Įvadas
Literatūra, būdama žodžio menas, ne tik atspindi epochos realijas, bet ir formuoja žmogaus pasaulėžiūrą, skatina mąstyti, kritikuoti ir vertinti. Juozas Aputis, vienas iškiliausių lietuvių prozininkų, savo kūryboje subtiliai nagrinėjo žmogaus asmenybės formavimosi klausimus, atskleisdamas sudėtingą individo santykį su aplinka, istorija ir kultūra. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip Apučio kūryba prisidėjo prie žmogaus asmenybės suvokimo ir kokią įtaką ji daro skaitytojui.
Literatūra kaip asmenybės formavimosi priemonė
Literatūros mokslas analizuoja kūrinį ir jo ryšį su epocha, estetinėmis tendencijomis. Literatūrologija savo dėmesio objektu renkasi grožinės literatūros kūrinį, o literatūros teorija siekia išryškinti teorinius pamatus, kurie galiojo žodžio menui nuo seniausių laikų iki dabar, įžvelgti pastovias tendencijas, kurios atskiria grožinę literatūrą nuo negrožinės. Literatūros istorija domisi literatūros santykiu su bendrosiomis meno tendencijomis (kultūros epochomis), su istorijos įvykiais, faktais, analizuojamos tų tendencijų priežastys ir pasekmės literatūrai, taip pat kūrėjų meninėmis biografijomis. Literatūros kritika susitelkia ties konkretaus teksto išanalizavimu. Grožinis kūrinys, meninis tekstas, be estetinio išgyvenimo, yra tiesiogiai suvokiamas intuityviai: mes jauste jaučiame, kad kuris nors kūrinys yra meniškas, gražus, vertingas. Tačiau estetinis suvokimas reikalauja tam tikro lavinimo bei drausminimo.
Literatūra, kaip ir filosofija, yra komunikacijos priemonė, skatinanti mąstyti, padedanti kritikuoti ir vertinti. Didieji kūriniai tampa įvairių epochų, tautų, socialinių sluoksnių skaitytojų savastimi, jie įvairiausiais būdais interpretuojami. Kūriniai vis gilėja ir auga ta prasme, kad atsiskleidžia vis naujomis prasmėmis, aspektais ir dėl to įgyja kaskart vis didesnį visuomeninį poveikį.
Juozo Apučio kūrybos bruožai
J. Aputis savo kūryboje dažnai vaizdavo kaimo žmogaus gyvenimą, jo ryšį su gamta ir tradicijomis. Tačiau jo kūriniuose kaimas nėra tik idiliškas peizažas, bet ir sudėtinga erdvė, kurioje žmogus susiduria su egzistenciniais klausimais, moralinėmis dilemomis ir praradimais. Apučio kūrybai būdingas subtilus psichologizmas, dėmesys detalėms ir įtaigus pasakojimo stilius.
Autoriaus vaizduotė turi didelį specifiškumą. Pirma, jo vaizdiniai yra ryškesni, konkretesni ir gyvesni. Antra, jo vaizduotė daug labiau linksta į objektyvumą. Menininką labiau traukia kurti vaizduotės paveikslus, įsivaizduoti visiškai su juo nesusijusius, pramanytus žmones, jų gyvenimo aplinkybes ar likimus. Svarbiausia tai, kad kūrybinė vaizduotė yra susijusi su žmogaus motoriniu aktyvumu, kuris atsiranda savaime, be jokių apibrėžtų poveikių. Menininkas jaučia vidinį būtinumą savo vaizdinius, savo vaizduotės kūrinius išsakyti žodžiais, išreikšti kitiems suprantama forma.
Taip pat skaitykite: Vaižganto biografija
Apučio kūrybos įtaka asmenybės formavimuisi
Moralinių vertybių ugdymas
Apučio kūryboje dažnai keliami moralės, atsakomybės ir sąžinės klausimai. Jo herojai susiduria su sudėtingomis situacijomis, kuriose turi pasirinkti tarp gėrio ir blogio, pareigos ir asmeninių interesų. Skaitydamas Apučio kūrinius, žmogus susimąsto apie savo paties moralines vertybes, apie tai, kas jam svarbu gyvenime, ir kaip jis elgtųsi panašioje situacijoje.
