Įvadas
Psichikos sveikata yra neatsiejama kiekvieno žmogaus gyvenimo dalis. Susiduriame su įvairiais psichikos sutrikimais, kurių priežastys ir pasireiškimo būdai skiriasi. Šiame straipsnyje panagrinėsime isteriją, jos istoriją, kilmę, požymius ir poveikį žmogaus gyvenimui bei visuomenei, asmenybės sutrikimus ir psichologinės pagalbos svarbą.
Isterija: Apibrėžimas ir Bendrieji Bruožai
Isterija - tai viena neurozės formų, pasireiškianti įvairiais psichikos, jutimo, judėjimo, vidaus organų veiklos sutrikimais. Ji dažnai prasideda po staigios ar ilgą laiką psichiką traumuojančios situacijos. Isterija dažniau pasitaiko nebrandžiam žmogui, mėgstančiam būti dėmesio centre, siekiančiam daugiau, negu leidžia jo galimybės. Sergančiajam isterija gali būti judesių, emocijų „audra“ arba visiškas sustingimas. Ligonio elgesį sukelia stiprios emocijos, kurios reiškiasi įvairiais fiziniais simptomais. Dažniausiai šie sutrikimai būna ryškūs ir trumpalaikiai.
Ne vienam yra tekę susidurti su artimo ar visai pašalinio žmogaus isterija. Kartais tai atrodo pateisinama, tačiau būna atvejų, kai sunku suprasti, kodėl normalus žmogus lyg ir be priežasties pradeda šaukti, puola į ašaras ir t.t. Iš šalies pažvelgus, visiška smulkmena gali sukelti emocijų audrą. Kartais isterijos priepuolį lemia aplinkybės. Jos pasirodo esančios stipresnės už patį žmogų ir jis nebepajėgia susivaldyti. Tada liejasi emocijos: dūžta indai, žmogus verkia, juokiasi, visiškai nesivaldo. Po priepuolio dažnai net neprisimena, ką išdarinėjo, pradeda ieškoti išeities iš atrodžiusios beviltiškos padėties.
Dažnai charakterio bruožai lemia isterijos priepuolius. Žmogus dėl savo charakterio ypatumų visai nesugeba susitaikyti su aplinkiniais ir ramiai spręsti iškilusias problemas. Isterijos nesuvaidinsi (tai sugeba tik talentingi aktoriai). Isteriška asmenybė gali pratrūkti dėl blogai užsirakinančios spynos, nenupirktų pageidaujamų kailinių, batų, ar tiesiog dėl to, kad kitas bando laikytis savo nuomonės. Aplinkinių dėmesys isterikus tik skatina, nes visi jie iš prigimties linkę į teatrališką elgesį.
Isterija gali ištikti tiek moteris, tiek vyrus. Isterijos ištiktojo sąmonė nepripažįsta ir nepriima jokių protingų žodžių. Jeigu tai atsitinka šeimoje, vaikus reikia pasiųsti kuo toliau nuo isterijos ištikto asmens, patraukti nuo jo virtuvinius reikmenis ir t.t. Ir dar svarbu jį raminant nemojuoti jam prieš veidą rankomis. Kodėl? Ogi įsiutęs isterikas gali įkąsti kaip pasiutęs šuo!
Taip pat skaitykite: Isteriški personažai antikos tekstuose
Isterijos priepuolius reikėtų nutraukti jiems dar neįsisiautėjus: duoti išgerti raminančių lašelių, papurkšti veidą šaltu vandeniu ir t.t. Įsiutusio isteriko žodžiais ir informacija nereikia tikėti, nes pasimaišiusio proto žmogus negali atsakyti už savo žodžius. Aiškintis reikia po priepuolio.
Statistika teigia, kad tik 7 - 8 procentai vyrų yra tikri isterikai, o kiti apsiriboja ašaros nubraukimu, žilu plauku ir panašiai. Neisteriški vyrai už savo ramybę ir vyriškumą moka opomis, infarktais, impotencija, insultais ir kitomis negaliomis. Tikriausiai todėl jie ir gyvena trumpiau, nei mėgstantieji isterikuoti. Šiaip jau isterija gali ištikti kiekvieną žmogų, tačiau tai daugiau priklauso nuo charakterio ypatybių. Jeigu norite sužinoti, kiek žmogus linkęs į isteriją, reikia pasižiūrėti į jo elgesį kasdieniniame gyvenime.
