Šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame aukštosios technologijos, didelis gyvenimo tempas ir nuolatiniai pokyčiai yra norma, kasdien susiduriame su daugybe sprendimų. Sprendimų priėmimas yra neatsiejama mūsų gyvenimo dalis, o jų kokybė tiesiogiai veikia mūsų gerovę. Šiame straipsnyje aptarsime įvairias technikas ir metodus, kurie gali padėti efektyviau bendrauti su savo pasąmone, siekiant geresnių sprendimų ir asmeninio augimo.
Sprendimų priėmimo technikos: Dekarto kvadratas
Sprendimų priėmimo procesui palengvinti pasaulyje sukurta nemažai įvairių metodų ir technikų. Dekarto kvadrato technika - vienas iš tokių metodų. Mes net intuityviai ją ar jos tam tikrus elementus ir naudojame, net jei ir nesame nieko apie ją girdėję. Dekarto kvadrato technika plačiai naudojama koučingo sesijų metu. Tačiau ji taip pat sėkmingai gali būti naudojama ir individualiai pačiam sau.
Transakcinė analizė ir psichologiniai vaidmenys
Antroji praeito amžiaus pusė buvo laikas, kai susiformavo pagrindinės psichologinės teorijos, aiškinančios psichikos prigimtį ir tarpusavio bendravimo dėsningumus. Viena iš šių teorijų yra transakcinės analizės teorija. Jos autorius - Eric Berne (1910-1970), amerikiečių psichiatras, didžiąją dali savo gyvenimo dirbo privačioje praktikoje Karmelo mieste, JAV, Ramiojo vandenyno pakrantėje. Jo nuomone, žmonių bendravimas yra transakcija - t.y., apsikeitimas tam tikromis vertėmis. Dažnai transakcijų metu žmonės siekia daugiau gauti, negu duoti, o kartais nori priversti kitus mokėti už savo klaidas. Tokias situacijas E. Berne pavadino „Žaidimais". Dvi populiariausios E. Berne knygos - tai „Žaidimai, kuriuos žaidžia žmonės“ ir „Žmonės, kurie žaidžia žaidimus“. Erikas Berne, žymus amerikiečių psichoterapeutas, atkreipė dėmesį, kad mes atliekame ir tam tikrus psichologinius vaidmenis, kuriuos mes galime apibūdinti, kaip Tėvas, Vaikas ir Suaugęs. Tėvo vaidmenyje mes būname tuomet kai ką nors aiškiname, įtikinėjame, moralizuojame, kritikuojame, giriame. Vaiko vaidmenyje būname tuomet, kai džiaugiamės, kuriame, liūdime, ieškome užtarimo ar užuojautos. Suaugusiojo vaidmenyje būname tuomet, kai prašome informacijos arba ją pateikiame, kai argumentuojame, kai svarstome įvairias galimas alternatyvas. Erikas Berne taip pat aprašė daug socialinių žaidimų, kurių pavidalu ir vyksta mūsų bendravimas tarpusavyje. Stivenas Karpmanas toliau vystė Eriko Berne vaidmenų ir socialinių žaidimų koncepcija. Iš to gimė, taip vadinamas, Karpmano trikampio modelis, kuris paaiškina daugelį žmonių sąveikos ypatumų. Pirmą kartą šis modelis buvo aprašyta 1968 m. Žmonės yra linkę manipuliuoti vieni kitais, yra priklausomi vienas nuo kito ir labai nuo to pavargsta. Karpmanas teigė, jog visus mūsų vaidinamus vaidmenis galima suvesti į tris - Auka, Persekiotojas ir Gelbėtojas.