Empatijos ir supratimo skatinimas
Aputis sugebėjo įsijausti į savo herojų vidinį pasaulį, atskleisti jų motyvus ir jausmus. Skaitydamas Apučio kūrinius, žmogus išmoksta suprasti kitų žmonių požiūrį, net jei jis skiriasi nuo jo paties. Tai skatina toleranciją, empatiją ir gebėjimą užjausti kitus.
Kritinio mąstymo lavinimas
Apučio kūryba nėra vienareikšmiška, ji skatina skaitytoją mąstyti, analizuoti ir vertinti. Autorius ne pateikia gatavus atsakymus, bet kelia klausimus, į kuriuos skaitytojas turi atsakyti pats. Tai lavina kritinį mąstymą, gebėjimą savarankiškai priimti sprendimus ir formuluoti savo nuomonę.
Kultūrinio identiteto formavimas
Apučio kūryba yra glaudžiai susijusi su lietuvių kultūra ir istorija. Skaitydamas Apučio kūrinius, žmogus geriau pažįsta savo tautos tradicijas, papročius ir vertybes. Tai padeda formuoti kultūrinį identitetą, jausti ryšį su savo šaknimis ir suprasti savo vietą pasaulyje.
Vaizduotės lavinimas
Žmogui savita kurtis svajonių, utopijų pasaulį, nors vaizduotėje išgyventi tai, ko nebuvo patirta ir įvykdyta iš tikrųjų. Taip pat malonu atsigręžti į praeitį, prisiminti kadaise patirtus įspūdžius, juos interpretuoti ir įprasminti. Jeigu patirtis atrodo nevykusi, pilna nesėkmių, norisi ją vaizduotėje išgyventi „pakeistą“. Panašiai veikia menininko, rašytojo vaizduotė.
Taip pat skaitykite: Lietuvos mados įtaka
Kontekstas ir postmodernizmas
Kalbant apie postmodernybę, neišvengiamai pasitelkiama filosofija, nes ji skatina mąstyti, padeda kritikuoti ir vertinti tai, ką daro architektai. Postmodernizmas nuo 1978 m. iki 1981 m. tapo pasauliniu judėjimu (Lyotard‘o „Postmodernusis būvis“ - 1979 m.), o architektūra, kaip ir filosofija, komunikacijos priemone.
Šiuolaikinės postmodernybės tėvyne yra laikoma Prancūzija. Tačiau esama dviejų postmodernizmų: „vokiškojo“ ir „prancūziškojo“. Vienas iš „vokiškojo“ postmodernizmo šalininkų yra Habermasas. Welscho knygos „Mūsų postmodernioji modernybė“ postmoderniosios koncepcijos variantas - „vokiškasis“. Knygoje aptariama postmoderniosios tradicijos „klasika“ - skirties sąvokos interpretacijos Derrida, Foucault, Deleuze‘o tekstuose. Seka ir prancūzų postmodernistu Jean - François Lyotard‘u, kuris rėmėsi ne Nietzcshe‘s radikalia racionalumo kritika, o Ludwigo Wittgensteino kalbos žaidimais. Viena vertus, autorius gina postmodernybės teises nuo jos apokaliptinių vertinimų ir kritikų, kita vertus, jis yra vieno iš šių kritikų (Habermaso) pats akivaizdžiai paveiktas. Autorius mano, kad modernybė niekur nedingo. Postmodernybė tėra tik naujas jos variantas. Welschas postmodernybėje neįžvelgia grėsmės tradiciniam racionalumui. Jo postmodernybė nusidriekia iki antikos laikų: ištakas įžvelgia net Aristotelio ir Kanto tekstuose (aiškina tuo, kad Aristotelis yra sulaužęs vienovės vaizdinį sakydamas, kad „vienovė“ kaip ir „būtis“ yra daugybinė sąvoka. Kantas pabrėžė skirtį, o Welschas - jungimą, todėl postmoderniojo pliuralizmo perspektyvoje proto sąvoka tapo pakitusi, nes dabar jis reiškia įvairių racionalumo formų siejimo ir ribų peržengimo gebėjimą.
