Per kelis mėnesius planetos gyvenimą aukštyn kojom apvertęs mikroorganizmas atskleidė ne tik grėsmingas gamtos kūrybines galias, bet ir stulbinamą žmonijos pažeidžiamumą. Iš didžiausių valstybių vadovų lūpų pasigirdę dabartinės COVID-19 epidemijos grėsmės lyginimai su Antruoju pasauliniu karu, didžiausiu iššūkiu visuomenei per naujausią istoriją, atspindi padėties dramatiškumą.
Krizės Priežastys ir Eiga
Savo trigrašį, žinoma, kyšteli ir sąmokslų teorijų entuziastai bei linkusieji į misticizmą: pirmieji pandemijos priežastimi laiko šešėlinę pasaulio valdžią, neva nutarusią dirbtinai sukurtu virusu sumažinti pernelyg išaugusią populiaciją, antrieji - dieviškąsias galias, neva baudžiančias dabartinę žmoniją už nuodėmes. Postringavimas apie galimas šio išties neeilinio reiškinio priežastis, matyt, netrukus liausis: tuščiais pilvais daug nepafilosofuosi, o jie netrukus pradės urgzti nuo alkio net ir turtingiausiose pasaulio šalyse, tarp jų - Amerikoje.
Sulig kiekviena nauja savaite šalyse, kuriose jau įvestas nacionalinis karantinas, vis labiau auga nerimas dėl to, kas bus, jei mėnesiui ar dviem sustabdytą ekonomiką teks laikyti išjungtą dar kelis mėnesius ar net pusmetį. Apie tai, kad pandemija ekonominį aktyvumą išsivysčiusiose šalyse gali paralyžiuoti visiems metams ar net keliems, kol kas bijoma net pagalvoti. O juk tokia prielaida visai reali: nepaisant milžiniškų pastangų sukurti nuo COVID-19 apsaugančią vakciną, mokslininkai iš anksto įspėjo, kad ji rinką galės pasiekti anksčiausiai po metų ar pusantrų. Ar tai reiškia, kad jos pagaliau sulaukusieji tuo metu gyvens nacionalinės ekonomikos griuvėsiuose?
Pirmoji valstybių vadovų reakcija į COVID-19 pandemijos grėsmę ekonomikai, kai jau trečdalis žmonijos gyvena karantine, praktiškai nebeišeidami iš namų, buvo instinktyvi: užlieti stabdomą ekonomiką pinigais, taip nuo bankroto gelbėjant įmones ir gyventojus. Dolerių ir eurų spausdinimo mašinos įjungtos visu pajėgumu - tai gelbėjimosi ratas iš paskutiniųjų vandens paviršiuje dar besikapstančiai ekonomikai. Jis, žinoma, kurį laiką padės, bet užsitęsęs plūduriavimas lediniame rinkos vandenyje taip pat kelia pavojų gyvybei.
Tereikia paminėti vos vieną skaičių: dėl uždaromų ar stabdomų įmonių praėjusią savaitę daugiau nei 3,3 mln. amerikiečių kreipėsi bedarbio pašalpos. Tai naujas rekordas, kone 5 kartus viršijęs ankstesnį, pasiektą 1982 metais, pasaulį sukausčius ekonominei recesijai. Tik per vieną savaitę! O kas bus po dar vienos, dviejų, trijų? Kai kurie JAV ekonomistai prognozuoja, kad iki epidemijos atoslūgio Amerikoje bedarbių skaičius gali išaugti iki 12-15 milijonų, bet, kaip rodo patirtis, tikrovė gali pasirodyti kur kas baisesnė. 1939 m. pavasarį, praėjus 10 metų nuo Didžiosios depresijos pradžios, darbo vis dar neturėjo vienas iš penkių amerikiečių. 2020-ųjų ekonomikos krizė gali būti nepalyginamai sunkesnė.
