Priklausomybė - tai psichikos sutrikimas, kuris atsiranda dėl polinkio vartoti psichiką veikiančias medžiagas ar daryti tą pačią veiklą siekiant pasitenkinimo jausmo, nepaisant numatomų ar akivaizdžių neigiamų padarinių pačiam individui ar jo aplinkai. Ši būklė reikalauja specifinio požiūrio ir bendravimo strategijų, siekiant padėti asmeniui įveikti priklausomybę ir integruotis į sveiką gyvenimo būdą. Šiandien Lietuvoje teikiamas platus gydymo paslaugų spektras - nuo ambulatorinio gydymo medikamentais iki stacionaraus psichosocialinio gydymo, taip pat galite kreiptis į priklausomybių konsultantus. Tiek jūs, tiek jūsų artimieji gali pasikonsultuoti su kvalifikuotu specialistu. Priklausomybę, kaip ir kitas ligas, diagnozuoja gydytojas. Valstybės finansuojamą gydymą Lietuvoje teikia Respublikinis priklausomybės ligų centras.
Priklausomybės supratimas ir keitimosi stadijos
Norint efektyviai bendrauti su priklausomybę turinčiu asmeniu, būtina suprasti priklausomybės prigimtį ir keitimosi procesą. Keitimosi procesas susideda iš kelių stadijų, kurių kiekviena reikalauja skirtingo požiūrio.
Prekontempliacijos stadija
Šioje stadijoje žmogus net nesvarsto apie galimybę keistis. Prieš įeidamas į pokyčių ratą, jis net nesvarstė, kad turi problemą ar kad jam reikia keistis. Jei tuo laiku žmogui pasakoma, kad jis turi problemą, jis gali labiau nustebti nei gintis. Tokie žmonės retai patys ateina gydytis. Jie gali ateiti, kai juos priverčia, tačiau tuo metu jie jau greičiau yra gynybiški kontempliatoriai. Žmogui šioje stadijoje reikia informacijos tam, kad padėti įsisąmoninti problemą ir galimybę keistis.
Kontempliacijos stadija
Kartą atsiradus supratimui, kad yra problema, žmogus patenka į stadiją, kuriai būdingos abejonės ir dvejonės (ambivalencija) - “kontempliacijos” stadiją. Tada žmogus tiek svarsto keitimąsi, tiek jį atmeta. Jei tada žmogui leidžiama netrukdomai kalbėti apie probleminę sritį, greičiausiai jis svyruos tarp priežasčių susirūpinimui ir pateisinimų dėl nesirūpinimo (kartais toks svyravimas ir yra vadinamas neigimu). Šį svyravimą galima aprašyti kaip svarstykles tarp priežasčių keistis ir priežasčių likti ten, kur stovi. Konsultanto uždavinys šioje stadijoje yra padėti subalansuoti svarstykles į keitimosi pusę. Paprastai žmonės ateina į konsultaciją kontempliacijos stadijoje ir būtent čia gali būti ypač naudingi motyvacinio interviu metodai.
Apsisprendimo stadija
Laikas nuo laiko svarstyklės susibalansuoja ir tuo metu žmogus dažnai kalba apie tai, ką jau galima vadinti “motyvacija”. Apsisprendimo stadija yra lyg langas progai, kuris atsiveria kuriam laikui. Jei tuo metu žmogus imasi veiksmų, keitimosi procesas tęsiasi. Jei ne, žmogus grįžta atgal į svarstymus.
Taip pat skaitykite: Kaip atpažinti depresiją paaugliams
Veiksmo stadija
“Veiksmo” stadija yra tai, ką daugelis žmonių vadintų konsultavimu arba terapija. Tada žmogus imasi konkrečių veiksmų, kad įvyktų pokytis. Formalus konsultavimas šioms pastangoms gali būti reikalingas arba nereikalingas. Pvz., daugelis žmonių, kurie meta rūkyti, padaro tai patys, be jokio gydymo. Tačiau pokytis negarantuoja, kad pokytis liks stabilus. Žmogaus patirtis pilna gerų ketinimų ir pradinių pokyčių, kuriuos seka maži (“paslydimai”) arba dideli (“atkryčiai”) žingsniai atgal.
