#