Taip pat skaitykite: Reikalavimai psichologams
Žinomas JAV ekonomistas Nourielis Roubinis, vienas iš nedaugelio ekspertų, perspėjusių dėl 2007-2008 m. krizės dar gerokai anksčiau iki jai pasirodant horizonte, dabar prognozuoja, kad COVID-19 pandemijos sukeltas Amerikos ekonomikos nuosmukis tęsis mažų mažiausiai kelis mėnesius ir pasekmėmis prilygs 2007-2009 m. finansų krizei ar net ją pranoks. Pasak eksperto, pasaulio ekonomika dėl kilusios pandemijos patyrė greitesnį ir sunkesnį šoką nei 2008 m. pasaulinė finansų krizė ir net 1929-1933 m. Didžioji depresija. Pastarųjų krizių metu akcijų rinkos nusmuko daugiau nei 50 proc., kreditų rinkos buvo įšaldytos, kilo masinių bankrotų banga, nedarbo lygis viršijo 10 proc. Tačiau anuomet prireikė net 3 metų, kad visa tai įvyktų. Dabar tokio pat niokojančio masto makroekonominiai ir finansiniai įvykiai „materializavosi“ vos per 3 savaites. Kovo pradžioje JAV vertybinių popierių rinka vos per 15 dienų nusmuko 20 proc., skaičiuojant nuo pradinės akcijų vertės. Pasak N.Roubinio, tai pati greičiausia griūtis istorijoje.
Šiuo metu akcijų rinka jau yra susitraukusi 35 proc., ėmė striginėti kreditų rinkos, net didžiausios Amerikos finansų bendrovės, tokios kaip „Goldman Sachs“, „JP Morgan“ ir „Morgan Stanley“ prognozuoja, kad Jungtinių Valstijų BVP sumažės 6 proc. pirmąjį šių metų ketvirtį ir 24-30 proc. antrąjį. JAV iždo sekretorius Stephenas Mnuchinas perspėjo, kad nedarbo lygis gali viršyti 20 proc. - dvigubai daugiau nei 2008 m. krizės metu. Esą visos trys visuminės paklausos sudėtinės dalys - vartojimas, kapitalinės išlaidos, eksportas - dabar atsidūrė beprecedenčio laisvojo kritimo būsenoje.
Ekonomistas perspėja, kad jau dabar visiems turi būti aišku, kad COVID-19 sukelta ekonomikos krizė yra visiškai nepanaši į buvusias, kai, pavyzdžiui, BVP smarkiai krenta vieną ketvirtį, o kitą greitai atsistato, arba kai po staigaus kritimo seka lėtas atsistatymas, arba kai po smukimo prasideda ekonomikos stagnacija. Ekonomikos susitraukimas, kurį dabar matome, galėtų būti iliustruojamas vertikaliai žemyn smingančia grafiko linija. Taip esą šiuo metu sminga finansų rinkos ir realioji ekonomika. Anot ekonomisto, net Didžiosios depresijos laikais ir Antrojo pasaulinio karo metu pagrindinė ekonominės veiklos dalis nenutrūko taip pragaištingai, kaip šiandien tai nutiko Kinijoje, JAV ir Europoje.
Pats geriausias scenarijus šiems metams esą būtų ekonomikos nuosmukis, žymiai sunkesnis nei 2008 m. krizė, tačiau palyginti neilgas, ir prie ekonomikos augimo jau būtų grįžta iki ketvirtojo metų ketvirčio. Tokiu atveju rinkos pradės atsistatinėti vos tik tunelio gale pasirodys šviesa.
Sąlygos Ekonomikai Atsistatyti
Tačiau geriausias scenarijus paremtas trim pagrindinėmis sąlygomis, tvirtina N.Roubinis. Pirma, JAV, Europos Sąjunga ir kitos nuo epidemijos rimtai nukentėjusios šalys turi imtis masinio galimai COVID-19 virusu užsikrėtusiųjų testavimo ir griežto karantino, kaip Kinijoje. Antra, monetarinė valdžia turi tęsti netradicines kovos su krize priemones, kurių jau ėmėsi. Pirmiausia tai nulinės arba neigiamos tarpbankinės palūkanų normos, kiekybinis skatinimas perkant turtą iš komercinių bankų, kreditinis skatinimas superkant privačius aktyvus ir taip remiant pinigų rinkos fondus ir net stambias korporacijas. Anot ekonomisto, reikia kuo daugiau mechanizmų, kurie skatintų bankus kredituoti nelikvidžias, bet vis dar mokias vidutines ir mažas įmones. Trečioji sąlyga - pasaulio šalių vyriausybės turi pradėti imtis milžiniško masto biudžetinio stimuliavimo. Tai apima ir vadinamąjį „pinigų mėtymą iš sraigtasparnio“, tai yra, tiesiogines pinigines išmokas namų ūkiams. Sprendžiant iš ekonominio šoko masto, biudžeto deficitą išsivysčiusiose šalyse būtina padidinti nuo dabartinių 2-3 proc. BVP iki maždaug 10 proc. BVP ir daugiau. Tik taip esą būtų galima išvengti privataus sektoriaus kolapso.