Disnėjaus kūrybinė strategija
Volto Disnėjaus publikos poreikių žinojimas ir sugebėjimas sujungti kūrybiškumą su komercija ir verslumu leido jam sukurti pramogų imperiją, kuri gyvuoja iki šiol. Vienas iš V. Disnėjaus darbuotojų yra rašęs: „Iš tikrųjų egzistavo trys skirtingi Voltai. Jis buvo Svajotojas, Realistas ir Kritikas viename.“ Tai buvo V.Disnėjaus problemų sprendimo metodas bei idėjų sukūrimo ir įgyvendinimo strategija. Pats jis šį procesą vadini „imadženieringu“. Disnėjaus studijoje buvo trys skirtingi kambariai - atskirai Svajotojui, Realistui ir Kritikui. Svajotojo kambaryje kabėjo paveikslai, piešiniai, plakatai. Visur tvyrojo kūrybinis chaosas. Kritikuoti šitame kambaryje buvo draudžiama - galima buvo tik svajoti. Realisto kambaryje kiekvienas multiplikatorius turėjo atskirą stalą su visa reikalinga įranga tam, kad idėja pavirstų tikrove. Stalai kambaryje buvo išdėstyti taip, kad visi galėtų tarpusavyje bendrauti. Kritiko kambarys buvo maža patalpa po laiptais, kur buvo nagrinėjami ir kritikuojami eskizai.
NLP šešių žingsnių perkeitimo pratimas
Su pasąmone galima užmegzti tiesioginį ryšį ir iš tokio bendravimo turėti gana daug naudos. Tai daroma įvairiais būdais, viena iš tokių metodikų yra NLP šešių žingsnių perkeitimo pratimas (six steps reframing). Reikalo esmė gana paprasta. Visų pirma reikia susitarti su Pasąmone, kaip ji atsakinės į jūsų klausimus. Kai su pasąmone užmezgate kontaktą, galite jai užduoti klausimus. Klauskite, kas jus domina. Beje, esama tam tikrų apribojimų, pavyzdžiui, neverta klausti, kaip atsikratyti kokios nors ligos - atsakymo nesulauksite. Jeigu ligą sukūrė pati Pasąmonė, kad padėtų jums išspręsti kokią nors problemą, tai ji jokiais būdais jums nepraneš, kaip panaikinti tokios kūrybos rezultatą. Tačiau ji mielu noru praneš, kodėl tai padarė ir kaip siekė jums padėti. Ir su ja galima susitarti, kad ji savo pagalbą teiktų kokiu nors būdu, jūsų nesusargdinusi.
Taip pat skaitykite: Kaip atpažinti depresiją paaugliams
Praktinis pratimas
Raskite visiškai ramią vietą ir atsisėskite prie stalo. Mintimis tarkite sau: „Sąmoningai kviečiu tą Pasąmonės sritį, kuri yra atsakinga už mano sveikatą. Tegu ji atsako man per mano kūną. Paskui ramiai sėdėdami pasistenkite pažvelgti į savo kūną tarsi iš šalies. Stebėkite, kaip Pasąmonė atsakys į jūsų klausimą. Kai tik pastebėsite kokią nors savo kūno reakciją, užduokite kitą klausimą: „Ar aš gerai supratau, kad atsakymas TAIP yra (nurodykite ką tik pastebėtą kūno reakciją)? Tarkite: „Dėkoju tai Pasąmonės sričiai, kuri yra atsakinga už mano sveikatą, kad ji atsakė į klausimą. Vėl ramiai sėdėdami stebėkite savo kūno reakcijas, pasistenkite nustatyti, kaip Pasąmonė atsakys šį kartą. Kai tik pastebėsite, kad kūnas kaip nors sureagavo, paklauskite: „Ar aš gerai supratau, kad atsakymas NE yra (nurodykite ką tik pastebėtą kūno reakciją)? Vėl stebėkite, ar pasikartos signalas. Kai signalas pasikartos, tarkite: „Dėkoju tai Pasąmonės sričiai, kuri yra atsakinga už mano sveikatą, kad ji atsakė į šį klausimą. Dabar prašau leidimo nutraukti mūsų bendravimą. Kartais pasąmonė nepraneša, koks bus atsakymas NE. Tada NE reikš jokių signalų nebuvimas. Jūs tai lengvai užfiksuosite, jei atlikdami aprašytąjį pratimą būsite susikaupę.
