Įvadas
Maironio baladė „Jūratė ir Kastytis“ - vienas žinomiausių lietuvių literatūros kūrinių, įkvėptas legendos apie deivę Jūratę ir žvejį Kastytį. Ši tragiška meilės istorija, persmelkta tautosakos motyvų, jau daugiau nei šimtmetį jaudina skaitytojų širdis ir įkvepia menininkus. Straipsnyje nagrinėjama, kaip „Jūratės ir Kastyčio“ legenda buvo interpretuojama ir perkurta įvairių epochų ir šalių autorių, kokią reikšmę ji įgavo lietuvių kultūroje ir kaip ji transformavosi nuo tautosakos iki šiuolaikinės dramos.
Maironio baladė: dviejų pasaulių konfliktas ir tragiška meilė
Maironis, kaip ir visi romantikai, domėjosi savo gimtojo krašto praeitimi, papročiais ir tautosaka. Jo baladėje „Jūratė ir Kastytis“ aprašoma dviejų pasaulių - dieviškojo ir žemiškojo - susidūrimas. Šioje baladėje pasakojama ne tik apie tragiškai pasibaigusią Jūratės ir Kastyčio meilės istoriją, bet ir apie tai, kaip senovės lietuviai įsivaizdavo gintaro atsiradimą.
Konfliktas kyla tarp Perkūno, Jūratės ir Kastyčio, nes dievai ir deivės negali bendrauti su žmonėmis, o tuo labiau - mylėti jų taip, kaip Jūratė myli Kastytį, o jis - ją. Perkūnas šioje baladėje vaizduojamas kaip teisėjas, kuris nubaudžia šiuos du įsimylėjėlius.
Baladė pradedama gražiu gamtovaizdžio aprašymu, kai jau „saulutė leidžias vakaruos“. Lyrinis subjektas baladės pradžioje yra lyg veikiantysis asmuo, kuris pataria Kastyčiui skubėti namo, nes „motulė laukuos nekantruos“. Tolesniuose įvykiuose lyrinis subjektas nedalyvauja, o tik stebi juos. Šio kūrinio erdvė abstrakti, plati kaip „besiūbuojančios marės“, kurios vilioja žvejį Kastytį savo dovanomis. Taip mes sužinome, kad motina laukia sugrįžtančio ne iš kur kitur, o būtent iš marių. Artėjantis vakaras ir besiūbuojančios marios nuteikia Kastytį svajingai, jo mintys dausuos skrajoja. Žvejys, nors ir žinodamas, kad jo laukia motina, nenori grįžti ir užtrunka tol, kol „žvaigždutės pasimato“. Ir staiga nakties fone iš vandenų „išplaukia dieviška Jūratė“. „Dieviška“ ne tik savo grožiu, bet ir prigimtimi. Ji vaizduojama „balta kaip vandenų puta, / Žaliai lig pusės pridengta“. Kastytį Jūratė vadina „baltalyčiu“, tačiau jos kreipimesi į jį girdimas lyg ir priekaištas, jog žvejys vilioja jos žuvis, nes kaip ji sako, „marės - mano viešpatija“. Todėl Kastytis laikomas lyg ir įsibrovėliu, kurį Jūratė norėtų išvaryti iš marių. Tačiau Kastytis ne bailys, o vyras, kuris „jėga tryško begaline“. Tačiau Jūratė „nemarioji“ šio vyro ne tik nebijo, bet jai jis ima vis labiau patikti. Kastytis vadinamas „milžinu galiūnu“, kuris nieko nebijo. Tai dar vienas epitetas, kuris įrodo, kad Kastytis nėra silpnas net ir būdamas ne savo valdose. Būtent šiam „žemės sūnui“ Jūratė padovanoja didžiausią savo turtą - skaistybę. Ji pamiršta visus draudimus, kad žmonės ir dievai negali mylėti vienas kito, tačiau ta meilė stipresnė už ją pačią. Pakilęs viesulas ir šniokščiančios bangos yra įspėjimas, kad įvyks kažkas baisaus. Tačiau Jūratė to nepaiso, jos „Kasa ir lūpų geiduliai/ Kastytį palietė meiliai“. Jūratė vadinama „daugalinga“, ji Kastytį užmigdo, jis būdamas su ja „marių pasakas sapnuoja“.
