Įvadas
Jonas Aistis - XX amžiaus poetas, vienas žymiausių lietuvių lyrikų, neoromantikas, palikęs gilų pėdsaką lietuvių literatūroje. Jo kūryba pasižymi intymiu lyriniu kalbėjimu, derintu su poetiniu programiškumu, neoromantikų kartos idealų išreiškimu ir vėlyvojoje kūryboje itin ryškiu angažavimusi Lietuvai ir lietuviškumui. Ši analizė skirta Aisčio eilėraščiui „Pasaka“, siekiant atskleisti jo meninę vertę, ryšius su neoromantizmo tradicija ir asmeninius poeto išgyvenimus.
Jono Aisčio Kūrybos Bruožai
Aisčio kūrybai būdingas žvilgsnis į save patį ir mus supančią gamtą. Jis aprašo sodą, medžius, krūmus, suteikdamas mintims didelę laisvę. Kalbėdamas apie augalus, poetas apima asmeninius jausmus, išgyvenimus, kurie artimi ir suprantami skaitytojui. Eilėraščiuose nedaug žodžių, bet jie išreiškia gilias mintis, svajones, abejones, įprasmina laimės troškimą. Nors eilėraščio erdvė apibrėžta, tačiau poeto vaizdinė kalba sustiprina jausmus, padeda įsigilinti į žodžių prasmę, leidžia suvokti nesustabdomą laiko tėkmę.
Jono Aisčio lyrika priklauso klasikos tradicijai, siekia harmonizuoti žmogaus ir pasaulio santykius. Ji yra moderni, nes poetas meistriškai pasinaudoja ir sudėtingomis išorinėmis formomis, ir vidinėmis kalbos galimybėmis, bet priešinga avangardiniam modernizmui, siekiančiam tiesioginių efektų. Jo lyrika susijusi su tikrove, iš jos gavusi ne vieną impulsą. Kartu ji yra sukurta tikrovė, gyva iš savęs pačios. Iš J.Aisčio lyrikos atpažįstama Lietuva, jos dvasia. Savo poezijos aukštumas J.Aistis pasiekė Nepriklausomoje Lietuvoje. Jo kūryboje galima išskirti du etapus: eilėraščiai parašyti Lietuvoje ir išeivijoje.
Eilėraščio „Pasaka“ Analizė
Eilėraščiu „Pasaka“ Jonas Aistis lyg atveria savo sielos gelmes, taip išliedamas savo širdgėlą, meilę, kurios neteko. Pirmieji eilėraščio žodžiai „Vėl tu mano kerinti tikrovė“ lyg pažadina autorių iš gražaus sapno į tikrovę. Kalbėdamas apie prarastą meilę, poetas apima asmeninius jausmus, išgyvenimus, kurie artimi ir suprantami skaitytojui.
„Pasaka“ ir metų laikų kaita
Eilėraštį „Augo sode“ sudaro trys posmeliai. Juose cikliškai keičiasi metų laikai. Tai vasara, ruduo ir žiema. Pirmajame posmelyje metų laiką apibūdina žodžiai: „Augo sode serbenta ašarinėm kekėm“. Tai vasaros apibūdinimas, nes tik šiuo metų laiku serbentų krūmai pasipuošia nuostabiomis uogų kekėmis. Mažai žodžių, bet prieš mus iškyla gražūs serbentų krūmai ir malonūs vasaros prisiminimai. Antrasis posmelis apibūdina rudenį: „Buvo mėlynas ruduo, raudonavo vyšnios“. Skaitytojas mintimis sugrįžta į sodą, kuriame skynė ir valgė šias nuostabias uogas. Poetas to ir siekia, norėdamas sustiprinti sekančios eilutės žodžių prasmę. Trečiajame posmelyje autorius aprašo žiemą.
