Šis straipsnis skirtas Jurgio Baltrušaičio asmenybei ir biografijai nušviesti, remiantis įvairiais šaltiniais ir tyrimais.
Įvadas
Pastaruosius šimtą metų apie Jurgį Baltrušaitį rimtai nekalbėta. Jurgis Baltrušaitis - žymus rusų Sidabro amžiaus poetas ir Lietuvos diplomatas.
Ankstyvasis gyvenimas ir studijos
Jurgis Baltrušaitis gimė 1873 m. Paantvardyje (Jurbarko r.), ūkininkų šeimoje. Kunigo Kazimiero Žekevičiaus parengtas įstojo į Kauno gimnaziją. Ją baigęs atsisakė stoti į tėvų siūlomą seminariją, studijavo gamtos mokslus Maskvos universiteto Fizikos-matematikos fakultete, kur taip pat gilinosi į literatūrą ir mokėsi kalbų.
Santuoka ir šeima
1899 m. Baltrušaitis vedė turtingos pirklių šeimos dukterį Mariją Olovianišnikovą, vienintelę savo gyvenimo mylimąją, kuriai dedikavo visas išleistas knygas, kartu su ja užaugino sūnų Jurgį (būsimą garsų prancūzų viduramžių kultūros istoriką).
Kūrybinė veikla
Literatūrinė veikla
Debiutavo rusiškais eilėraščiais 1899 m., o jo pirmieji lietuviški eilėraščiai spaudoje pasirodė 1927-1928 m. Išleido du simbolistinės poezijos leidinius Žemės laiptai (Zemnyje stupeni, 1911) ir Kalnų takas (Gornaja tropa, 1912). Po jo mirties žmonos Marijos rūpesčiu buvo išleista rusiškų eilėraščių rinktinė Lelija ir pjautuvas (Lilija i serp, 1948).
Taip pat skaitykite: Apie Jurgį Mačiūną
Poetas Jurgis Baltrušaitis XX a. 3 deš. sakė: „Menas, kaip aš jį suprantu, yra nuolatinis savęs įveikimas. Jo gelmė - betarpiškas mūsų pačių gelmės veidrodis.“
Simbolizmo įtaka
Poezija artima garsių rusų simbolistų Viačeslavo Ivanovo, Aleksandro Bloko, Valerijaus Briusovo kūrybai - jiems įtaką darė prancūzų simbolistai ir vokiečių romantikai.
Vertimai
Būdamas poliglotas, Baltrušaitis ėmėsi vertimų, į rusų kalbą išvertė modernistų Henriko Ibseno (Henrik Ibsen), Oskaro Vaildo (Oscar Wilde), Moriso Meterlinko (Maurice Maeterlinck), Soreno Kirkegoro (Søren Kierkegaard), Augusto Strindbergo (August Strindberg), Knuto Hamsuno (Knut Hamsun), Džordžo Bairono (George Byron) kūrinius, jo vertimų kokybė buvo aukšto lygio. Baltrušaičio versti rašytojai, visų pirma dramaturgai Henrikas Ibsenas, Knutas Hamsunas, Maurice’as Maeterlinckas, Tagorė, - visi Nobelio premijos laureatai.
Ryšiai su kitais menininkais
Su rusų rašytoju Sergejumi Poliakovu Maskvoje 1899 m. įkūrė leidyklą „Skorpion“, kuri leido naujausią simbolistų kūrybą, jų almanachą Severnyje cvety ir žurnalą Vesy. Tarp rašytojų išpopuliarėjo Baltrušaičio salonas. Poetas buvo pažįstamas su kompozitoriumi Aleksandru Skriabinu, rašytoju Antonu Čechovu, režisieriais Gordonu Kregu (Gordon Craig), Konstantinu Stanislavskiu, Vsevolodu Mejerholdu.
Požiūris į kūrybą
1904 m. Jurgis Baltrušaitis rašė: „Aš rašau tik tai, kas man iškyla kaip gili vidinė būtinybė. Visa kita laikau „tuščiojo“ meno dalyku, koks gražus, gyvas ir tikroviškas jis bebūtų. Aš einu nuo jausmo ir jį lydinčios minties prie vaizdo, kadangi vaizdas, nors ir sukelia tam tikrą meninį jaudulį, ne visada pajėgia išreikšti žmogų, o bet kuris meno kūrinys, ar tai būtų smulkutis eilėraštis, ar didingas kokio nors Fausto statinys, turi išbaigti žmogų iki galo. Tik su šia sąlyga į vaizdą įsilies tikra gyvoji jėga, jam atsiras taikliausi žodžiai, tik šitaip jis taps neabejotinas ir būtinas.“
Taip pat skaitykite: Mačiūno įtaka Fluxus judėjimui
Diplomatinė veikla
Paskelbus Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę, 1920 m. paskirtas jos atstovu Maskvoje, įgijo nepriklausomo asmens statusą, ėmė rašyti lietuviškus eilėraščius. 1939 m. Baltrušaitis išvyko į Paryžių kaip Lietuvos pasiuntinybės Prancūzijoje patarėjas.
Vėlyvieji metai ir mirtis
1942 m. išleido pirmąjį ir vienintelį lietuviškų eilėraščių rinkinį Ašarų vainikas (I d. su Sruogos straipsniu „Baltrušaičio vainikas“). Po jo mirties kita lietuviškoji poezija išleista rinkiniu Aukuro dūmai (1944), o 1967 m. poezijos rinktinėje publikuota antroji Ašarų vainiko dalis. Jurgis Baltrušaitis mirė 1944 m. Paryžiuje.
Palikimas
Baltrušaitis buvo vienas žymiausių rusų ir lietuvių simbolistų. Jo poezijos žadinamą nuotaiką Viačeslavas Ivanovas taip apibūdino: „Tarsi iš už senų, išsikerojusių medžių, - pusiau prislopintų pilkų, storų bažnyčios sienų - suskambo vargonų fuga.“
Taip pat skaitykite: Savickio novelės: psichologinis žvilgsnis
tags: #jurgio #baltrusaicio #asmenybe