Veiksmas persikelia į patį jūros dugną, į gintaro namus, kuriuose gyvena Jūratė. Šių dviejų įsimylėjėlių laimė, kaip ir gintaro namai, yra sudaužoma į daugybę gabalėlių. Šią bausmę įvykdo mitinė būtybė - Perkūnas. Tačiau Perkūnas dėl šių dviejų mylimųjų meilės kaltina ne Jūratę, o būtent Kastytį. Jūratę dangaus dievas pateisina galbūt todėl, kad ji - dieviškos prigimties, o dievai neklysta. Perkūnas liepa bangai išvilioti Kastytį ant smėlyno „negyvai jį užbučiavus“. Banga yra vaizduojama kaip moteris, kuri, kaip ir Jūratė, bučiuoja žvejį, tačiau ne dėl to, kad suteiktų laimę, o tam, kad nužudytų. Ši taip gražiai prasidėjusi meilės sitorija baigiama Kastyčio žūtimi. Tačiau baladė tuo nesibaigia. Paskutinėse strofose poetas aprašo marių vaizdą po daugelio metų, kai iš kažkada stovėjusių gintaro rūmų likę tik gabaliukai, kuriuos į krantą barsto „gelmės nematomoji sauja“. Šiuos aksaspalvius gabalėlius barsto ne kas kitas, o pati Jūratė, norėdama atiduoti žmonėms nors po gabalėlį tos laimės, kurią ji patyrė būdama rūmuose kartu su mylimuoju. Žmonės, girdėdami vaitojimą ir dejavimą, prisimena Jūratę, kuri iki šiol tebegyvena jūros dugne. Poetas, priminęs skaitytojams apie šią tragišką praeitį, vėlgi vaizduoja dabartį. Dabartyje merginos, norėdamos pasipuošti prieš bernelius, renka gintarą. Šis gintaras yra lyg meilės simbolis, kuris vienija vienas kitą mylinčius žmones taip, kaip kadaise jungė Jūratę ir Kastytį. Meilė yra prilyginama „jėgai begalinei“, kuri kartais prasiveržia kaip audra - netikėtai. Šioje baladėje Maironis, naudodamasis tautosaka, aprašo kadaise gyvenusių mitinių būtybių - deivės Jūratės ir dievo Perkūno gyvenimą. Baladėje yra atskleidžiama dviejų mylimųjų - Jūratės ir Kastyčio - tragiškai pasibaigusią meilės istoriją.
Taip pat skaitykite: Baladės "Jūratė ir Kastytis" interpretacija
Legendos kelias į vaikų literatūrą
Nors Maironio baladė iš pradžių buvo skirta suaugusiųjų auditorijai, vėliau ji tapo populiari ir tarp vaikų. 1957 m. pasirodė Domicėlės Tarabildienės iliustruota Maironio baladė, kuri, praėjus daugiau nei 50 metų po jos pasirodymo, sudarant reikšmingiausių, meniškiausių, vaikų skaitybą ir literatūrą paveikusių knygų sąrašą, užėmė trečią vietą. Tad baladė priskirta vaikų literatūrai ir įsitvirtino kaip jos reiškinys.
Praėjus keletui metų po Tarabildienės iliustruotos knygos pasirodymo, 1959 m., „Sojuzmultfilmo“ studijoje pagal Reginos Januškevičiūtės scenarijų buvo sukurtas Gražinos Brašiškytės animuotas filmukas „Gintaro pilis“ su Juliaus Juzeliūno muzika. Jūratės ir Kastyčio istorija buvo atskleista taip, kad ji tapo suprantama ir vaikams.
Tačiau net ir pasirodžius šiems kūriniams, legenda Lietuvoje ir išeivijoje neretai interpretuota ir tebeinterpretuojama kaip kūrinys suaugusiesiems. Tiesa, netrūko ir netrūksta ir vaikiškų kūrinio interpretacijų. Pvz., legendą perpasakojo Albina Varnienė, o Juditos Židžiūnaitės iliustracijas šioje knygoje savo stilistika yra gana paveikusi disnėjiška animacija - žuvys primena žuviuką Nemo. Sigito Poškaus perpasakotoje Jucevičiaus legendoje ir Marijos Smirnovaitės iliustracijose Jūratė panaši į ilgakoję manekenę.
Interpretacijos pavojai
Nereikia stebėtis, kad vaikams šis pasakojimas išties patrauklus, jame ne tik daug spalvingų detalių, ypač jis galėtų būti įsimintinas mažiesiems poilsio Baltijos pajūryje mėgėjams. Herojai, pirmiausia Jūratė ir Perkūnas, - įdomios mitologinės būtybės, o tai vaikams labai patrauklu, be to, tokių siužetų lietuvių mitologijoje nėra gausu.
Šiandien vaikų literatūra vis dažniau tampa kritikos objektu ne tik dėl meninio kūrinių lygio, bet ir dėl politinio korektiškumo įtakos. Ir išties tiek Jucevičiaus legendoje, tiek Maironio baladėje daug vaikams galbūt ir sunkiau suvokiamų dalykų, tokių kaip nuogybė, skaistybė, mirtis. Vis dėlto tiek pedagogų ir psichologų, tiek tėvų požiūris į kūrinių vaikams cenzūravimą ir draudimą išsiskiria. Viena vertus, vaiką neabejotinai gali sukrėsti skaudūs išgyvenimai, bet net ir ankstyvame amžiuje žmogus turi suprasti, kad gyvenime egzistuoja meilė, mirtis, pavydas, netgi geismas, kiekvieno likimas nebūtinai turi būti laimingas. Tai puikiai atskleidė lietuvių literatė Daiva Čepauskaitė dramoje „Jūratė ir Kastytis“, kurioje parodyta, kad šis siužetas pasakoja apie tokius tiek vaikams, tiek suaugusiesiems aktualius dalykus kaip tarpusavio jausmai, patyčios, vaikų ir tėvų santykiai, visuomenės spaudimas ir mirties visagalybė.