Simboliai pasąmonės kalboje
Žmogus sakytais ir rašytais žodžiais išreiškia prasmę to, ką jis nori pasakyti. Jo kalboje yra gausu simbolių, bet jis dažnai vartoja ženklus ir vaizdinius, kurie nėra tiksliai aprašomi. Kai kurie tėra santrumpos arba pirmųjų žodžio raidžių virtinė, kaip antai UN, UNICEF, UNESCO; kiti yra pažįstami verslo ženklai, patentuotų vaistų pavadinimai, ženkleliai ar emblemos. Nors jie patys yra bereikšmiai, jie įgyja atpažįstamą reikšmę įprastiniame vartojime ar sąmoningos intencijos dėka. Tai nėra simboliai. Tai, ką mes vadiname simboliu, yra terminas, pavadinimas ar net vaizdas, kuris gali būti įprastas kasdieniniame gyvenime, tačiau kuris, be visuotinai priimtos ir akivaizdžios reikšmės, turi dar ir specifines papildomas užuominas ir reikšmes. Jis nurodo kažką neapibrėžtą, nežinoma ar paslėptą nuo mūsų. Pavyzdžiui, daugelis Kretos paminklų pažymėti dvigubos adzės (kauptuko pavidalo kirvis - /red./) ženklu. Mes žinome objektą, bet nežinome jo simbolinių reikšmių (nuorodų). Kitas pavyzdys galėtų būti indas, kuris, lankęsis Anglijoj, namie pasakojo draugams, jjog anglai garbina gyvulius, nes jis matęs senose bažnyčiose erelių, liūtų ir jaučių. Jis nežinojo (kaip ir daugelis krikščionių), kad šie gyvūnai yra evangelistų simboliai, kilę iš Ezekielio vizijos ir kad tai, savo ruožtu, yra Egipto saulės dievo Horo ir jjo keturių sūnų analogija. Dar daugiau, yra tokių daiktų, kaip ratas ir kryžius, kurie yra žinomi visame pasaulyje, bet tam tikromis aplinkybėmis jie turi simbolinę reikšmę. Taigi žodis arba vaizdinys yra simbolis, kai jis reiškia (nurodo) kažką daugiau negu jo akivaizdi ir tiesioginė reikšmė. Jis turi platesnį „nesąmoningą“ aspektą, kuris niekad nėra tiksliai apibrėžiamas ir iki galo išaiškinamas. Nėra net vilties jį apibrėžti ar paaiškinti. Kai protas tiria simbolį, jis mąsto apie tokias idėjas, kurios yra už intelekto suvokimo ribų. Ratas gali nukreipti mūsų mintis link „dieviškos“ saulės sąvokos, bet šioj vietoj intelektas turi pripažinti savo nekompetentingumą; žmogus negali apibrėžti „dieviškos“ esybės. Kadangi daugybė dalykų yra už žmogiško supratimo ribų, mes nuolat vartojame simbolinius terminus, kad jie atstovautų sąvokoms, kurių mes negalime apibrėžti ar visiškai suprasti. Tai viena iš priežasčių, kodėl visos religijos naudoja simbolių kalbą arba įvaizdžius. Bet šitoks sąmoningas simbolių naudojimas tėra tas didžiai svarbaus psichologinio fakto vienas aspektas. Nėra lengva tai suvokti. Bet būtina, jeigu norime daugiau sužinoti apie ttai, kaip funkcionuoja žmogaus psichika. Valandėlę pamąstę suprasime, kad žmogus niekad iki galo nieko nesuvokia ir nieko visiškai nesupranta. Jis mato, girdi, liečia, jaučia skonį, tačiau kaip toli jis mato, kaip girdi, ką pasako jam lytėjimas ir kokį skonį jis jaučia, priklauso nuo jo pojūčių kiekio ir kokybės. Tai apriboja jo aplinkinio pasaulio supratimą. Naudodamas mokslinius instrumentus, jis iš dalies kompensuoja šiuos juslių trūkumus. Pavyzdžiui, jis gali išplėsti regėjimo lauką žiūronais, o