Polinkį į isteriją rodo šie požymiai:
- Žmogus būna lengvai įtikinamas ir linkęs į savitaigą.
- Isterikai mėgsta būti dėmesio centre.
- Žmonės, turintys isterišką charakterį, linkę į fantazijas, mėgsta pasakoti įvairius juokus ir nerealius dalykus. Jie dažnai patys patiki savo išgalvotais dalykais.
- Isteriškos asmenybės negali ilgai užsiiminėti tuo pačiu.
- Jie su entuziazmu griebiasi darbo, bet jis greitai pabosta ir griebiasi kito, kurio taip pat neužbaigia.
Isterija Šnekamojoje Kalboje
Mūsų šnekamojoje kalboje gausu mokslinių terminų, pirmiausia - medicininių. Nesusimąstome apie tikrąją žodžių reikšmę ir skubame neigiamą savęs vertinimą vadinti nevisavertiškumu, jaudinimąsi - stresu, blogą nuotaiką - depresija. Taip nejučiomis vieni kitiems nustatome psichiatrines diagnozes. Audringą neigiamų emocijų protrūkį dažnai vadiname isterija, o skandalingą, nemokančią susivaldyti asmenybę skubiai paskelbiame isterike.
Dažniausiai žodį „isterija“ susiejame su moterimis, nes tik specialistai žino, kad šiuo terminu gali būti apibūdinami ir vyrai. Specialistai galėtų apie isteriją daug pasakyti, nes tai - liga, ir gana rimta.
Taip pat skaitykite: Revoliucinės Prancūzijos lyderiai
Isterijos Istorija
Nuo amžių ji buvo laikoma moteriška liga, susijusia su gimdos patologija. Pats pavadinimas kilęs iš graikų kalbos žodžio „histera“ - gimda. Antikos gydytojai manė, kad gimda gali keliauti po visą kūną, pasiekti kvėpavimo takus ir paveikti dvasinę būseną. Beveik iki XIX a. vidurio isteriją buvo bandoma gydyti chirurginėmis gimdos operacijomis.
Šį žalingą gydymo būdą XIX a. pabaigoje pavyko paneigti prancūzui neuropatologui ir psichiatrui Žanui Martenui Šarko (mums geriau žinomam kaip šarko dušo išradėjui). Kai pas Ž.M.Šarko stažavęsis Zigmundas Froidas Vienoje perskaitė pranešimą, kad ir vyrai gali būti isterikai, kolegos iš jo juokėsi. Turėjo praeiti nemažai laiko, kad specialistai pripažintų akivaizdžią tiesą - isterija būdinga abiem lytims. Tiesa, ji labiau paplitusi tarp moterų, santykis būtų 3 ir 1.
Isterijos Kilmė
Šio reiškinio kilmė buvo neaiški iki tol, kol XX a. viduryje amerikiečiai antropologai padarė sensacingą atradimą. Ekspedicija tyrinėjo gentį, gyvenančią kalnuose toli nuo civilizacijos. Būdingiausias šios genties bruožas - matriarchatas. Psichiatrai, dalyvavę ekspedicijoje, norėjo išsiaiškinti, ar tokioje uždaroje bendruomenėje egzistuoja tos psichikos ligos, kuriomis serga vakariečiai. Pavyko nustatyti beveik visas žinomas psichikos ligas, taip pat ir isteriją. Lyčių santykis taip pat buvo 3 ir 1, tik atvirkštinis. Matriarchato sąlygomis isterikų vyrų buvo trigubai daugiau nei moterų. Tikėtina, kad pavaldumas, priklausomybė, beteisiškumas verčia žmogų griebtis savotiškos psichologinės savigynos. Dabar, kai mūsų kultūros sąlygomis vyrų savimonė patiria krizę, neverta stebėtis, kad ir jiems būdingos isterinės reakcijos.