Taip pat skaitykite: PPT specialistų konsultacijos
Tačiau toks nesuvaldomo gaisro miške gesinimo būdas jo plitimo kelyje iš anksto išdeginant žolę ir krūmynus yra rizikingas. Ekonomisto teigimu, visos jo paminėtos finansinės intervencijos, susijusios su biudžeto deficito didinimu, turi būti visiškai monetarizuotos. Esą jeigu jos bus vykdomos standartiškai didinant valstybės skolą, staigiai išaugs palūkanų normos, ir su ekonomikos atkūrimo viltimis bus galima atsisveikinti.
Visgi geriausiam galimam ekonominės krizės scenarijui pavojų kelia tai, kad sveikatos apsaugos sistemos veiksmai išsivysčiusiose šalyse yra nepakankami pandemijai sulaikyti, o šiuo metu jose aptarinėjamos biudžetinės priemonės nėra nei užtektinai didelės, nei greitos sąlygoms savalaikiam ekonomikos atstatymui sudaryti. Todėl pavojus, kad pasaulyje gali kilti nauja Didžioji depresija, be to, žymiai didesnė ir sunkesnė nei pirmoji, su kuria žmonija susidūrė 3-ąjį XX amžiaus dešimtmetį, didėja sulig kiekviena nauja diena, perspėja N.Roubinis. Jo teigimu, jeigu COVID-19 pandemija nebus sustabdyta, ekonomika bei rinkos visame pasaulyje ir toliau tęs laisvąjį kritimą. Bet net ir tuo atveju, jeigu ją pavyks daugiau ar mažiau pristabdyti, ekonomika esą gali taip ir nepradėti augti iki šių metų pabaigos. Juk metų pabaigoje išauga naujo virusų sezono su naujomis mutacijomis tikimybė, o užsikrėtusiųjų COVID-19 gydymas, priešingai nei daugelis dabar tikisi, gali pasirodyti ne toks efektyvus. Dėl to ekonomika gali vėl pradėti trauktis, o rinkos - smukti. Belieka atkreipti dėmesį, kad žymus JAV ekonomistas svarstė geriausio įvykių scenarijaus prielaidas ir išlygas, nesigilindamas į blogiausiąjį. Tikėkimės, kad tikrasis, kurio sulauksime šių metų pabaigoje, bus bent jau per vidurį nuo abiejų kraštutinių.
Aukso Kainos Istorija ir Jo Įtaka Per Krizes
Nuo 1929 m. Aukso, kaip saugaus prieglobsčio, vaidmuo per pastaruosius dešimtmečius itin sustiprėjo. Kiekviena pasaulinė krizė - pradedant nuo Didžiosios depresijos 1929 m., naftos kainų šoko 1973 m., „Juodojo pirmadienio“ akcijų rinkos griūties 1987 m., Azijos finansų krizės 1997 m., „dot-com“ burbulo sprogimo 2000 m., 2008 m. pasaulinės finansų krizės, euro zonos skolų krizės 2010 m., COVID-19 pandemijos 2020-2023 m., karo Ukrainoje nuo 2022 m., rekordinės infliacijos 2022-2023 m., bankų sektoriaus krizės 2023 m., technologijų sektoriaus nuosmukio, Kinijos nekilnojamojo turto sektoriaus griūties - ir rekordinio aukso kainos šuolio 2025 m.