Palaikymo stadija
“Palaikymo” stadijoje pagrindinis tikslas yra palaikyti prieš tai įvykdytą pokytį ir užkirsti kelią atkryčiui. Jei įvyksta “atkrytis”, žmogaus uždavinys yra vėl pradėti iš naujo, o ne užstrigti šioje stadijoje. Paslydimai ir atkryčiai yra normalus, tikėtinas reiškinys, jei žmogus siekia pakeisti bet kokį įsisenėjusį įprotį.
Pagrindiniai motyvacinio interviu principai
Motyvacinis interviu yra efektyvus būdas padėti priklausomybę turinčiam asmeniui įveikti dvejones ir sustiprinti motyvaciją keistis. Štai penki pagrindiniai motyvacinio interviu principai:
Įsijautimo išreiškimas
Atidžiu klausymusi konsultantas siekia suprasti kliento jausmus ir matymą nespręsdamas, nekritikuodamas ir nekaltindamas. Svarbu pastebėti, kad priėmimas nėra tas pats, kas sutikimas ar pritarimas. Yra įmanoma priimti ir suprasti kliento perspektyvą, bet ne sutikti su ja. Tad priėmimo nuostata nedraudžia konsultantui turėti kitokį nei kliento požiūrį. Svarbiausia yra noras suprasti kliento požiūrį. Nors tai atrodo paradoksalu, tačiau toks žmonių, kokie jie yra, priėmimas išlaisvina juos keitimuisi, tuo tarpu kai nepriėmimas (“Tu esi netvarkoje, tu turi keistis”) gali turėti įtakos tam, kad žmonės lieka tokiais, kokie jie yra. Įsijaučiantis konsultantas siekia reaguoti į kliento požiūrį kaip į suprantamą ir (bent jau iš kliento perspektyvos) pagrįstą. Dvejonės yra priimamos kaip normali žmogaus patyrimo ir keitimosi dalis, o ne patologinis asmenybės bruožas ar kenksmingas gynybiškumas. Nenoro keistis reikia tikėtis gydymo metu, nes kitaip žmogus jau būtų pasikeitęs iki to. Klientas nelaikomas patologišku ar nesugebančiu.
Prieštaravimų skatinimas
Pagrindinis motyvacinio interviu tikslas nėra toks, kad klientai priimtų save tokiais, kokie jie yra, ir tokiais liktų. Taip pat atspindintis klausymas nėra skirtas tik tam, kad sektum paskui klientą, kur tik jis keliaus. Žmogus su sau žalingais narkomaniniais įpročiais gali būti sumotyvuotas keistis. Tam tikra prasme tai iš tikrųjų kliento “konfrontacija” su nemalonia realybe. Todėl antras bendras motyvacinio interviu principas yra sukurti ir išdidinti kliento suvokime prieštaravimą tarp esamo elgesio ir platesnių tikslų. Tai tiesiog neatitikimas tarp to, kur tu esi ir kur tu nori būti. Tokį neatitikimą gali sukelti dabartinio elgesio pasekmių įsisąmoninimas. Tikėtina, kad pokytis įvyks, kai bus suvokiama, kad elgesys neatitinka svarbių asmeninių tikslų. Daugelis žmonių, kurie ateina į konsultaciją, jau suvokia tam tikrą neatitikimą tarp to, kur jie yra, ir kur jie norėtų būti. Tačiau jie vis dar dvejoja. Tikslas yra šį neatitikimą panaudoti, padidinti jį ir didinti iki tol, kol jis įveiks prisirišimą prie dabartinio elgesio. Reikia, kad toks pokytis įvyktų pačiame kliente, o ne pasitikėti išorine situacija (pvz., sutuoktinio spaudimu, nedarbo grėsme ar teisminiu nuosprendžiu). Tai apima svarbių klientui tikslų išaiškinimą ir ištyrimą jo dabartinio elgesio esamų ar potencialių pasekmių, kurios neatitinka šių tikslų. Pagrindinė strategija yra ta, kurios pasekoje ne konsultantas, o klientas pateikia priežastis keistis. Žmones daug dažniau įtikina tai, ką jie girdi pačius save šnekant, negu tai, ką sako kiti žmonės.