Isterijos Požymiai ir Priežastys
Apie tokias ligas sakoma, kad jos atsiranda nerviniu pagrindu. Tai nėra tikslu, turint omeny, kad nerviniai audiniai nepatiria jokių pažeidimų. Isterija priskiriama prie neurozių, t. y. liguistų reakcijų į nemalonią situaciją. Įtakos turi ir įgimtas polinkis, nors paveldimumo poveikis isterijai dar nėra pakankamai ištirtas. Į isteriją linkusios silpnos, priklausomos, pasiduodančios įtaigai, nebrandžios, tačiau turinčios didesnių ambicijų asmenybės. Isterikams būdingas emocingumas ir polinkis į demonstratyvų, teatrališką elgesį.
Manoma, kad ištikus isterijos priepuoliui sumažėja smegenų žievės poveikis už emocijas atsakingiems centrams. Įvyksta savotiškas perėjimas į primityvesnį, vaikišką lygmenį - atpalaiduojami su slaptomis ambicijomis, potraukiais ir kompleksais susiję elgesio modeliai. Dėl to laikinai gali sutrikti regėjimas ir klausa, kvėpavimas, judėjimas, kartais iki visiško paralyžiaus. Isteriją kartais vadino didžiąja apsimetėle, turėdami omenyje ne sąmoningą simuliaciją, o nesąmoningą savigyną, kai žmonės būna kaip aikštingi vaikai ar bejėgiai kankiniai. Priekaištauti žmogui dėl tokių reakcijų nėra protinga - jis jų beveik nekontroliuoja. Svarbu išsiaiškinti, dėl ko taip atsitiko. Tuo jau daugiau nei šimtą metų, pradedant Z.Froidu, užsiima psichoanalitikai ir psichiatrai. Kartais jiems pavyksta išsiaiškinti, nuo kokių nemalonumų (tikrų ar įsivaizduojamų - isterikams tai beveik tas pats) žmogus bando gintis iškreiptu būdu. Išsiaiškinus priežastį galima bandyti ją pašalinti. Ligoniui tenka rinktis.
Taip pat skaitykite: Mokytojo realybė
Svarbu, kaip į viską reaguoja pats ligonis. Jam reikia pasirinkti būdą teisingai ir konstruktyviai spręsti savo problemas. Tai nėra paprasta. Spardytis ištiktam isterijos - taip reaguoti į bet kokį gyvenimišką nepatogumą - daug lengviau. Kai kam tai tiesiog tampa gyvenimo būdu. Jų artimiesiems ypač sunku. Suprantama, kodėl žodis „isterikė“ tapo beveik įžeidimu. Tačiau sergančiam žmogui reikia pagalbos. O jei pastebite, kad turite polinkį liguistai reaguoti, pasistenkite aiškiai suvokti savo problemas. Iš esmės tai ir yra psichoanalizės užduotis. Tad be kvalifikuoto specialisto pagalbos neišsiversite.
Isteriškos Asmenybės Pavyzdžiai
Orleano mergelę balsai nuvedė tiesiai į laužą. Žymioji Žana D‘Ark, daugelio psichiatrų nuomone, sirgo isterine psichoze. Atitrūkus nuo visiškai nerealaus didvyrės paveikslo, sukurto kinematografininkų, tenka pripažinti, kad tikroji Žana buvo ne itin protinga, egzaltuota mergina ir pasižymėjo itin lakia vaizduote. Žygdarbiams ją įkvėpdavo angelų balsai, stebėtinai laiku diktavę instrukcijas, kaip išgelbėti Prancūziją. Įdomu, kad tuos balsus Žana mokėjo neblogai valdyti, jai pavykdavo pasitelkti juos į pagalbą pačiais palankiausiais politiniais momentais. Klastingi politikai išnaudojo Žaną masėms įkvėpti, o paskui paprasčiausiai išdavė.