Aukso Standartas ir Jo Reikšmė
Aukso standartas - tai pinigų sistema, kurioje šalies valiutos vertė yra tiesiogiai susieta su aukso atsargomis. Pagal šį modelį pinigai galėjo būti keičiami į auksą už fiksuotą kainą, o vyriausybė turėjo užtikrinti, kad jos aukso atsargos atitiktų cirkuliuojančių pinigų kiekį. Sistema atsirado XIX amžiaus viduryje, pirmą kartą ją įdiegus Didžiojoje Britanijoje 1821 metais. Tai greitai pritaikė ir kitos šalys, įskaitant JAV ir daugelį Europos valstybių, kad užtikrintų savo ekonomikos ir valiutos stabilumą.
Aukso kaina pagal šį standartą buvo fiksuota - pavyzdžiui, JAV ji siekė 20,67 JAV dolerių už unciją. Kiekviena šalis fiksuodavo savo valiutos vertę aukso atžvilgiu savarankiškai, o ne pagal JAV. Tačiau JAV, kaip didelė ekonominė jėga (ypač XX a. Klasikinio aukso standarto laikotarpiu (XIX a. pab. - XX a.):
Taip pat skaitykite: Kaip susisiekti su pasąmone?
- Didžioji Britanija: 1 svaras sterlingų buvo prilygintas ~113 gražų (grains) aukso.
- JAV: 1 Trojos uncija aukso = 20,67 JAV dolerio.
- Kitos šalys fiksuodavo savo kursą aukso atžvilgiu nepriklausomai, bet siekdavo stabilumo tarptautinėje prekyboje.
- Aukso standartas buvo laikinai sustabdytas daugelyje šalių, bet vėliau atstatytas, nors nebe taip tvirtai.
- Tada JAV doleris tapo vienintele valiuta susieta su auksu (35 USD/uncija), o kitų šalių valiutos buvo susietos su doleriu.
Apibendrinant, iki Bretton Woods susitarimo (1944 m.) kiekviena šalis fiksuodavo savo valiutą savarankiškai, o JAV nebuvo „standarto“ centras. Po 1944 m. Aukso standartas suteikė stabilumo tarptautinėje prekyboje ir finansuose, nes užtikrino, kad kiekvienos šalies valiuta turės tvirtą pagrindą, pagrįstą ribotu aukso kiekiu. Tai kontroliavo infliaciją, nes šalys negalėjo išleisti daugiau pinigų nei turėjo aukso atsargose. Tačiau sistema turėjo ir trūkumų, ypač per ekonomines krizes.
Didžioji Depresija ir Aukso Standartas
Didžioji depresija buvo didžiausias pasaulinės ekonomikos nuosmukis, kuris prasidėjo 1929 metais. Ši krizė buvo sukelta daugelio veiksnių, tačiau svarbiausiu laikytinas 1929 metų spalio mėnesį įvykęs JAV akcijų rinkos krachas, vadinamas „Juoduoju ketvirtadieniu“. Auksas buvo itin svarbus Didžiosios depresijos metu dėl jo ryšio su aukso standartu, kuris tuo metu buvo plačiai taikomas daugelyje pasaulio šalių.
Aukso standartas pirmą kartą oficialiai įdiegtas Didžiojoje Britanijoje 1821 m., o XIX a. bėgyje jį palaipsniui perėmė ir kitos šalys. Kai 1929 metų pasaulinė ekonominė krizė išprovokavo didelius ekonominius nuostolius, aukso vertė ir atsargos tapo esminiais veiksniais, padedančiais išlaikyti finansinį pasitikėjimą. Vyriausybės, įskaitant JAV, pasitelkė auksą kaip priemonę stabilizuoti valiutą, kovoti su infliacija ir atkurti pasitikėjimą pinigų sistema. Dėl ribotos aukso pasiūlos ir jo pastovios vertės jis tapo patikima investavimo priemone ir ekonominio stabilumo simboliu.