klausos - elektriniu stiprintuvu. Tačiau ir labiausiai ištobulinti aparatai tegali priartinti akims tolimus ir mažus objektus arba pagarsinti silpnus garsus. Be to, yra ir nesąmoningi mūsų tikrovės suvokimo aspektai. Pirmasis - faktas, kad net kai mūsų jutimai reaguoja į realius reiškinius, vaizdus ir garsus, jie yra kažkaip „išverčiami“ iš realybės sferos į psichikos sferą. Psichikoje (/mind/) jie tampa psichiniais įvykiais, kurių galutinė prigimtis yra nepažini (nes /psyche/ negali pažinti savo pačios substancijos). Yra tam tikrų įvykių, kurių sąmoningai mes nepastebime; vadinasi, jie lieka už sąmonės slenksčio. JJie įvyksta, bet jie suimami į save nesąmoningai, mums sąmoningai nežinant. Pavyzdžiui, ji gali pasirodyti sapno pavidalu. Apskritai bet kurio įvykio nesąmoningas aspektas atsiskleidžia mums sapnuose, kur jis pasirodo ne kaip racionali mintis, o kaip simbolinis vaizdas. Jie naiviai ginčija, kad tokia prielaida reikštų, kad tame pačiame individe yra du „subjektai“, arba paprastai tariant, dvi asmenybės. Bet kaip tik ši prielaida ir yra visiškai korektiška. Viena iš šiuolaikinio žmogaus bėdų ir yra tai, kad daugelis žmonių kenčia nuo tokio asmenybės susidvejinimo. Tai jokiu būdu ne patologinis simptomas; tai normalus reiškinys, pastebimas bet kada ir visur. Taip yra ne tik neurotikams, kurių dešinė nežino, ką daro kairė. Žmogus savo sąmonę plėtojo lėtai ir per vargą, daugybę amžių, kol tapo civilizuotas (sutarta ttokiu laikyti rašto išradimą, apie 4000 m. pr. Kr.). Ir ši evoliucija toli gražu nesibaigė, nes didelės žmogaus psichikos sritys tebeskendi tamsoje. Tasai, kuris neigia pasąmonės egzistavimą, iš tikrųjų daro prielaidą, jog šiandien sielą esame visiškai pažinę. Ir šis įsitikinimas aiškiai yra toks pat klaidingas, kaip ir prielaida, jog žinome visą, ką reikia žinoti apie gamtos pasaulį. Mūsų siela yra gamtos dalis, ir jos paslaptis yra tokia pat beribė. Taigi mes negalime tiksliai apibrėžti nei sielos, nei gamtos. Tegalime konstatuoti, kad, mūsų manymu, jos yra (kuomet jas laikome esant), ir aprašyti, kiek sugebam, kaip jos funkcionuoja. Taigi, be medicinos surinktų įrodymų, yra ir stiprus loginis pagrindas, kad atmestume tokius teiginius kaip: „Nėra jokios pasąmonės“. Šis pasipriešinimas minčiai apie nežinomą žmogaus psichikos dalį turi istorinių priežasčių. Sąmonė yra labai nesena gamtos įgija, ir ji tebėra „eksperimentiška“. Ji trapi, jai gresia specifiniai pavojai, ji lengvai pažeidžiama. Tokie žmonės, kurių sąmonės išsivystymo lygis yra kitoks nei mūsų, „sielos“ (arba psychės) nejaučia kaip vientisos. Daugelis primityvų mano, kad žmogus, taip pat kaip savo, turi ir „miško sielą“, ir kad ši miško siela yra įsikūnijusi laukiniame gyvūne arba medyje, su kuriuo žmogus tam tikru būdu yra psichiškai tapatus. Kaip tik tai žymus prancūzų etnologas Lucianas Levis-Brulis (Levy-Bruhl) pavadino „mistiniu dalyvavimu“. Jis atsisakė šio termino priešiškos kritikos spaudžiamas, bet man regis, kad jo kritikai buvo neteisūs. Šis tapatumas primityvų tarpe įgyja daug