Įvadas
Juozas Aputis - vienas iškiliausių sovietinio laikotarpio modernios psichologinės novelės ir apysakos autorius, tęsęs Jono Biliūno prozos tradiciją. Jo kūryba išsiskiria dėmesiu žmogaus vidiniam pasauliui, jausmams, būsenoms ir subtiliems ryšiams su aplinka bei kitais žmonėmis. Apučio kūriniuose atsispindi kaimo buitis, tradicinis gyvenimas, tačiau svarbiausia - žmogaus išgyvenimai. Šiame straipsnyje nagrinėjama asmenybės tema Juozo Apučio kūryboje, remiantis jo novelių rinkiniais ir apysakomis.
Jautrios dvasinės sandaros žmogus
Juozo Apučio veikėjas dažnai yra jautrios dvasinės sandaros žmogus. Daugumoje savo kūrinių jis vaizdavo žemdirbio kultūrą, lietuvių tautos iškilimą istorijoje. Apučio kūryboje atsiskleidžia nykstanti senojo kaimo dvasios kultūra, žmogiškumas, liūdima nykstančių tradicijų ir vertybių. Rašytojas be užuolankų prabilo apie vienatvę, baimę, liūdesį, ribines psichikos būsenas. Jis gerokai praplėtė prozos tūrį, dėmesį telkdamas į psichologinę problemiką, ir visai nesvarbu, ar rašė apie miesto, ar apie kaimo žmogų.
Novelė "Šviečiančios vilko akys": vaikystės traumos įveikimas
Novelėje „Šviečiančios vilko akys“ nagrinėjama žmogaus vidinė būsena ir išgyvenimai. Šioje novelėje atsispindi žmogaus išgyvenamos problemos, taip pat ryški erdvė. Novelės erdvė yra gana plati - tai kelias nuo namų iki mokyklos. Šis kelias novelės veikėjui yra ilgas, net aštuoni kilometrai, kuriuo reikia eiti kiekvieną dieną. Per visus aštuonis kilometrus šiam vaikui susidarydavo aštuoni taškai - tai sodybos, kurias jis aplankydavo. Šiam vaikui miško ir mokyklos erdvė yra svetima, kur jis vargingai „maknodavo purvinais takais ir keliais“, norėdamas pagaliau pasiekti savo jaukius namus. Jo brolis tarsi ir būdavo tas šiltas namų simbolis, nes jis savo jaunėlį broliuką pasitikdavo grįžtantį iš mokyklos. Per šį laiką, kurį jis eidavo namo, vaikas jaudavo baimę ir nerimą. Taigi šioje novelėje erdvė plati, bauginanti vaiką.
Novelės pasakotojas dabar jau yra suaugęs ir į šią vaikystėje patirtą traumą žvelgia kitaip. Todėl ši novelė dedikuota jo vyresniajam broliui, kuris padėjo tamsoje įveikti baimę. Pasakotojui brolis vaikystėje buvo stipri atrama. Vaikystėje šis veikėjas įveikdamas mišką ir jau būdamas visai arti namų, jausdavosi toks didvyris tarsi perskridęs per Atlantą kartu su Darium ir Girėnu. Ši kelionė jam buvo tarsi amžinybės kelias, per kurį kaskart bijojo eiti. Tuo pačiu brolis buvo ir viltis, kad „tave pastiks“. Galbūt pasakotojas eidamas ir galvodavo, kad kai jis priartės prie namų, jo jau lauks brolis. Mąstydamas apie šią viltį jis įgydavo daugiau drąsos, paskatinimo įveikti baimę. Raudonuojančios vilko akys tarsi jį vesdavo šviesiu keliu lydėdamas namo. Šios akys atspindi mokslo šviesą, žinojimą. Nors vilkas pasirodo jo sapnuose, tačiau čia jis pasakotojo negąsdina, o tik gelbsti jį. Šis gelbstintis vilkas simbolizuoja jėgą, stiprybę. Pasakotojas tiki, kad pasibaigs ši vargana kelionė, kai baigs mokslus. Jis įsivaizduoja, kaip lengvai galima pasiekti norimą šalį tarsi „peršokti iš valties į valtį“. Dabar jis nori būti stiprus, bet negali įveikti savęs ir išgyventą vaikystėje baimę. Taigi šios novelės veikėjas yra jautrios dvasinės sandaros žmogus, kuris laikui bėgant nori įveikti šią baimę. Iš visos novelės turinio galime spręsti, kad čia Juozas Aputis taip pat dėmesio skiria žmogaus jautrumui, problemoms. Todėl šiam pasakojimui būdingas liūdesys, lyriška nuotaika. Šios novelės tema: vaikystėje patirta trauma ir suaugusiojo žmogaus gyvenimo padariniai.