Didžioji depresija taip pat atskleidė aukso standarto silpnybes, dėl kurių kai kurios šalys nusprendė atsisakyti šio sistemos. Aukso standartas, kuris tuo metu siejo valiutų vertę su aukso atsargomis, nebeatitiko ekonominės realybės, kai krizė sukėlė didžiulį infliacijos, nedarbo ir valiutų nuvertėjimo augimą. 1933 metais JAV prezidentas Franklinas D. Rooseveltas, siekdamas atgaivinti ekonomiką, paskelbė aukso konfiskacijos įsakymą ir uždraudė piliečiams laikyti auksą, išskyrus tam tikras išimtis.
Aukso Konfiskacijos Pasekmės
Trumpalaikės pasekmės buvo reikšmingos tiek ekonominiu, tiek visuomeniniu lygmeniu. Pirmiausia, JAV federalinė vyriausybė ir Federalinis rezervų bankas įgijo kur kas daugiau laisvės vykdyti pinigų politiką - atsisakius tiesioginio ryšio su aukso atsargomis, buvo galima padidinti pinigų pasiūlą, skolintis ir finansuoti viešąsias išlaidas. Tai leido pradėti ekonomikos skatinimo programas, tokias kaip „New Deal“, siekiant suvaldyti nedarbą ir ekonominį nuosmukį. Vis dėlto šis sprendimas sukėlė ir pasitikėjimo krizę: daugelis žmonių jautėsi pažeisti, praradę teisę laikyti auksą kaip asmeninį turtą. Dėl to kilo dešimtys teisminių procesų, nors galiausiai Aukščiausiasis Teismas palaikė vyriausybės veiksmus. Tuo pat metu valiutos devalvacija padėjo paskatinti eksportą, bet sukėlė ir infliacijos augimą. Nepaisant to, ekonomikos atsigavimas buvo pastebimas - nedarbo lygis po truputį mažėjo, o vartojimas pradėjo augti.
Ilgalaikės pasekmės buvo dar gilesnės - jos pakeitė pačią pinigų sistemos esmę. Nuo 1933 m. pradėtas procesas palaipsniui vedė link visiško atsisakymo aukso standarto: 1971 m. prezidentas Richardas Nixonas galutinai nutraukė JAV dolerio konvertavimą į auksą tarptautinėje prekyboje, taip užbaigdamas Bretton Woods sistemą. Šis virsmas pavertė dolerį - ir vėliau daugumą kitų valiutų - fiat pinigais, kurių vertę lemia ne fizinės atsargos, bet valstybės pasitikėjimas ir ekonomikos stabilumas.
Aukso Atsiejimas Nuo Dolerio 1973 M
1973 m. pasaulio finansų sistemoje įvyko reikšmingas įvykis - auksas buvo atrištas nuo JAV dolerio. Iki 1971 m. Ši sistema buvo sukurta po Antrojo pasaulinio karo, siekiant užtikrinti pasaulinę finansinę tvarką ir stabilumą. Tačiau 1971 m. JAV patyrė didelį infliacijos spaudimą (infliacija siekė 4,38 %), o JAV biudžeto deficitas augo dėl didėjančių karo išlaidų (Vietnamo karas truko nuo 1955 m. lapkričio 1 d. iki 1975 m. balandžio 30 d.) ir socialinių programų: sveikatos apsaugos, maisto kuponų, būsto subsidijų ir miesto atnaujinimo, taip pat dėl socialinės apsaugos išmokų didinimo. Dėl šių priežasčių 1971 m. rugpjūčio 15 d. JAV prezidentas Richardas Niksonas nusprendė sustabdyti dolerio konvertavimą į auksą, taip nutraukdamas aukso standartą. 1973 m. Tai buvo pradžia vadinamajam „fiat“ pinigų laikotarpiui, kai pinigų vertė nebėra paremta tiesioginiu auksu, bet pasitikėjimu vyriausybe ir centriniais bankais.