formų. Jei miško siela yra gyvūno siela, pats gyvūnas yra laikomas tam tikru žmogaus broliu, pavyzdžiui, manoma, kad žmogus, kurio brolis yra krokodilas, gali saugiai sau plaukioti krokodilų knibždančioje upėje. Jei miško siela yra medis, tas medis tariamas kaip turįs tam individui kažką panašaus į tėvišką autoritetą. Kai kuriose gentyse manoma, kkad žmogus turi keletą sielų; šis tikėjimas išreiškia kai kurių primityvių individų jausmą, kad jie yra sudaryti iš keleto sujungtų; bet skirtingų vienetų. Šią situaciją mes žinome iš antropologų studijų, bet ji nėra tokia jau netinkama ir mūsų pačių pažangiai civilizacijai, kaip gali atrodyti. Mes irgi galime disocijuotis (suskilti) ir prarasti tapatumą. Mus užvaldo ir pakeičia nuotaikos, mes prarandame sugebėjimą mąstyti ir negalime prisiminti svarbių dalykų apie save ir kitus,- ir žmonės ima klausti: „Koks velnias į tave įlindo?“ Kalbam, jog sugebam „kontroliuoti save“, bet savitvarda yra reta ir nepaprasta dorybė. Nėra abejonės, net mūsų vadinamame aukštame civilizuotume žmogaus sąmonė dar nėra reikiamai vientisa. Ji tebėra pažeidžiama ir linkusi skilinėti. Sugebėjimas izoliuoti dalį savo psichikos iš tikro yra vertinga savybė. GGalime susitelkti tuo momentu prie vieno dalyko, atmesdami visa kita, kam reikia mūsų dėmesio. Bet yra didžiulis skirtumas tarp sąmoningo sprendimo atsiskirti ir laikinai nuslopinti dalį savo sielos, ir būsenos, kai tai atsitinka savaime, žmogui šito nežinant, nesutinkant ir net priešingai jo norams. Taigi net mūsų dienomis sąmonės vieningumas tebėra abejotinas: jis labai lengvai gali būti suardytas. Taigi tokiame kontekste ir turime apžvelgti, kokie svarbūs yra sapnai - tos netvirtos, nepagaunamos, nepatikimos, neaiškios ir netikros fantazijos.
Sapnų analizė
Zigmundas Froidas buvo pionierius, pirmasis bandęs empiriškai tirti pasąmoninį sąmonės pagrindą. Jis dirbo, remdamasis bendra prielaida, kad sapnai nėra atsitiktiniai, bet yra susiję su sąmoningomis mintimis ir problemomis. Ši prielaida anaiptol nebuvo savavališka. Ji buvo pagrįsta įžymių neurologų, pavyzdžiui, Pjero Žanė (Pierre Janet), išvadomis, kad neurozės simptomai susiję su tam tikru sąmoningu patyrimu. Pačioje praėjusio amžiaus pabaigoje Froidas ir Jozefas Broieris pripažino, kad neurotiški simptomai - isterija, tam tikri skausmai ir nenormalus elgesys - iš tikrųjų yra simboliškai reikšmingi. Jie yra vienas būdas, kuriuo pasąmoninė psichika išreiškia save, kaip kad ir per sapnus; ir jie yra tokie pat simboliški. Pavyzdžiui, pacientui, pakliuvusiam į nepakeliamą situaciją, gali atsirasti spazmai, kai jis bando ryti. Jis „negali to praryti“. Kitą pacientą panašiomis psichologinio streso aplinkybėmis ištinka astmos priepuolis. Jis ddūsta nuo „namų oro“. Trečiasis patiria savotišką kojų paralyžių: jis negali paeiti, t.y. „jis toliau eiti nebegali“. Ketvirtasis, kuris vemia pavalgęs, „negali suvirškinti“ nemalonaus fakto. Galėčiau pateikti daugybę tokių pavyzdžių, bet tokios somatinės reakcijos tėra viena forma, kuria mus kamuojančios