Novelė "Autorius ieško išeities": kova su blogiu sovietinėje visuomenėje
Kaip ir daugelyje J. Apučio novelių („Šūvis po Marazyno ąžuolu“, „Šunelis alksnio viršūnėje“ ir kt.), taip ir analizuojamoje novelėje „Autorius ieško išeities“ vaizduojamas kaime atsiradęs žiaurumas, smurtas, panieka silpnesniam. Novelės erdvė konkreti, veiksmas vyksta ant kalnelio, palei Garspjaunio pekles, prie iškastos siloso duobės. Čia vyksta žemės ūkio darbai, kasinėjimai, žmonės važinėja traktoriais. Dabar pats darbymetis: vasara, pirmoji birželio pusė (laikas konkretus). Per detales atskleidžiama kaimo aplinka, tikroviški kaimo gyvenimo ir buities vaizdai: vyturiai, žolė, pievos, arkliai, žalios pelkės. Žmonės važinėja traktoriais, sklaido ir trambuoja žolę, varinėja arklius - vystoma žemės ūkio kultūra. Ši novelė parašyta XIXa. 8d. (sovietiniais laikais), todėl galima numanyti, kad čia vaizduojamas darbas kolūkyje, Lietuvai esant okupuotai sovietinės Rusijos.
Taip pat skaitykite: Juozo Apučio kūrybos analizė
Novelės veiksmas prasideda pietų pertrauka, darbininkai, jų yra 7: du traktoristai - „storasprandis“ ir „skylėtagalvis“, studentas, „aukštasis baltakaklis“, „sudžiūvėlis“, Vincė ir Jogasė, pietauja („ryja lašinius su duona“), ilsisi. Konfliktas įsiplieskia pietaujant tarp darbininkų - „storasprandžio“ ir „baltakaklio“, šiam atsisakius valgyti. Tačiau, svarbiausi šioje situacijoje tapo ne jie, o studentas, bandęs išgelbėti vaikinuką. Ši skriaudos tema yra susijusi su bendrais civilizacijos procesais, humanistinės kultūros ir tradicinių vertybių griuvimu. Tai, kad pirmasis traktoristas spontaniškai užpuolė vaikinuką, atskleidžia, jog į civilizuotą pasaulį įsiveržė naikinančios jėgos, kurių įveikti žmogus negali, nepajėgia. Šis veikėjo spontaniškas, nemotyvuotas elgesys - „ilgakaklio“ užpuolimas - kyla ne tiek iš jo paties, kiek iš pakrikusio pasaulio.
Studentas yra vienas iš pagrindinių novelės veikėjų. Jis yra baigęs studijuoti pirmą kursą, inteligentas, tačiau savo pasaulėžiūra, mąstymu, jausmais tebesaugo ryšį su kaimu, vasarą dirba kolūkyje. Tai yra jautrios dvasinės sandaros veikėjas, turintis tvirtus dorovinius principus ir sąžinę: jis negali žiūrėti, kaip traktoristas užsipuola vaikinuką, todėl užstoja jį. Tai rodo studento ryžtą ir drąsą, jo vidinę stiprybę. Nors ir būdamas bėjėgiu (kovoti prieš 3 yra nepajėgus), jis vis tiek mėgina įveikti blogį (skriaudikus). Ši vidinė, dvasinė studento kova su blogiu ir yra svarbiausias novelės klodas. Bandydamas susivokti, kas čia nutiko („išsprogusiomis akimis jis žiūrėjo į žalias pelkes tolumoj,o jo galvoje tvinkčiojo viena mintis: „Ką dabar galiu padaryti? Kokia mano vieta šitoje siloso duobėje?“), veikėjas nuklysta į praeitį. Laiko tema novelėje jungia ir studento psichologiją, ir istorinį kontekstą. Dabartyje patirti įspūdžiai veikėjui asocijuojasi su praeities patirtimi - pokario laikais, baime. Smurtas ateina į dabartį kaip nuolatinis praradimų jausmas.