XX a. sekso simbolis Merlina Monro, daugelio ją pažinojusių žmonių teigimu, buvo itin neprognozuojama asmenybė: dėl jos isterijų dažnai nutrūkdavo koncertai ir filmavimai. Ji suprato, kad vyksta kažkas negero, ir kreipėsi pagalbos į aukščiausios klasės specialistę Aną Froid, vienintelę iš šešių Z.Froido vaikų, pasekusių tėvo pėdomis. Ji nustatė, kad M.Monro - isteriška asmenybė. Tai nebuvo sunku pastebėti ir ne specialistui. Nepasižyminti tobula išvaizda aktorė palankiai susiklosčius aplinkybėms sugebėjo prasimušti į šlovės viršūnę. Tai lėmė demonstratyvus ambicingas elgesys, taip pat aistringas noras kompensuoti sunkios vaikystės kartėlį. Asmeninis žvaigždės gyvenimas susiklostė nesėkmingai, nė viena santuoka neatnešė laimės. Dievinama milijonų svetimų žmonių ji negalėjo su niekuo užmegzti artimų santykių. Depresijos priepuolius mėgino „gydyti“ alkoholiu ir narkotikais. Egzistuoja daugybė jos žūties versijų, taip pat ir žmogžudystė dėl politinių motyvų.
Populiarumas ir Isteriškos Asmenybės
Apie populiarumą kalbamės su psichologu Jordžiu Mišinu. Įprasta manyti, kad populiarumas - tai vienas būdų užsidirbti pinigų. Įtariu, kad egzistuoja kur kas svarbesnė - emocinė populiarumo funkcija. Kad ir koks populiarumo turinys būtų, visų pirma, bulvarinis populiarumas yra skirtas visuomenei provokuoti. Vadinasi, ne taip ir svarbu, koks populiarumo atspalvis: erotinis skandalas, tikras talentas, sąmoningas siekis išgarsėti dėl finansinio pelno ar kilnaus projekto, tai tėra visuomenės dirginimas, reiškiantis „atkreipkite į mane dėmesį“. Kuo daugiau žurnalų viršelių bus pasipuošę mano nuotraukomis, kuo dažniau šmėžuosiu televizoriaus ekrane, kuo pikantiškesnes savo gyvenimo detales paviešinsiu, tuo labiau mane matys, vertins, dievins ar keiks. Bet kuriuo atveju būsiu pasiekęs savo tikslą: aš būsiu dėmesio centre. Štai, šiuo pokalbiu mes ir vėl atkreipiame į juos dėmesį… Taigi, populiarumas yra būdas užsidirbti dėmesį.
Kokio tipo asmenybė yra linkusi į populiarumą? Išskirčiau isterišką asmenybę, kuriai būdinga manyti, kad gyvenimas - tai scena: „Žiūrėkite į mane, žavėkitės ir liaupsinkite!“ Tiesa, isteriškos asmenybės nereikėtų įsivaizduoti kaip liguistos ar sutrikusios - tiesiog ji stengiasi būti populiari asmeniškai ir visuomeniškai, trokšta būti ypatinga ir padaryti įspūdį kitiems, gilinasi ne į smulkmenas, o į bendrą vaizdą. Ji gali prisitaikyti prie bet kurios gyvenimo situacijos, myli laisvę, tad šitaip laisvai, lyg nieko nepaisydama, ir gyvena.
Isteriška asmenybė turi aibę žavių bruožų: ji optimistė, pokštininkė, lankstaus proto, spontaniška, energinga, atvira naujovėms, geba bendrauti ir įtikinėti, pasižymi lakia fantazija. Bet drauge ji paviršutiniška, plaukianti pasroviui ir nepastovi, per daug spontaniška, susižavėjusi savimi ir ieškanti gerbėjų, galų gale, kamuojama aibės baimių: ji bijo įsipareigoti, bijo būti per mažai pripažinta… Taigi, isteriška asmenybės struktūra yra lyg kontinuumas - vienoje jos pusėje žavūs bruožai, o kitoje - dėmesio alkstanti ir vengianti įsipareigoti asmenybė. Žinodami, kokių tikslų siekia isteriškos asmenybės (dėmesio, pripažinimo, garbės, populiarumo), galime nesunkiai suprasti, ko iš tiesų siekia mūsų vadinamosios žvaigždės. Tik nuo bruožų gilumo priklauso, ar populiarumas tampa vieninteliu ir svarbiausiu gyvenimo tikslu.