Taip pat skaitykite: Kaip atrasti save?
Ginčų vengimas
Trečias svarbus motyvacinio interviu principas yra, kad konsultantas vengtų ginčų ir tiesioginių konfrontacijų. Žvelgiant iš šios perspektyvos labiausiai nepageidaujama situacija yra, kai konsultantas ginčijasi su klientu, kad pastarasis turi problemą ir jam reikia keistis, tuo tarpu kai klientas gina priešingą požiūrį. Pats motyvacinis interviu yra savo tikslu konfrontacinis - tikslas paskatinti įsisąmoninti problemą ir paskatinti poreikį kažką su tuo daryti. Ginčai ir įrodinėjimai dažniausiai sukelia pasipriešinimą - žmonės bando apginti savo laisvę. Kuo daugiau tu kam nors sakysi “Tu negali”, tuo labiau jis reaguos “Aš taip darysiu”. Stipriai ginama pozicija (pvz., “tu turi problemą ir tu turi keistis”) greičiausiai sukels kliento gynybiškumą ir norą prieštarauti. Kliento pasipriešinimą stipriai veikia tai, kaip reaguoja terapeutas ir pasipriešinimas gydymo metu gali vesti prie nesėkmės keistis. Todėl bendras tikslas yra vengti tokių būdų, kurie sukeltų kliento pasipriešinimą. Konsultuojant žmones su priklausomybėmis daugiausiai ginčų gali kilti dėl diagnozės pritaikymo. Kai kurie konsultantai teikia didelę reikšmę kliento pasiruošimui “priimti” etiketę tokią, kaip “alkoholikas”. Tačiau bandymai priversti klientą priimti tokią diagnozę gali būti neefektyvūs ir nėra įrodymų, kad blaivėjimą sustiprintų įtikinėjimas žmonių priimti šią diagnozę. Nėra jokių abejonių, kad kai kuriems žmonėms tai yra svarbus momentas, kai jie pirmą sykį pripažįsta savo problemą. Tačiau nėra jokios svarbios priežasties, dėl kurios konsultantas turėtų dėti dideles pastangas, kad įtikintų klientą priimti diagnozę. Tai gali būti kova su klientu, vietoj motyvavimo keistis. Kliento kaltinimai “neigimu”, “pasipriešinimu” ar “priklausomybe” dažniau tik dar labiau sustiprina pasipriešinimą, nei paskatina keistis.
Sutikimas su pasipriešinimu
Motyvacinis interviu nėra kautynės. Klientas nėra priešas, kurį reikia nugalėti. Tačiau jo paties pasipriešinimą galima išnaudoti taip, kad sukurtum postūmį link pokyčių. Taip pat svarbu gerbti klientą. Ką daryti, jei iš viso ką nors daryti, yra kliento pasirinkimas. Nenorą keistis ir dvejojimą konsultantas laiko normaliu ir suprantamu. Konsultantas neprimeta naujo požiūrio ar tikslo. Greičiau jis tik kviečia klientą apsvarstyti naują informaciją ir siūlo naują perspektyvą. Konsultantas taip pat dažnai kliento klausimą ar problemą grąžina pačiam klientui. Tai ne konsultanto darbas sugalvoti visus sprendimus. Jei taip daroma, tai leidžiama klientui nuvertinti kiekvieną patarimą su atsakymu “Taip, bet …” Reikia laikyti klientą protingu žmogumi, turinčiu savo svarbių idėjų ir sprendimų savo paties problemai.