Rašytojas savo veikėjais, bandančiais prisitaikyti prie gyvenimo, apibendrintai išreiškia suluošintos kartos būseną. Belieka tik: „užrakinti, geležimi apkaustyti amžiną neapykantą…Tiktai tiek…“ Netikėtas posūkis novelės pabaigoje - „storasprandis“ paleidžia „baltakaklį“, o „sudžiūvėlis“ - studentą. Tai rodo, kad sukaupus valią ir tikėjimą, blogis neteko savo galios. Visa ši situacija buvo lyg ir studento, jauno žmogaus, vyriškumo išbandymai, kova tarp gėrio ir blogio. Novelėje lyrinis pasakotojas yra labai svarbus. Jis epitetais („liesas“, „trumpasprandis“, „baltakaklis“ ir kt.), palyginimais („liesas kaip pagalys“), metaforomis („rankos geležinės“) vaizdingai apibūdina, šaržuoja visus veikėjus, kalba III asmeniu. Novelės pabaigoje jis pristato naują personažą - patį autorių, kuris skatina skaitytoją kartu su juo mąstyti ir spręsti, kaip reikėtų elgtis studento situacijoje. Pasakotojas išsako aiškią autoriaus dorovinę nuomonę - jis palaiko studentą, tačiau tos minties neperša skaitytojui, leidžia jam pačiam rinktis. Dėl polinkio viską apmąstyti ir ieškoti sprendimo ši novelė įgyja eseistinių bruožų, intelektualumo. Taigi šioje J. Apučio „Autorius ieško išeities“ novelėje atsiskleidė dar vienas sunkus žmonių gyvenimo etapas sovietiniais laikais, jų kova prieš dorovinių žmogaus pamatų suirimą.
Sovietmečio "tylieji modernistai" ir humanistinės vertybės
Priklausydamas sovietmečio „tyliųjų modernistų“ kartai, Aputis literatūrai siekė grąžinti estetinę vertę ir pasakyti kuo daugiau tiesos apie žmogų ir istorinį laiką. Kiekviena nauja rašytojo knyga būdavo savaip simptomiška, etapiška, tapdavo nauju laipteliu lietuvių prozos pasakojimo raidoje. Humanistinės Apučio kūrybos vertybės kreipė žvilgsnį į mažiausiai sovietmečiu ideologijos pažeistą žmogiškumo domeną (jam rūpi atmintis, sąžinė, gerumas, atlaidumas, meilė, atradimų džiaugsmas, praradimų gėla) ir subtilų žodžio meną. Baisus yra žmogus „be abejonės, be dvasios svarstyklių“, sakė rašytojas. Aputis buvo asmenybiškas savo randu smilkinyje (dar vaikui įspyrė kumeliukas) ir aputiška barzda, savo išmintimi, autentiškumu, moraline pozicija prieš blogį, vertybiškumu, mąsliu ir plastišku prozos sakiniu.
Aputis sovietmečio kultūrinio „bado“ metu buvo ypatingas autorius - jis kėlė klausimus. Perfrazuojant paskutinės jo knygos Maži atsakymai į didelius klausimus (2006) antraštę, tai - dideli klausimai, į kuriuos maži atsakymai neįmanomi, kiekvienas gali atsakyti tik gyvendamas. Kitaip tariant, Aputis mokė mąstyti savo galva, reflektuoti patirtį, suvokti savo moralinius pasirinkimus. Jo prozoje užgimė keistas metafizinis nerimas, kurio tokiais geliančiais pavidalais anksčiau nebūta lietuvių literatūroje. Rašytojas be užuolankų prabilo apie vienatvę, baimę, liūdesį, ribines psichikos būsenas.