Taip pat skaitykite: Apie Joną Aistį
Nuotaikos kaita
Keičiantis metų laikams, keičiasi ir lyrinio subjekto nuotaika. Vasaros metu vyrauja tyra, švelni, paslaptinga, lyriška nuotaika, kuri išsakoma žodžiais: „Buvo meilė taip šventa! Niekam nepasakėm…“. Abejonė ir gilus liūdesys žiemos apibūdinime nuskamba poeto žodžiai: „Bet ar laimė vėl kada bus girta kaip vakar?!“ Tai tylus, skausmingas, lydimas skaudžios abejonės šauksmas, išsiveržęs iš poeto širdies, kuris suvirpina kiekvieną skaitytoją.
Neoromantizmo įtaka ir Heinės dvieilis
Aisčio kūryboje ryškus neoromantizmo atspindys. Neoromantikams atrodė, jog protas negali paaiškinti žmogaus buvimo žemėje prasmės. Tik nuojautos ir joms paklūstanti vaizduotė atveria žmogaus paslaptis. Atgimė romantikų pamėgti ramios žvaigždėtos nakties vaizdai.
Eilėraštyje „Lorelei“ Aistis įpina Heinricho Heinės dvieilį: „Ich weiss nicht, was soll es bedeuten, Dass ich so traurig bin…“ („Nežinau, ką tai turėtų reikšti, kad aš toks liūdnas esu…“). Šios eilutės užduoda savitą melodiją, tembrą, ritmiką visam Aisčio tekstui. Melodija minorinė, persmelkta sielvarto. Turinio plotmėje abiejų poetų kūriniai giminingi - akcentuojamas sielvartas, ilgesys. Aisčio tekste Lorelei legenda atkuriama paralelizmo principu: poetinis eilėraščio subjektas atitinka melodijos pakerėtą jūreivį. Abiejų poetų tekstuose akcentuojamas sielvartas (vok. Weh). Romantikams skausmas, sielvartas reiškė gilų dvasinį išgyvenimą, egzistencinį nerimą. Aisčio eilėraštyje juntamas emocinės įtampos augimas. Ir Heinės, ir Aisčio eilėraščiuose akcentuojamas veiksmo laikas - vakaras, saulėlydis. Šis paros metas svarbus romantikams kaip pereinamasis laikotarpis, simbolizuojantis ribą tarp realybės ir fantazijos, dienos šviesos ir nakties tamsos.
Eilėraščio kompozicija, kurioje pradžios eilutės atkartojamos teksto pabaigoje, vadinama žiedine. Aistis naudoja žiedinę kompoziciją, kad sustiprintų eilėraščio vientisumą, įrėmintų jį ir pabrėžtų pagrindinę idėją - neišvengiamą ilgesį ir sielvartą.
Pagrindinė idėja
Pagrindinė Aisčio eilėraščio idėja - žmogaus sielos ilgesys praėjusiam laikui, prarastai meilei ir grožiui, susipynęs su neišvengiamu sielvartu ir egzistenciniu nerimu.
Taip pat skaitykite: Jono Aisčio kūrybinis palikimas
Tarptautiniai kontekstai ir Baudelaire'o įtaka
Nagrinėjant Aisčio kūrybą, svarbu atkreipti dėmesį į jo ryšius su Europos kultūra, ypač prancūzų simbolizmu. Literatūrologai pastebi Aisčio kūrybos sąsajas su Charles'iu Baudelaire'u, vienu iškiliausių prancūzų poetų. Baudelaire'o įtaka Aisčiui atsiskleidžia per tam tikrų motyvų, temų ir stilistinių elementų perėmimą.
Vytautas Kubilius teigia, kad Aistis gimnazijoje mokėsi prancūzų kalbos, o studijų metais dalyvavo studentų дискусиях, kuriuose buvo svarstoma pasaulinio garso rašytojų kūryba, įskaitant ir Baudelaire'ą.
Aisčio rinkinyje „Imago mortis“ galima įžvelgti Baudelaire'o „Kelionės“ (pranc. „Le Voyage“) recepcijos pėdsakų. Aistis perima kelionės motyvą, tačiau suteikia jam savitą, individualų atspalvį. Kelionė Aisčio kūryboje tampa metafora žmogaus dvasinio kelio, jo ieškojimų ir nusivylimų.