Nuo 1973 metų pabaigos, kai auksas buvo atsietas nuo dolerio, jo kaina ėmė sparčiai augti. Pirmiausia kaina ženkliai pakilo 1973-1974 m. per ekonominę krizę, sukeltą OPEC (Naftą eksportuojančių šalių organizacijos) embargo. Dėl šios krizės 1974-1975 m. JAV ir dauguma Europos valstybių įžengė į recesiją, kai BVP mažėjo, o nedarbo lygis augo. JAV nedarbo lygis 1975 m. pasiekė net 9 %. Be to, JAV akcijų rinkose prasidėjo smukimas - 1973-1974 m. Dow Jones Industrial Average indeksas prarado beveik 50 % vertės, o tai buvo vienas didžiausių nuosmukių per XX a. Europos biržose situacija buvo panaši - Londono FTSE 100 ir Vokietijos DAX smuko, investuotojai traukėsi iš akcijų rinkų. Išaugusi naftos kaina padidino prekių kainas ir sukėlė infliacijos bangą visame pasaulyje - 1973 m. JAV infliacija buvo apie 6 %, bet 1974 m. ji išaugo iki 11 %, o kai kuriose Europos šalyse net iki 20 %.
Aukso Kainos Pokyčiai
- 1973-1974 m. - auksas pirmą kartą pasiekė 150 dolerių už unciją ribą, o 1975 m. kaina jau siekė apie 160 dolerių už unciją.
- 1979 m. - aukso kaina pradėjo šokti į naujas aukštumas ir pasiekė daugiau nei 300 dolerių už unciją. Tai buvo susiję su keliais svarbiais įvykiais: Irano revoliucija, kurioje buvo nuverstas šacho Mohamedo Rezos Pehlevio režimas, ir Sovietų Sąjungos invazija į Afganistaną.
- 1980 m. - dėl Irano revoliucijos ir Irako-Irano karo kilo didžiulis naftos tiekimo trūkumas, kitaip - naftos krizė. Naftos kainos drastiškai pakilo nuo 15 JAV dolerių už barelį 1979 m. pradžioje iki 39 JAV dolerių už barelį 1980 m. pradžioje. Tai sukėlė didelę infliaciją ir pasaulinį ekonominį nestabilumą. Ši situacija paskatino investuotojus atsigręžti į auksą, todėl aukso kaina per 1979-1980 m. išaugo nuo 250 JAV dolerių už unciją iki 850 JAV dolerių už unciją (kaina pakilo net 240 %).
- Atslūgūs įtampai - stabilizavus naftos kainą, mažėjant infliacijai ir stiprėjant JAV doleriui - iki 1982 metų kaina sumažėjo iki 300 dolerių už unciją. Atsigavus pasaulinėms rinkoms aukso kaina nuo 1983 m. iki maždaug 1996 m. svyravo tarp 300 ir 500 JAV dolerių už unciją, o po 1997 m. ji nukrito žemiau 300 JAV dolerių ir išliko tokiame lygyje iki 1999 m.
Pagrindinė priežastis, kodėl aukso kaina smarkiai kilo, buvo aukšta infliacija, kuri buvo sukeltą tiek geopolitinių, tiek ekonominių veiksnių: Vietnamo karo, OPEC embargo, Irano revoliucijos, ir Irako-Irano karo sukeltos naftos krizės.
Dot-Com Burbulas Ir Aukso Kaina
Kalbant apie aukso kainą pasaulinio masto krizių metu, svarbu paminėti „dot-com“ burbulą. Dot-com burbulas - laikotarpis, kai investuotojai masiškai investavo į interneto ir technologijų įmones. Šis burbulas prasidėjo 1997 m., kai interneto įmonės ir startuoliai, susiję su informacinėmis technologijomis, tapo itin populiarūs. Tuo metu investuotojai tikėjo, kad šios įmonės ateityje taps labai pelningos.
Prasidedant „dot-com“ burbului aukso kaina siekė maždaug 330 dolerių už unciją. Kadangi auksas negeneruoja nei palūkanų, nei dividendų, kaip kitos turto klasės, investuotojai, tikėdamiesi pasipelnyti iš IT sektoriaus įmonių, į jas perinvestavo turimą kapitalą. Tačiau 2000-2001 m. burbulas sprogo, kai dauguma interneto įmonių nesugebėjo pasiekti prognozuoto pelningumo, ir jų akcijų kainos drastiškai nukrito arba bankrutavo. Aukso kaina 1997-2001 m. išliko palyginti pastovi. 1997 m. kaina buvo apie 330 JAV dolerių už unciją, 2000 m. ji siekė apie 280 dolerių už unciją, ir tik po 2001 m.