Žinoma, būtų neteisinga teigti, kad visi populiarieji pasižymi isteriška asmenybės struktūra. Kalbėdamas apie isteriškas asmenybes, ginkdie galvoje neturiu tikrųjų talentų, kurie tampa garsūs ne dėl savo gyvenimo intrigų, skandalų ar pavardės, o dėl išskirtinių gebėjimų, pasireiškiančių tam tikrose srityse. Pasitaiko, kad ir talentas, ir isteriška asmenybės struktūra sutampa. Vadinasi, tokiam žmogui reikia dėti kur kas mažiau pastangų, kad dėmesio ir pripažinimo poreikiai būtų patenkinti. Žinoma, tai nereiškia, kad šie žmonės pagarbos verti mažiau.
Kodėl tampama isteriška asmenybe? Girdėjau darželinuką sakant, kad užaugęs jis bus žvaigždė. Priežasčių gali būti aibė: pavyzdžiui, tikėtina, kad vaikai, auginami susireikšminusių tėvų, laikančių save labai svarbiomis personomis, užaugę priklausys isteriškos asmenybės tipui. Lygiai tas pats gresia vaikams, kuriuos auklėja donžuanai ir gundytojos, taip pat vaikams, kuriais tėvai perdėtai didžiuojasi ir kuriuos liaupsina (nors mūsų televizijos stotys tėvus, bandančius iš savo pyplių padaryti žvaigždes, rodo it normą). Besivaikantys prestižo ir išorinio grožio, nevengiantys garsiai dievinti (ar nuvertinti) kitų ir perdėtai konkurencingi tėvai taip pat rizikuoja užauginti savo atžalas asmenybėmis, turinčiomis daugybę isteriškų bruožų. Tiesa, isteriškomis asmenybėmis dažnai tampa žmonės, vaikystėje patyrę rūpesčio ir dėmesio badą, - nemažai tikrų bei pseudožvaigždžių gali papasakoti tikrai liūdną savo vaikystės istoriją…
Nors didžiausią įtaką mūsų asmenybės raidai daro artimiausia aplinka, be jokios abejonės, yra ir kitų, ne ką mažiau reikšmingų faktorių. Pavyzdžiui, įgimtos savybės - emocionalumas, gyvybingumas, veržlumas ir spontaniškumas - yra palanki terpė isteriškai asmenybei formuotis (bet jei tokiam vaikui padėsime išsiugdyti atsakomybės jausmą, išmokysime užmegzti bei tobulinti santykius, nebijoti įsipareigojimų, galime tikėtis tikrai brandžios asmenybės). Nepamirškime, kad 4-6 metų vaikui vystosi polinkis konkuruoti ir rungtyniauti - tai populiariesiems būdingos savybės, kurias šiuo metu itin vertina ir skatina mūsų visuomenė. Sąlygos gana palankios, vadinasi, turime nemažai šansų išugdyti isteriškų bruožų turinčias asmenybes. Bet nebūtinai jos visos turėtų tapti tikromis ar pseudožvaigždėmis - gal nemažai daliai jų užteks populiarumo tarp draugų ar kolegų arba socialiniuose tinklalapiuose.
Ar gali būti, kad kartais į populiarumą įninkama kaip į narkotikus? Viena žvaigždė prisipažino nusprendusi negimdyti vaikų - bijo pasirodyti papilnėjusi arba visai dingti iš televizoriaus ekrano… Taip gali būti. Jei asmenybė nėra brandi, tai ir tokiam iššūkiui, kaip populiarumas, nebus atspari. Nepamirškime, kad į populiarumą įnikęs žmogus, negavęs įprastos dėmesio dozės, jaučia „alkį“ ir baimę. Net būtų galima atsargiai nubrėžti paralelę tarp įnikimo į populiarumą, šlovę, pripažinimą ir į narkotikus bei alkoholį. Juk nemažai garsių žmonių kovoja su priklausomybės ligomis. Kaip tai paaiškinti? Isteriška asmenybė stengiasi gyventi susikurtoje realybėje, kur atsakomybei ir įsipareigojimui vietos skiriama nedaug. Alkoholis bei narkotikai padeda sukurti šią realybę. Tiesa, narkotikų vartojimas yra ir mados reikalas, o jei sieki būti populiarus, turi būti ir madingas… Nebrandi asmenybė leidžia sau manyti, kad „jei esu garsus, tai esu visagalis“. O ar visagaliui gali pakenkti vienas kitas kokaino „takelis“?