problemos gali nesąmoningai pasireikšti. Bet kuris psichologas, išklausęs gausybę žmonių, pasakojančių savo sapnus, žino, kad sapnų simboliai kur kas įvairesni, negu fiziniai neurozės simptomai. Sapnai dažnai yra sudėtingos ir spalvingos fantazijos. Froidas pastebėjo paprastą, bet labai svarbų, esminį dalyką, kad jei sapnuotojas skatinamas tęsti pasakojimą apie savo sapnų vaizdinius ir mintis, kurias šie jam sukelia, jis prasitars ir atskleis pasąmoninį savo negalavimų pagrindą tuo, ką jis kalba, ir tuo, ką jis kalbėdamas sąmoningai praleidžia. Jo mintys gali pasirodyti neprotingos ir netinkamos, bet po kurio laiko pasidaro jau aišku, ko jis stengiasi vengti, kokią nemalonią mintį ar patyrimą slopina. Kad ir kaip jis bando tai užmaskuoti, visa, ką jis ssako, rodo jo nemalonumų esmę. Gydytojas pamato tiek daug išvirkščios gyvenimo pusės dalykų, kad jis retai būna toli nuo tiesos, kai paciento daromas užuominas interpretuoja kaip neramios sąžinės ženklus. Deja, tai, ką jis galų gale atranda, patvirtina jo būgštavimus. Froidui sapnai buvo ypatingai svarbūs, kaip „laisvų asociacijų“ proceso išeities taškas. Bet po kurio laiko aš ėmiau jausti, jog tai klaidingas ir neadekvatus turtingų fantazijų, kurias pasąmonė sukuria miegant, panaudojimas. Mano abejonės iš tikrųjų prasidėjo tada, kai vienas kolega man papasakojo tai, ką jis patyrė ilgai keliaudamas po Rusiją traukiniu. Viena mintis sekė kitą, ir, būdamas atsipalaidavęs, jis pajuto, kad šios „laisvos asociacijos“ sukėlė jam daug senų prisiminimų. Jis suirzo juose aptikęs kai kurias seniai palaidotas nemalonias temas - dalykus, kuriuos norėjo pamiršti ir kuriuos /sąmoningai/ buvo pamiršęs. Iš tikrųjų jis priėjo prie to, ką psichologai vadina „kompleksais“ - t.y. epizodas atvėrė man akis: supratau, kad nebūtina naudoti sapnų kaip „laisvų asociacijų“ proceso išeities tašką, jei nori atskleisti paciento kompleksus. Jis man parodė, kad centrą galima pasiekti tiesiai iš bet kurio apskritimo taško. Galima pradėti nuo kirilicos, nuo meditacijų apie krištolinį rutulį, maldininko ratą arba modernistinį paveikslą, arba net nuo atsitiktinio pokalbio apie kokį nors banalų atsitikimą. Tačiau sapnai yra ypatingai reikšmingi, netgi jei jie ddažnai kyla iš emocinio susijaudinimo, į kurį taip pat įeina ir įprastiniai (nuolatiniai) kompleksai. Čia man atėjo mintis, kad (jei aš buvau teisus iki šiol) protinga būtų daryti išvadą, jog sapnai turi kažkokią atskirą ir daug reikšmingesnę funkciją. Labai dažnai sapnai turi apibrėžtą, akivaizdžiai tikslingą struktūrą, nurodančią pagrindinę idėją arba kryptį - nors dažniausiai jji nėra iš karto suprantama. Ši nauja mintis pakeitė mmano psichologijos raidą. Tai reiškė, kad aš pamažu atsisakiau sekti asociacijas, kurios nuvesdavo toli nuo sapno teksto. Mano požiūrio į sapnus pasikeitimas pakeitė ir metodą,- naujoji technika turėjo atsižvelgti į įvairiausius platesnius sapno aspektus. Sąmoningas pasakojimas turi pradžią, raidą ir pabaigą, bet tai netinka sapnui. Jau turbūt pakankamai parodžiau, kaip