2008 M. Pasaulinė Finansų Krizė
2008 m. pasaulinė finansų krizė buvo viena didžiausių ekonominių krizių nuo Didžiosios depresijos laikų (1929-1933 m.). Tai buvo krizė, kuri prasidėjo JAV nekilnojamojo turto sektoriuje ir greitai išplito į pasaulines finansų rinkas. 2007-2008 m. finansų krizė sukėlė didelį neapibrėžtumą rinkose: sprogo NT burbulas, išaugo infliacija, bankrutavo įmonės ir bankai, daugybė žmonių prarado darbus, todėl investuotojai ieškojo saugaus prieglobsčio ir visą savo turimą kapitalą perinvestavo į auksą, nes daugiau alternatyvų apsaugoti turtą - nebuvo. Dėl šios priežasties aukso kaina smarkiai pakilo - per 2007-2008 m. krizės laikotarpį aukso kaina išaugo net 50 %. Susirūpinę dėl pasaulio finansų sistemos stabilumo, investuotojai pradėjo masiškai pirkti auksą kaip apsaugą nuo infliacijos.
Aukščiausią kainos piką auksas pasiekė 2011 metų rugsėjį, kai kaina pirmą kartą pasaulio istorijoje viršijo 1 900 JAV dolerių už unciją. Pagrindinės priežastys, kodėl aukso kaina kilo, buvo didelis finansinis nestabilumas ir baimė dėl pasaulinės ekonomikos ateities.
COVID-19 Pandemija Ir Aukso Kainos
2019 m. gruodžio mėn. Kinijoje prasidėjusi COVID-19 pandemija sukėlė ne tik sveikatos, bet ir tikrą pasaulio ekonomikos šoką. 2020 m. sausį virusas išplito į kitas šalis, o kovą buvo paskelbta pasaulinė pandemija. Daugelis valstybių ėmėsi drastiškų priemonių: įvesti visuotinio karantino režimai, apribotas gyventojų judėjimas, uždarytos mokyklos, verslai, sustabdytas turizmas ir per kelias savaites sustojo ištisos pramonės šakos. Verslai žlugo vienas po kito, milijonai žmonių neteko darbo, o finansų rinkos per labai trumpą laiką patyrė didžiausią nuosmukį nuo 2008 m. krizės. Ekonominė veikla faktiškai sustojo - ne dėl rinkos dėsnių, o dėl priverstinio uždarymo, kuris paralyžiavo net stipriausias ekonomikas. Tokio masto stagnacija išties kėlė visuotinį nerimą, todėl investuotojai, ieškodami saugumo ir stabilumo, vėl atsigręžė į auksą - šimtmečiais patikrintą vertės išsaugojimo priemonę.
2020 m. Paskelbus karantiną ir užsidarius daugumai verslų, fizinio aukso, sidabro ir kitų tauriųjų metalų kainos visiškai neatitiko pasaulinių kainų biržose. Fizinių produktų kainos buvo bent 30-40 % didesnės nei faktinės biržos kainos, nes rinkoje trūko tiekimo ir buvo itin išaugusi paklausa. Šiuo laikotarpiu auksas buvo superkamas gerokai virš biržos kainų, taip pat visame pasaulyje smarkiai išaugo antkainiai. Šie pokyčiai rodo, kaip pandemijos sukelti sutrikimai paveikė tiekimo grandines ir rinkos dinamiką, sukeldami didelį kainų skirtumą tarp fizinių ir biržos produktų.
Pandemija, palūkanų normų didinimas ir didžiulės pinigų emisijos į rinką verslui skatinti, sukėlusios milžinišką infliaciją (vien Lietuvoje infliacija siekė 22 %), padidino ekonominį neapibrėžtumą, ir tik dar labiau paskatino aukso paklausą. Po Rusijos visapusiškos agresijos ir invazijos į Ukrainą 2022 m.
#