Pasitikėjimo savimi skatinimas
Pasitikėjimas savimi yra žmogaus tikėjimas savo sugebėjimu sėkmingai atlikti konkrečią užduotį. Pasitikėjimas savimi yra svarbus motyvacijos keitimuisi elementas. Sekdamas pirmais keturiais principais konsultantas gali įtikinti žmogų, kad jis turi rimtų problemų. Pasitikėjimą savimi galima remti įvairiais būdais. Vienas būdų yra pabrėžti asmeninę atsakomybę. Žmogus ne tiktai gali bet ir turi keistis ta prasme, kad niekas negali padaryti to už jį. Motyvacinis interviu neskatina vilties, kad konsultantas pakeis klientą. “Aš pakeisiu tave” nėra tinkama žinia. Klientą taip pat gali drąsinti kitų sėkmė. Kontaktas su ankstesniais klientais tuo gali pagelbėti, bet konsultantas taip pat gali išnaudoti skaičių žmonių, kuriems pasisekė keistis, taip pat istorijas apie sėkmę. Kitas būdas - tai žinoti eilę įvairių būdų keitimuisi, kurie buvo sėkmingi. Net eilė gydymo nesėkmių neturi būti laikoma priežastimi beviltiškumui. Tiesiog tai gali būti suprantama kaip tai, kad šis konkretus žmogus dar nerado teisingo būdo. Pirmosios keturios strategijos kilo iš į klientą orientuoto konsultavimo. Motyvaciniame interviu jos yra naudojamos konkrečiam tikslui - padėti klientui išnagrinėti savo dvejojimą ir išreikšti priežastis keistis. Penktoji strategija yra labiau tiesi ir būdinga motyvaciniam interviu.
Efektyvūs bendravimo metodai
Efektyvus bendravimas yra raktas į sėkmingą darbą su priklausomybę turinčiu klientu. Du pagrindiniai metodai, naudojami motyvaciniame interviu, yra atviri klausimai ir reflektyvus klausymas.
Atviri klausimai
Ankstyvojoje motyvacinio interviu fazėje svarbu sukurti priėmimo ir pasitikėjimo atmosferą, kurioje klientas gali nagrinėti savo problemas. Tai reiškia, kad daugiausia tuo metu turi kalbėti klientas, o konsultantas turi rūpestingai klausyti ir skatinti kalbėjimą. Vienas būdų, kaip tai daryti, yra klausinėti tokiu būdu, kad daugiausia kalbėtų klientas. Klausimai su trumpais atsakymais yra reikalingi, bet jie neturi vyrauti ankstyvojoje motyvacinio interviu fazėje. Geriau pradėti su atvirais klausimais - tokiais, į kuriuos sunku pateikti trumpą atsakymą. Tokie klausimai skatina klientą nagrinėjimuisi. Kai kurie klientai noriai kalba ir jiems tereikia tik paprasto pakvietimo. Kitiems reikia didesnio padrąsinimo. Jei iš anksto žinai ar kitaip jauti, kad klientas turi aiškių rūpesčių, apie kuriuos nori kalbėti, gali pakakti paprasto durų atvėrimo. Aptariant problemą su labiau dvejojančiais klientais (pvz., tais, kurie yra ankstyvoje kontempliacijos fazėje) gali būti naudinga paklausti apie abi konflikto puses arba paklausti keletą neutralesnių klausimų. Kai kurie konsultantai pirma klausia klientą, ką jis mėgsta savo dabartiniame (“probleminiame”) elgesyje, po to apie neigiamas puses.
Taip pat skaitykite: Saugus kačių nagų kirpimas
Reflektyvus klausymas
Tai sudėtingiausias įgūdis. Paprastai klausymas suprantamas kaip tylumas ir girdėjimas, ką kitas sako. Tačiau reflektyviame klausyme lemiamas momentas yra kaip konsultantas reaguoja į tai, ką sako klientas. Reflektyvaus klausymo esmė yra ta, kad jis daro spėjimą, ką žmogui reiškia jo pasisakymas. Prieš kalbėdamas žmogus turi konkrečią prasmę, kurią nori perduoti. Ji yra užkoduojama žodžiais, dažnai ne visai tiksliai. Klausytojas turi tiksliai išgirsti žodžius ir tada dekoduoti jų prasmę. Tai reiškia, kad bendravimas gali sutrikti trijose vietose: kodavime, girdėjime ir dekodavime. Svarbu tai, kad spėjimas išreiškiamas teiginio, bet ne klausimo forma. Nors klausytojas nėra užtikrintas ar spėjimas yra teisingas, tačiau gerai suformuluotas teiginys daug mažiau linkęs sukelti pasipriešinimą. Tam, kad reflektyviai klausyti, pirma turi išsitreniruoti reflektyviai galvoti. Tai apima supratimą, kad tai, ką tu manai, kad žmonės turi omenyje, yra nebūtinai tai, ką jie iš tikrųjų nori išreikšti. Daugelis teiginių gali turėti daugybę prasmių. Žodžiai, nusakantys emocijas, tokias kaip “depresija” ar “nerimas” turi labai skirtingas reikšmes skirtingiems žmonėms. Kai tu girdi teiginį, tu svarstai, ką jis galėtų reikšti ir pasirenki labiausiai tikėtiną reikšmę. Daugelis žmonių tokiu atveju ir laiko tai tikrąja teiginio prasme. Tad tai greičiau spėjimas apie tai, ką nori pasakyti žmogus. Paprastai, nors ne visada, tokiame sakinyje naudojama “tu/jūs”.