vis labiau pradėjau nesutikti su „laisvų asociacijų“ metodu, kurį pirmasis pasiūlė Froidas, - norėjau likti kiek galima arčiau prie paties ssapno, atsisakydamas visų netinkamų idėjų ir asociacijų, kurias jis gali sukelti. Žinoma, jos gali atskleisti paciento kompleksus, bet aš turėjau daug didesnį tikslą, nei vien atskleisti kompleksus, kurie sukelia neurotinius sutrikimus. Juos galima nustatyti daugybe kitų būdų, pavyzdžiui, psichologas gali suprasti visas užuominas, kurių jam reikia, žodinių asociacijų testu (klausdamas paciento, kokias asociacijas jam sukelia tam tikri žodžiai ir analizuodamas jo atsakymus). Beveik kiekvienam aišku, kad, pavyzdžiui, yra nesuskaičiuojama daugybė įvaizdžių, kurie gali simbolizuoti lytinį aktą (arba, kitaip tariant, atvaizduoti jį alegoriškai). Bet kuris iš šių įvaizdžių per asociacijas gali atvesti prie lytinių santykių idėjos ir prie specifinių kompleksų, kuriuos kiekvienas gali jausti savo paties seksualinio gyvenimo atžvilgiu. Taigi aš padariau prielaidą, kad sapnas gali pranešti ir ką kitą nei seksualinė alegorija ir kad taip yra dėl tam tikrų priežasčių. Žmogus gali sapnuoti, kad kiša raktą į spyną, darbuojasi su sunkia lazda ar laužia duris kojos spyriu. Visa tai galima traktuoti kaip seksualinę alegoriją. Bet pats faktas, kad jo pasąmonė pasirinko kurį nors vieną iš šių įvaizdžių - raktą, lazdą ar spyrį - taip pat turi didelę reikšmę. Tikroji užduotis yra suprasti, kodėl pasirinktas raktas, o ne lazda, arba lazda, o ne spyris koja. Taip mąstydamas, aš priėjau prie išvados, kad tik ta medžiaga, kuri yra aiški ir regima sapno dalis, gali būti naudojama jį interpretuojant. Sapnas turi savo apribojimus. Jo specifinė forma pati mums ppasako, kas jam priklauso ir kas veda į šalį nuo jo. Jei „laisvos“ asociacijos vilioja į šalį nuo šios (sapno) medžiagos, galima būtų pasakyti, nelyg koks zigzagas, tai mano sukurtas metodas labiau primena spiralę, kurios centre yra sapno piešinys. Aš dirbu su pačiu sapno piešiniu, nekreipdamas dėmesio į sapnuotojo pastangas nuo jo atitrūkti. Dirbdamas savo profesinį darbą, aš vis turiu kartoti: „Grįžkime prie Jūsų sapno. Pavyzdžiui, mano pacientas sapnavo girtą, nevalyvą, vulgarią moterį. Sapne toji moteris buvo jo žmona, nors realiame gyvenime jo žmona buvo visiškai kitokia. Iš pirmo žvilgsnio sapnas atrodė siaubingai neteisingas, ir pacientas tuoj pat jį atmetė kaip susapnuotą nesąmonę. Jeigu aš, jo gydytojas, būčiau leidęs jam eiti asociacijų keliu, jis neišvengiamai būtų bandęs kaip galima labiau nutolti nuo nemalonių sapno užuominų. Taigi ką jo pasąmonė norėjo pasakyti tokiu akivaizdžiai neteisingu teiginiu? Aišku, ji išreiškė idėją apie puolusią moterį, kuri buvo artimai susijusi su sapnuotojo gyvenimu. Dar viduramžiais, daug anksčiau nei fiziologai įrodė, kad dėl endokrininių liaukų struktūros visuose mumyse yra ir vyriški, ir moteriški elementai, buvo sakoma, kad „kiekviename vyre yra moteris“. Kaip tik šį …
Taip pat skaitykite: Kaip atrasti save?
Taip pat skaitykite: Saugus kačių nagų kirpimas