Juozo Apučio kūrybos vertinimas
Kalbėdami apie pažangą, neišvengiamai susiduriame su vertinimo problema. Kaip nustatyti, kurie kūriniai yra geri, vertingi, o kurie nevertingi? Sunkiausia įvertinti savo meto literatūrą, čia didžiausia galimybė suklysti ir nepastebėti tikrųjų vertybių. Laikas yra objektyviausias vertintojas, nuplukdantis užmarštin, kas menka, ir patikinantis, iškeliantis visa, kas nepraranda vertės per ilgus šimtmečius, kas nuolatos domina, traukia ir džiugina. Bet ne visada žiūrime į kūrinį iš istorinės perspektyvos. Yra gyvenamojo meto literatūra, su kurios vertinimu susiduriame kiekviename žingsnyje. Kompetentingas vertintojas - kritika. Bet ne kiekvienas skaitytojas yra vertintojas.
Galvodami apie grožinio kūrinio vertę, pirmiausiai turime žinoti, ar tai iš tikrųjų grožinis, meninis tekstas. Negali būti vertinimo be estetinio išgyvenimo, o šis išgyvenimas visados individualus ir subjektyvus. Estetinę vertybę suvokiame patys ją išgyvendami, patirdami malonumą, susidomėjimą, pasigėrėjimą. Estetinis išgyvenimas, pagrįstas tiesioginiu suvokimu, yra intuityvus: mes jauste jaučiame, kad kuris nors kūrinys yra meniškas, gražus, vertingas. Bet tai dar nereiškia, kad kiekvienas estetinis sprendimas yra lygiateisis, kad kiekvienas „man patinka“ arba „nepatinka“ yra vienodai visiems vertingas.
Literatūros kritikos vaidmuo
Kritikė žvelgia į lietuvių literatūrą iš kito literatūrinio konteksto, bet jos tikslai labai vaižgantiški - literatūrinių ,,perliukų“ ieškojimas. Ji myli lietuvių literatūrą ir kartais net per daug nuolaidžiauja žvelgdama į sunkias kūrybines aplinkybes sovietiniais laikais. V. Kelertienė daugiausia dėmesio skiria pastarųjų kelių dešimtmečių lietuvių prozai, bet aptardama kokį nors literatūros aspektą, tarkim, moters paveikslo kūrimą ar prozinio pasakojimo formas, ji tyrinėja ir ankstyvąją lietuvių rašytojų kūrybą - Žemaitės, Šatrijos Raganos, ankstyvąją Vienuolio prozą. Daugelis kritikos kūrinių yra vertimai iš anglų kalbos, taigi jie buvo skirti ne lietuvių skaitytojui. Pristatant kitakalbei publikai lietuvių rašytojus, reikėdavo bent trumpai supažindinti su Lietuvos istorijos, kultūrinio gyvenimo ir literatūros tradicijomis, ir tai V. Kelertienė daro su dideliu išmanymu ir taiklumu. Istorinės situacijos ir literatūros kontekstų, pavyzdžiui, cenzūros įtakos sovietinių laikų lietuvių literatūrai aptarimai yra neatskiriama V. Kelertienės straipsnių dalis. Vienas iš sudėtingiausių literatūros kritikos uždavinių - apčiuopti literatūros pasikeitimus istorinių pervartų metais. V. Autorė daro išvadą, kad modernus lietuvių prozos stilius sovietiniais laikais buvo parankus, nes leido lengviau išvengti cenzūros, kuri ne visuomet suvokdavo parašytų dalykų prasmę ir, aišku, reikalavo labiau išlavinto skaitytojo. Apie cenzūrą V. Kelertienė apskritai daug ir įdomiai kalba skirdama savo tyrinėjimus Vakarų skaitytojui. Bet, manyčiau, šie tyrinėjimai svarbūs ir mums, kadangi šių dienų jaunimui tai sunkiai įsivaizduojamos ar net egzotiškos sovietinių laikų patirtys. 1992 metais rašytame cenzūros vaidmens aptarime kritikė įžiūri ir tam tikrą pozityvų valstybės kontrolės vaidmenį, nes, norėdami apeiti draudimus, lietuvių rašytojai turėję būti ypač išradingi.
Taip pat skaitykite: Psichologinė Apučio analizė
tags: #juozas #aputis #zmogaus #asmenybes #fotnavimosi #tema