Kopriklausomybės svarba ir įtaka
Priklausomybė dažnai paliečia ne tik patį priklausomą asmenį, bet ir jo artimuosius. Kopriklausomybė - tai reiškinys, kai artimas žmogus tampa emociškai priklausomas nuo priklausomo asmens ir jo elgesio. Kopriklausomybės požymiai gali būti panašūs į priklausomybės simptomus, todėl svarbu atpažinti šią problemą ir kreiptis pagalbos.
Kas yra kopriklausomybė?
Kopriklausomybė - tai labai nevienareikšmiškas, populiarioje ir akademinėje literatūroje plačiai tyrinėjamas reiškinys, kuris sukelia daug prieštaravimų ir ginčų tarp autorių. Literatūroje pateikiama daug ir įvairių kopriklausomybės apibrėžimų, tačiau nėra nei vieno bendrai priimto ir universalaus, taip pat nėra ir diagnostinių kriterijų, rašo Bacon (2014). Kopriklausomybė oficialiai nepripažįstama kaip sutrikimas, ji neįtraukta į sisteminį ligų sąrašą (TLK-10). Oksfordo žodyne, sąvoka „kopriklausomybė“ (codependency, codependence) aiškinama kaip „pernelyg didelė emocinė ar psichologinė priklausomybė nuo partnerio, paprastai nuo to, kuriam reikia palaikymo dėl ligos ar priklausomybės“. Etimologiniame žodyne, terminas kopriklausomybė (co+dependent), aiškinamas kaip „disfunkcinis kito palaikymas santykyje su priklausomybe ar kitu save griaunančiu elgesiu“. Priešdėlis „co“ reiškia „kartu, bendrai“. Bulotaitė (2009), naudojo „netiesioginės priklausomybės“ sąvoką ir pateikė tokį apibrėžimą: „tai savo individualybės, asmenybės praradimo liga…tai ypatinga priklausomybė (emocinė, socialinė, kartais net fizinė) nuo kito žmogaus“ (Bulotaitė, 2009, p. 129).
Kopriklausomybės požymiai
Priklausomybės ir kopriklausomybės simptomai labai panašūs. Sidorova (2014) mini tris pagrindinius klinikinius priklausomybės požymius: negalėjimas kontroliuoti savo elgesio santykyje su chemine medžiaga; medžiagos „panaikinimo“ sindromas (sunkią fizinę būklę nuo medžiagos galima greitai ir efektyviai panaikinti tik vėl pavartojus tos medžiagos); asmenybės interesų sumažėjimas ir apsiribojimas tik kontaktais su medžiaga (ieškojimas, pirkimas, kalbėjimas apie tai). Visi šie požymiai pasireiškia kopriklausomų žmonių santykiuose su kitais. Priklausomų nuo cheminių medžiagų žmonių artimieji negali nustoti kontroliuoti savo šeimos narių, negalėdami kontroliuoti, jie patiria nerimą, kuris sumažėja vėl atsiradus galimybei kontroliuoti vartojantį šeimos narį. Kopriklausomų žmonių interesų ratas labai stipriai susiaurėjęs, dažniausiai jie neskiria laiko niekam kitam. Beveik veidrodiniu principu atsikartoja priklausomybe sergančių ir kopriklausomų žmonių elgesys, mintys bei jausmai. Tiek vieniems, tiek kitiems būdinga „sąmonė užvaldyta objekto“, kopriklausomų žmonių mintys nuolatos sukasi apie priklausomybės užvaldytą asmenį. Toks žmogus nebegali išsivaduoti ir nustoti galvoti apie priklausomą šeimos narį, o priklausomas asmuo nebegali kontroliuoti medžiagos vartojimo. Taip pat abiem pusėms pasireiškia: neigimas, žodinė ar fizinė agresija, žema savivertė, panašūs vyraujantys jausmai (pyktis, kaltė, gėda, baimė); sutrikusi fizinė sveikata (širdies ligos, nemiga, skrandžio skausmai); panašūs psichiniai susirgimai (depresija, mintys apie savižudybę) bei vienodas požiūris į gydymą (pagalbos atsisakymas).