Baudelaire'o „Kelionės“ motyvai Aisčio kūryboje
Baudelaire'o lyrika tapo savotišku prototipu visoms XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios poetinėms mokykloms. Aistis taip pat neatsispyrė Baudelaire'o įtakai, tačiau jo kūryboje prancūzų poeto motyvai įgauna naujų prasmių.
Eilėraščio „Kelionė“ pabaigoje skamba kvietimas leistis į kelionę į nežinią: „Ô Mort, vieux capitaine, il est temps! Ce pays nous ennuie, ô Mort! Au fond de l’Inconnu pour trouver du nouveau!“ („O Mirtie, senas kapitone, jau laikas! Šis kraštas mums įkyrėjo, o Mirtie! Į Nežinios gelmes, kad rastume kažką naujo!“). Šis kvietimas kelionei į nežinią, į pragarą ar rojų, atliepia kolektyvinio subjekto būseną - nuovargį, nuobodulį, nerimą ir troškimą bėgti, ieškoti kažko naujo.
Taip pat skaitykite: Tarpukario Lietuvos poezija
Panašios būsenos ir veiksmo motyvai varijuojami ir Aisčio eilėraščiuose. Eilėraštyje, kurio epigrafe primenamas viename posmelyje net keturis kartus pakartojami liepiniai: „Ženkit, ženkit, eikit, eikit“ (epigrafe raginimas, kvietimas išsakomas du kartus tiesiogiai: „kelk inkarą, išplaukime“, ir du kartus netiesiogiai: akcentuojant, kad jau laikas ir kad ši šalis jau pabodo - kaip noro atsiskirti nuorodos).
Aisčio eilutė „Iš niekur į niekur - nevilties kraštan“ atitinka „Kelionės“ pabaigą: „Panerti į gelmes bedugnės, Pragaro ar Dangaus, - kam tai svarbu? Į gelmes Nežinomybės“. Aistis nurodo ir pradinį kelionės tašką - iš niekur.
Kiti kultūriniai kontekstai
Aisčio kūryboje galima aptikti aliuzijų į F. Villoną, Baudelaire'ą, mitologinius ir legendinius veikėjus (Tristaną, Don Kichotą, Odisėją), tautosakos motyvus (Laumę, milžinus, karalaites, slibiną), nuorodų į dailės kūrinius (Watteau, gravikūras), muzikinius terminus ir motyvus (Fuga in As moll, giesmės, romansai, tango, vargonai, gitara), teatro, kino ir šokio motyvus. Taip pat aktualizuoti religiniai ir istoriniai įvaizdžiai (šv. Raštas, Kristus, Dievas, kryžius, mirtis), antikiniai (Maratonas, Odisėjas, Atėnai), viduramžių (šv. Gralis, riterystė, Persevalis, dama) motyvai.
Kritikos vertinimas
Aisčio kūryba sulaukė autoritetingiausių lietuvių literatūros mokslininkų dėmesio. Jo kūriniai aptariami vidurinio lavinimo mokyklų vadovėliuose, universitetuose, iš naujo reflektuojami kai kurių poetų ir kt.
Tačiau Aisčio kūrybos vertinimas nebuvo vienareikšmis. Pats poetas yra sakęs: „Pripratęs būti nesuprastas. Šiobrelis ir rasakilis poetas. Jau pripratau būti vienišas ir vienas“.
Jonas Juškaitis rašė: „Skaitydamas aptinkamus jo poezijos aiškinimus galvodavau, kad jis teisus buvo sakydamas, jog nesuprastas“.
Tarybų valdžios metais Lietuvoje Aistis buvo kone užmirštas, daugiau leidžiamas ir skaitomas užsienyje. Tik vėliau, atkūrus nepriklausomybę, Aistis vėl atgijo sąmonėse, tačiau klausimas, ar jis daugiau suprantamas, lieka atviras.