Vieni populiarūs tampa netikėtai, kiti - palaipsniui. Kokie iššūkiai laukia populiarėjančio žmogaus? Pagrindinis iššūkis, kuris laukia populiarėjančio žmogaus, - įgyti gebėjimą susitvarkyti su vis didėjančia šlove, dėmesiu ir pripažinimu. Tam prireiks išpuoselėto atsakomybės jausmo, kurio, kaip jau supratote, isteriško tipo asmenybėms trūksta. Būtų puiku, jei populiarėjantys žmonės nepamirštų savikritikos ir atsakytų sau į klausimus: ar aš iš tiesų trokštu būti populiarus, kodėl man to reikia, ar esu pasiruošęs atlaikyti visus iššūkius bei kritiką, kokios naudos suteiks ir kokios žalos pridarys populiarumas? Norėčiau palinkėti nesivaikyti pigaus bei lėkšto populiarumo. Be abejonės, taip pat reikia būti pasiruošusiam atsisakyti didžiosios dalies savo privataus gyvenimo…
Skaičiau, kad žvaigždės praranda galimybę susidaryti visapusišką savojo „aš“ vaizdą, nes aplinkiniai žmonės mažiau su jomis atvirauja ir nesuteikia grįžtamojo ryšio. Bet mainais už prarastas galimybes jie gauna progą nejausti būtinybės baimės, kurią patirtų kaip nelaisvę. Būtinybės baimė yra to, kas įprastiniame gyvenime būtina: įsipareigoti, būti atsakingam ir kažkuria prasme suvaržytam. Pavyzdžiui, viena didžiausių būtinybės baimių - žinojimas, kad mes būtinai pasensime. Isteriškos asmenybės ieško būdų, kaip kuo ilgiau išlikti jaunoms. Nemaža dalis pasaulio garsenybių puikiai maskuojasi - apsižvalgykite, kiek daug žvaigždžių atrodo kur kas jaunesnės, nei yra iš tiesų. Juk gyvenimo suvaržymus galima meistriškai apeiti: ar žinote daug žvaigždžių, kurioms pavyko išlaikyti tvirtus santuokinius ryšius? Tapo įprasta, kad garsenybių biografijas puošia bent kelios skyrybos, ką jau kalbėti apie visus skandalus, į kuriuos įsivėlė dėl nesantuokinių ryšių… Toks atsakomybės, įsipareigojimų, suvaržymo baimės vengimas pasireiškia daugelyje jų gyvenimo sričių (pavyzdžiui, staiga jie pakeičia religines pažiūras). Žinoma, išskyrus ten, kur laukia svaiginantis pripažinimas ir šlovė…
Populiarumas neatsiejamas nuo žiniasklaidos, kuri, kaip teigiama, yra mūsų visų atspindys. Ką šiandieninė žiniasklaida byloja apie mus? Nereikia būti labai įžvalgiam, kad pamatytum, kokias vertybes propaguoja šiandieninė žiniasklaida. Nieko čia nepadarysi, juk veikia nepaneigiamas laisvos rinkos dėsnis: yra paklausa, bus ir pasiūla. Tai „opiumas liaudžiai“. Ne pasiūla, o paklausa nulemia, kad į mūsų namus drauge su TV laidom ir žurnalais atkeliauja ne tik tikros, bet ir pseudožvaigždės su virtine intrigėlių, skandalų ir tariamais paslapčių šydais. Atkeliauja, nes įsileidžiam. Čia kyla labai svarbus klausimas: kodėl mūsų visuomenei reikia būtent tokios informacijos? Deja, šią paklausą galiu paaiškinti tik visuomenės infantilumu ir isteriškumu, nenumaldomu polinkiu vartoti… Kodėl mes esame tokie? Dažnai man atrodo, kad griuvus Sovietų Sąjungai atsirado vertybių vakuumas. O šventa vieta, kaip žinome, ilgai tuščia nebūna: puolėme vartoti viską, kas suteikia laisvės iliuziją. Vartoti, nesidairydami į kokybę. Atvirai kalbant, negana to, jog patys „susimovėme“, tai dar ir jaunąją kartą panašiai auklėjame.