Kaip padėti kopriklausomam asmeniui?
Pirmiausia reikia gelbėti save, rūpintis savo sveikata, savo poreikiais ir interesais. Priklausomi žmonės tiki ne žodžiais, o pavyzdžiais. Geriausi pavyzdžiai yra jo aplinkoje esantys žmonės, kurie yra laimingi, džiugūs, sėkmingi ir neįklimpę į jokias priklausomybes arba jas įveikę, suvaldę. Kai šeimos nariai sprendžia savo kopriklausomybės psichologines problemas, tai neišvengiamai daro teigiamą įtaką ir priklausomybę turinčiam žmogui pripažinti savo problemas ir jas spręsti. Artimiesiems reikėtų vengti kankinio pozos, vengti moralizavimo. Priklausomybių ir kopriklausomybių terapijoje mokomasi prisiimti atsakomybę už save, atpažinti įvairias manipuliacijas, saviapgaulę, nustatyti ir apginti įvairias ribas, konfrontuoti nesugadinant tarpasmeninių santykių, toleruoti vis didesnį emocinį artumą. Kaltinimai, grasinimai, skyrybos nėra tinkama išeitis spręsti priklausomybės ir kopriklausomybės problemas. Disfunkcinei šeimai gali padėti šeimos psichoterapija.
Alkoholizmas šeimoje: kaip elgtis?
Alkoholizmas - toli gražu ne atskiro žmogaus problema. Kai šeimoje yra alkoholikas, kitų šeimos narių gyvenimas dažniausiai priklauso nuo jo savijautos. Visiems sunku planuoti savo laiką, darbus ir pramogas, nes alkoholiko pažadai - tai dulkės vėjyje. Viskas gali pasikeisti bet kurią akimirką. Pasitaiko, kad mylinčios žmonos (ar motinos) bet kokia kaina stengiasi „padėti“ alkoholikui. Jos lengvina pagirias, skambina į darbą, dangstydamos pravaikštas, sprendžia kitas problemas, supranta ir atleidžia, užjaučia netgi duoda pinigų alkoholiui, sudaro sąlygas gerti namuose („tegu geriau namie geria, bent jau nesivalkioja…“). Tokia „pagalba“ skatina alkoholiką visa galva pasinerti į alkoholizmo liūną, palaiko mintį, kad bet koks elgesys yra suprantamas ir pateisinamas. Prasidėjus sveikimo etapui, tokią artimųjų „pagalbą” pats alkoholikas vertina kaip kliūtį blaivėjimui. Pataikavimas ligai trukdo formuotis motyvacijai gydytis. Kai šeimoje alkoholikas, santykiai nesiklosto, ir ką nors pakeisti toje situacijoje yra labai sunku. Galvodamas apie skyrybas „sveikasis” partneris jaučiasi išduodantis savo žmogų, kankinasi dėl kaltės jausmo, baimės, kad vaikai augs nepilnoje šeimoje (tarsi augti su alkoholiku tėvu ar motina būtų sveikiau). Ir net tada, kai gyvenimas tampa pragaru, kai vaikai akivaizdžiai kenčia, išsilaisvinti delsiama. Skyrybos - sunkus procesas. Mėnuo ar kitas nieko iš esmės nepakeis. Jeigu nuo skyrybų jus sulaiko kažkokios ypatingos priežastys, įvardinkite jas sau ir jam, veikite, kad pašalintumėte jus stabdančias kliūtis.