Taip pat skaitykite: Sensorinis Maironio baladės skaitymas
Šiuolaikinės interpretacijos: nuo Kosto Ostrausko avangardinės dramos iki Daivos Čepauskaitės pjesės
Kiekvienas literatūros ir meno kūrinys turi savo unikalų kelią, tad nenuostabu, kad keičiantis epochoms kinta jo vertinimai, aktualumas ir reikšmė. Kūrinio herojai ima gyventi savotišką „pomirtinį gyvenimą“. Tolesnį gyvenimą lietuvių kultūroje gyvena tokie kūrinių suaugusiesiems herojai kaip Kristijono Donelaičio Slunkius, Žemaitės Vingių Jonas, Antano Žukausko-Vienuolio astronomas Šmukštaras ir paskenduolė Veronika bei daugelis kitų. Vaikų literatūra suteikia tolesnį gyvenimą ne tik žmonėms, bet ir kalbantiems, mąstantiems gyvūnams ar net fantastinėms būtybėms, todėl savo gyvenimą gyvena Motiejaus Valančiaus Mikė Melagėlis, Bernardo Brazdžionio Rudnosiukas, Kosto Kubilinsko Ledinukas ir Bebenčiukas, Vytauto Petkevičiaus Kodėlčius, Vytauto V. Landsbergio Rudnosiukas.
XX a. pabaigoje legenda apie Jūratę ir Kastytį įkvėpė Lietuvos bei JAV dramaturgą Kostą Ostrauską sukurti avangardinę dramą „Jūratė ir Kastytis“. Šiame kūrinyje nebelieka vietos tradicijai ir viskam, ką puoselėjo legendą sukūręs Liudvikas Jucevičius ir legendą perkūręs tautos dainius Maironis. 1976 m. išleistame kūrinyje Kostas Ostrauskas pateikia visiškai kitokią dramą.
Šiuolaikinė lietuvių literatė Daiva Čepauskaitė dramoje „Jūratė ir Kastytis“ parodo, kad šis siužetas pasakoja apie tokius tiek vaikams, tiek suaugusiesiems aktualius dalykus kaip tarpusavio jausmai, patyčios, vaikų ir tėvų santykiai, visuomenės spaudimas ir mirties visagalybė.
Legendos atgarsiai kultūroje ir mene
Legenda apie Jūratę ir Kastytį įsitvirtino ne tik literatūroje, bet ir kitose meno srityse. Palangoje stovi Nijolės Gaigalaitės skulptūra „Jūratė ir Kastytis“, šios poros gyvenimas tebėra ir kitų menininkų - kompozitorių, dailininkų, keramikų - kūrinių objektas.
Nepamirštama ši legenda ir kultūrinėje sąmonėje, netgi sodininkystėje, komercijoje ir kulinarijoje. Pvz., Jūratė ir Kastytis - vis dar populiarūs lietuvių vardai, tokiais vardais pavadintos ir privačiame Klaipėdos zoologijos sode gyvenančios tigrės, Vilniuje, Alytuje, Palangoje ir kituose mūsų šalies miestuose yra Jūratės, o Palangoje, Kaune - ir Kastyčio gatvė. Palangoje statomas „Jūratės ir Kastyčio“ kotedžų kompleksas, žinoma vėlyvųjų kriaušių veislė ‛Jūratė’, „Jūratės“ kotletai iš vištienos ir tokio pavadinio kepsniai, jautienos troškinys „Kastytis“.
Taip pat skaitykite: Psichologės žvilgsnis
Populiari ši legenda ir Lenkijoje. Helio nerijoje prie Baltijos jūros 1928 m. įkurtas Jurata pavadintas kurortas - ši Jastarnios miesto dalis tapo lenkų intelektualų poilsio vieta, o 2017 m. gavo atskiros gyvenvietės statusą; čia stovi skulptoriaus Stanisławo Szwechowicziaus 2006 m. sukurtas paminklas deivei Juratai. Vardas Jurata tarp lenkų nėra toks dažnas kaip Jūratė Lietuvoje, bet pasitaiko ir šioje kaimyninėje šalyje. Pvz., jį turi 1948 m. gimusi gana garsi Lenkijos literatė Jurata Bogna Serafińska. Lenkijos miestuose Varšuvoje, Gdanske yra Juratos gatvės.