Galbūt domėjimasis žvaigždžių gyvenimu gali reikšti ir tai, jog mums gyvenime kažko trūksta (nuotykių, įvykių)? Stebint garsenybių gyvenimus, mus užklumpa virtinė jausmų: pasididžiavimas ir garbė, kai mūsų sportininkai iškovoja pergalę; nusivylimas ir panieka, kai jiems nepasiseka; gėda ir nepatogu kažkam apsivogus. Galų gale, kiek azarto ir konkurencijos patiriame, kai sergame už kokio nors TV projekto dalyvį. Taigi, kai dėl vienokių ar kitokių priežasčių gyvenime stinga spalvų, mes bandome užpildyti šią tuštumą stebėdami kitų gyvenimus ir taip bent iš dalies patenkindami savo jausminius poreikius.
Pastebiu, jog žmonės garsiai piktinasi kokiu nors asmeniu, deklaruoja, kad jo populiarumas yra abejotinos vertės, o vis tiek seka su juo susijusias naujienas. Kaip tai paaiškinti? Kokias naujienas sekame, galbūt tai atspindi ir mūsų pačių vertybes? Gaila, bet tai iš tiesų atspindi mūsų ir mūsų visuomenės vertybes. Tai lyg užburtas ratas: žiniasklaida mums nepaliaujamai bruka lėkštus skandalėlius tol, kol prie jų pripratina, o tada maitina porciją po porcijos. Kokiomis priemonėmis skalbiate baltinius, plaunate indus ir valote dantis? Turbūt naudojate populiariausių firmų gaminius - padėkokite reklamai, kad apie juos sužinojote. Tie patys dėsniai galioja visai informacijai: jei nuolat matome smurtą, intrigas, skandalus, nežinia dėl ko išgarsėjusius žmones, tai norom nenorom persmelkia ir mūsų kasdienį gyvenimą.
Kaip išeiti iš šio užburto rato? Prisiminiau epizodą iš režisieriaus Vladimiro Bortko filmo „Šuns širdis“. Profesorius savo asistentui sako: - Niekada prie pietų stalo neskaitykite sovietinės spaudos.- Tai kad kitokios nėra… - nusistebi asistentas.- Vadinasi, visai neskaitykite.
Rankizmas ir Isterija
Anot dr. Roberto W. Fullerio, kaip rasistai skirsto žmones į juodaodžius ir baltaodžius, taip rankizmo atstovai - į kažką ir į nieką. Rankizmas - tai įžeidžiamas ir diskriminuojamas elgesys su mažesnę galią turinčiais žmonėmis. Kadangi žiniasklaida pateikia žvaigždes kaip tobulesnę gyvybės formą, dauguma žmonių norėtų sulaukti tokio paties pripažinimo - taip jie pagaliau atsikratytų epiteto „niekas“ ir taptų kažkuo. Pasak dr. Roberto W. Fullerio, žmonės siekia šlovės, kad nebepatirtų pažeminimo.
Tikėti, kad šlovė atvers mums visą pasaulį, truputėlį naivu: gyvenimas rodo, kad garsenybių regėjimo laukas kaip tik susiaurėja - juk aibę dalykų už juos nuveikia vadybininkai ir asistentai. Koks paradoksas: vaikai nori būti žymūs, kad jaustųsi suaugę, tačiau tapę garsūs, jaučia labai vaikišką būseną…
#
tags: #isteriskos #asmenybes #pozymiai