Kaip elgtis su alkoholiku?
Atsakymas vienas - pirmiausia ieškokite paramos ir psichologo konsultacijos sau. Suprantama, jūs norėtumėte, kad vyras (sūnus, brolis, žmona ar duktė) mestų gerti, bet to padaryti už juos jūs negalite. Alkoholiko artimuosius labai išvargina ir išsekina nuolatinis stresas, įtampa, nerimas, darosi sunku blaiviai ir objektyviai mąstyti. Kuo daugiau kalbėkitės apie savo situaciją su žmonėmis, kurie nėra tiesiogiai su ja susiję. Niekada nebandykite aiškintis su alkoholiku, kai jis apsvaigęs. Negąsdinkite alkoholiko skyrybomis, negrasinkite tuščiai. Jei nusprendėte išeiti,- išeikite. Arba sukraukite lagaminą jam. Parodžiusi savo poziciją, palikite alkoholiką ramybėje. Esmė ta, kad alkoholikas turi pats mokėti už savo klaidas ir srėbti košę, kurią pats išvirė. Tik atsidūręs ribinėje situacijoje ir pasiekęs „dugną“ alkoholikas galės atsispirti ir kilti į kovą su savo liga. Jei gyvenate su alkoholiku, priklausomybių klausimas iškils ne kartą. Siekdama iš tikrųjų pakeisti savo padėtį ir daugiau nebelipti ant to paties grėblio, neišvengsite akistatos su savo priklausomybėmis. Atskirkite, kur yra partnerio, o kur jūsų pačios problemos. Svarbu suvokti, kad ne jums tenka atsakomybė už partnerio elgesį. Jūsų gyvenimas neturi klostytis priklausomai nuo to, kaip partneris jaučiasi, sutinka ar nesutinka gydytis. Taigi, atraskite kuo daugiau veiklos sričių, kurios būtų nesusijusios su jūsų alkoholiko blaivumu ar girtumu. Kiekvieną vakarą savęs paklauskite, kas šiandien jus nudžiugino ir sušildė.
Tarpusavio santykių modeliai
Tarpasmeniniai santykiai - tai subjektyviai išgyvenami dviejų ar daugiau žmonių tarpusavio ryšiai, kurie objektyviai (visuomeniniame gyvenime) reiškiasi tų žmonių sąveikos įvairiais būdais. Tarpasmeninių santykių svarbiausi elementai - bendravimas, keitimasis informacija, tarpusavio supratimas, sąveika, priklausomybė. Tarpasmeniniai santykiai būna trumpalaikiai (vienkartiniai arba susieti su tam tikru įvykiu ar aplinkybėmis, pavyzdžiui, gydytojo ir paciento) ir nuolatiniai (pavyzdžiui, sutuoktinių, šeimos, giminės narių, draugų, bendradarbių). Tarpasmeniniai santykiai dažnai grįsti simpatija, meile, prieraišumu, rūpinimusi vienas kitu, solidarumu, bet gali atsirasti ir pyktis, neapykanta, nesutarimai, keršto troškimas ir kita (kartais tokie tarpasmeniniai santykiai nutrūksta).
Tarpusavio priklausomybės ir socialinio įsiskverbimo modeliai
Skiriami tarpasmeninių santykių 2 modeliai: tarpusavio priklausomybės ir socialinio įsiskverbimo. Tarpusavio priklausomybės modelis rodo, kaip formuojasi 2 žmonių tarpasmeniniai santykiai nuo pirmojo kontakto, įsisąmoninimo (vienas kito pažinimo, nuomonės susidarymo, jausmų atsiradimo), sąveikos, bendrumo, artumo užsimezgimo iki poveikio vienas kitam. Socialinio įsiskverbimo modelyje tarpasmeninių santykių raida suprantama kaip laipsniškas savęs atskleidimo procesas, leidžiantis pamažu skverbtis į kito žmogaus asmenybės vidų. Tarpasmeniniams santykiams plėtojantis nuo paviršutiniškų iki labai artimų bendraujantieji atskleidžia vis daugiau asmeninių, intymių detalių apie save.
tags: #kaip #bendrauti #su #klientu #serganciu #priklausomybe