Taip pat skaitykite: Apučio įtaka asmenybei
Egzistencinis nerimas ir moraliniai pasirinkimai
Apučio veikėjus vienija ne kilmė, amžius ar statusas, o egzistencinis nerimas, pasaulio slėpinių pajautimas, užaštrinti pojūčiai, fiksuojantys pačias subtiliausias daiktinės ir metafizinės tikrovės vibracijas. Individo lemtį ir apsisprendimą iškeldamas į kūrinio centrą, Aputis akcentavo pajautą, kai „atrodo, kad esi svieto laikrodis, ir ne toks, kurį prisuka, o toks, nuo kurio viskas priklauso“ (novelė „Horizonte bėga šernai“). Taip samprotauja paprastas traktorininkas, kuriam žmona, nepagrįstai įtarusi neištikimybe, šluotražiu išmušė akį. Išplėštas iš kasdieniškos rutinos žmogus praregi, ima galvoti apie pasaulio tvarkos dėsnius. Rašytojas ugdė individo egzistencinę savivoką ir lietuvių literatūrą praturtino egzistencializmo filosofijos atšvaitais, jo personažai linkę į savistabą, jiems artimos sąvokos „kaltė“, „atsakomybė“, „stoicizmas“.
Apysakos: karo patirtys ir kaltės tema
Ypač tai ryšku apysakose „Prieš lapų kritimą“ ir „Rudenio žolė“ (jos pasirodė knygoje Tiltas per Žalpę, 1980). Autobiografinėje apysakoje „Prieš lapų kritimą“ - mažo Benučio akimis regima Antrojo pasaulinio karo baigtis. Pasislėpęs už naivaus vaiko akipločio ir suvokimo, autorius drįsta pasakyti daugiau, negu leidžiama - jis tolerantiškai traktuoja vokiečių karo ligoninės gydytojus (tai jie sutvarstė kumeliuko padarytą žaizdą). „Rudenio žolėje“ analizuojama kaltės, sąžinės ir atsakomybės tema - gydytojas nesėkmingai operavo talentingą jauną dainininkę ir ši neteko balso. Abu užsisklendžia ligoninėje (beprotnamio, psichinės ligos temos sovietmečiu taip pat nepageidautos).
Vertybinė pozicija ir atsparumas blogiui
Keleivio novelės (1985) centre - rašytojo alter ego. Užimama vis aktyvesnė vertybinė pozicija, nuolat klausiama, polemizuojama, atvirai svarstoma, kaip antai: kodėl žmogus dažnai glaudžiasi prie stipresniųjų, prie galios ir prievartos nešėjų? Ypač tai ryšku novelėje „Šūvis po Marazyno ąžuolu“ (kartojasi Jono Biliūno „Brisiaus galo“ situacija - reikia atsikratyti nebereikalingo seno šuns). Kiekvienoje situacijoje žmogaus laikysena priklauso nuo to, kiek jis išsaugojęs žmogiškumo ir atjautos, kiek turi atsparumo negarbinti smurtautojo. Žmogiškumą Aputis laiko pačia patikimiausia vertybe (Albertas Zalatorius), o gebėjimas atsilaikyti, nenusilenkti kvailybei ar šiurkščiai jėgai jam yra pagrindinė savigarbos atrama ir sėkmės garantas.
Vaikystės patirtys ir žmogaus formavimasis
Nelengva karo ir pokario vaikystė prie Žalpės atsispindi daugelyje Apučio novelių. „Čia, tose plynėse, tuose miškuose, ant šitų kelių ir takų, viskas bus prasidėję, ėmę gauti prasmę…“ - sakoma novelėje „Lidija Skoblikova ir tėvo žingsniai“, žmogaus formavimąsi lyginant su kregždės lipdomu lizdu ir pabrėžiant vaikystės ir jaunystės patyrimų svarbą. Ankstyvieji įvykiai ir emocijos atkuriami įsimenančiais vaizdais ir panardinami į intelektualinių apmąstymų srautą, todėl tada ir dabar, ten ir čia sudaro vientisą pynę.
Taip pat skaitykite: Asmenybės formavimasis